Pirmoji JAV lietuvių kelionių agentūra „American Travel Service“ ir KGB pinklės  

Kelionių agentūros „American Travel Service“ įkūrimas

JAV ir SSRS 1958 m. pasirašius susitarimą dėl mainų kultūros, mokslo, švietimo ir kitose srityse, lietuvių išeiviams atsirado galimybė apsilankyti sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tuo pasinaudojo Vladas Rasčiauskas (1901–1996), Amerikoje žinomas kaip Walter Rask. Jis 1959 m. JAV įkūrė pirmąją lietuvių kelionių agentūrą „Wide World Tours“ ir pradėjo organizuoti turistines keliones į sovietų Lietuvą bei kitas šalis.

V. Rasčiauskas 1926 m. iš Panevėžio išvažiavo į Kanadą „ieškoti laimės“. Tačiau neradęs gerai apmokamo darbo, nelegaliai nuvyko į JAV, Čikagą, kur tris savaites nakvojo pigiausiame „hostelyje“ – Vandens gatvės (Water St.) tuneliuose. Vėliau susipažino su geraširdžiais lietuviais, kurie jį priglaudė savo namuose. Vis dėl to V. Rasčiauskui pavyko išsikapstyti iš skurdo. Įkūręs savo verslą, suamerikoninęs vardą ir pavardę, jis tapo vienu turtingiausiu Čikagos lietuviu, mecenatu.

1967 m. V. Rasčiausko kelionių agentūra buvo pervadinta „American Travel Service“. Agentūra per kelis metus į Lietuvą nuvežė virš 100 išeivių, „į savo darbą jis nekišo jokios politikos ir elgėsi kaip tikras biznierius“. Tačiau dalis išeivijos į agentūrą žiūrėjo nepalankiai. „Pirmuosius trejus metus beveik lietuvių tarpe net pasirodyti negalėjau dėl visokių „politinių“ vėjelių“ – 1973 m. laiške Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininko pavaduotojui Vytautui Kazakevičiui rašė V. Rasčiauskas.

Ryšių su sovietų okupuota Lietuva palaikymas buvo pagrindinis įvairių JAV lietuvių politinių organizacijų ginčų ir nesutarimų objektas. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Amerikos lietuvių taryba (ALT) ir kt. organizacijos pasisakė prieš ryšius su Lietuvos SSR  arba už ribotus asmeninius kontaktus. Liberalesnių pažiūrų išeiviai buvo už kultūrinių ryšių palaikymą. Tėvų ir senelių gimtine domėjosi ir jaunoji išeivijos karta, gimusi ir užaugusi JAV.

1973 m. kelionių agentūros „American Travel Service“ bendrasavininku ir antruoju prezidentu tapo Aleksas Lauraitis (1924–2019). V. Rasčiauskas  jį vadino dipuku, nes iš Mažeikių apskrities kilęs A. Lauraitis į Vakarus pasitraukė 1944 m., vėliau persikėlė į JAV. Įsitraukus į agentūros veiklą, jam pavyko kelionėms į Lietuvą pritraukti antisovietiškai nusiteikusius pokario emigrantus, linkusius „tiesti tiltus“. Nors A. Lauraitis „nebuvo sovietinio gyvenimo būdo šalininkas“ ir kartais bendraudamas su į Lietuvą lydimais turistais pasišaipydavo iš kai kurių sovietinio gyvenimo reiškinių, sakydavo anekdotus, tačiau dalis  išeivių į jį žiūrėjo kreivai, nes jis  „taip dažnai važiuoja į Lietuvą“, vadino jį „raudonu“, „su išplautomis smegenimis“.

 Tėviškė, Inturist‘as, tik 5 dienos ir tik Vilniuje

V. Rasčiauskas daugiausiai organizuodavo „pažangiųjų“ (progresyviųjų) išeivių, į JAV atvykusių dar iki Antrojo pasaulinio karo, keliones į Lietuvą. Jų grupės būdavo renkamos per  JAV lietuvių komunistų, lojalių SSRS politikai ir pritarančių komunistinei santvarkai Lietuvoje, leidžiamus laikraščius „Vilnis“ ir „Laisvė“. „Pažangiųjų“ išeivių grupes į Lietuvą dažniausiai lydėdavo agentūros „ofiso menedžerė“ Džosefina Mileriūte (Josephine Miller), gimusi JAV 1915 m.  

Šios kelionės buvo organizuojamos per Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugiją „Tėviškė“ (iki 1976 m. vadinosi Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas).  Draugija „Tėviškė“ buvo Visasąjunginės kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijos „Rodina“ padalinys. Jos tikslas buvo propaguoti „taikią SSRS užsienio politiką“, sovietinės Lietuvos pasiekimus, ieškoti būdų „užmegzti ir plėsti svarbius ideologiniam darbui kontaktus“ su progresyviais, neutraliais bei liberaliais išeivijos atstovais ir jaunąja išeivijos karta, juos „patraukti į Tarybų Sąjungos draugų pusę“, „atitraukti iš antitarybininkų įtakos“. Kai kurie draugijos „Tėviškė“ darbuotojai buvo po priedanga dirbę Valstybės saugumo komiteto (KGB) veikiančio rezervo karininkai arba agentai. V. Rasčiauskas daug metų apie turistinių grupių organizavimą, įvairių leidinių persiuntimą ir kt. klausimais susirašinėjo su V. Kazakevičiumi,  1967–1976 m. dirbusiu Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininko pavaduotoju. Liustracijos komisija 2005 m. paskelbė, kad V. Kazakevičius slapta bendradarbiavo su KGB.  Jam išėjus iš darbo, pavaduotoju pradėjo dirbti KGB veikiančio rezervo karininkas.

