Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Vaclovas Sidzikauskas – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne (1922–1931 m.), [1930–1933 m.]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081158

Įtraukioji istorija

Kodėl Vaclovas Sidzikauskas buvo pašalintas iš Lietuvos diplomatinės tarnybos? II dalis

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

Kaltinimai Sidzikauskui po NTTT sprendimo

Nepraėjus nė savaitei po Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo (toliau –NTTT) sprendimo Klaipėdos byloje, Karaliaučiaus dienraštyje Königsberger Hartungsche Zeitung pasirodė publikacija „Sunkūs kaltinimai Sidzikauskui“, tą pačią dieną perspausdinta ir Berlyno Vossische Zeitung. Joje pakartoti visi anksčiau Sidzikauskui mesti kaltinimai, kartu kritiškai reaguojant į Hagoje priimtą sprendimą. Stebėtasi į Lietuvą grįžusio Sidzikausko pareiškimais, iškraipančiais NTTT išvadas, reikšta viltis, kad prezidentas Smetona neleis, jog lietuvių–vokiečių santykiai būtų tvarkomi pagal Zauniaus ir Sidzikausko norus. Aštriai kritikuotas ir valdžios palaimintas Sidzikausko, kaip „Hagos nugalėtojo“, šlovinimas, kuriuo, anot straipsnio, mėginta nukreipti dėmesį nuo nepatogių klausimų, taip pat ir Lietuvos prokuratūros neveiklumas bei paties Sidzikausko nesikreipimas į teismą. Perskaitęs šį straipsnį, Šaulys dienoraštyje su kartėliu konstatavo: Kaune Sidzikauskas garbinamas kaip „triumfatorius“, o Vokietijos spauda piešia „tikrąjį to triumfatoriaus veidą“. „Valstybei nuostolis“, – apibendrino jis, pridurdamas, kad viso to buvo galima išvengti.

Prof. Petras Leonas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Teisių fakulteto dekanas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011137

Prof. Petro Leono misija

Rugpjūčio 17 d. publikacijos Vokietijos spaudoje paspartino Prezidento ir ministro pirmininko apsisprendimą. Kadangi tolesnis delsimas grėsė mesti šešėlį ir aukščiausiems valstybės vadovams, Tūbelis rugsėjo 1 d. pavedė buvusiam teisingumo ir vidaus reikalų ministrui, VDU teisės fakulteto dekanui, advokatui prof. Leonui skubos tvarka atlikti kvotą Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Jam buvo nurodyta patikrinti Šaulio ir Škirpos pateiktų kaltinimų pasiuntiniams Sidzikauskui ir Baltrušaičiui pagrįstumą, ištirti finansinių reikalų pasiuntinybėje tvarkymą bei garbės konsulų pateiktus kaltinimus Sidzikauskui dėl lėšų pasisavinimo. Rašte Leonui ministras pirmininkas pabrėžė, jog prieš darydamas bet kokias išvadas iš vyriausybei pateiktų dokumentų jis nusprendė kreiptis į „bešališką ir autoritetingą“ Lietuvos asmenį, prašydamas jo nuomonės dėl kaltinimų pagrįstumo. Šis, iš pirmo žvilgsnio sveikintinas žingsnis palydėtas ir atviru įspėjimu – net ir nustačius, kad kaltinimai Sidzikauskui ir Baltrušaičiui yra nepagrįsti, valstybės interesams padaryta žala „negali likti be pasekmių“ abiejų pasiuntinių padėčiai. Tokį įspėjimą buvo galima suprasti ir taip, kad sprendimas dėl Sidzikausko likimo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose jau buvo priimtas, o pati kvota veikiau turėjo būti formalaus pobūdžio. Tokiu atveju kyla klausimas, kam Tūbeliui buvo reikalinga „bešališko, autoritetingo“ asmens nuomonė dėl kaltinimų pagrįstumo. Galima manyti, kad taip siekta pabrėžti, jog byloje buvo laikytasi visų procedūrinių ir teisinių normų. Deklaruotas siekis gauti „bešališką“ vertinimą kelia ir daugiau abejonių, ypač atsižvelgiant į Leono kandidatūros pasirinkimą. Nuo Maskvos laikų Leoną su Sidzikausku siejo artima, Kaune plačiai žinoma bičiulystė. Toks sprendimas nustebino ir Šaulį, kuris rugsėjo 25 d. dienoraštyje pažymėjo negalėjęs nuslėpti nusistebėjimo dėl Leono prisiimtos rolės vesti kvotą, žinant jo „daugiau nei draugiškus“ santykius su Sidzikausku. Tokios savo nuostatos Šaulys neslėpė ir nuo Leono, šiam atvykus į pasiuntinybę kvotos vesti.

Yra ir dar vienas, nedidelis, bet reikšmingas momentas, susijęs su sprendimu pradėti kvotą Berlyno pasiuntinybėje. Ant pirmojo Tūbelio rašto Leonui lapo pieštuku nubraukta anksčiau įrašyta data – 1932 m. liepos 1 d. Tai rodo, kad rašto projektas buvo parengtas maždaug dviem mėnesiais anksčiau, nei nuspręsta jį išsiųsti adresatui. Kodėl delsta? Labiausiai tikėtina, kad sprendimas pradėti kvotą byloje buvo atidėtas dėl tuo metu Hagoje prasidėjusio parengiamojo Klaipėdos bylos svarstymo, kuriame Sidzikauskas gynė Lietuvos interesus.

