Virtuali paroda "Aukštaitijos medinė architektūra Vilniaus regioninio valstybės archyvo dokumentuose"

Virtuali paroda "Aukštaitijos medinė architektūra Vilniaus regioninio valstybės archyvo...

Lietuva visuomet garsėjo kaip miškingas kraštas. Medžio, kaip pagrindinės tradicinės statybinės medžiagos, pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, nulemta palankaus miškams klimato, ir akmenų ar kitų statyboms tinkamų medžiagų trūkumas. Skirtingai nuo tendencijų kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinei, ir gyvenamajai, ir sakralinei funkcijai skirtų objektų statybai.

Medinės architektūros paveldas yra reikšminga Lietuvos kultūros savasties dalis. Aukštaitijos tradicinė statyba atspindi krašto kultūrinį identitetą ir yra neatsiejama Europos kultūros paveldo dalis. Ryškiausius savitus Aukštaitijos medinės architektūros bruožus galima įžvelgti regiono kaimo sodybose. Tradicinė aukštaičių sodybą sudarė nuo 1 iki 6 pastatų. Dažniausiai 2 kiemai - gerasis ir ūkinis, pas neturtingus valstiečius 1 kiemas, pas pasiturinčius - tvartas su diendaržiu[1]. Pastatų išdėstymas sodyboje priklausė nuo valstiečio ekonominio pajėgumo ir nuo sodybos sklypo formos. Pirkia aukštaičių sodyboje buvo statoma galu į kelią. Tradicinis aukštaičių gyvenamasis namas (pirkia) išsivystė iš dūminės pirkios XIX a. pabaigoje kai buvo statomi dūmtraukiai. Pasiturinčių ir vidutinių valstiečių pirkia buvo padalyta į 3 dalis: gryčią, priemenę su kamara ir seklyčią[2]. Dažniausiai pasiturinčių valstiečių vidurinė pirkios dalis buvo platesnė, todėl jos buvo „T“ formos[3].

Nemaža Lietuvos sakralinio paveldo dalis buvo, taip pat, pastatyta iš medžio, ypač kaimo vietovėse. Koplyčios ir bažnyčios buvo kaimo traukos centrais, kur susirinkdavo didžioji kaimo gyventojų dalis.

Atskirai reikėtų paminėti medinius vėjo malūnus, kurie stūksojo it milžinai kaimų pašonėje. Jų įspūdingi dydžiai ir savitos formos iš toli traukė dėmesį. Pirminė vėjo malūnų funkcija buvo miltų gamyba, tam buvo naudojama medinė įrangą, tačiau autentiškų malūnų medinių dalių iki mūsų dienų išliko labai mažai. Po pramonės revoliucijos, ypač XX amžiaus pirmoje pusėje, malūnuose buvo pradėta gaminti elektros energija, naudojant vandens ar vėjo jėgą.

Kviečiame susipažinti su Vilniaus regioninio valstybės archyvo dokumentuose saugoma informacija ir vaizdais apie Aukštaitijos medinę architektūrą. Malonaus žiūrėjimo.

________________________________________________________

[1] Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1019, ap. 11, b. 346, 13 l.

[2] Ten pat, 40 l.

[3] Ten pat.

Lt En