Draugija „Tėviškė“ Lietuvoje kasmet priimdavo apie 200 pavieniui arba su grupėmis iš užsienio atvykusių išeivių. Atvykstančiųjų sąrašai ir jų kelionių planai buvo derinami su Lietuvos komunistų partijos centro komitetu ir „kitais valstybiniais organais“. „Tėviškės“ kvietimu į Lietuvą atvykę išeiviai turėjo tam tikrų privilegijų kitų užsienio turistų atžvilgiu. Visi užsienio turistai Vilniuje viešėti galėdavo tik 5 dienas, o draugija „Tėviškė“ turėjo teisę, pagal atskirus specialius leidimus, užsienio turistams organizuoti 10 dienų trukmės viešnages.

1983 m. su kelionių agentūros „American Travel Service“ grupe į Vilnių atvykusiems turistams išreiškus viltį, kad Vilniuje atidarius viešbutį „Lietuva“ galbūt bus prailgintas viešnagės terminas, grupės vadovas Antanas Luneckas replikavo: „prisijunkit prie komunistų ir važiuokit į Lietuvą 10-čiai dienų“.

SSRS KGB 1985 m. nerekomendavo SSRS Ministrų Tarybai pratęsti užsienio turistų vizitų Lietuvoje termino,  nes „priešo spec. tarnybos ir jų išlaikomi užsienio lietuvių nacionalistiniai centrai naudoja užsienio turizmą kaip vieną iš galimybių plėsti ryšius su tėvynainiais nacionalistinei dvasiai palaikyti“.

Beveik visa Lietuvos SSR teritorija užsieniečiams buvo uždara. Lankytis ir nakvoti buvo galima tik Vilniuje. Kitose į užsienio turistų  maršrutus įtrauktose vietovėse: Kaune, Druskininkuose, Trakuose, Rumšiškėse, buvo galima tik lankytis (be nakvynės). Nuo 1987 m. Inturist‘o autobusais buvo leista vykti į Klaipėdą ir Palangą. Už nelegalų nuvažiavimą į gimtinę ar kitas draudžiamas Lietuvos vietas, užsienio turistai  buvo baudžiami. Pavyzdžiui 1982 m.  buvo sulaikyti 35 lankymosi režimą pažeidę užsieniečiai, 18 iš jų paskirtos baudos, 17 gavo įspėjimus. Bausmės už režimo pažeidimus neišvengė ir V. Rasčiauskas, jam kelis metus (apie 1973 m.) buvo uždrausta įvažiuoti į SSRS.

Per draugiją „Tėviškė“ į Lietuvą atvykę išeiviai turėjo galimybę apsilankyti gimtinėse, esančiose uždarose teritorijose. Kelionių agentūra „American Travel Service“ reklamuodama organizuojamas keliones į Lietuvą  pagal draugijos „Tėviškė“ liniją,  niekada nenurodydavo, kad drauge vyks ir komunistinių pažiūrų išeiviai, nes anot Dž. Mileriūtės „kitaip niekas nevažiuotų“.

1985 m. vasarą į Lietuvą atvykusioje 55 turistų išeivių  grupėje kilo konfliktas, nes prie 35 „pažangiųjų“ buvo „priklijuoti“ 20 A. Lauraičio pakviestų išeivių, nesusijusių su „pažangiaisiais“. Kai jie sužinojo, kad tik „pažangiesiems“ leista aplankyti giminaičius užsieniečiams uždarose vietovėse, jie supyko ir atsisakė su jais fotografuotis bendrai nuotraukai, nes „nenorėjo patekti į [laikraščio] „Vilnies“ puslapius“.

JAV lietuvė Petronėlė Kazlauskas (Kazlauskienė), kasmet su sūnumi vykdavusi į Lietuvą ir kurios parašyta knyga „Kai prisėda velnias“ 1981 m. buvo išleista Lietuvoje, 1987 m. eilinį kartą atvykusi į Lietuvą pasipiktino,  kad jai neleista nuvykti į kaimą pas gimines su jų  automobiliu, bet liepta keliauti su Inturist‘o transportu, už kurį reikėjo sumokėti 400 JAV dolerių.

Kai kuriems išeiviams, atvykusiems ne per draugiją „Tėviškė“, vis tik pavykdavo nelegaliai nuvažiuoti pas gimines „į kaimą“. 1983 m. į gimtinę iš JAV atvykusi Rasa Džonson su vienuolikamete dukra, po ekskursijos Kaune negrįžo į viešbutį kartu su kitais turistais. Jau būnant Maskvoje ir oro uoste laukiant skrydžio namo, jos dukra girdint gidei prasitarė, kad „jos bijo vištos“. Motina į tai labai greitai sureagavo ir liepė dukrai užsičiaupti. Tais pačiais metais Lietuvoje viešėjusi kita turistė iš Čikagos, pabijojusi rizikuoti ir oficialiai paprašiusi  leidimo nuvykti į Panevėžį, jo negavo, todėl labai nusiminė, kad negalės apžiūrėti namo, kurį giminės pasistatė už jos dovanotus pinigus.

