Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

Sutryptos, tačiau gyvos:

Diaspora, lietuvių bendruomenės ir Lietuvoje gyvenančios mažumos

ką apie gyvenimą Vilniaus gete pasakoja išlikusios afišos?

Vilniaus žydų geto afiša apie 1942 m. balandžio 8 d. ligoninės pastate vykusį vakarą, skirtą Izaokui Leibušui Perecui. Manoma, kad ši afiša yra ankstyviausioji iš išlikusiųjų Vilniaus žydų geto afišų. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 21.

Tarp centro ir geto

Vilniaus miestas nuo seno laikomas vienu svarbiausių žydų gyvenimo ir kultūros centrų ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Čia telkėsi gausi ir aktyvi žydų bendruomenė, puoselėjusi savitą meną ir kultūrą. Mieste gyveno ir dirbo vienas iškiliausių ir autoritetingiausių judaizmo mąstytojų – Elijas ben Saliamonas Zalmanas, geriau žinomas Vilniaus Gaono vardu. Neatsitiktinai būtent Vilniuje 1925 m. buvo įkurtas vienas svarbiausių pasaulyje žydų kultūros, istorijos ir kalbos tyrimų centrų – YIVO institutas, kuris savo veiklą Niujorke tęsia iki šiol.

Vilniuje klestėjęs kultūrinis ir intelektualinis žydų gyvenimas buvo negailestingai nutrauktas Europoje įsiplieskusio Antrojo pasaulinio karo. Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei, 1941 m. rudens pradžioje Vilniaus miesto senamiestyje buvo įkurtas Vilniaus getas. Į jį suvarius žydų tautybės gyventojus, getas tapo vieta, kur buvo uždaryta ne tik žmonių laisvė, bet ir pati kultūra.

Tačiau būtent čia ji netikėtai atsisakė mirti.

https://en.wikipedia.org/w/index.php?title=File:Herman_Kruk_low_res.tif&page=1kipedia.org/w/index.php?title=File:Herman_Kruk_low_res.tif&page=1

Hermanas Krukas

Hermano Kruko pabėgėlio anketa, 1940 m. vasario 8 diena. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1121, ap. 3, b. 144, l. 14.

Hermanas Krukas

Hiršas arba Hermanas Krukas iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Varšuvoje. Besitraukdamas nuo artėjančių nacių, jis 1939 m. rugsėjo 5 d. paliko savo namus ir po mėnesį trukusios varginančios kelionės pasiekė Vilnių. Tačiau pabėgusį H. Kruką naciai pasivijo ir čia.

1941 m. rugsėjo 6 d. jis savo dienoraštyje įrašė šiuos žodžius: „Apie aštuntą valandą ryto jau visiškai aišku, kad eisime į getą.“

Į getą patekęs H. Krukas ne tik jame gyveno, bet ir jį aprašė. Jo dienoraštis yra nepamainomas šaltinis, per kurį galime pažvelgti į Vilniaus žydų geto kasdienybę.

Vilniaus geto griuvėsiai, [1940-1944]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A081-P020.

Afiša – langas į praeitį

Trumpam įsivaizduokime, kad 1944 m. vasarą patys vaikščiojame po nesenai iki pamatų sunaikinto žydų geto griuvėsius. Gana greitai bauginančioje aplinkoje randame besimėtantį suglamžytą ir suplėšytą popieriaus lapą. Paėmę jį į rankas pamatome įvairiausius užrašus: „Koncertas. Data. Vardai“.

Tai ne paprastas popieriaus lapas. Tai liudijimas, kad net žiūrėdami mirčiai į akis, Vilniaus gete kalėję nekalti žmonės nenustojo kurti ir tikėti.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomose kultūros, sporto ir kitų renginių afišose išliko garsių žydų menininkų bei kūrėjų vardai: kompozitorius Volfas Durmaškinas, poetas Abraomas Suckeveris, kūrėjas Šmerelis Kačerginskis ir daugybė kitų, kurių atmintis gyva dar ir šiandien.

Sutryptos, tačiau gyvos, šios afišos liudija apie milžinišką Vilniaus geto žydų kūrybinę ir kultūrinę energiją, kuri tapo pasipriešinimu užgulusiai tamsai.

