Steponas Kairys, tikroji pavardė Tumasonis, JAV – Juozas Kaminskas (1879–1964 m.).

Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. už pasipriešinimą lankyti stačiatikių pamaldas buvo pašalintas, vėliau gimnaziją pabaigė. 1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute.

Nuo 1900 m. priklausė Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, buvo Centro Komiteto  nariu.

Baigęs studijas, Steponas Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose (Rusija).

1912 m. grįžęs į Lietuvą iki 1916 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kanalizacijos skyriuje, suprojektavo pirmąją Vilniaus miesto nuotekų sistemą.

1916 m. dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – lietuvių surengtose Lozanos ir Berno konferencijose. Prisidėjo rengiant Lietuvių konferenciją, kurios metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1919 m. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. Buvo Lietuvos Steigiamojo, taip pat I, II, III Seimų narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas (iki 1926 m. gruodžio 19 d.). 1923–1938 m. Steponas Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos universiteto Technikos fakultete, nuo 1939 m. – profesorius. 1941–1942 m. buvo universiteto Statybos fakulteto dekanas.

Nacių okupacijos metais buvo vienas iš VLIK’o organizatorių, pirmasis VLIK’o pirmininkas (1943–1945 m.). 1944 pasitraukė į Vokietiją.

1945 m. Viurcburge kartu su bendraminčiais atkūrė VLIK’ą. Nuo 1951 m., gyvendamas JAV, tęsė savo veiklą VLIK`e (iki 1957 m.). Aktyviai dalyvavo Tautos Fondo veikloje. Nuo 1955–1956 m. buvo VLIK’o vicepirmininkas.

Steponas Kairys, tikroji pavardė Tumasonis, JAV – Juozas Kaminskas (1879–1964 m.).

Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. už pasipriešinimą lankyti stačiatikių pamaldas buvo pašalintas, vėliau gimnaziją pabaigė. 1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute.

Nuo 1900 m. priklausė Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, buvo Centro Komiteto  nariu.

Baigęs studijas, Steponas Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose (Rusija).

1912 m. grįžęs į Lietuvą iki 1916 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kanalizacijos skyriuje, suprojektavo pirmąją Vilniaus miesto nuotekų sistemą.

1916 m. dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – lietuvių surengtose Lozanos ir Berno konferencijose. Prisidėjo rengiant Lietuvių konferenciją, kurios metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1919 m. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. Buvo Lietuvos Steigiamojo, taip pat I, II, III Seimų narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas (iki 1926 m. gruodžio 19 d.). 1923–1938 m. Steponas Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos universiteto Technikos fakultete, nuo 1939 m. – profesorius. 1941–1942 m. buvo universiteto Statybos fakulteto dekanas.

Nacių okupacijos metais buvo vienas iš VLIK’o organizatorių, pirmasis VLIK’o pirmininkas (1943–1945 m.). 1944 pasitraukė į Vokietiją.

1945 m. Viurcburge kartu su bendraminčiais atkūrė VLIK’ą. Nuo 1951 m., gyvendamas JAV, tęsė savo veiklą VLIK`e (iki 1957 m.). Aktyviai dalyvavo Tautos Fondo veikloje. Nuo 1955–1956 m. buvo VLIK’o vicepirmininkas.

1923 m. gegužės 24 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 313, l. 306, 307.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-25577.

Steponas Kairys, tikroji pavardė Tumasonis, JAV – Juozas Kaminskas (1879–1964 m.).

Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. už pasipriešinimą lankyti stačiatikių pamaldas buvo pašalintas, vėliau gimnaziją pabaigė. 1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute.

Nuo 1900 m. priklausė Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, buvo Centro Komiteto  nariu.

Baigęs studijas, Steponas Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose (Rusija).

1912 m. grįžęs į Lietuvą iki 1916 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kanalizacijos skyriuje, suprojektavo pirmąją Vilniaus miesto nuotekų sistemą.

1916 m. dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, 1917 m. – lietuvių surengtose Lozanos ir Berno konferencijose. Prisidėjo rengiant Lietuvių konferenciją, kurios metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1919 m. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. Buvo Lietuvos Steigiamojo, taip pat I, II, III Seimų narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas (iki 1926 m. gruodžio 19 d.). 1923–1938 m. Steponas Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos universiteto Technikos fakultete, nuo 1939 m. – profesorius. 1941–1942 m. buvo universiteto Statybos fakulteto dekanas.