Agentūra „American Travel Service“ turistines keliones į Lietuvą organizavo ir per Visasąjunginę akcinę bendrovę „Inturist“, kurios skyrius veikė Vilniuje. Iš JAV per Maskvą atskraidinti turistai Vilniuje buvo apgyvendinami Inturist‘ui priklausančiuose viešbučiuose „Gintaras“, „Neringa“, o nuo 1983 m. – viešbutyje „Lietuva“. Svečiams iš užsienio buvo paruošiamos specialios turistinės programos. Viešbučiuose ir maitinimo įstaigose, kuriuose lankydavosi užsienio turistai, buvo įrengiama pasiklausymo ir išorinio sekimo aparatūra. 1984 m. Inturist‘o padalinyje Vilniuje veikė 2 rezidentūros ir dirbo KGB veikiančio rezervo karininkas. Vien tik viešbučio „Lietuva“ komplekse Vilniuje veikė  42 KGB agentai ir 30 KGB patikėtinių. Įvairiuose turistiniuose objektuose, kuriuose lankydavosi užsienio turistai, veikė 35 KGB agentai ir 45 KGB patikėtiniai. Užsienio turistus ekskursijose lydėdavo KGB agentais užverbuoti gidai-vertėjai ir vairuotojai. Specialiai atrinkti gidai privalėdavo  propaguoti „sovietų liaudies pasiekimus komunizmo statyboje ir tarybinį gyvenimo būdą“, o kaip „gerovės“ priežastį nurodyti „sovietų valdžios įvedimą 1940 m.“, „nekeliaklupsčiauti prieš buržuazinį gyvenimo būdą“. KGB nuolat teikė informaciją Lietuvos komunistų partijos centro komitetui apie operatyvinę padėtį užsienio turizmo srityje.

Atvyko griauti SSRS?

Sovietų saugumas laikėsi nuostatos, jog priešo, ypač „pagrindiniu priešu“ laikytos JAV, specialiosios tarnybos siekė sugriauti SSRS, tam naudojant ir etninį turizmą. Todėl tarp iš kapitalistinių šalių atvykusių lietuvių išeivių ir juos į SSRS vežusių kelionių  agentūrų darbuotojų sovietų saugumas pirmiausia ieškojo potencialių užsienio šalių spec. tarnybų žvalgų, agentų ir emisarų – lietuvių išeivių politinių organizacijų, kėlusių Lietuvos okupacijos ir Nepriklausomybės atkūrimo klausimą, atstovų bei kitų antisovietiškai nusistačiusių asmenų. Taip pat buvo stebima ar į SSRS nebuvo gabenama  antisovietinė literatūra  ir neskatinama  priešiška  veikla,  nerenkama SSRS kompromituojanti  informacija, su kuo ir kokiu tikslu Lietuvoje susitinka užsieniečiai, ar jie neragina SSRS piliečių emigruoti ar pabėgti iš SSRS. Lietuvos SSR KGB 1988 m. kovo mėn. duomenimis,  tarp Lietuvą aplankiusių lietuvių kilmės užsieniečių (apie 2,5 tūkst.) kasmet  buvo „išaiškinama iki 10 asmenų, kurių veiksmai davė pagrindo įtarti juos atliekant emisarinę veiklą“.

Į SSRS vykdavę turistai, dar iki atvykimo patekdavo į nematomas KGB pinkles. Keliautojų tikrinimas prasidėdavo iš anksto Inturist‘ui pateikus jų sąrašus. Inturist‘o Vilniaus skyriaus valdytojo pavaduotojas Aleksas Pozemkauskas, po priedanga dirbęs KGB kadrinis darbuotojas, 1978 m. kelionių agentūros „American Travel Service“ darbuotojai Dž. Mileriūtei  nurodė neuždelsti ir laiku atsiųsti grupių sąrašus.

Etninės kilmės „operatyvinio susidomėjimo objektams“ sekti Lietuvos SSR KGB padaliniai: 2 valdyba, 5 tarnyba, 1 skyrius ir kt., vykdė bendrą kontržvalgybinę operaciją „Sistema“. Lietuvos SSR KGB 2 valdybos Operatyvinio ryšio punkte buvo kaupiama informacija apie sovietų saugumą dominusius asmenis, kuri buvo renkama iš saugumo surinktos operatyvinės medžiagos, korespondencijos liustracijos metu perskaitytų laiškų ir gaunamos išeivių spaudos. Bendradarbiaujant su Inturist‘u, taip pat buvo vedama į Lietuvą atvykusių užsieniečių apskaita ir vykdoma jų judėjimo kontrolė. Pagal operacijos „Sistema“ planą, Lietuvos SSR KGB buvo vedama literinė byla, KGB miestų ir rajonų skyriai privalėjo pranešti apie gyventojus, kurie vykdavo susitikti su iš užsienio atvykusiais giminaičiais. Tačiau visų jų fiksuoti Vilniuje saugumiečiai nepajėgdavo, nes „kartais 30 turistų grupę sutikdavo 300-400 tarybinių piliečių“. Su giminaičiais iš užsienio susitinkančių žmonių automobilių valstybiniai numeriai būdavo perduodami Valstybinės kelių inspekcijos inspektoriams, kad jie stabdytų automobilius ir tikrintų ar žmonės nelegaliai neveža užsieniečių į gimtąsias jų vietas.   

KGB vykdytas užsienio turistų stebėjimas

Į Lietuvos SSR iš užsienio atvykusių turistų stebėjimui ir surinktos informacijos apie juos kaupimui, Lietuvos SSR KGB buvo vedama literinė byla Nr. 999 „Medžiaga apie iš kapitalistinių šalių į Vilnių atvykstančius užsienio turistus ir jų ryšius“. Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomi tik du išlikę šios bylos tomai: 77-tas ir 226-tas tomai, skirti  kelionių agentūrai „American Travel Service“. 77-asis tomas buvo užvestas 1977 m., remiantis KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos veikiančio rezervo karininko A. Pozemkausko, po priedanga dirbusio Inturist‘o Vilniaus skyriaus valdytojo pavaduotoju, raportu. 1985–1987 m. už bylos vedimą buvo atsakingas Lietuvos SSR KGB veikiančio rezervo karininkas Bronislovas Šaučiūnas, taip pat po priedanga dirbęs Inturist‘o Vilniaus skyriuje. Išlikusiuose bylos tomuose saugomos pažymos apie Inturist‘e po priedanga dirbusių KGB rezervo karininkų pokalbius su kelionių agentūros „American Travel Service“ agentūros darbuotojais, lydėjusiais grupes į Lietuvą: V. Rasčiausku, A. Lauraičiu, Dž. Mileriūte, Laima Irena Luneckiene (Luneckas), taip pat KGB rezidento Gintaras (pseud.), agentų Žibutė (pseud.), Silvija (pseud.), Snieguolė (pseud.), Vilma (pseud.), Rūta (pseud.), Asta (pseud.), Marija (pseud.), Beržas (pseud.), Saturnas (pseud.), patikėtinių N. G., A. P., Z. L., V. A., kandidatų verbavimui į agentus V. V. G., Giuju (pseud.)  pranešimai, apibudinantys iš užsienio atvykusius turistus ir grupių vadovus: jų amžių, socialinę padėtį, elgesį, politines pažiūras ir įspūdžius apie šalį.