Prieš išvykdamas į Berlyną Leonas asmenims, kuriuos ketinta apklausti, parengė devynis preliminarius klausimus, susijusius su Sidzikausko–Baltrušaičio byla. Siekiant išvengti galimų nesusipratimų tarp Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų ir atsižvelgiant į nuogąstavimus, kad karo atašė plk. Škirpa, negavęs savo vadovybės leidimo, gali nesutikti būti apklaustas civilio asmens, apie būsimą kvotą iš anksto buvo informuoti Krašto apsaugos ministras plk. Giedraitis bei pasiuntinys Berlyne Šaulys, turėję užtikrinti sklandžią apklausos pasiuntinybėje eigą. Į Berlyną Leonas atvyko savaite vėliau, nei buvo planuota – rugsėjo 25 d. Praėjus vos kelioms dienoms, jis informavo ministrą pirmininką, kad kvotos užbaigimas užtruks. Leonas nustebo sužinojęs, jog lygiagrečiai su jo vedama kvota Šaulys vykdė atskirą, vadinamąją „kilimų kvotą“. Paprašius perduoti surinktą medžiagą, Šaulys iš pradžių sutiko, tačiau netrukus nurodė negalįs to padaryti, nes kvota dar nebaigta, žadėdamas dokumentus „atsiųsti“ vėliau. Šaulys laikė reikalinga į prašymą atsakyti raštu, pabrėždamas, kad jo vedamai kvotai bus „suteikta teisėta eiga“, leisdamas suprasti, jog procedūrinių veiksmų gali būti imtasi net ir nesulaukus Leono kvotos išvadų. Kilus pirmiesiems nesklandumams, Leonas kreipėsi į Tūbelį, prašydamas nurodyti pasiuntiniui Šauliui perduoti surinktą medžiagą jam asmeniškai arba pačiam ministrui pirmininkui. Šaulys neskubėjo šio prašymo įvykdyti net ir kelis kartus raštu bei telefonu iš Kauno paragintas. Medžiagos perdavimo atidėjimą jis motyvavo tebesitęsiančia „kilimų kvota“. Tik ją užbaigęs, spalio 10 d., Šaulys nusiuntė Leonui kvotos rezultatų nuorašą, tuo sukeldamas tiek profesoriaus, tiek užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) vadovybės nepasitenkinimą. Reaguodamas į tokį pasiuntinio poelgį Zaunius ministro pirmininko vardu išsiuntė į Berlyną telegramą, reikalaudamas perduoti kvotos originalus. 1932 m. spalio 17 d. jie buvo išsiųsti į URM ir perduoti Leonui.

Profesoriaus Petro Leono laiškas Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui, Kaunas, 1932 m. spalio 24 d., nuorašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 52

Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis darbo kabinete, Kaunas, 1938 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-00196

Grįžęs į Kauną ir išnagrinėjęs kvotos metu gautus parodymus, spalio 24 d. Leonas išsiuntė ministrui pirmininkui laišką, informuodamas apie atliktą darbą. Laišką jis pradėjo lotynišku posakiu „Videant consules ne quid detrimenti res publica capiat“ („Tegul konsulai saugo, kad valstybė nepatirtų žalos“) – senąja Romos senato formule, kuria konsulams būdavo suteikiami nepaprastieji įgaliojimai veikti valstybės saugumo labui, net ir apeinant įprastas teisines procedūras, kai manyta, jog Respublikai gresia rimta grėsmė. Šis posakis pasirinktas neatsitiktinai – tuo Leonas norėjo pabrėžti, kad kvotos imtis sutiko tik todėl, kad jam visų pirma rūpi „Respublikos interesai“. Toliau sekė „pagiriamasis žodis“ Sidzikauskui. Prisiminęs jų seną pažintį ir bendrą darbą Teisingumo ministerijoje nepriklausomybės pradžioje, savo nuostatą Sidzikausko atžvilgiu jis apibendrino taip: „Dėl jo neapsirikta. Aš laikau jį didelio masto diplomatu. Lietuvai būtų didelė skriauda, jei ji netektų p. Sidzikausko kaip valstybės darbininko.“ Leonas pridūrė esąs pasirengęs nutraukti santykius su bet kuriuo asmeniu, jei to pareikalautų jo dorovinis nusistatymas, tačiau šiuo atveju, kaip pats konstatavo, „nėra pagrindo man keisti santykius su p. Sidzikausku“. Tai buvo savotiškas Leono kvotos rezultatų apibendrinimas, po kurio, regis, būtų galima dėti tašką. Tiesa, prie laiško buvo pridėtas ir išsamus, dešimties mašinraščio puslapių apimties, kvotos eigos bei rezultatų aprašymas. Tačiau ir šis tekstas buvo parengtas vieninteliu tikslu – pateisinti ir išteisinti Sidzikauską, atmetant visus jam mestus įtarimus ir kaltinimus.

Prof. Petras Leonas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Teisių fakulteto dekanas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081139

Sunku pasakyti, ar Leono kvotos išvados padėjo Sidzikauskui, ar, priešingai, jam dar labiau pakenkė. Neabejotina, kad kai kurios raporto išvados Kaune įvertintos skeptiškai. Todėl ir vėl neišvengiamai kyla klausimas, kokių išvadų tikėtasi, kvotą pavedant asmeniui, niekada neslėpusiam palankumo Sidzikauskui? Atsakymo į šį klausimą paieškos gali nuvesti į pavojingą teritoriją – Prezidento Smetonos ir ministro pirmininko Tūbelio politikos užkulisius, kuriuose lengva paklysti. Šaulio elgesys kvotos metu – nepasitenkinimas Leono paskyrimu, vengimas bendradarbiauti ir alternatyvaus tyrimo inicijavimas – atsižvelgiant į plačius Leonui suteiktus įgaliojimus, taip pat kelia klausimų. Taip elgtis buvo galima tik turint tvirtą užnugarį aukščiausiame – prezidento ir premjero – lygmenyje, kurį Šaulys, dėl senos pažinties su Smetona, siekiančios valstybės atkūrimo pradžią, turėjo ir kuriuo naudojosi Sidzikausko byloje. Abejonių kelia ir Škirpos pozicija: jis ne tik kaltino Sidzikauską pasisavinus Berlyno pasiuntinybei priklausiusius kilimus ir kėdes, bet ir įtarė buvusį pasiuntinį dirbus vokiečių naudai. Tokio pobūdžio įtarimas aukščiausio rango diplomatui neturi precedento Lietuvos diplomatinės tarnybos istorijoje, juolab kad Sidzikausko bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šį įtarimą. Ši aplinkybė verčia abejoti Škirpos objektyvumu Sidzikausko atžvilgiu.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-11227

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius Berlyne, 1932 m. vasario mėn. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-20573

