Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

GARIŪNŲ TURGUS – 10-OJO DEŠIMTMEČIO LIETUVOS VEIDRODIS?

Institucijų, įmonių ir organizacijų istorijos

„Čia juk bardakas! Tai nusikaltėlių ir nešvari vieta, kuri neatskleidžia Lietuvos!“

Mokytoja, Vilnius, 1994

Iš Pernille Hohnen „Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija”, 2001

Gariūnų vietovė iš paukščio skrydžio. A. Didžgalvio nuotrauka, iš: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Gariunai_by_Augustas_Didzgalvis.jpg

Gariūnai

Gariūnai – į pietvakarius nuo centro esanti Vilniaus miesto dalis, priklausanti Panerių seniūnijai. Manoma, kad jos pavadinimas kilo iš žodžio „garas“, siejamo su vietovėje tekančiu šaltiniu, nuo kurio, ypač šaltuoju metų laiku, pakyla garai. Minimos ir slaviškos kilmės versijos – nuo žodžių gore (rus. „vargas“) ar gora (rus. „kalnas“). Vis dėlto bene įdomiausia teorija pavadinimą sieja su devintojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusiais madingais garintais džinsais.

Vietovę garsina keli netoliese esantys gamtiniai, istoriniai ir pramoniniai objektai: apylinkę supančios kalvos, miškai su juose pasislėpusiu piliakalniu, seniausio įvažiavimo į Vilnių liekanos, sovietmečiu atidarytas žvyro karjeras, daugiau kaip 30 metų veikusi šiluminė elektrinė... Tačiau daugeliui lietuvių Gariūnai pirmiausia siejasi su čia įkurta turgaviete, kuri yra ne tik didžiausia sostinėje ir šalyje, bet ir viena stambiausių visame Baltijos šalių regione.

Gariūnų turgus. Vilnius, 1994 m. spalio 3 d. K. Vanago nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Sp_0-00186

Gariūnų turgus. Vilnius, 1991 m. rugpjūtis. A. Žižiūno nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-132031

Gariūnų turgus

Gariūnų turgus (dabar vadinamas „Verslo parku“) oficialiai įkurtas 1990 m., nors šioje strategiškai patogioje vietoje, prie magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda, prekiauti pradėta anksčiau. Tačiau Gariūnai – tai kur kas daugiau nei įprasta prekybos erdvė. Ši turgavietė, atsiradusi nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, o 10-ajame dešimtmetyje tapusi intensyvių ekonominių ir ryškių socialinių procesų scena, virto savotišku koncentruotu mikropasauliu – įvairialypius pokyčius išgyvenančios šalies atspindžiu.

Gariūnų, kaip sociokultūrinio fenomeno, statusą patvirtina ir danų kultūros antropologės Pernille Hohnen kilęs susidomėjimas. 1994 m. atvykusi į Lietuvą, ji ieškojo būdo suprasti, kaip visuomenė išgyvena sovietinės sistemos griūtį lydėjusius ekonominius, socialinius ir politinius virsmus, ir savo disertacijos tyrimo objektu pasirinko būtent Gariūnų turgavietę. Atlikdama etnografinį-antropologinį tyrimą, Hohnen ilgą laiką praleido Gariūnuose – stebėjo kasdienį turgaus gyvenimą, bendravo su prekeiviais, rengė interviu. 2001 m. Lietuvos auditoriją pasiekė jos straipsnis „Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija“, o 2003 m. leidykla „Oxford University Press“ publikavo visą disertaciją anglų kalba – „A Market out of Place? Remaking Economic, Social, and Symbolic Boundaries in Post-Communist Lithuania“.

Gariūnų turgaus prekeivių rankos su bendraisiais talonais – Lietuvos laikinaisiais pinigais (vadinamosiomis „vagnorkėmis“) (kairėje) ir SSRS rubliais (dešinėje). Vilnius, 1991 m. Rugpjūtis. A. Žižiūno nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-132026

Džiaugsmas pirkti ir parduoti

Santvarkos pokyčiai atnešė ne tik išsvajotą politinę, bet ir ekonominę laisvę – galimybę laisvai pirkti, parduoti ir uždirbti daugiau nei kiti. Sovietmečiu įprastą prekių deficitą pakeitė nematyta gausa, o kai kurie garsūs ir atpažįstami prekių ženklai tapo statuso simboliais.

Kelias į laisvos rinkos suteikiamus vartotojiškus malonumus buvo vingiuotas. 1990 m. SSRS vykdyta ekonominė blokada, infliacija ir pereinamieji ekonominiai procesai lėmė prekių stygių. Tačiau atsidarius sienoms atsivėrė naujos galimybės. Verslumo gyslelę turintieji matė progą pasipelnyti ir skubiai ėmė naudotis pasaulio atvirumu. Pasiūlos spragą užpildė prekės iš kaimyninių ir tolimesnių šalių – Lenkijos, Vokietijos, Turkijos, Kinijos. Pigios importuotos prekės dažnai buvo nekokybiškos, o jas puošę iškreipti žinomų ženklų logotipai dažnu atveju tebuvo komiški falsifikatai. Vis dėlto tokie produktai kaip Panasonix magnetolos, „Abibas“, „Naike“, „Reebak“ sportinė avalynė ar „Lives Straus“ ir „Calvin Klien“ džinsai rado savo vietą besiformuojančioje Lietuvos rinkoje.