Agentų pastebėjimu, į Lietuvą daugiausiai atvykdavo pagyvenusio amžiaus žmonės, norintys pasimatyti su giminėmis, todėl jie vangiai dalyvaudavo Inturist‘o siūlomose ekskursijose. Kai kurie išeiviai į Lietuvą atvykdavo kas keli metai. Kelionių agentūrų darbuotojai prieš kelionę į Lietuvą juos informuodavo apie Lietuvoje taikomus judėjimo apribojimus („neišvažiuoti iš Vilniaus, už tai rusai pasodins į tamsiąją“), saugumo vykdomą sekimą ir pokalbių pasiklausymą, įspėdavo per daug nebendrauti su gidais.

Į Lietuvą atvykę išeiviai džiaugėsi restauruojamu Kauno senamiesčiu, atstatoma Trakų pilimi, statomais naujais namais, padidėjusiu automobilių skaičiumi, kas jų nuomone reiškė, kad „žmonės gyvena geriau“. 1987 m. atvykę į Lietuvą užsienio turistai kalbėjo, kad M. Gorbačiovas ir jo vykdomi pokyčiai yra populiarūs JAV, bet buvo nepatenkinti  aptarnavimo lygiu, sakydami, kad „perestroiką“ reikia pradėti nuo tualetų, kurie tuo metu buvo siaubingi. Dalis atvykusių išeivių nevengė demonstruoti antisovietinių pažiūrų ir kalbėjo, kad „rusai okupavo Lietuvą“, piktinosi, „kodėl negalima kritikuoti vyriausybės“, kodėl tik viena partija, „blogai, kad vyksta rusifikacija“, kad žmonėms neleidžiama išvykti į užsienį.

KGB pinklės: Nadežda, Laurynas, Firmačka, Biznesmenas

KGB nuolat stebėdavo užsienio šalių kelionių agentūrų darbuotojus, lydėdavusius į Lietuvą vykstančius turistus, ir už menkiausią prasižengimą juos bausdavo. KGB nemalonės buvo sulaukusi ir agentūros „American Travel Service“ darbuotoja L. I. Luneckienė (1925–2009). Į Vakarus iš Kauno su vyru 1944 m. pasitraukusios moters Lietuvoje likę artimieji sovietų buvo represuoti. Persikėlusi į JAV, L. I. Luneckienė aktyviai dalyvavo Lietuvių skautų sąjungos veikloje.  1970 m.  Lietuvos SSR KGB jai, kaip „įtariamajai ryšiais su JAV spec. tarnybomis“, užvedė operatyvinį rinkinį „Nadežda“ (rusiškai – оперативная подборка «Надежда»).  Sovietų saugumui nepatiko, kad ji kalbėjo apie spaudos ir sąžinės laisvę, domėjosi Lietuvoje vykstančiais sovietų armijos kariniais mokymais, įtarinėjo Inturist‘o darbuotojus ryšiais su KGB, o 1978 m. užfiksavo, kad ją lengvaisiais automobiliais seka KGB. 1980 m. kai Maskvoje vyko vasaros olimpinės žaidynės, o Lietuvoje buvo rengiamasi iškilmingai minėti sovietų valdžios Lietuvoje įvedimo 40-metį, ji agitavo nevažiuoti į Lietuvą, nes JAV boikotavo Maskvos olimpiadą.  KGB įtarinėjo, kad bendraudama su inteligentijos atstovais (žurnalo „Šluota“ redaktoriumi Juozu Bulota, Lietuvos SSR užsienio reikalų ministru Vytautu Zenkevičium ir kt.), ji neva rinko žvalgybinę informaciją ir kt. „Dėl vykdomos priešiškos veiklos“ 1980 m. jai  penkeriems metams buvo uždrausta atvykti į SSRS. 1984 m. jai užvestas operatyvinis rinkinys buvo perduotas  į Lietuvos SSR KGB archyvą, tačiau iki mūsų dienų neišliko.

Kelionių agentūros „American Travel Service“ bendrasavininkui ir prezidentui, turistų grupes į Lietuvą dažnai lydėdavusiam A.  Lauraičiui 1973 m. Lietuvos SSR KGB taip pat buvo užvedusi operatyvinį rinkinį „Laurynas“ (rusiškai – оперативная подборка «Лаурин»).  KGB įtarė, kad A. Lauraitis yra JAV veikusios federacijos „Santara-Šviesa“ ir Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) emisaras, renkantis tendencingą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Įtarimus stiprino tai, kad A. Lauraitis gerai pažinojo vieną iš „Santaros-Šviesos“ lyderių, JAV Aplinkos apsaugos agentūros darbuotoją ir „vieną įtakingiausių Amerikos lietuvių“ Valdą Adamkų, nors pats tvirtino, kad nėra federacijos narys.