Užsienio reikalų ministro Zauniaus versija

Ministras Zaunius savo poziciją išdėstė specialiai tam parengtoje pro memoria „Dėl prof. P. Leono Ministerio V. Sidzikausko byloje vedamos kvotos pastatytųjų klausimų“. Tai buvo devynių puslapių mašinraščio dokumentas, išspausdintas vos trimis egzemplioriais. Sąmoningai atsiribodamas nuo „buhalterinio“ pobūdžio klausimų – kilimų, kėdžių ir panašių detalių – ministras visą dėmesį sutelkė į politinį bylos aspektą. Zaunius pradėjo nuo Sidzikausko vertinimo Lietuvoje ir Vokietijoje ypatumų: tėvynėje pasiuntiniui Berlyne priekaištauta dėl tariamai pernelyg didelio palankumo Vokietijai ir net germanofiliškumo, o vokiečiai, paveikti tokių nuotaikų laikinojoje sostinėje, Lietuvos pasiuntinį buvo pradėję laikyti ypatingu savo draugu. Pasak Zauniaus, tam būta ir objektyvių priežasčių: itin aktyvus Sidzikauskas kryptingai siekė suaktyvinti dvišalius santykius, ir Vokietijos valdžia tai vertino. Tačiau Berlynas neįvertino esminio dalyko – Sidzikauskas taip veikė ne dėl tariamo jo palankumo Vokietijai, o išimtinai vadovaudamasis Lietuvos interesais. Kitaip tariant, vokiečiai pamiršo pamatinę diplomatijos taisyklę: pasiuntinys gali ir privalo demonstruoti palankumą reziduojančiai valstybei tol, kol tai neprieštarauja jo atstovaujamos valstybės interesams.

Pro memoria, skirtoje ne tiek Leonui, kiek Prezidentui ir premjerui, Zaunius siekė paaiškinti, kaip Sidzikauskas, Berlyne laikytas Vokietijai palankiu diplomatu, netikėtai tapo Reicho politinių atakų taikiniu. Ministro manymu, vokiečiai ilgą laiką neperprato tikrojo Sidzikausko vaidmens: Berlyne laikytas „Reicho draugu“, Kaune jis veikė kaip vienas nuosekliausių Lietuvos interesų Klaipėdos krašte gynėjų, o jo pasiūlymai Vyriausybei dažnai buvo visai ne tokie, kokių galėjo tikėtis vokiečiai. Sidzikausko pozicija, pavyzdžiui, Klaipėdos klausimu, iš esmės nesiskyrė nuo Zauniaus, o neretai ir nuo Merkio, tačiau Reicho valdžios sferose apie tai nebuvo žinoma. Maždaug iki 1930 m. Berlyne manyta, kad iš trijų pagrindinių Lietuvos politikos Klaipėdos krašte architektų – Zauniaus, Merkio ir Sidzikausko – didžiausia problema kyla dėl gubernatoriaus Merkio, esą terorizavusio Tūbelio vyriausybę ir ministrą Zaunių. Šioje trijulėje Sidzikauskas buvo laikomas vokiečiams palankiausiu, tačiau, jų manymu, nepajėgiu atsispirti Merkio diktatui. Pasak Zauniaus, tokį Vokietijai palankų Sidzikausko įvaizdį palaikė ir URM, sąmoningai siekdama, kad tais atvejais, kai Lietuvos ir Vokietijos interesai išsiskirdavo, jam nereikėtų atvirai stoti prieš Reichą. Šią Sidzikausko „saugojimo“ taktiką ministras laikė pamatine Lietuvos diplomatinės strategijos taisykle santykiuose su Vokietija.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus pro memoria „Dėl prof. P. Leono Ministerio V. Sidzikausko byloje vedamos kvotos pastatytųjų klausimų“, Kaunas, 1932 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 179–186

Nuo 1930 m. rudens vokiečiai ėmė suvokti, kad Merkys nėra vienintelė jų problema. Berlyne kilo įtarimų, jog Zaunius su Merkiu tik imituoja nesutarimus, tai vienas, tai kitas imdamiesi „blogiuko“ vaidmens Vokietijai jautriais Klaipėdos klausimais. Galiausiai prieita išvados, kad Zaunius „yra toks pat vokiečių ėdikas kaip ir Merkys“. Netrukus kitaip imtas vertinti ir Sidzikauskas. 1931 m., komplikuojantis dvišaliams santykiams, vokiečiai ėmė suvokti „antrąją“ jo politinio veido pusę – tariamas Lietuvos pasiuntinio „germanofiliškumas“ tebuvo darbo Vokietijoje metodas, galiojęs tol, kol jis ėjo pasiuntinio Berlyne pareigas. Zauniaus nuomone, tokį praregėjimą paskatino iš Maskvoje dirbusių Vokietijos diplomatų gauta informacija. Netrukus Sidzikausko vaidmuo imtas kitaip vertinti ir Vokietijos spaudoje – pamažu įsigalėjo nuostata, kad jis vokiečiams nėra palankesnis nei Zaunius ar Merkys. Permaina požiūryje į Sidzikauską įvyko dar prieš jo perkėlimą į Londoną. Sprendimą perkelti Sidzikauską į Didžiąją Britaniją ministras aiškino paprastai: suvokus, kad susidūrimas su Vokietija dėl Klaipėdos neišvengiamas, aktyviausią Lietuvos pasiuntinį jis norėjo turėti ten, kur rimto konflikto atveju būtų galima ieškoti politinės paramos – Londone. Vokiečiai, pasak Zauniaus, Sidzikausko perkėlimą įvertino kaip jiems nepalankų, neabejodami, kad eidamas pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje pareigas jis su tokiu pat uolumu gins Lietuvos interesus, pirmiausia Klaipėdos klausimu, tik šį kartą jau prieš Vokietiją. Lemiamas lūžis vokiečių požiūryje į Sidzikauską, Zauniaus teigimu, įvyko 1932 m. pradžioje, Böttcherio incidentą pradėjus svarstyti Tautų Sąjungos užkulisiuose. Derybose su Vokietijos atstovais Lietuvai atstovavęs Sidzikauskas, vykdydamas Zauniaus nurodymus, atmetė visus Auswärtiges Amt Rytų departamento direktoriaus Richardo Meyerio pasiūlymus, kurie, tiesą sakant, nebuvo priimtini Lietuvai. Zauniui nedalyvaujant derybose, vokiečių akyse pagrindiniu jų nesėkmės kaltininku tapo buvęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne. Šį lūžio momentą Zaunius pro memoria aiškino taip: „Tuomet jau buvo aišku, jog mums nebepasiseks išlaikyti ligšiolinio vaidmenų pasiskirstymo ir fikcijos, kad Sidzikauskas, „nebojant didžiausių pastangų“, negalės manęs įtikinti daryti vokiečiams nusileidimų. Jau tuomet vokiečių buvo aiškiai suprasta, kad Sidzikauskas ne tik manęs neįtikinėja, bet, turbūt, užėmė priešingą liniją.“ Böttcherį pašalinus iš pareigų, vokiečiams nebuvo sunku suprasti, kur buvo priimtas sprendimas dėl Klaipėdos direktorijos pirmininko atstatydinimo ir kas buvo jo autoriai. „Nuo to laiko vokiečiams jau buvo visiškai aiškus Sidzikausko vaidmuo Böttcherio byloje“, – konstatavo Zaunius.

