Lietuva ir Gruzija istorijos šaltiniuose
ლიტვა და საქართველო ისტორიულ წყაროებში
Kauno apskrities archyvo darbuotojų grupė 2015 m. lankėsi Gruzijoje ir parsivežė į Kauną kelių šimtų dokumentų, susijusių su Pažaislio kamaldulių vienuolyno istorija, skaitmenines kopijas. Dokumentų originalai saugomi Gruzijos nacionaliniame archyve Gruzijos patriarcho Kiriono II asmens fonde. Tuomet ir kilo mintis surengti tokią parodą. Parodoje demonstruojami dokumentai iš Gruzijos nacionalinio archyvo, Gruzijos nacionalinio rankraščių centro, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Kauno apskrities archyvo, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, leidiniai iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Ši paroda – ne tik Lietuvos archyvų kolegiško darbo, bet ir puikaus Lietuvos ir Gruzijos valstybės archyvų bendradarbiavimo pavyzdys bei galimybė susipažinti su Gruzijos valstybės istoriniais dokumentais.
Parodos ekspoziciją sąlyginai galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji skirta bene ryškiausiai simbolinei jungčiai tarp abiejų tautų - Pažaislio vienuolynui ir Gruzijos patriarchui Kirionui II-ajam.
Pažaislio Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis – XVII a. antros pusės - XVIII a. žymiausias brandžiojo baroko ansamblis Lietuvoje. Suplanuotas pagal kamaldulių ordino regulos reikalavimus. Vienuolyną įsteigė LDK kancleris Kristupas Zigmuntas Pacas. Vienuolyno fundacijos aktas pasirašytas 1664 m. lapkričio 3 d. Ansamblis pradėtas statyti 1667 m. Pabaigus bažnyčios viduje visus apdailos ir dekoravimo darbus, 1712 m. įvyko iškilminga konsekracija. Po 1831 m. sukilimo uždarytas. XIX a. pirmoje pusėje perstatyti ūkiniai pastatai, rekonstruota pagrindinių pastatų fasadai. 1840 m. pašventintas stačiatikių Uspenijos vienuolynas. 1920 m. vienuolyną perėmė Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. 1948 m. uždarytas. 1967 – 1991 m. vienuolynas priklausė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. 1992 m. grąžinta Šv. Kazimiero seserų kongregacijai.
Parodos pradžioje pristatomi Kauno apskrities archyve saugomi Pažaislio kamaldulių vienuolyno dokumentai. Tai - dokumentai apie vienuolio stojimą į vienuolyną, įvairūs mokesčių kvitai, 1773-1782 m. kamaldulių piniginių pajamų ir išlaidų knyga, statybos bei įvairių susitarimų su meistrais dokumentai, svarbūs fundacinių, žemės valdų nuosavybės dokumentai, vaistų receptai. Ypač vertingi yra Gruzijos nacionaliniame archyve saugomi dokumentai: 1667 m. dokumentas, liudijantis, kad Lietuvos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza patvirtino Kristupo Paco fundaciją Pažaislio vienuoliams kamalduliams, įrašant šią fundaciją į LDK mažosios kanceliarijos knygas, pirmojo vienuolyno prioro Jeronimo paskyrimo raštas, 1683 m. vienuolyno vidaus tvarkos taisyklės ir kt. Parodoje eksponuojami vienuolyno žemėvaldos dokumentai, tiesiogiai susiję su Kauno apskrities archyve saugoma 1817 m. kamaldulių fundacinių, žemės valdų nuosavybės ir teisminių ginčų XVI-XVIII a. dokumentų registro knyga.
Pažaislio kamaldulių vienuolynas po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o pats vienuolynas perduotas stačiatikiams. Šį istorijos laikotarpį atspindi 1832 m. ir vėlesnių metų vienuolyno turto surašymai, jo pritaikymo ir pertvarkymo statybos darbų dokumentai, Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge saugomi 1838-1840 m. parengti vienuolyno pertvarkymo projektai.