Lietuvos SSR KGB 1977 m. užfiksavo, kad A. Lauraitis būdamas Lietuvoje kontaktavo su antisovietiškai nusiteikusiais ir nuo sovietų valdžios nukentėjusiais asmenimis, kuriems BALF‘o atstovai  per jį perdavė materialinę paramą. Už perduotas lėšas A. Lauraitis valiutinėje parduotuvėje tiems asmenims pirko prekių už 7000 JAV dolerių.  1979 m. Inturist‘o Vilniaus skyriaus valdytojo ir jo pavaduotojo A. Pozemkausko surengtų pietų metu A. Lauraitis aiškino, kad kaltinimai dėl tarpininkavimo BALF‘ui ir „priešiškų veiksmų“ sovietų santvarkai vykdymo yra nepagrįsti, nes prekes valiutinėje parduotuvėje jis pirko kaimyno prašymu jo giminėms bei pažįstamiems, net neįtardamas, kad tai galėjo būti  BALF‘o pavedimas. Be to, pareiškė suprantantis, kad „ryšiai su bet kokia emigrantų organizacija“ pakenktų jo bendradarbiavimui su Inturist‘u.

1985 m. Lietuvos SSR KGB dokumentuose nurodoma, kad 1983 m. kompromituojančios medžiagos pagrindu buvo užverbuotas „Laurynas“ (pseud.), kuris  suteikė duomenų apie išeivių organizacijų veiklą, tačiau susitikimuose su operatyviniu darbuotoju „nebuvo pilnai atviras“, „iš jo reikšmingos informacijos negauta“.

Užsienio šalių kelionių agentūrų darbuotojai ne tik lydėdavo turistus į Lietuvą, bet ir už tam tikrą mokestį Lietuvoje gyvenantiems išeivių giminaičiams valiutinėse parduotuvėse pirkdavo įvairias prekes ir lengvuosius automobilius. Vien 1985 m. V. Rasčiauskas valiutinėse parduotuvėse Lietuvoje nupirko prekių ir automobilių už 300 tūkst. JAV dolerių, A. Lauraitis – už 160 tūkst. JAV  dolerių. Tais metais lietuvių išeiviai per įvairių kelionių agentūrų atstovus, savo giminaičiams Lietuvoje nupirko  462 lengvuosius automobilius.

Sovietų saugumas sekė dovanas iš užsienio gavusius žmones. Paramos teikimą  antisovietine veikla užsiėmusiems asmenimis sovietų saugumas laikė vienu iš ideologinės diversijos požymių. KGB duomenimis 1985 m. operatyvinės įskaitos objektams – „klerikaliniams-nacionalistiniams elementams“ iš užsienio gautomis lėšomis buvo nupirkti 7 lengvieji automobiliai. Už tai, kad „pirko mašinas kunigams ir kitiems negeriems respublikos gyventojams“, A. Lauraitis gavo pylos iš Inturist‘o atstovų.  

1986 m. A. Lauraičiui „už priešišką veiklą“ buvo uždrausta atvykti į SSRS. Tačiau 1989 m.  „nebeperspektyvia“ laikyta ir į Lietuvos SSR KGB archyvą perduota operatyvinio rinkinio byla „Laurynas“ 1989 m. buvo grąžinta darbui. Atnaujinta byla, kurią vedė Lietuvos SSR KGB 2 valdybos darbuotojas, pulkininkas V. Neverauskas, buvo pavadinta „Liepa“. Bylos vedimas atnaujintas, nes  A. Lauraitis planavo plėsti turistinius mainus su SSRS ir ruošėsi reguliariai lankytis Lietuvoje. Saugumas nutarė jį tirti „dėl galimybės panaudoti operatyviniais tikslais“. Kokias pinkles KGB jam rezgė, kokiais metodais bei tikslais bandė „panaudoti“ A. Lauraitį, nustatyti nėra galimybės. Nors A. Lauraičiui vesta byla, kurią sudarė 6 tomai,  Lietuvos SSR KGB archyve turėjo būti saugoma iki 1994 m., tačiau iki mūsų dienų ji neišliko.

Antisovietinių pažiūrų aktyviai nedemonstravusius ir sovietų valdžiai lojalesnius  užsienio šalių kelionių agentūrų darbuotojus sovietų saugumas stengėsi užverbuoti ar bent jau paversti „patikimais informacijos šaltiniais“. Taip buvo siekiama gauti informaciją apie galimai „priešo ruošiamas žvalgybines, ideologines-diversines akcijas ir jų vykdytojus“. 1971 m. Lietuvos SSR KGB užvedė operatyvinį rinkinį „Firmačka“ (rusiškai – оперативная подборка «Фирмачка») Dž. Mileriūtei, kelionių agentūros „American Travel Service“ vadybininkei, dažnai į Lietuvą lydėdavusiai turistų grupes, Susivienijimo  Lietuvių Amerikoje iždininkei. Inturist‘o Vilniaus skyriaus valdytojo pavaduotojas A. Pozemkauskas, po priedanga dirbęs KGB rezervo karininkas, darbinių susitikimų su Dž. Mileriūte metu, megzdamas neva draugiškus ir pasitikėjimu pagrįstus santykius, iš jos  traukė informaciją apie lietuvių padėtį užsienyje ir išeivių organizacijas,  kelionių agentūrų darbuotojus, „ar jie nepila purvo“ ant sovietų šalies, ar nesusiję su „reakciniais emigrantų sluoksniais“.

Turistus į Lietuvą vežančioms užsienio šalių kelionių agentūromis KGB naudojo „privilegijų“ taktiką. Jei agentūra vykdė „tam tikrus pasiūlymus“ ir mezgėsi „pozityvus bendradarbiavimas“, jos į Lietuvą atvežtiems turistams  buvo sudaromos sąlygos, suteikiančios pranašumą prieš konkurentus: pakeičiamas maršrutas, pratęsiamas viešnagės Vilniuje terminas ir pan.