Dovas Zaunius – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, Kaunas, 1929–1934 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A073-P0735

Netrukus po to Lietuvos garbės konsulai Vokietijoje pareiškė finansinio pobūdžio kaltinimus buvusiam Lietuvos pasiuntiniui. Zaunius neslėpė ironijos teigdamas negalįs įžvelgti ryšio „tarp didelio Vokietijos intereso pakenkti Lietuvai, žeminant Sidzikausko vardą, ir minėtų (…) žygių“. Jis atkreipė dėmesį į kelis dėsningumus. Pirma, kaltinimai Sidzikauskui, kaip taisyklė, pasigirsdavo maždaug po savaitės nuo tam tikrų politinių įvykių; Zaunius neabejojo, kad taip Berlynas mėgino daryti politinį spaudimą Lietuvai. Antra, Vokietijos spauda veikė pagal nuoseklų modelį: kaltinimai pirmiausia pasirodydavo provincijos laikraščiuose, o vėliau būdavo perspausdinami Berlyno „Vossische Zeitung“, taip siekiant išvengti atsakomybės už galimai tikrovės neatitinkančios informacijos skelbimą. Kita vertus, Vokietijos spauda, besididžiuojanti savo profesionalumo standartais, publikavo straipsnius, kompromituojančius užsienio valstybės pasiuntinį, net kaltino jį dalyvavimu kontrabandos schemose, nepateikiant jokių įrodymų. „Net ir prie vokiečių spaudos etikos, kuri Lietuvos valstybės atžvilgiu nėra itin reikli, vis dėlto tai yra retenybė“, – pastebėjo Zaunius. Neišvengiamai kyla klausimas, ar dėl spaudimo iš išorės tų standartų sąmoningai nesilaikyta.

Pro memoria pabaigoje Zaunius nepraleido progos išreikšti nepasitenkinimą Šaulio veikimo metodais, jo elgesį įvertindamas kaip nepateisinamą. Tačiau signalas šalies vadovybei, jog tiriant kaltinimus Sidzikauskui ir Baltrušaičiui turėtų būti įvertinti ir Šaulio veiksmai – nepagarba ministrui bei nesiskaitymas su diplomatinėje tarnyboje galiojusia tvarka, – liko be atsako. Zauniaus pro memoria – neabejotinai vienas svarbiausių liudijimų Sidzikausko byloje. Nors politinę šios istorijos potekstę įžvelgė ir kiti, tarp jų ir Leonas, ministras pateikė nuosekliai išplėtotą ir faktais pagrįstą argumentaciją. Deja, Kaune sprendžiant Sidzikausko likimą, į ją nebuvo atsižvelgta.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius Berlyne, 1932 m. vasario mėn. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-20574

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius Berlyne, 1932 m. vasario mėn. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-20575

Tačiau ne visi Zauniaus argumentai atlaikytų kritinį vertinimą. Teiginys, kad Sidzikauskui einant pasiuntinio Berlyne pareigas URM jį „saugojo“, neleisdama atvirai stoti prieš Reichą, neatitinka tikrovės: Sidzikauskas, kaip Lietuvos delegacijos narys, ne kartą aštriai polemizavo su vokiečiais Ženevoje. Ši aplinkybė verčia kelti ir URM vadovybės atsakomybės klausimą – pasiuntinys Berlyne buvo statomas ne tik į dviprasmišką, bet ir į neleistiną padėtį. Sunku sutikti ir su Zauniaus teiginiu, kad vokiečiai galutinai praregėjo tik prasidėjus Böttcherio incidentui. Pirmasis puolimas prieš Sidzikauską įvyko dar 1931 m. sausio pradžioje, t. y. prieš Zauniaus ir Curtius diskusiją Ženevoje, o ir atsisveikinimas su pasiuntiniu Berlyne anaiptol nebuvo toks nuoširdus, kaip Sidzikauskas vėliau rašė savo atsiminimuose. Tai leidžia manyti, jog sprendimas dėl Sidzikausko sukompromitavimo galėjo būti priimtas 1931 m. pradžioje, tačiau, neįtraukus jo į Lietuvos delegacijos, turėjusios dalyvauti Tautų Sąjungos Tarybos posėdyje, sudėtį, buvo atidėtas, laukiant palankesnio momento. Galima sutikti, kad Sidzikausko vaidmuo Ženevoje 1932 m. sausio pabaigoje – vasario pradžioje galutinai perpildė vokiečių kantrybės taurę, tačiau Zauniaus samprotavimai, esą Sidzikausko perkėlimas į Londoną Berlyne buvo suvoktas kaip rimta grėsmė Vokietijos interesams, atrodo perdėti ir neįtikinantys. Šis argumentas greičiausiai buvo pasitelktas siekiant sustiprinti vokiečių „praregėjimo“ 1932 m. pradžioje versiją.

