„VISI Į MIESTO SODĄ!“ 

DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA AKTYVAUS 1972 M. GEGUŽĖS MĖN. KAUNO ĮVYKIŲ DALYVIO VYTAUTO KALADĖS 70‒OSIOMS GIMIMO METINĖMS

 Vytautas Kaladė – vienas pagrindinių Kauno įvykių, istorikų ir publicistų vadinamų „Kauno pavasariu“, iniciatorių ir dalyvių, žmogus, kurio ryžtingų veiksmų dėka 1972 m. gegužės 18‒19 dienomis įvyko masinės protesto manifestacijos. 

Kaladė gimė 1947 m. liepos 19 d. daugiavaikėje šeimoje. Dėl silpnos sveikatos ir sunkios šeimos materialinės padėties baigė tik šešias vidurinės mokyklos klases. Dirbo paštininku Kauno 8-ajame ryšių skyriuje, pagalbiniu darbininku „Stumbro“ degtinės gamykloje, nuo 1965 m. ‒ Kauno valstybinio dramos teatro scenos darbininku, vėliau ‒ scenos mašinistu. Nepaisydamas prasto regėjimo, daug skaitė, mėgo muziką, bandė rašyti apsakymus vaikams.

Kaip ir nemaža dalis to meto jaunuolių, Vytautas Kaladė nešiojo ilgus plaukus, mėgo rengtis ryškių spalvų drabužiais. Dėl šių pomėgių bei laisvo ir tais laikais netoleruotino elgesio turėjo konfliktų su milicija: 1971 m. vasarą buvo sulaikytas už tai, kad Laisvės alėja vaikščiojo basas, nešiojosi grojantį radijo imtuvą. 1972 m. balandžio 24 d. Kauno sporto halėje vykusiame   estradinės muzikos atlikėjų iš Jugoslavijos koncerte, sulaikytas ir nubaustas penkiolikos parų administraciniu areštu už tai, kad „triukšmavo, trukdydamas kitiems žiūrovams klausytis koncerto“.

1972 m. gegužės 18 d. į Romo Kalantos laidotuves susirinkusius žmones Vytautas Kaladė pakvietė eiti pagerbti jaunuolio atminimą į susideginimo vietą. Kelis kartus jo sušuktą kvietimą „Visi į miesto sodą!“ galima laikyti „Kauno pavasariu“ vadinamų protesto manifestacijų pradžia. Vytautas Kaladė ėjo pirmose iš Vilijampolės link senamiesčio judėjusios ir nuolat gausėjusios kolonos gretose ir skandavo šūkius „Lietuvos jaunime, paskui mus!“, „Romas liks visų širdyse!“, „Laisvę jaunimui!“. Kauno miesto sode jis siūlė rinkti pinigus Romo Kalantos paminklo statybai, pakvietė susirinkusius eiti prie Kauno miesto vidaus reikalų valdybos ir reikalauti, kad būtų paleisti už R. Kalantos susideginimo vietos lankymą 1972 m. gegužės 14‒18 dienomis suimti žmonės.

Eitynių Laisvės alėja dalyviai skandavo šūkius „Tegyvuoja ilgi plaukai!“, „Šalin milicijos terorą ir bananus“, „Šalin šitą santvarką!“, „Laisvę jaunimui!“, „Laisvę Lietuvai!“ ir kt. Ties Kauno soboru (tuo metu ‒ Kauno vitražo ir skulptūros galerija) žmones išsklaidė milicija, tačiau manifestacijos vyko iki vėlaus vakaro ir nežiūrint į sutelktas dideles milicijos, vidaus kariuomenės bei draugovininkų pajėgas ‒ tęsėsi ir kitą dieną.

Tardymų metu V. Kaladė neneigė savo aktyvaus dalyvavimo 1972 m. gegužės 18 d. eitynėse bei R. Kalantos pagerbimo ceremonijoje, atvirai pasakojo apie įvykių eigą, apeliuodamas į prastą regėjimą, neišdavė kartu buvusių pažįstamų asmenų, nepasidavė tardytojų šantažui ir reikalavimui melagingai prisipažinti, kad manifestacijų metu buvo neblaivus.

LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu, Vytautas Kaladė, pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 199³ str. (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba aktyvus dalyvavimas juose) buvo nuteistas trejų metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Tardamas paskutinį žodį, jis vienintelis iš teisiamų Kauno įvykių dalyvių nepripažino savo kaltės, dėl susidariusios situacijos kaltino milicijos pareigūnus, kurie savo nepagrįstai griežtais veiksmais išprovokavo pagerbti Romo Kalantos atminimą susirinkusius žmones.

Nežiūrint į silpną sveikatą, Vytautas Kaladė buvo išsiųstas atlikti bausmę į pataisos darbų koloniją esančią Tiumenės srityje Rusijoje. Buvo atmesti visi tiek jo, tiek jo artimųjų prašymai, sumažinti bausmės atlikimo laiką ar leisti atlikti bausmę įkalinimo įstaigoje Lietuvoje. Grįžęs iš įkalinimo, jis negalėjo susirasti darbo ir gyveno skurde, 1995 m. vasario 12 d. V. Kaladė mirė Kauno slaugos ligoninėje, neatsigavęs po galvos smegenų operacijos.

2004 m. Vytautui Kaladei pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 491 jis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.