Nacių okupacijos metais buvo vienas iš VLIK’o organizatorių, pirmasis VLIK’o pirmininkas (1943–1945 m.). 1944 pasitraukė į Vokietiją.

1945 m. Viurcburge kartu su bendraminčiais atkūrė VLIK’ą. Nuo 1951 m., gyvendamas JAV, tęsė savo veiklą VLIK`e (iki 1957 m.). Aktyviai dalyvavo Tautos Fondo veikloje. Nuo 1955–1956 m. buvo VLIK’o vicepirmininkas.

1923 m. birželio 30 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 343, l. 7.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 7, b. 591, l. 9 ap., 10.

Lietuvos universiteto Teisių fakulteto studento J. Matulionio studijų knygelės fragmentas. Kaunas, 1922 m.

Jonas Matulionis (1898–1980 m.).

1918 m. baigė M. Yčo gimnaziją Voroneže, 1919 m. – Kauno karo mokyklą. Buvo savanoris besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. 1923–1927 m. Lietuvos universitete Teisių fakultete studijavo ekonomiką, baigęs studijas dirbo Lietuvos bankuose. 1938–1940 m. buvo Prekybos ir pramonės rūmų Valdybos narys ir Bankų korporacijos pirmininkas. Sovietų atleistas iš banko tarnybos, jis dirbo Statybos treste. Nacių okupacijos metais ėjo Laikinosios vyriausybės finansų ministro ir finansų generalinio tarėjo pareigas.

Antrosios sovietų okupacijos metais pasitraukė į Vokietiją. Blomberge (britų okupacinėje zonoje) įkūrė lietuvių tremtinių stovyklą ir buvo jos viršininku. 1947 m. išvyko į Angliją. Buvo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Koventrio skyriaus pirmininkas. Nuo 1951 m. emigravo į Kanadą, kur gyvendamas aktyviai veikė tiek šio krašto, tiek bendrose lietuvių išeivių organizacijose: 1951–1952 m. buvo Kanados lietuvių bendruomenės Hamiltono apylinkės pirmininkas, 1952–1955 m. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas ir nuo 1957 m. politinio komiteto pirmininkas, 1955–1957 m. VLIK’o pirmininkas. 1958 m. vykusiame pirmajame PLB seime buvo išrinktas ir tapo pirmuoju PLB pirmininku, pareigas ėjo iki 1961 m.

1924 m. balandžio 10 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 2, b. 34, l. 5.

1932 m. spalio 15 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 930, ap. 2M, b.89, l. 22. 

Nuotrauka iš A. Trimako, Lietuvos universiteto studento, asmens bylos. Kaunas, [1924 m.].

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 7, b. 4516, l. 1.

Antanas Trimakas (1902–1964 m.).

1924–1931 m. studijavo ekonomiką Lietuvos universitete, 1931–1932 m. – teisę Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje, 1936 m. – politikos mokslus Tarptautinėje politinių mokslų mokykloje Ženevoje. Nuo 1924 m. Lietuvos ūkininkų sąjungos narys, 1924–1926 m. sąjungos laikraščio „Gerovė“ redaktorius. 1935–1938 m. Užsienio reikalų ministerijos Vidurio Europos skyriaus vedėjas, Intelektinio bendradarbiavimo komisijos Lietuvoje generalinis sekretorius. 1938 m. Lietuvos pasiuntinybės Varšuvoje patarėjas, 1939 m. generalinis konsulas Vilniuje, vėliau – Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotinis Vilniuje ir jo krašte.

1944 m. emigravo į Vakarus. 1945 m. Tiubingene atidarė Lietuvos konsulatą. 1946–1947 m. buvo BALF įgaliotinis prancūzų zonai, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos narys. 1947 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė prancūzų ir rusų kalbas Gannono koledže Erie.

Nuo 1950 m. gyveno Niujorke, dėstė ekonomikos mokslus Seton Hallo universitete, nuo 1953 m. Ekonomikos fakulteto dekanas. Nuo 1952 m. dirbo Vidurio Europos studijų centre Niujorke. 1957 m. išrinktas VLIK’o pirmininku. Daug metų buvo Pavergtųjų Europos tautų seimo lietuvių delegacijos nariu ir politinės komisijos pirmininku, nuo 1954 m. buvo Vidurio Europos krikščionių demokratų sąjungos vykdomojo komiteto vicepirmininkas.

1925 m. rugpjūčio 25 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 7, b. 4516, l. 1.

J. Audėnas neša plakatą Niujorko lietuvių bendruomenės protesto akcijoje prie Jungtinių Tautų Organizacijos būstinės. Niujorkas, 1962 m. lapkričio 4 d.