Dž. Mileriūtė  buvo atsakinga už į Lietuvą vykti pageidaujančių turistų sąrašų pateikimą Inturist‘ui. Pagal „susitarimą“ su A. Pozemkausku, ji buvo įpareigota pranešti jam apie asmenis, galinčius sukelti „operatyvinį susidomėjimą“.  1977 m. ji nurodė, kad į Lietuvą atvyks 10 kunigų ir vienuolių, 1982 m. – dvi vienuolės ir Eugenija Karalis, JAV, Ilinojaus valstijos Gamtos apsaugos tarnybos vadovo V.  Adamkaus brolio žmona, Albina Prunskis, „reakcinio klerikalo“, VLIK‘o nario J. Prunskio sesuo. Sovietų valdžia baiminosi atvykstančių kunigų ir vienuolių, nes „užsienio klerikalai svarbiausia savo misija laikė sustiprinti katalikų bažnyčią Lietuvoje kaip jėgą, galinčią stabdyti lietuvių tautos komunistinės pasaulėžiūros formavimąsi“. Dėl sveikatos problemų Dž. Mileriūtės kelionės į Lietuvą nutrūko 1986 m., 1987 m. jai vesta byla buvo sunaikinta.

Kelionių agentūros „American Travel Service“ savininkas V. Rasčiauskas  į Lietuvą dažnai atvykdavo taip pat kaip turistinių grupių vadovas. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1965 m. jam užvedė operatyvinio ištyrimo (vėliau pervadinta į operatyvinio rinkinio) bylą „Biznesmenas“ (rusiškai – дело оперативной разработки «Бизнесмен»). KGB veikiančio rezervo karininkas A. Pozemkauskas, po priedanga dirbęs Inturist‘o Vilniaus skyriaus valdytojo pavaduotoju, 1978 m. pažymoje apie susitikimus su V. Rasčiausku nurodė,  kad jis „be jokios abejonės turėjo informacijos, dominusios valstybės saugumo organus“, bet visais būdais stengėsi demonstruoti lojalumą ir neutralumą tiek SSRS, tiek JAV atžvilgiu“. Dalykinių susitikimų metu A. Pozemkauskas klausinėjo V. Rasčiausko apie jo agentūrą ir joje dirbančius darbuotojus, ypač labiau antisovietiškai nusiteikusius L. I. Luneckienę (KGB tyrimo objektas „Nadežda“), A.  Lauraitį (KGB objektas „Laurynas“).

V. Rasčiauskas 1983 m. sakė A. Pozemkauskui, kad jis „yra toli nuo bet kokios politikos ir kad vienintelis jo noras – finansiškai paremti Lietuvą ir progresyviąsias lietuvių emigrantų organizacijas“. 1981–1982 m. jis daugiau kaip 5 tūkst. JAV dolerių parėmė JAV leistus laikraščius „Laisvė“ ir „Vilnis“. KGB agentė Snieguolė (pseud.) perpasakojo V. Rasčiausko žodžius apie tai, kad jis savo pažįstamus JAV, ypač tuos, kurie nevažiavo į Lietuvą ir neturėjo giminių Amerikoje, ragino netaupyti senatvėje ir nepalikti pinigų valstybei, o geriau pirkti automobilius giminėms Lietuvoje, suteikiant naudą (valiutines įplaukas) Lietuvai.

1989 m. V. Rasčiauskas  į Lietuvą atvyko jau kaip privatus asmuo. SSRS pasiuntinybės JAV Konsuliniam skyriui pateiktoje anketoje vizai gauti jis nurodė, kad yra pensininkas. Byla „Biznesmenas“ buvo perduota į Lietuvos SSR KGB archyvą. Iki mūsų dienų ji neišliko. Nėra duomenų ar ji buvo sunaikinta,  ar išvežta į KGB archyvus Rusijoje.

V. Rasčiauskui išėjus į pensiją, kelionių agentūros „American travel service“ vadovu tapo A. Lauraitis, o vėliau jo sūnus Vytautas Stasys Lauraitis (g. 1957 m.). Lietuvos SSR KGB 1988 m. jam užvedė operatyvinį rinkinį „Virbutas“ (rusiškai – оперативная подборка «Вирбутас») ir tyrė „dėl galimybės panaudoti KGB interesams“.

„Turizmas tarnauja taikai“

 1987 m. V. Raščiauskas duodamas interviu Lietuvos SSR oficiozui laikraščiui „Tiesa“  sakė, kad agentūros paslaugomis kasmet naudojosi bent kelios turistų grupės,  ir per metus į Lietuvą atvykdavo po kelis šimtus tautiečių. Tėvų žemę norėjo aplankyti vis daugiau kitoje Atlanto pusėje gyvenančių lietuvių. „Sutikau žmonių, kurie piktai kalbėjo apie Lietuvą, bet jautėsi, kad visi labai pasiilgę tėvynės“ – savo galimai priverstiniame „pareiškime“ apie kelionę į Ameriką sovietų saugumui 1977 m. rašė Panevėžio dramos teatro režisierius Vaclovas Blėdis. Jis Amerikoje lankėsi  kelionių agentūros „American travel service“ bendrasavininko A. Lauraičio kvietimu.

Į Lietuvą,  per Inturist‘ą, privačiai ar per mokslinius mainus, kasmet atvykdavo apie 2500 lietuvių kilmės amerikiečių. V. Raščiausko kalbos apie turizmo tarnavimą geresniam vieni kitų pažinimui ir tvirtesnei taikai sutapo su SSRS viešai deklaruojamu tikslu. Tačiau SSRS valdžia ir sovietų saugumas vis augantį lietuvių išeivių turizmą į Lietuvos SSR siejo su dar stipresniu idėjos atkurti Nepriklausomą Lietuvą („atplėšti nuo SSRS“) įsitvirtinimu. Užkertant kelią žvalgybinei ir kitai „SSRS interesams priešiškai“ veiklai, užsieniečiams buvo taikomos represinės, agentūrinės, ideologinės propagandinės priemonės.

