Lietuvos dailininkų memorandumas vyriausybei

  Nors visi šviesesnieji lietuviai jaučia, kad kultūros kūryba yra vyriausias mūsų tautos uždavinys, bet kultūros gyvenimas Lietuvoje vis dar tebėra nustumtas į antraeilę vietą ir kultūros reikalai vis dar nėra tiksliai, racionaliai ir vaisingai tvarkomi. Kultūros reikalų administratoriai dažnai teisinasi tuo, kad patys kultūrininkai esą suskilę, reiškią įvairiausias nuomones ir jie negalį sužinoti, kas tikrai reikią daryti, kad atsirastų daugiau pasitenkinimo. Iš tiesų, dėl kai kurių klausimų kultūrininkai neprieina vienos nuomonės, bet dėl svarbiausių visados susitaria. Tai geriausiai rodo, šis, čia žemiau spausdinamas, memorandumas, kurį pasirašę visų Lietuvos dailininkų įgalioti asmenys. Jų pageidavimai reikšmingi, aiškūs ir konkretūs, reikalinga tik, kad vyriausybė nuoširdžiai į juos įsigilintų ir sudarytų konkrečias sąlygas, kuriose jie galėtų būti realizuoti.

  „Augant visam kultūriniam gyvenimui Lietuvoje, kartu atsirado daug menininkų, todėl ir meno kultūra, kaip ir kitos gyvenimo sritys, turi būti proporcingai ugdoma, globojama ir plečiama. Tikrumoje taip nėra. Daug meno pajėgų, nesant tinkamų sąlygų, negali pakankamai pasireikšti. Daugelis menininkų, užuot geriausią savo energiją atidavę menui, gyvenimo stumiami, verčiasi visai pašaliniais darbais. Iš kitos pusės, meno veikimo ribos ne tik nesiplečia, bet atrodo, dar siaurėja.

  Meno ir menininkų gyvenimas, susitelkęs Kaune, yra prieinamas tiktai Kauno gyventojams retai rengiamose parodose. Daugumas menininkų, neturėdami tinkamų materialinių sąlygų, negali rengti meno parodų, duodančių šiais laikais tik deficitus. O apie provinciją nėra ko ir galvoti.

  Neturėdami provincijoje meno muziejų, ar bent jų skyrių, beveik jokios plastinio meno klausimais literatūros (Lietuvos meno istorijos), neruošdami meno parodų, mokyklose nedėstydami mūsų meno istorijos, – negalime juk provincijos moksleivių ir visuomenės supažindinti nors su pagrindiniais meno kultūros klausimais. Mūsų liaudies – plačiųjų masių, kurios Lietuvos priespaudos laikais sukūrė ir išlaikė mūsų meno kultūrą, kurioms dėl visų šių priežasčių menas darosi visai nepasiekiamas, domėjimasis menu ir meno pajautimas nyksta. Ypač skaudu, kad ir Lietuvos moksleiviai, kurie vėliau turės imtis atsakingo visuomenės darbo, visai neturi plastinio meno klausimais literatūros, kuri juos supažindintų su meno kultūra ir jos tikslais.

  Dailininkai, paskatinti Valdžios, ypatingai Švietimo ministerijos, susirūpino kelti mūsų meno kultūrą (įsteigus prie Švietimo Ministerijos Kultūros Departamentą), iš savo pusės norėtų patiekti Jūsų Ekscelencijos maloniam dėmesiui keletą toliau pareikštų pageidavimų, kurie mūsų nuomone, tvarkant plastinio meno reikalus, pirmoj eilėj laukia įgyvendinami.

1. Visų kultūra besirūpinančių žmonių senai trokštama sudaryti Kultūros Fondą,   kurio atitinkama lėšų dalis būtų skiriama įvairiems plastinio meno reikalams: muziejaus, plastinio meno literatūros leidimui, premijoms, konkursams, stipendijoms, pašalpoms ir t. t.  

2. Visuose Lietuvos didesniuose miestuose steigti meno ir etnografinius muziejus, kur būtų renkami ir saugomi liaudies meno palikimai, taip pat ir individualinė dailininkų kūryba. Į tokių provincijos muziejų kūrimo darbą turėtų būti įtrauktos vietos savivaldybės, aukštesniųjų bei pradžios mokyklų mokytojai ir mokiniai.

3. Sudaryti sąlygas dailininkams ruošti kilnojamas meno parodas įvairiose Lietuvos vietose.

4. Pastatyti Kaune meno parodoms nuolatines patalpas, kuriose galėtų būti rengiamos Lietuvos ir užsienio dailininkų parodos.

5. Įsteigti prie Kultūros Departamento meno propagandos skyrių, kuris skleistų meno kūrybą savo krašte ir užsieniuose.

6. Sudaryti sąlygas, kad Lietuva galėtų dalyvauti įvairiose tarptautinėse meno parodose.

7. Švietimo Ministerija turėtų leisti mokykloms ir visuomenei skiriamą plastinio meno literatūrą, ypač apie Lietuvos plastinį meną: tokios literatūros lietuvių kalba beveik neturime.

8. Atkreipti ypatingą dėmesį į meno auklėjimą mokyklose ir aprūpinti mokyklas tinkamomis paišybos mokslo ir meno istorijos priemonėmis.

9. Įvykdyti dar šiais metais senai pribrendusią Meno Mokyklos reformą.

10. Duoti M. K. Čiurlionies Galerijai, svarbiausiam plastinio meno muziejui Lietuvoj, tinkamas patalpas Vytauto Didžiojo Muziejaus Rūmuose, kur ji galėtų ne tik sutilpti, bet ir plėstis.

11. Skirti tam tikrų lėšų, kad muziejai ir Valdžios įstaigos, galėtų pirkti dailininkų paveikslų.

12. Rūpintis, kad Valdžios įstaigoms būtų privaloma skelbti konkursus visiems meno darbams, taip pat rūpintis, kad leidžiamos knygos būtų dailininkų iliustruojamos.

  Švietimo Ministerija paskutiniu laiku pareiškė labai daug veiklumo meno ir kultūros sritis betvarkydama. Tie jos žygiai padrąsina Lietuvos apžvalginės Parodos dalyvius – dailininkus turėti vilties, kad meno kultūra Lietuvoj ir toliau bus planingai keliama, plečiama, organizuojama ir bus atkreiptas dėmesys į mūsų aukščiau pareikštus pageidavimus.“

Pasaulio lietuvių kongreso apžvalginės meno parodos dalyvių dailininkų memorandumas. „Naujoji Romuva“, 1935 m. , Nr. 40.