G. Peniko nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-145418.

Juozas Audėnas (1898–1982 m.).

1925 m. Kaune baigė suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete ekonomikos mokslus.

1930–1936 m. dirbo Kauno mokesčių inspekcijos inspektoriumi, 1936–1939 m. miesto savivaldybės Finansų skyriaus vedėju. 1939–1940 m. buvo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras. Sovietams okupavus Lietuvą užėmė Kauno miesto savivaldybės Finansų skyriaus vedėjo padėjėjo pareigas. Vokiečių okupacijos metais – „Lietūkio“ administracijos viršininkas, Profesinių sąjungų instituto Prekybos ir kooperacijos skyriaus vedėjas ir ekonomikos dėstytojas. 1943 m. Vyriausiojo lietuvių komiteto, 1943–1944 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys. Nuo 1944 m. buvo persekiojamas gestapo, pasitraukė į Vokietiją. 1946–1948 m. gyveno Hanau lietuvių DP stovykloje Vokietijoje, buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės centro valdybos vicepirmininkas. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Buvo išrinktas Bostono lietuvių bendruomenės sekretoriumi, vadovavo Lietuvos ūkio atkūrimo komisijai, redagavo leidinius. Nuo 1954 m. – Pavergtųjų Europos tautų seimo Lietuvos delegacijos narys. Nuo 1958 m. BALF direktorius ir vicepirmininkas (1960–1964 m.); 1961–1964 m. ir nuo 1967 m. VLIK’o vicepirmininkas, 1964 m. pirmininkas, 1965–1966 m. generalinis sekretorius, nuo 1967 m. informacijos ir bendrųjų reikalų vedėjas. Suredagavo VLIK’o leidinį ,,Dvidešimt kovos metų dėl Lietuvos laisvės 1963 m.“ (anglų kalba).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011192.

Kipras Bielinis (1883–1965 m.), Knygnešio Jurgio Bielinio sūnus. Mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą. Būdamas septintoje klasėje įstojo į socialdemokratų partiją. 1905 m. Kupiškyje surengė pirmą Lietuvoje viešą politinį mitingą prieš caro valdžią.

1907–1912 m. kalintas Rygoje, vėliau ištremtas į Irkutsko guberniją. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, 1919 m. dalyvavo kovose su bermontininkais.

Buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo,  II ir III Seimų narys.

Priklausė spaudos, finansų, kooperacijos draugijoms. Buvo Žemės ūkio rūmų skyriaus vedėjas, Kauno ligonių kasų tarybos pirmininkas.

1941 m. įsitraukė į lietuvių antinacinį pasipriešinimą. Nuo 1943 m. VLIK’o finansų komisijos pirmininkas. 1944 m. gestapui suėmus daugelį VLIK’o narių, K. Bielinis stengėsi, kad  organizacijos veikla nenutrūktų.

Pasitraukęs į Vokietiją dirbo VLIK’o Delegatūroje Berlyne, 1945–1949 m. buvo Tautos fondo valdytojas. Nuo 1949 m. gyveno JAV, buvo Lietuvių socialistų sąjungos, Lietuvos laisvės komiteto narys.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 35, l. 5

Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973 m.).

Baigė Jurbarko mokyklą, 1911 m. – Veiverių mokytojų seminariją. 1911 m. mokėsi Šveicarijoje. 1915 m. gavo brandos atestatą Maskvos VII berniukų gimnazijoje. Studijavo teisės mokslus Maskvos (Rusija) ir Berno (Šveicarija) universitetuose. 1935 m. Kaune baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą.

1918–1919 m. buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos reikalų vedėjas, Administracijos departamento direktorius, laikinasis Civilinės ir baudžiamosios teisės bei Kalėjimų departamentų direktorius.

1919 m. V. Sidzikauskas pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje: 1919–1922 m. Lietuvos misijos Šveicarijoje I sekretorius, einantis atstovo pareigas ir atstovas, 1922–1931 m. Lietuvos atstovas, vėliau įgaliotasis ministras Berlyne (Vokietija), o nuo 1925 m. – ir Vienoje (Austrija) bei Berne (Šveicarija), 1931–1934 m. įgaliotasis ministras Londone (Didžioji Britanija) ir Hagoje (Nyderlandai), 1920–1934 m. (su pertraukomis) Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos, 1931–1932 m. Lietuvos atstovas Nuolatiniame tarptautiniame teisingumo tribunole Hagoje. 1934 m. V. Sidzikauskas iš diplomatinės tarnybos pasitraukė.