Gariūnų turgus. Vilnius, 1994 m. P. Lileikio nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-111633

Gariūnų turgus. Vilnius, 1990 m. rugsėjis. J. Juknevičiaus nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-121674

Gariūnų automobilių turgus

Laisvėjant tarpvalstybiniam judėjimui, į Gariūnus pradėta vežti ne tik drabužius, įvairią techniką ir kitas prekes, bet ir automobilius. Prekyba naudotais, iš užsienio parsivarytais automobiliais greitai išpopuliarėjo – didesnė ekonominė grąža ir mažesnis fizinis krūvis ne vienam vyrui tapo akstinu palikti rūbais ir daiktais prikrautus maišus moterims ir imtis šios „vyriškesnės“ veiklos.

Virš 2000 šio amato atstovų kiekvieną savaitę vykdavo į Vakarų Europos šalis – Vokietiją, Olandiją, Prancūziją – kur pigiai supirkdavo (kartais net pavogdavo) jau ne vieną gyvenimą mačiusius automobilius ir parsivarydavo juos į Lietuvą. Tikėdamiesi parduoti juos gerokai brangiau, jie nevengdavo įvairių kosmetinių triukų: maskuodavo matomus defektus, gudriai slėpdavo gedimus, „atsukdavo“ ridą. Dėl šių gudrybių automobilių supirkėjams ir perpardavinėtojams šnekamojoje kalboje ilgainiui prigijo rusų kilmės žodis „perekūpai“, turintis stiprią neigiamą konotaciją ir sustiprinantis Gariūnų neigiamą įvaizdį.

Nors ši veikla atrodė palyginti lengva, perspektyvi ir net smagi – kelionės automobiliu suteikdavo progą pamatyti įvairias užsienio vietoves – ji nebuvo be iššūkių. Kelias į Vakarus dažnai buvo rizikingas: tirštas rūkas ar baltos pūgos, reketininkai prie sienos, apiplėšimai... Ne vienam siekiančiajam pralobti teko paaukoti gyvybę. Apgavikų pasitaikydavo ne tik Lietuvoje – užsienio turguose prekeiviai taip pat pasitelkdavo klastą ir apgaulę. Grįžus į tėvynę laukė ilgos darbo valandos, gausybė konkurentų ir susidūrimai su nusikaltėlių grupuotėmis.

Gariūnų turgus – automobiliai, kelias, policininkas. Vilnius, 1990 m. rugsėjis. J. Juknevičiaus nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-121676

Nusikaltimai

Atkūrus nepriklausomybę reikėjo pertvarkyti ne tik įstatymus, bet ir sukurti naujas teisėsaugos struktūras. Tokiems esminiams pokyčiams reikėjo laiko, todėl pirmieji dešimtojo dešimtmečio metai Lietuvoje buvo ypač nestabilūs – juos žymėjo išaugęs nusikalstamumas: kontrabanda, kyšininkavimas, šešėlinės ekonomikos įsivyravimas, banditų ir mafijos grupuočių, ieškančių lengvų pinigų, veikla. Visa tai susitelkė vienoje vietoje – Gariūnuose.

Turgaus vidinės hierarchijos piramidės viršuje įsitvirtinę reketininkai diktavo sąlygas prekeiviams – grasindami padegimais, smurtu ar kitokiu susidorojimu, jie reikalavo mokesčio už prekybos vietą ar „apsaugą“ nuo kitų gaujų ir „prižiūrėjo“ turgaus tvarką. Tokios sąlygos prekeiviams tapo norma: baimė ryte rasti sudegintą savo kioską, prarasti turtą ar net gyvybę dažnai buvo daug stipresnė už norą priešintis.

Nors tuo metu mafija ir įvairios nusikaltėlių grupuotės turėjo didžiulę įtaką, modernėjant ir stiprėjant valstybės struktūroms bei keičiantis valdžios atstovams, jas buvo bandoma suvaržyti ir nuslopinti. Vienas žinomesnių Gariūnuose įamžintų atvejų – kriminalinės policijos organizuotas reketininkų suėmimas 1993 m., kurį vykdė Mobilioji kuopa. Prisiminimuose aprašyta, kaip staiga griuvo prekystaliai, kaukėti pareigūnai iš prekių krūvų traukė reketininkus ir vesdavo į nedidelius turgaus pakraštyje esančius namukus, kur jie buvo „apdorojami“ taip, kad išėję spjaudėsi krauju ir dantimis.