Pažaislio vienuolyno istorija tiesiogiai siejasi su Gruzijos patriarchu Kirionu II, kuris 1907-1908 m. buvo paskirtas stačiatikiams atiduoto vienuolyno archimandritu. Akivaizdu, Kirionas domėjosi vienuolyno archyvo dokumentais, jo istorija. Tai liudija Kiriono laiškai (šiuo metu saugomi Gruzijos nacionaliniame rankraščių centre), 1908 m. Kauno gubernijos atmintinė knygelė, kurioje buvo publikuotas gražia kalba parašytas, kupinas pagarbos lietuvių tautos praeičiai archimandrito straipsnis apie Pažaislio vienuolyną.
Antra parodos dalis skirta Gruzijos istorijai ir lietuvių pėdsakams šiame krašte.
Gruzija (Sakartvelo) –tai valstybė, esanti pietų Kaukaze (viename seniausių žmonijos civilizacijos centrų) ir skaičiuojanti ne vieną savo valstybės istorijos šimtmetį. Lietuvos visuotinėje enciklopedijoje, rašoma, kad VI a. pr. Kr. dabartinėje Gruzijos teritorijoje susikūrė Kolchidės karalystė, IV-III a. pr. Kr. Kuros slėnyje susikūrė Kartlija. Nuo II a. po Kr. pamažu plito krikščionybė, apie 330 m. ji tapo valstybine religija Kartlijoje. IV a. sukurtas gruzinų raštas. Ir tuo pačiu metu Gruzijos teritorijoje pradėjo kurtis bažnyčių ir vienuolynų mokyklos. IV a. pirmoje pusėje Fazyje veikė Kolchidės akademija <...>. IV-VI a. dėl Gruzijos žemių varžėsi ir kariavo Persija ir Bizantija. VII a. antroje pusėje, silpstant Kalifatui ir Bizantijai, Gruzijos žemėse susikūrė keletas valstybių: Kachetija, Eretija, Abchazija ir Tao Klardžetia, valdoma Bagrationų, kurie nuo 888 m. titulavosi Gruzijos karaliais. XI a. pr. Vienas iš jų, Bagratas III (valdė 975-1014 m.), suvienijo Vakarų ir dalį Rytų Gruzijos. Didžiausią galią Gruzija pasiekė valdant karalienei Tamarai (1184-1215 m.); driekėsi nuo Juodosios iki Kaspijos jūros. Klestėjimo laikotarpį 1220 m. nutraukė mongolų įsiveržimas. XV a. antroje pusėje Gruzija suskilo į Kartlijos, Kachetijos, Imeretijos karalystes ir Gurijos, Megrelijos, Abchazijos, Svanetijos, Samcchės kunigaikštystes. Turkams 1453 m. užėmus Konstantinopolį, nutrūko Gruzijos ryšiai su su krikščioniškais Vakarais. Tris šimtmečius dėl Gruzijos varžėsi ir kariavo Persija bei Turkija. <...> Iraklijus II (valdė 1744-1798 m.) suvienijo Kartliją ir Kachetiją. Nuolatinių karų sukelti ūkio sunkumai bei Dagestano kalniečių puldinėjimai vertė Gruzijos valdovus ieškoti Rusijos paramos. 1783 m. Iraklijus II pasirašė su imp. Jekaterina II Georgijevsko traktatą, kuriuo priėmė Kartlijos - Kachetijos nepriklausomybę garantuojančios Rusijos globą, tačiau per 1795 m. Persijos antpuolį Gruzijai pagalbos nesuteikė. 