1936–1940 m. Lietuvos bendrovės „Shell“ direktorius.

1941–1942 m. kalėjo Lenkijoje Soldau, vėliau Aušvico koncentracijos stovyklose. Po kalinimo priverstinai įkurdintas Berlyne, čia įsitraukė į Vokietijos lietuvių sąjungos, VLIK’o veiklą. 1944–1949 m. VLIK’o Užsienio delegatūros narys (kaip Ūkininkų partijos atstovas), jos pirmininkas, vadovavo VLIK’o Politinei komisijai ir Vykdomajai tarybai.

1950 m. persikėlė gyventi į JAV. Nuo 1951 m. Lietuvos laisvės komiteto pirmininkas, nuo 1954 m. – Lietuvos delegacijos Pavergtųjų Europos tautų Seime pirmininkas bei jo Politinės komisijos vicepirmininkas, 1959–1960 m., 1971–1972 m. Pavergtųjų Europos tautų Seimo vicepirmininkas, 1960–1961 m., 1963 m.– šio Seimo pirmininkas.

1930 m. balandžio 26 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 8, l. 3.

1944 m. gruodžio mėn.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 8, l. 57, 58.

Data nenustatyta.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 667, ap. 1, b. 9, l. 11.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 677, ap. 1, b. 693. 17.

Juozas Kęstutis Valiūnas (1923–1992 m.).

1941 m. baigė Kauno 8-ąją gimnaziją. Pirmaisiais nacių Vokietijos okupacijos metais aktyviai dalyvavo lietuvių antinacinio pasipriešinimo judėjime. 1943 m. pasitraukė į Vakarus, 1943–1947 m. studijavo ekonomiką ir teisę Graco, Prahos, Viurcburgo ir Tiubingeno universitetuose, apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją. Gyvendamas Vokietijoje įsteigė tarptautinę prekybos bendrovę, vėliau išaugusią į koorporaciją „Neris“. Nuo 1974 m. JAV tapo kasyklų savininku.

Daugelį metų dalyvavo VLIK’o veikloje kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas. 1972 m. jo iniciatyva įkurta Baltų santalka, keletą metų buvo organizacijos vadovas.

1971 m. lapkričio 18 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 677, ap. 1, b. 695, l. 2.

Vilnius, 1992 m. lapkričio 25 d.

Svitojaus nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-112251.

Kazys Bobelis (1923–2013 m.).

Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1946 m. baigė Tiubingeno universitetą, įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. 1949 m. persikėlęs į JAV tęsė medicinos studijas.

Dr. Kazys Bobelis 1959–1990 m. dirbo įvairiose JAV ligoninėse arba vadovavo jų skyriams. 1968–1969 m. – Ilinojaus valstijos gydytojų sąjungos pirmininkas.

1962–1976 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės tarybos narys. 1969–1979 m. ALT’os pirmininkas, vėliau garbės pirmininkas. 1979–1992 m. VLIK’o pirmininkas (išrinktas penkis kartus).

Bendradarbiavo su lietuvių ir kitų Baltijos valstybių išeivijos, užsienio valstybių organizacijomis, JAV valdžios institucijomis. 1985 m. vadovavo Lietuvos delegacijai Kopenhagoje, Danijoje, vykusiame Baltijos tribunole prieš Sovietų Sąjungą. 1979–1988 m. buvo Pasaulio baltų santalkos pirmininkas. Atstovavo Lietuvai Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijose. 1989 m. pasirašė Gotlando komunikatą. 1995–1999 m. ėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos viceprezidento pareigas. Viešino Lietuvos laisvės bylą įvairiose tarptautinėse konferencijose. Rūpinosi pagalbos lietuviams disidentams, pabėgėliams teikimu.

Nuo 1992 m. gyveno Lietuvoje. 1992–2006 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimų narys.

1976 m. apdovanotas Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinu, 1984 m. – Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, 1986 m. – JAV Kongreso Ellis Island medaliu, 1993 m. – Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu su žvaigžde, 1995 m. – Švedijos Karaliaus ordinu, 2004 m. – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

1978 m. lapkričio 28 d.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1799, ap. 1, b. 128, l. 1.

XX a. 7–8 deš.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1799, ap. 1, b. 5, l. 4, 6, 7.

[1974 m. rugsėjo 28–29 d.].

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1799, ap. 1, b. 5, l. 18.