Prekyba Gariūnų turguje. Vilnius, 1994 m. P. Lileikio nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-142438

Darbas turguje

Ilgo badmečio sukeltas vartotojiškas alkis ir atsivėrusios mažojo verslo galimybės leido ekonominių pertvarkų paveiktiems gyventojams išlaikyti finansinį stabilumą. Taip daug aukštąjį išsilavinimą įgijusių kultūrininkų, visuomenininkų ir kitų sričių atstovų, reformų metu praradusių darbą arba ieškojusių papildomo uždarbio, savo vietą po saule rado prie prekėmis užkrautų automobilių kapotų ar paprastų kartoninių dėžių. Už lengvo pelno lūkesčių slypėjo atšiauri realybė: permainingi orai, ilgos darbo valandos, konkurencija, vagystės, turgaus vidinė hierarchija ir akistata su mafija... Prekeiviai jau 4–5 val. ryto būdavo turguje, tempdami sunkius, nuo svorio rankas laužiančius krepšius, ir išbūdavo iki popietės, nepaisydami kaitrios saulės ar stingdančio šalčio.

Prekyba Gariūnuose dažnai buvo pelningesnė už darbą valstybiniame sektoriuje, tačiau darbas turguje turėjo prastą reputaciją. Prekiavimas suvoktas kaip priešprieša prestižinei, protinei ir aukštojo išsilavinimo reikalaujančiai veiklai. Iškreiptą požiūrį dar stiprino sovietmečio palikimas, kai prekyba turguje buvo vadinama spekuliacija, o prekeiviai – „padoraus“ darbo vengiančiais „dykaduoniais“. Visa tai, kartu su nuolatinio miego stygiaus paaštrintais turgaus vidiniais konfliktais, smurtu, vagystėmis, reketo ir korupcijos atvejais, prasta importuotų prekių kokybe ir klastočių gausa, lėmė neigiamą Gariūnų aurą bei socialinių stigmų įsitvirtinimą, stiprinusį prekeivių moralinį nuosmukį.

„Man buvo tragedija pradėti prekiauti Gariūnuose. Aš dirbau teatre – aš niekada nebūčiau ėjusi ir pirkusi ką nors Gariūnuose. [...] Bet mano draugė, kuri dirbo su manimi teatre, buvo drąsesnė. Ji pradėjo pirmoji. Ji buvo dekretinėse atostogose, po kurių nebegrįžo dirbti į teatrą, bet pradėjo prekiauti Gariūnuose. Ji pasiūlė prisidėti. Pirmą dieną aš turėjau penkis megztinius krepšyje, bet vaikščiodama po Gariūnus tik vieną laikiau rankoje. Aš susirūpinusi dairiausi, bijodama susidurti su kokiu nors pažįstamu..."

– Gariūnų prekiautoja (iš Pernille Hohnen „Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija”, 2001)

Dabartinis Gariūnų turgaus vaizdas. A. Didžgalvio nuotrauka, iš: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Gariunu_turgus_by_Augustas_Didzgalvis.jpg

Gariūnai šiandien

Bėgant metams, vystantis ekonomikai, kuriantis naujiems moderniems prekybos centrams, didžiausia Lietuvos turgavietė – Gariūnai – išlaikė laiko išbandymą. Suvaldžius nusikalstamumą, įvedus aiškius reglamentus ir pasikeitus visuomenės, pačių prekeivių požiūriui į prekybą, turgus transformavosi. Šiandien, kaip liudija pačios turgavietės interneto svetainė, tai – visos Lietuvos smulkiųjų prekybininkų, gamintojų ir amatininkų produkcijos realizavimo vieta, per kelis dešimtmečius išaugusi į modernų kompleksą su 111 tūkst. m² pastatu, kuriame yra patogios erdvės ne tik prekybai, bet ir įvairiems renginiams ar koncertams. Vis dėlto, net ir vykstant ryškiems modernizacijos procesams, turguje vis dar sutinkamos prastesnės kokybės importuotos prekės ar padirbiniai, trukdantys visiškai pakeisti požiūrį – neigiamos asociacijos, kurias nulėmė 10-ojo dešimtmečio įvykiai ir procesai, bent dalinai išlieka iki šių dienų.

Aplinkui kelmuoti šlaitai, apaugę mišku. Plati kolchozo gatvė, kurioje daugybė didžiulių metrinių kelmų, iš abiejų pusių, pakraščiuose kolūkiečių bakūžės, dengtos skaldytų medžių lentom. Vidury kolchozo buvusios cerkvės sienos, apardytų stogu, be langų, durų. Iš ten mums liepė pasiardyti lentų ir pasidaryti stalą, suolą, gultus ir kt.

Taigoj per vasarą labai kankindavo uodai ir įkyrūs mašalai, mažos musytės (maška), tai turėdavome galvą prisidengti iš merliaus pasidarytais sieteliais (kaukėmis). Kvėpuoti būdavo sunku, bet ką darysi, jei sukandžios, tai kūnas labai ištinsta. O naktimis neduodavo ramybės blakės, kurių čia kiekvienoj troboj pilni sienų plyšiai. Čia matyt joms tinkamas klimatas.

(iš V. Janiselio atsiminimų)