Vilniaus žydų geto afiša apie 1942 m. gegužės 4 d. pirmąjį vartų sargybos organizuotą koncertą mažojoje miesto salėje. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 18.

„Ar galima daryti teatrą kapuose?“

1942 m. sausio 17 d. savo dienoraštyje H. Krukas padarė štai tokį įrašą:

„Šiandien gavau iš geto žydų menininkų steigiamosios grupės oficialų kvietimą, jame pranešama apie vietos menininkų būrelio vakarą, kuris įvyks sausio 18 d., [...] Rūdininkų g. 6. Programoje dramos ir vokalinės muzikos kūriniai“.

Tiesa, didelė dalis geto gyventojų, įskaitant ir patį H. Kruką, nepritarė tokių renginių organizavimui gete, keldami klausimą: „Ar galima daryti teatrą kapuose?“.

Nepaisant kylančių diskusijų, koncertai nesustojo.

Vilniaus žydų geto afiša apie geto teatro atidarymą 1942 m. balandžio 26 dieną. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 59.

Geto teatro atidarymas

H. Kruko dienoraščio 1942 m. balandžio 27 d. įrašai:

„Vakar vakare atnaujintoje vadinamoje Mažojoje miesto salėje įvyko geto teatro prie Kultūros skyriaus spektaklio premjera. [...] Po įžanginio direktoriaus, inžinieriaus Guchmano žodžio koncertavo Durmaškino diriguojamas mažasis simfoninis orkestras; jis grojo vieną fortepijoninį kūrinį ir kelias dramatines pjeses. Grojo gerai...“

1942 m. rugpjūčio 10 d.:

„Trečias simfoninis koncertas gete. Vakar gete, teatro salėje, įvyko trečias simfoninis koncertas. Dar kartą tas pats. Getas stebina visose srityse. Šis paskutinis koncertas, diriguojamas V. Durmaškino, įrodo, kad net muzikoje getas neatsilieka. Geto sąlygomis ir turint galvoje geto galimybes, koncertas yra didžiulis laimėjimas. Pusantros valandos pakylėjimo ir užsimiršimo yra didelis laimėjimas“.

Vilniaus žydų geto afiša apie Jom Kipuro pamaldas geto teatro salėje. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 122.

Vilniaus žydų geto informacinė afiša apie Jom Kipuro pamaldų tvarkaraštį. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 77.

Jom Kipuro išvakarės

Jom Kipuras – iškilmingiausia ir švenčiausia hebrajų kalendoriaus šventė, Atpildo ir susitaikymo diena.

H. Kruko dienoraščio 1942 m. rugsėjo 21 d. įrašai:

„Šios Jom Kipuro išvakarės praėjo labai šventiškai. Linkėdami vienas kitam laimingų metų žmonės pajuto naują pakilimą“.

„Getas parengė daug pamaldų. Turėjo būti pamaldos teatro salėje. Čia smarkiai rizikuodamas geto teatro personalas suorganizavo renginį – pamaldas geto teatre [...] Salė buvo gražiai papuošta. Pilna šviesų.[...] Salė pilna, visi laukia viršininko pono Genso. Jis įeina. Salėje subruzdimas. [...] Gensas sako: pradėkime nuo kadišo (malda už mirusiuosius) už tuos, kurių nebėra tarp mūsų“.

Taigi, net mirties akivaizdoje, religinės šventės geto gyventojams išliko svarbia tapatybės ašimi, atsiskleidžiančia ir afišose.

Vilniaus žydų geto teatro afiša apie 2 dalių miniatiūros „Nieko negalima žinoti“ premjerą. [1942 m.]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 84.

„Mes nieko negalime žinoti“

H. Kruko dienoraščio 1942 m. rugsėjo 29 d. įrašai:

„Rugsėjį buvo kartojamas senų pamėgtų pjesių repertuaras, o spalis turi būti naujų pjesių, kurios galėtų greitai užkariauti teatro žiūrovų simpatijas, premjerų mėnuo“.

„Visų pirma rengiamas naujas reviu, pavadintas „Mes nieko negalime žinoti“ – tai kažkas, kas susiję su mūsų sunkiais neapibrėžtais karo metais“.