1801 m. Rusija, nepaisydama Georgijevsko traktato užėmė Kartliją – Kachetiją, o Bagrationus nušalino nuo valdžios. XIX a. Rusija užėmė ir kitas Gruzijos žemes, nuslopindama visus sukilimus prie Rusijos valdžią. Gruziją iškart imta rusinti. Karus nutraukusi aneksija sudarė palankesnes sąlygas ūkio plėtrai. Stiprėjant viduriniam sluoksniui XIX a. antroje pusėje susiformavo iuolaikinė gruzinų tauta. Per I pasaulinį karą Gruzija buvo Rusijos – Turkijos fronto užnugaris. Po Vasario revoliucijos Rusijoje nuo 1917 m. gegužės iki lapkričio mėn. Gruziją valdė Tbilisyje veikiantis Užkaukazės ypatingasis komitetas. Po Spalio perversmo armėnų, gruzinų ir azerbaidžianiečių partijų 1917 m. lapkričio mėn. Tbilisyje įkurtas Užkaukazės komisariatas 1918 m. vasario mėn. sušaukė Užkaukazės seimą, kuris 1918 m. balandžio 22 d. paskelbė Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos įkūrimą. Kilus nacionaliniams nesutarimams (pirmiausia dėl santykių su Turkija) 1918 m. gegužės 26 d. ji buvo panaikinta. Tą pačią dieną vakare sušaukta Gruzijos nacionalinė taryba paskelbė Gruzijos Demokratinę Respubliką. Jos vyriausybę daugiausia sudarė socialdemokratai. 1918 m. gegužės 28 d. Gruzijos Demokratinę respubliką pripažino Vokietija, vėliau Turkija, Argentina. Į Gruziją buvo įvesta Vokietijos kariuomenė. Centrinėms valstybėms pralaimėjus I pasaulinį karą 1918 m. pabaigoje ją pakeitė D. Britanijos kariuomenė (išvesta 1920 m. liepos mėn., kai Gruzijos vyriausybė atsisakė bendradarbiauti su A. Denikino baltagvardiečiais, siekiančiais atkurti Rusijos imperiją.). 1920 m. sausio mėn. Paryžiaus taikos konferencijoje Gruziją de facto pripažino Antantės valstybės (de jure – 1921 m. sausio mėn.), 1920 m. gegužės 7 d. sutartimi – ir Sovietų Rusija.
Antroje parodos dalyje pristatomi senieji Gruzijos ist0rijos dokumentai: IX a. Anbandidi Evangelija, 1195-1196 m. donacinė privilegija su Gruzijos karalienės Tamaros parašu, 1745 m. Gruzijos žemių žemėlapis, Lietuvos Metrikoje užfiksuotas pirmasis Gruzijos kraštų paminėjimas 1465 metais, XIX a. pab. – XX a. pr. Tbilisio nuotraukos, svarbiausias Gruzijos istorijos bei valstybingumo dokumentas - Gruzijos Nepriklausomybės aktas, priimtas 1918 m. gegužės 26 d., 1918 m. Gruzijos Respublikos herbo eskizas. Paroda tęsiama dokumentais apie Lietuvos gyventojų paliktus pėdsakus Gruzijoje XIX - XX a., bendras pastangas siekiant atgauti ir įtvirtinti nepriklausomybę, valstybių tarpusavio santykių kūrimą, ekonominį bendradarbiavimą iki 1940 m. ir kt.
Rusijos imperijos laikotarpiu Kaukazo regionas buvo vakarų gubernijų gyventojų tremties ar bausmės atlikimo vieta. Tai liudija 1831 m. sukilėlių sąrašai, knygnešio I. Bitaičio tremtis. Užkaukazėje gyveno ir dirbo, tarnavo carinėje kariuomenėje ne vienas iš tuometinių Kauno ar Vilniaus gubernijų kilęs asmuo. Vilniaus universitete studijavo ir aktyviai dalyvavo studentų patriotinėse organizacijose ir 1831 m. sukilime geografas J. Chodzka, kuris 1847-1866 m. atliko trianguliacinius matavimus Kaukazo kalnuose ir kt.