Kazys Škirpa – karo atašė Vokietijoje (1928–1937 m.), nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje (1938 m.) bei Vokietijoje (nuo 1939–1940 m.). Varšuva, 1938 m. balandžio 3 d. Lietuvos centrinis valstybės archyavs, P-20586

Politinę bylos potekstę įžiūrėjo ne tik Zaunius. Ją matė ir kai kurie gerai informuoti vokiečiai. 1932 m. rugsėjo 2 d. Škirpos pokalbyje su Berliner Tageblatt Kauno korespondentu Simonu, kalbai užėjus apie kaltinimus Vokietijos spaudoje Sidzikauskui, Škirpa pareiškė, kad šis „nemalonus dalykas“ su politika neturi jokio ryšio. Simonas nesutiko, pastebėdamas, kad buvusį Lietuvos pasiuntinį liečiančių žinių paskelbimas esą ne kas kita, kaip kerštas už jo triumfatoriškas kalbas Lietuvoje po Hagos bylos laimėjimo. Simonas prisipažino net žinąs, kas tai padaręs. Į Škirpos klausimą – kas?! – Simonas gana atsakė: „Tai padarė Wolff agentūros korespondentas Kaune. Jis palaiko ryšius su Karaliaučiaus laikraščiais ir perdavė jiems žinią iš Kauno“. Simonas prašė Škirpos niekam nesakyti iš jo gavus šią informaciją, neprieštaraudamas, kad lietuviai ja naudotųsi, neišduodami šaltinio. Sunku pasakyti, kokiu tikslu Simonas taip atviravo kalbėdamas su Lietuvos karo atašė Berlyne. Neatmestina, kad tokiu būdu jis norėjo sudaryti įspūdį, jog žinios apie Sidzikausko nuodėmes nutekėjo iš Lietuvos, tokiu būdu apsaugodamas Vokietijos valdžios institucijų ir net spaudos reputaciją dėl bandymo sukompromituoti užsienio valstybės pasiuntinį. Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai. Pastebėtina, jog Simonas net neužsiminė apie Lietuvos garbės konsulų Vokietijoje kaltinimus Sidzikauskui dėl labdarai skirtų pinigų pasisavinimo, nekartojo kitų Vokietijos spaudos pasirodžiusių kaltinimų bei įtarimų. Buvusį Lietuvos pasiuntinį kompromituojančių žinių paskelbimą jis siejo su nepasitenkinimu, kilusiu tam tikruose Lietuvos sluoksniuose dėl iš Hagos grįžusio pernelyg susireikšminusio Sidzikausko. Panašią versiją savo atsiminimuose pateikė ir pats Sidzikauskas, ji turi ir daugiau šalininkų, tiesa, jų nuomone, pasipiktinimas Sidzikausku kilo ne Lietuvoje, o Vokietijoje dėl labai panašios priežasties, dėl nepriimtino vokiečiams NTTT sprendimo komentarų.

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS 1922–1939 m., poetas Jurgis Baltrušaitis. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A073-P764

Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Jurgio Baltrušaičio laiškai Lietuvos užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui, 1932 m. lapkričio 5 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 48, 49

Nuo dviejų pasiuntinių bylos iki vieno kaltinamojo

Prof. Leono misijos rezultatų nekantriai laukė ir Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Baltrušaitis. Lapkričio 5 d., manydamas, kad Berlyno misijai pasibaigus Vyriausybė jau yra priėmusi sprendimą, jis parašė du laiškus ministrui Zauniui – vieną oficialų, kitą privatų. Pirmajame, išreiškęs viltį, jog jo vardas yra reabilituotas, Baltrušaitis prašė ministrą imtis visų reikalingų veiksmų, kad jo, kaip „valstybės tarno“ ir garbingo žmogaus, vardas būtų „tvirtu aktu ir aiškioj formoj atstatytas“. Šį prašymą pasiuntinys motyvavo ir politiniais argumentais, duodamas suprasti, jog Maskvoje yra žinoma apie jam mestus kaltinimus ir delsimas juos paneigti ne tik kenkia jo reputacijai, bet ir neigiamai atsiliepia Lietuvos santykiams su Sovietų Sąjunga. Privačiame laiške Baltrušaitis atsargiai teiravosi, ar galįs tikėtis satisfakcijos. Abu laiškai leidžia manyti, kad Baltrušaitis toli gražu nebuvo ramus dėl savo padėties ir abejojo, ar Leono pastangų pakako bylai užbaigti. Užuominą apie satisfakciją ir Maskvos paminėjimą galima suprasti ir kaip netiesioginį spaudimą laikinajai sostinei, tikintis, kad, vadovaujantis politiniais sumetimais, jis bus išbrauktas iš kaltinamųjų sąrašo. Taip ir atsitiko. Kaune nenorėta plėsti skandalo masto, todėl, vadovaujantis mažesnės žalos logika, nuspręsta paaukoti Sidzikauską, o Baltrušaitį palikti. Tokiu būdu „Sidzikausko–Baltrušaičio byla“ virto tik „Sidzikausko byla“.

Lietuvos įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Vaclovo Sidzikausko laiškas užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui, Londonas, 1933 m. vasario 27 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 47, 47 ap.

Bylos eiga 1933 metais

Baltrušaitis ir Sidzikauskas nerimavo ne veltui. 1932 m. lapkričio pradžioje iš Kauno grįžęs Škirpa paliudijo, kad laikinojoje sostinėje Sidzikausko reikalai buvo plačiai aptarinėjami. Gruodžio 10–11 d. bylos perspektyvas Šaulys dar kartą aptarė su Prezidentu, o su ministru pirmininku, kaip liudija įrašas jo dienoraštyje, apie šią bylą diskutuota net iki trečios valandos ryto. Tačiau viskas klostėsi kaip ir anksčiau: daug kalbėta ir svarstyta, bet jokių konkrečių sprendimų ar veiksmų nesiimta. Iškalbinga, kad Leono išvados Zaunių pasiekė tik 1933 m. lapkričio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po kvotos pasiuntinybėje Berlyne. Tokiomis aplinkybėmis pasiuntiniams Londone ir Maskvoje liko tik spėlioti, ar šis delsimas jiems buvo gera žinia, ar, priešingai, blogą lemiantis ženklas.

Aukščiausios valdžios dvejones įvertinęs kaip neryžtingumą, Sidzikauskas nusprendė perimti iniciatyvą. 1933 m. vasario 27 d. laiške Zauniui jis reikalavo imtis visų priemonių, kad jo garbę įžeidžiančiai ir valstybei kenkiančiai akcijai būtų padarytas galas. Šaulio ir Škirpos elgesį laikydamas nesuderinamu su tarnybine disciplina ir žalingu valstybės interesams, Sidzikauskas nebeapsiribojo užuominomis apie satisfakciją, bet reikalavo prieš abu taikyti įstatymu numatytas sankcijas. Kitaip tariant, žinodamas Leono kvotos išvadas, jis siekė ne tik bylos nutraukimo, bet tai darė ultimatyvia forma. Siunčiant tokio turinio laišką, regis, siekta palengvinti Zauniaus padėtį ir kartu susilpninti ar atsverti Šaulio įtaką Prezidentui Smetonai bei ministrui pirmininkui Tūbeliui.