„Taip, nieko negali žinoti! Pavyzdžiui, abu mūsų chorai, jidiš ir hebrajų, slapta ruošia programas, kuriose bus labai svarbių numerių: oratorijos, choralai, operos, dar niekada neatliktos liaudies dainos – žodžiu, naujovės. Bet neklauskite, ką ir kada; to negalima atskleisti“.

Šie dienoraštyje užfiksuoti momentai mums pasakoja, kad kasdienybe tapęs pavojus ir nežinomybė kartu virto kūrybiniu įkvėpimu gete gyvenusiems kūrėjams ir menininkams.

Vilniaus žydų geto afiša apie geto teatro repertuarą nuo 1942 m. spalio 24 iki spalio 31 d. „Nieko negalima žinoti“ buvo rodomas sekmadienį, spalio 25 dieną. Įėjimas kainavo 0,60 reichsmarkės. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 219.

Recenzija

H. Kruko dienoraščio 1942 m. spalio 9 d. įrašai:

„Mes nieko negalime žinoti“ – šis paslaptingas ir žaismingas, intriguojantis posakis yra geto teatro naujojo reviu leitmotyvas. Reviu jau buvo parodytas keturis kartus ir kiekvieną kartą salė buvo sausakimša. Reviu malonus ir džiuginantis. Dauguma numerių iš mūsų geto gyvenimo, jie gražiai ir humoristiškai, dažnai šiek tiek sarkastiškai perdėtai pateikia mūsų gyvenimo paveikslus“.

„Aktoriai kaskart vis labiau įsijaučia į vaidmenis ir vaidina vis geriau. [...] Mūsų darbininkai, kuriems po sunkios darbo dienos reikia sielos ramybės, gerai praleido laiką ir nuoširdžiai pasijuokė“.

Vilniaus žydų geto afiša apie Chanukos minėjimą, tema „Ką pasakoja žvakutės…“. Būtent šią afišą savo dienoraštyje mini H. Krukas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 2, b. 15.

Chanuka

Chanuka – judėjų šviesų šventė, simbolizuojanti atnaujinimą ir pašventinimą, skirta paminėti Makabėjų pergalę prieš Sirijos karalių, norėjusį išnaikinti žydų tautą.

H. Kruko dienoraščio 1942 m. lapkričio 26 d. įrašai:

„Mes dažnai rašome, kad getas laikosi tradicijų. Kiekviena šventė, nesvarbu kokia, čia entuziastingai švenčiama. Antradienį, [...] policija surengė didelį Chanukos vakarą teatro salėje“.

„Kitą Chanukos šventę čia surengė religiniai sluoksniai. Pagal afišą, tai vadinasi Chanukos paminėjimas“.

Afišos, skirtos Chanukos šventei

„Tą pačią dieną, 6 valandą vakaro, teatre buvo suorganizuotas Chanukos renginys ir atlikta turtinga meninė programa“.

„Penktadienį, [...] vaikų klubas suorganizavo Chanukos vakarą su „latkes“ (bulviniai blynai – tradicinis Chanukos valgis). Vakaras pavirto iš Chanukos vakaro į nuostabų Vilniaus vaikų iš buvusių jidiš pasaulietinių mokyklų vakarą“.

„Kaip matome, gete buvo daugybė Chanukos paminėjimų. Bet paskutinis renginys pavirto iš Chanukos stebuklo į jaunystės, siekiančios naujo laisvo gyvenimo, stebuklą“.

Vilniaus žydų geto afiša archyvo saugykloje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

UNESCO programa „Pasaulio atmintis“

Vilniaus gete virusį kultūrinį gyvenimą įrodančios afišos yra plačiai pripažintos ir vertinamos pasauliniu mastu. 2007 m. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos afišos, plakatai ir skelbimai buvo pripažinti regioninės reikšmės dokumentais ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Sutryptos, suplėšytos, tačiau išgyvenusios ir vertinamos visame pasaulyje – šios afišos šiandien kalba už tuos, kurių balsai buvo negailestingai nutildyti. Jos primena mums, kad net didžiausios katastrofos akivaizdoje žmogaus kūryba ir saviraiška gali tapti nesustabdoma moralinio pasipriešinimo jėga.

Išgyvenusias Vilniaus žydų geto afišas galite pamatyti gyvai apsilankę Lietuvos centriniame valstybės archyve, jos taip pat yra suskaitmenintos ir pasiekiamos internete:

Elektroninio archyvo informacinė sistema