Pagal pirmąjį visuotinį Rusijos imperijos gyventojų surašymą 1897 metais Kauno gubernijoje gimtąja kartvelų (gruzinų) kalbėjo 3 vyrai ir 8 moterys, Kaukazo kalniečių -1 vyras, 0 Kaukaze gyveno 5121 lietuvis ir 55 žemaičiai (Kutaisyje: lietuvių – 450, žemaičių – 16, Tbilisyje: lietuvių – 1263, žemaičių - 34, Karse – 892 lietuviai).
Kaukazo lietuvių bendruomenės gyvenimą ir veiklą XX a. pradžioje iliustruoja dokumentai ir nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, leidiniai iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus. Tai – Tbilisyje vykusio Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimo dalyvių, Tbilisio lietuvių choro Pirmojo pasaulinio karo metu nuotraukos, Lietuvos kariuomenės majoro P. Gudelio atsiminimai, Generalinio štabo pulkininko S. Raštikio tarnybos carinėje kariuomenėje dokumentai, Kaukazo lietuvių tarybos narių: P. Dailidės, P. Vileišio, Br. Sipavičiaus, A. Marcinkevičiaus, P. Gudelio tarnybos ir asmens dokumentai.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos atstovybės pastangomis iš Gruzijos į Lietuvą grįžo apie 10000 žmonių. Parodoje demonstruojami Tbilisyje gyvenusių Lietuvos piliečių užsienio pasai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, Gruzijoje gimusių Lietuvos piliečių, architekto Edmundo Friko šeimos narių pasų kortelės, poeto J. Graičiūno asmens dokumentai, Kaukaze gyvenusių ar keliavusių rašytojų A. Žukausko ir B. Sruogos nuotraukos.
Ne mažiau įdomus ir sudėtingas yra ir kitas mūsų istorijos laikotarpis, kai buvo kuriamos nepriklausomos valstybės, kai reikėjo didelių pastangų išsilaikyti naujai kuriamame pasaulyje, kuriame mažosios tautos turėjo įrodyti ir apginti savo teisę egzistuoti. LR Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos Atstovybės Maskvoje dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo atskleidžia Lietuvos Respublikos ir Gruzijos Demokratinės Respublikos santykius 1919-1921 m. Paryžiaus taikos konferencijoje ir Tautų Sąjungoje. Šio laikotarpio dokumentuose atsispindi bendros Lietuvos, Estijos, Latvijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Ukrainos atstovų pastangos išsikovoti pripažinimą, būti priimtomis į Tautų Sąjungą ir tapti nepriklausomomis valstybėmis.
Formaliai pripažinusi Gruzijos nepriklausomybę, Sovietų Rusija neatsisakė imperinių siekių. 1921 m. vasario mėn. bolševikams sukursčius valstiečių sukilimą Armėnijos pasienyje, 1921 m. vasario 16 d. Raudonajai armijai įžengė į Gruziją ir po kelių dienų - vasario 25 d. - užėmus Tbilisį, Gruzijoje buvo paskelbta sovietų valdžia. Gruzijos vyriausybė persikėlė į Batumi ir kovo 18 d. emigravo. Iki 1921 m. kovo 19 d. Sovietų Rusija užėmė visą Gruziją. 1922 m. gruodžio mėn. Gruzija, kaip Sovietų Rusijos 1922 m. sukurtos Užkaukazės Federacijos dalis, buvo įjungta į SSSR. Gruzija patyrė visus sovietų valdžios vykdomus politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius pertvarkymus bei represijas. Parodoje demonstruojami dokumentai, rodantys Lietuvos laikyseną Gruzijos okupacijos atžvilgiu, Gruzijos vyriausybės emigracijoje veiklą, eksponuojamas sutarties tarp Lietuvos respublikos ir Gruzijos projektas [1921-1922], Lietuvos Respublikos piliečių įsteigtų verslo ir prekybos įmonių Tbilisyje dokumentai, diplomato E. Turausko albumo nuotraukos iš 1934 m. Lietuvos spaudos atstovų kelionės po Sovietų Gruziją.