Prieš pereinant prie baigiamosios Sidzikausko bylos fazės, būtina paaiškinti, kodėl valstybės vadovai taip ilgai atidėliojo sprendimą dėl buvusio pasiuntinio Berlyne likimo. Tikėtina, kad Sidzikausko nuopelnų valstybei nebuvo galima visiškai ignoruoti, suprantamas ir nenoras prarasti patyrusį diplomatą, tačiau šie argumentai nebuvo lemiami. Sprendimas vilkintas dėl kitų priežasčių. Nenorėta, kad vos prieš metus po pergalės NTTT viešai aukštintas ir D. L. K. Vytauto ordinu apdovanotas Sidzikauskas iš Hagos suolo iškart persėstų į teisiamųjų suolą. Toks scenarijus būtų kompromitavęs ne tik vadinamąjį „Hagos nugalėtoją“, bet ir pačią valstybę bei jos politinę vadovybę. Valstybės prestižo sumetimais reikėjo laiko, kuris leistų aiškiai atskirti sprendimą Hagoje nuo sprendimo Sidzikausko byloje.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus laiškas pasiuntiniui Londone Vaclovui Sidzikauskui, Kaunas, 1933 m. lapkričio 28 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 44

Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, Kaunas, 1933 m. gruodžio 4 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 7, b. 1362, l. 43

Praėjus metams ir trims mėnesiams po NTTT sprendimo Klaipėdos byloje ir daugiau kaip metams po Leono misijos Berlyne pabaigos, 1933 m. lapkričio 28 d. Zaunius informavo Sidzikauską apie du Kaune priimtus sprendimus. Pirma, kvotos išvados neleido ministrui pirmininkui laikyti bylą baigta. Antra, nuspręsta pasiūlyti Sidzikauskui pačiam išsiaiškinti dėl jam mestų kaltinimų. „Dėlei to ponas Respublikos Prezidentas norėtų, kad Tamsta (...), ligi tai padarius, išeitum iš valstybės tarnybos.“ Šis Prezidento Smetonos pageidavimas Sidzikauskui turėjo skambėti kaip nuosprendis. Atsakyti į jį pasiuntinys neskubėjo – laišką į Kauną išsiuntė tik po trijų savaičių apmąstymų. Ir tai buvo visai ne toks dokumentas, kokio tikėjosi Prezidentas ir ministras pirmininkas. Sidzikauskas ne tik neketino trauktis iš valstybės tarnybos, bet ir išdėstė savo poziciją dėl tolesnės bylos eigos. Pripažindamas, kad valstybės ir jo paties interesai reikalauja kuo greičiau išsiaiškinti kaltinimų pagrįstumą, Sidzikauskas pabrėžė, jog sutikimas su Prezidento pageidavimu neišvengiamai būtų turėjęs rimtų pasekmių: pasitraukimas iš tarnybos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje būtų suprastas kaip kaltės pripažinimas; skelbdamas savo nekaltumą jis netektų realių priemonių kaltinimams paneigti ir atsidurtų silpnesnėje padėtyje, nes savo teises jam tektų ginti teisinėje akistatoje su Vokietijos piliečiais – asmenimis, kuriuos jis laikė provokacijos ir šantažo prieš jį dalyviais ar įrankiais, – ir dar Vokietijos teisėsaugos institucijose. Trumpai tariant, jo likimas priklausytų nuo kitos valstybės politinės valios, akivaizdžiai suinteresuotos jį sukompromituoti. Išdėstęs šiuos argumentus, Sidzikauskas dar kartą kreipėsi į ministrą, prašydamas, kaltinimus ištirti Lietuvos Vyriausybės turimomis priemonėmis. Negalėdamas toliau eiti pareigų Londone, bet nelaikydamas savęs kaltu, jis prašė tyrimo laikotarpiu išleisti jį atostogų.

Sprendžiant iš 1933 m. gruodžio 19 d. parengtos pro memoria, Zaunius buvo linkęs atsižvelgti į Sidzikausko pageidavimus. Pirmojoje jos dalyje ministras glaustai perpasakojo svarbiausius Sidzikausko argumentus: priekaištą, kad siūloma bylos užbaigimo procedūra esanti neteisinga ir statanti jį į itin sunkią procesinę padėtį; reikalavimą, jog bylą tirtų pati Vyriausybė; prašymą vietoje pasitraukimo iš tarnybos išleisti jį atostogų. Pro memoria pateiktas ir Sidzikausko paaiškinimas, kodėl jis nepateikė prašymo atsistatydinti. Pasak pasiuntinio, Vyriausybė pati pasirinko neteisminę procedūrą, pavedusi bylą Leonui, tačiau, nepaisydama jam palankių kvotos išvadų, padarė priešingas išvadas. Zaunius išdėstė ir šios pozicijos vidinę logiką: nepripažindamas savo kaltės, Sidzikauskas negalįs pats bylinėtis Vokietijos teismuose su šios valstybės piliečiais ir sudaryti situacijos, kuri jo pasitraukimą iš tarnybos paverstų kaltės pripažinimu. Iš to, kaip pažymėjo ministras, plaukė reikalavimas, kad valstybė pati imtųsi bylos. Galiausiai Zaunius pritarė siūlymui vietoje laikino pasitraukimo iš tarnybos išleisti Sidzikauską atostogų, laikydamas, kad toks sprendimas nepakenktų valstybės prestižui.