KGB pinklės apraizgė ir kitas turistus į SSRS vežusias užsienio šalių kelionių agentūras. XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje Lietuvos SSR KGB sekė į Lietuvą turistus vežusias  kelionių agentūras, veikusias JAV ir Kanadoje: Bostone –  „Trans-Atlantic Travel Service“,  Niujorke – „Union Tours“,  Niutone – „Baltic Tours“, Toronte – „Audra Travel“ ir kt. 1982–1983 m. etninius turistus į Lietuvą vežusiose agentūrose KGB užverbavo 2 agentus, operatyvinei informacijai gauti „pasitikėjimo pagrindu“ naudojo 6 JAV ir Kanadoje veikusių kelionių agentūrų  darbuotojus: Firmačką (pseud.), Biznesmeną (pseud.) ir kt.

Palankios aplinkybės užverbuoti etniškai su Lietuva susijusius asmenis, KGB nuomone, buvo noras „išsaugoti patriotinius jausmus tėvynei“, „padėti sovietinei Lietuvai vystyti pramonę ir kultūrą“, „palaikyti ryšius su pažįstamais ir giminėmis“, nusiteikimas „bendrauti su tarybiniais piliečiais tiek Lietuvoje, tiek jiems nuvykus į JAV“. Kelionių agentūrų savininkai ir darbuotojai bendradarbiavimą su KGB laikė neišvengiama aplinkybe norint plėtoti turizmo verslą ir organizuoti turistų keliones į SSRS.

V. Rasčiauskui pavyko lietuvių išeiviams praverti geležinę užtvarą ir vienam pirmųjų pradėti organizuoti JAV lietuvių turistines keliones į sovietų okupuotą Lietuvą. Savo keliones jis aprašė knygose „Trylika kartų aplink žemę“ (Vilnius, 1991 m.) ir „Margoji žmonių planeta“ (literatūrinis bendraautoris Albertas Laurinčiukas; Kaunas, 2001 m.).

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis įsijungė į labdaros veiklą. Dalį palikimo skyrė Lietuvos vaikų fondui. V. Raščiausko veiklos ir kūrybos dokumentai saugomi Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Valterio Rasko (Vlado Rasčiausko) rankraščių fonde.

V. Rasčiauskas mirė 1996 m. Čikagoje. 1997 m. jo palaikai perlaidoti šeimos kapavietėjePanevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė

Šaltiniai:

Archyviniai dokumentai:

1. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto susirašinėjimo su JAV gyvenančiu lietuviu Vladu Rasčiausku (Walter Rask) kultūrinio bendradarbiavimo klausimais dokumentai, 1967–1975 m. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-3, ap. 2, b. 189.
2. Отчёт об информационно-пропагандисткой работе, проведённой Отделением „Интурист“ по Литовской ССР с иностранными туристами в 1971 году. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 771, l. 247.
3. Walter Rask-Rasčiauskas, sulaukęs 72-jų metų, sveikina savo draugus, laikraštis „Naujienos“, Čikaga, 1973 m. lapkričio 12 d. LYA, f. K-35, ap. 3, b.281, l. 19.
4. Справка о встрече с президентом туристической фирмы «Унион Турз», 1976-12-01. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 790, l. 2.
5. План агентурно оперативных мероприятий 2 отдела 2 Управления КГБ при Совете Министров Литовской ССР на 1977 год. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 737, l. 100.
6. Литерное дело № 999 «Материалы на иностранцев, приезжающих из капстран в Вильнюс в качестве туристов и их связи. Фирма «Америкэн Тревел Сервис Бюро», т. 77, 1977–1987 m. LYA, f. K-1, ap.46, b. 789, l. 6-9, 10, 21, 33-38, 47, 52, 53, 55, 60-64, 65-67, 73, 75, 76, 85-87, 123, 132,149-151, 204, 215, 237, 239, 242, 243, 246, 248, 250, 266, 273, 275, 302, 303, 307, 323. .
7. Обзорная справка из практики контрразведывательной работы по связям иностранцев из числа советских граждан, 1978-03-03. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 746, l. 3, 5.
8. Draugijos „Tėviškė“ pirmininko laiškas SSRS pasiuntinybės JAV (Vašingtonas) antrajam sekretoriui ir konsului Rimgaudui K. Mališauskui, 1978-03-13. LYA, f. K-3, ap. 1, b. 140, l. 101, 102, 104.
9. Справка о литовской эмиграции в США, 1980-07-21. LYA, f. K-35, ap. 2, b. 301, l. 30,31
10. Агентурное сообщение агента «Гинтарас», 1980-12-01. LYA, f. K-35, ap. 2, b. 301, l. 120, 121, 122.
11. Draugijos „Tėviškė“ raštas L. Šepečiui, 1981 m. LYA, K-3, ap. 1, b. 179, l. 43.
12. Список объектов оперативных подборок, посещающих республику по линии туризма, 1982-03-23. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 763, l. 100, 102.
13. Отчёт о работе I отдела 2 Управления КГБ Литовской ССР в 1982 г. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 772, l. 94.
14. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijos „Tėviškė“ prezidiumo pirmininko P. Petronio raštas LKP CK,1983-10-26. LYA, f. K-3, ap. 1, b. 213, l. 58.
15. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijos „Tėviškė“ prezidiumo pirmininko P. Petronio raštas Lietuvos SSR užsienio reikalų ministrui V. Zenkevičiui, 1983-12-22. f. K-3, ap. 1, b. 213, l. 69; b. 214, l. 32.
16. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijos „Tėviškė“ prezidiumo pirmininko P. Petronio raštas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pirmajam pavaduotojui V. Sakalauskui, 1984-06-01. LYA, f. K-3, ap. 1, b. 232, l. 85.
17. Агентурное сообщение агента «Снегуоле», 1984-06-05. LYA, f. K-35, ap. 2, b. 304, l. 271, 272.
18. Справка о состоянии контрразведывательной работы на канале иностранного туризма в Литовской ССР, 1984-07-17. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 777, l. 125, 126, 127, 129, 130.
19. Письмо КГБ СССР Совету Министров СССР «О продлении срока пребывания иностранных туристов», 1985-02-26. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 810, l. 52.
20. План основных агентурно оперативных и организационных мероприятий 2 отдела 2 Управления КГБ Литовской ССР за 1985 год. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 774, l. 7.
21. Справка об объёме и каналах поступления материальных средств из капиталистических стран, 1985-11-15. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 784, l. 128, 134.
22. Справка об использовании 2 Управлением агентуры по эмиграции, 1985-11-12; Отчёт о результатах агентурно оперативной работы 1 Отдела 2 Управления КГБ Литовской ССР в 1985 году. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 784, l. 128, 129, 213.
23. Užsienio turizmo valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos SSR Ministrų Tarybos1986-05-16 nutarimu Nr. 185. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 810, l. 77.
24. Справка о подрывной деятельности и устремлениях внешнего противника на Литовскую ССР (по материалам за 1985–1987 г.), 1988-03-10. LYA, f. K-35, ap. 2, b. 307, l. 74, 76.
25. Постановление № 92/131 Совета Министров Литовской ССР и Государственного комитета СССР по иностранному туризму «О совершенствовании структуры управления иностранным туризмом в Литовской ССР» от 14-04-1988 г. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 810, l. 123.
26. Литерное дело № 999 «Материалы на иностранцев, приезжающих из капстран в Вильнюс в качестве туристов и их связи. Фирма «Америкэн Тревел Сервис Бюро», т. 226, 1986–1988 г. LYA, f. K-1, ap.46, b. 795.
27. Положение и процессы в литовской эмиграции, новые аспекты в деятельности реакционных эмигрантских организаций, 1988-08-01. LYA, f. K-35, ap. 2, b. 307, l. 103, 105, 107.
28. Lietuvos SSR KGB operatyvinių rinkinių bylų registravimo žurnalai. LYA, f. K-15, ap. 1, b. 1420, l. 27, 28; b. 1421, l. 42,43.
29. V. Rasko specialaus patikrinimo byla. LYA, f. K-1, ap. 60, b. 14994.

