[1949 m.].
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 666, ap. 1, b. 130, l. 40, 41.
„Lietuvių charta“, sumanyta 1948 m. VLIK’o komisijai kuriant PLB, dar vadinama Lietuvos diasporos „dekalogu“.
1949 m. birželio 14 d. Augsburge (Vokietija) kartu su PLB nuostatais išleista „Lietuvių charta“ tilpo į mažą, kelių puslapių knygelę pavadinimu „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ ir tapo pagrindu vienijant viso pasaulio lietuvius.
Chartą sudaro 13 straipsnių ir įžanginė dalis. „Lietuvių charta“ skirta kiekvienam emigravusiam lietuviui. Dokumente nusakomos lietuvio pareigos savo tautai, nubrėžiamos gyvenimo svetur gairės, įprasminama tautinė savimonė, raginama išlaikyti savo kalbą, kultūrą, puoselėti lietuviškumą. Tuo pačiu skatinama gerbti ir tą aplinką, kurioje tuo metu gyvena lietuvis. Chartoje įtvirtinti principai ir vertybės – tautybės išsaugojimas bei ugdymas, kalbos, šeimos, kultūros ir tautinio švietimo svarba – yra pamatiniai ir šiandienos Lietuvos visuomenėje.