Zaunius siūlė apsispręsti ir keliais principinės svarbos klausimais. Jo nuomone, reikėjo atsisakyti ankstesnio nusistatymo apsiriboti Sidzikausko pasitraukimu iš tarnybos, abejodamas, ar bylą apskritai būtų galima svarstyti Lietuvos teisinėse institucijose nepažeidžiant valstybės interesų užsienyje. Po gruodžio 17 d. Sidzikausko pranešime išdėstytų argumentų tokia pozicija tapo sunkiai įgyvendinama. Jo nuomone, Vyriausybė nebegalėjo nesiimti veiksmų pasiuntiniui inkriminuojamiems kaltinimams išaiškinti. Svarstant, kaip elgtis su valdininku tyrimo metu, siūlyta apsispręsti dėl laikinosios priemonės pobūdžio: išleisti jį atostogų ar pašalinti iš tarnybos. Kadangi pastarasis sprendimas, pasak Zauniaus, prilygtų išankstiniam Sidzikausko pasmerkimui, Vyriausybei faktiškai prisiimant teisėjų funkcijas, rekomenduota apsiriboti jo išleidimu atostogų. Kartu siūlyta apsispręsti ir dėl kaltinimams aiškintis pasirinktinos procedūros. Zauniaus nuomone, byla galėjo būti tęsiama dviem būdais – teismine arba neteismine tvarka. Teisminės procedūros privalumas buvo galutinis bylos užbaigimas, kad ir koks būtų sprendimas; jos trūkumas – grėsmė valstybės interesams užsienyje, nes išliktų neaiškumas, ar bylą pavyktų baigti nesikreipiant į užsienio valstybių teismus. Neteisminė procedūra, turėjusi daugiau garbės teismo bruožų, leistų šių pasekmių išvengti, tačiau byla tokiu keliu galėtų būti užbaigta tik tuo atveju, jei sprendimas Sidzikauskui būtų nepalankus. Išteisinimo atveju jį tektų laikyti reabilituotu, o galutinai bylą vis tiek užbaigti tik teisminės procedūros keliu.

1933 m. gruodžio 20 d. Zaunius šią pro memoria išsiuntė Prezidentui Smetonai, lydraštyje pažymėdamas, kad Sidzikausko prašymas išleisti jį atostogų kol kas nėra patenkintas. Ministras informavo, jog, gavęs jo leidimą, gruodį į Kauną buvo atvykęs Sidzikauskas turėjo galimybę pasikalbėti su Tūbeliu. Pasiuntinys jau buvo grįžęs į Londoną, tačiau valstybės atstovo pareigų ten nebeis; sutvarkęs reikalus, jis atvyks į Kauną ir tyrimo metu bus Vyriausybės dispozicijoje. Nei į Sidzikausko paaiškinimus ir prašymus, nei į Zauniaus rekomendacijas nebuvo atsižvelgta. 1934 m. sausio 12 d., vykdydamas gautus nurodymus, Zaunius išsiuntė Prezidentui Smetonai raštą, prašydamas atleisti Sidzikauską iš nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigų Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje. Praėjus kelioms dienoms, sausio 15 d., Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą dėl Sidzikausko atšaukimo iš Londono. Dar kitą dieną, sausio 16-ąją, pasiuntinys gavo ir Zauniaus tarnybinį raštą, kuriuo pasiuntiniui pranešta, jog Prezidentui nepatenkinus jo prašymo dėl atostogų nuspręsta, kol vyks tyrimas, jį priskirti URM žinion.

Vaclovo Sidzikausko tarnybos eiga nuo 1918 m. gruodžio 12 d. iki 1934 m. spalio 15 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1787, ap. 3, b. 1268, l. 18–22

Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Data nenustatyta. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-11154

Jurgis Šaulys – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje (1931–1938 m.), [1930–1933 m.]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081186

Du teismai, du skirtingi nuosprendžiai

Teisėjui Balbachui baigus įžanginį tardymą, imta rengtis Sidzikausko bylos nagrinėjimui Kauno apygardos teisme. Proceso išvakarėse Šaulys gavo kvietimą liudyti, tačiau vykti nenorėjo. Apie jo nuotaikas sužinojus Kaune, URM Politikos departamento direktorius Juozas Urbšys pasiuntinybei Berlyne išsiuntė telegramą, perspėdamas, jog laikinai ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas ėjusio Stasio Šilingo nuomone, Šaulio neatvykimas „būtų visais atžvilgiais nepageidaujamas“. Nori nenori, Šauliui teko pasirodyti teismo salėje

Už uždarų durų teismo posėdžiai vyko 1934 m. spalio 6–7 d. Sidzikauskas kaltintas tuo, kad 1926–1929 m., būdamas pasiuntiniu Berlyne, pasisavino 88 000 reichsmarkių, gautų labdaros tikslams iš trijų Lietuvos garbės konsulų Vokietijoje, kuriuos jis pats buvo paskyręs. Teismas įvertino byloje surinktą medžiagą, išklausė liudytojų, tarp jų Zauniaus, Šaulio ir Dymšos, parodymus. Leono kvotos rezultatai buvo įvertinti itin kritiškai: teismas atmetė visas jo išvadas, kuriomis bandyta pateisinti Sidzikauską, ir neįžvelgė jokių sąsajų tarp NTTT sprendimo ir jam pareikštų kaltinimų. Kitaip tariant, teismas byloje nematė jokios politinės potekstės. Svarbiausiu Sidzikausko kaltės įrodymu teismas laikė 1932 m. kovo mėn. Lietuvos garbės konsulų Vokietijoje parodymus, duotus Šauliui. Kadangi Leonas neapklausė šių esminių liudytojų, jo atlikta kvota pripažinta nepilna.

Teismas nebuvo linkęs priimti ir Zauniaus argumentų – tarp jų ir teiginio, kad vokiečiai neigiamai reagavo į žinią apie Sidzikausko paskyrimą atstovauti Lietuvai NTTT – laikydamas jį nepatikimu. Teismo nuomone, Berlynas, sužinojęs apie tokį paskyrimą, veikiau galėjo apsidžiaugti, nes tuo metu Sidzikauskas Vokietijoje nebuvo laikomas germanofobu. Juolab kad Vokietijos spauda Lietuvos pasiuntinį ėmė pulti tik 1932 m. vasarą. Zauniaus priekaištus Šauliui dėl kreipimosi tiesiai į Prezidentą, apeinant užsienio reikalų ministrą, teismas aiškino siekiu šį reikalą išlaikyti paslaptyje.