Literatūra:

1. Burinskaitė Kristina, Slaptieji KGB bendrininkai, Vilnius: LGGRTC, 2022, p. 175-184.
2. Ivaškevičius Arūnas, Liustracijos komisija paskelbė dar dviejų buvusių KGB agentų pavardes, 2005-11-14, in: Delfi, [interaktyvus], in: www.delfi.lt/news/daily/lithuania/liustracijos-komisija-paskelbe-dar-dvieju-buvusiu-kgb-agentu-pavardes-7964100 .
3. Marcinkevičienė Sigita, „Neskubėkite gyventi, skubėkite keliauti“: verslininkui, keliautojui, rašytojui, filantropui Valteriui Raskui – 120“, in: Panevėžio kraštas virtualiai, 2021-10-15, [interaktyvus], in:. https://paneveziokrastas.pavb.lt/2021/10/neskubekite-gyventi-skubekite-keliauti-verslininkui-keliautojui-rasytojui-filantropui-valteriui-raskui-120/ .
4. Skirius Juozas, JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais, Vilnius, 2018, p. 281, 295, [interaktyvus], in: https://www.draugas.org/JAV_lietuviu_darbai/skirius-JAV-lietuviu-darbai-psl-281-310.pdf .
5. Šulaitis E., „Kelionės – jo darbas ir malonumas. Pokalbis su kelionių biuro vedėju Čikagoje Vl. Rask-Raščiausku“, in: Lietuvių dienos (Holivudas, Kalifornija), 1963, Nr. 3 (132), p. 11, 16, [interaktyvus], in: https:// www.spauda.org/lietuviu_dienos/archive/1963/1963-03-15-LIETUVIU-DIENOS.pdf .
6. Tijūnėlienė Indrė, „Čikagiečio palikimo pasekmės“, in: Draugas, Čikaga, 2002-10-26, Nr. 207, p. 5, [interaktyvus], in: https://www.draugas.org/archive/2002_reg/2002-10-26-DRAUGASm.pdf .
7. Alekso Lauraičio nekrologas, in: Petkus & Son Funeral Homes, Lemont, Illinois, [interaktyvus], in: https://www.petkusfuneralhomes.com/obituaries/Alex-Aleksas-Lauraitis?obId=18419671 .
8. Laimos Luneckienės-Vyšniauskaitės nekrologas, in: Draugas. The Lithuanian world-wide daily, [interaktyvus], in: https://www.draugas.org/legacy/mirties2009.html .
9. Tėvynė, Susivienijimo Lietuvių Amerikoje organas, Niujorkas, 1977-05-27, Nr. 10, p. 1, [interaktyvus], in: https://www.spauda.org/tevyne/archive/1977/1977-05-27-TEVYNE.pdf .
10. Valteris Raskas ir jo vardo premija, in: Lietuvos vaikų fondas, [interaktyvus], in: https://www.lietuvosvaikufondas.eu/projektu-sarasas/valteris-raskas-ir-jo-vardo-premija/ .