Kur kas griežčiau teismas pasisakė Sidzikausko atžvilgiu. Santykių aiškinimąsi su Škirpa – tiksliau, reikalavimą atšaukti kaltinimus, priešingu atveju grasinant kreiptis į kariuomenės vadovybę – teismas įvertino kaip šantažą. Sidzikausko elgesys Marono atžvilgiu pripažintas spaudimu, buvęs pasiuntinys Berlyne apkaltintas dar ir garbės konsulo jam išduoto paskolos vekselio suklastojimu. Teismas atmetė visus svarbiausius Sidzikausko gynybos argumentus: vekselių dėl jam perduotų pinigų nebuvimą aiškino visišku, tarp garbės konsulų ir pasiuntinio egzistavusiu tarpusavio pasitikėjimu; reikalavimą pripažinti negaliojančiais konsulų Šauliui raštu patvirtintus pinigų perdavimo pareiškimus atmetė kaip „neturinčius svarbesnės reikšmės“, nes jie buvo atšaukti teisiamojo prašymu; apeliaciją į tai, kad konsulai prieš jį nusistatė dėl pablogėjusių Lietuvos ir Vokietijos santykių bei įvykių Klaipėdos krašte, pripažino nepagrįsta.

Kauno apygardos teismo sprendimas Sidzikausko byloje. 1934 m. spalio 6–7 d., nuorašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas f. 1787, ap. 3, b. 1268, l. 2–9

Neradęs pagrindo nepasitikėti konsulų ir liudytojų – Šaulio, Škirpos ir Dymšos – parodymais, po visą dieną trukusio posėdžio, jau po vidurnakčio, teismas priėjo išvadą, kad teisiamasis yra padaręs jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, pasisavindamas 88 000 reichsmarkių. Teismas skyrė Sidzikauskui šešis mėnesius paprasto kalėjimo, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad nusikaltimas padarytas pirmą kartą ir į jo nuopelnus valstybei bei visuomenei, bausmę sušvelnino, paskirdamas lygtinę bausmę ir nustatydamas trejų metų bandomąjį laikotarpį. Kaltu Sidzikauskas neprisipažino. Nuosprendį jis apskundė, tvirtindamas, kad kaltinimų motyvai buvo asmeninis kerštas ir pavydas dėl jo sėkmės Hagoje, o jo kaltė neįrodyta ir negali būti įrodyta. Apeliaciniame skunde jis prašė teismą dar kartą apklausti jo nurodytus liudytojus, panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Prokuroras, savo ruožtu, taip pat pateikė protestą, prašydamas sugriežtinti bausmę ir netaikyti lygtinio bausmės vykdymo atidėjimo.

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad į ne visas aplinkybes teismas deramai atsižvelgė, o argumentai, kuriais mėginta paneigti bylos politinę potekstę, buvo gana paviršutiniški ir netikslūs. Pavyzdžiui, teismo teiginys, esą Vokietijos puolimas prieš Sidzikauską prasidėjo tik 1932 m. vasarą, neatitinka tikrovės, nes tokia kampanija buvo pradėta dar 1931 m. pradžioje. Nepagrįstas liko ir teismo tvirtinimas, kad Sidzikausko vaidmuo šalinant Klaipėdos direktorijos pirmininką vokiečiams buvęs nežinomas. Keistai nuskambėjo ir teismo užuominos, kad Reicho vyriausybė, turėdama kompromituojančios informacijos apie Sidzikauską, galėjo tuo pasinaudoti. Tokios užuominos aiškiai atkartoja Škirpos raporte išsakytas prielaidas apie galimą Sidzikausko patekimą į vokiečių politines pinkles. Tačiau prielaidos, grindžiamos įtarimais, o ne įrodymais, teismo procese negali būti paliekamos miglotų užuominų pavidalu – jos turi būti arba tiriamos, arba apskritai nevartojamos.

Atrodo, kad po nuosprendžio Sidzikauskui paskelbimo ir jo pašalinimo iš diplomatinės tarnybos abejonės ėmė kamuoti ne vieną Lietuvos politiką, diplomatą ar teisininką. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl praėjus vos penkiems su puse mėnesio, 1935 m. balandžio mėn., Apeliacinis teismas, apsvarstęs Kauno apygardos teismo prokuroro protestą ir Sidzikausko apeliacinį skundą, pakartotinai išklausęs liudytojo Zauniaus parodymus ir iš naujo įvertinęs visas bylos aplinkybes, priėjo išvadą, jog Sidzikausko kaltė jam inkriminuotoje byloje nėra įrodyta. Apygardos teismo nuosprendis buvo panaikintas, o Sidzikauskas – išteisintas. Nesileisdami į Apeliacinio teismo išteisinamojo sprendimo argumentų analizę, pažymėsime, kad teismas neatmetė galimybės, jog garbės konsulų pareiškimai dėl pinigų perdavimo Sidzikauskui galėjo būti pateikti ne atsitiktinai, o iš anksto susitarus, siekiant jam atkeršyti už aktyvų Lietuvos interesų gynimą Klaipėdos krašte – visų pirma NTTT – ir ypač už jo vaidmenį pašalinant iš pareigų Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką. Apeliacinio teismo nuomone, vokiečiams ši Sidzikausko veikla buvo gerai žinoma, todėl garbės konsulai galėjo turėti motyvų ir interesų keršyti buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Berlyne, mėgindami jį sukompromituoti.

Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas Vaclovo Sidzikausko byloje, 1935 m. balandžio 15 d., nuorašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 18, b. 74, l. 184–191

Lietuvos pasiuntinybė Berlyne, Kurfürstenstrasse 134, stipriai apgriauta per 1943–45 m. antskrydžių seriją, pastatas nebuvo atstatytas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-36192

Epilogas

Paklaustas, kaip iš laiko perspektyvos vertina savo nueitą kelią, Sidzikauskas prisiminė prancūzų mąstytojo Emmanuel-Josepho Sieyès, vieno iš 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ideologų, žodžius. Į klausimą, ką veikė revoliucijos metu, šis buvo atsakęs: „Aš gyvenau.“ Sidzikauskas pridūrė: „Gyvenau ne veltui ir ne vien tik sau.“ Diplomatinėje tarnyboje prabėgusius metus jis vadino laimingiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu.

„Gyvenau ne veltui ir ne vien tik sau.“