LLMA. F. 481, ap. 1, b. 284, l. 22.

Karilionas – tai chromatiškai suderintų varpų rinkinys, dažniausiai montuojamas bažnyčių arba specialiai tam skirtuose bokštuose. Karilionai valdomi specialiomis svirtimis ir klaviatūra bei pedalais, susideda iš 20–80 varpų. Lietuvoje yra trys karilionai:

1937 m. įrengtas 35 varpų karilionas Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte, 2006 m. jau ir 49 varpų instrumentas.

Klaipėdoje, Pašto rūmų bokšte, 48 varpų instrumentas;

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte brolių dominikonų rūpesčiu įrengtas Vilniaus karilionas – 61 varpo instrumentas, didžiausias karilionas Vidurio Europoje.

Sovietiniais metais norėta įrengti karilioną Vilniaus katedros varpinėje, kuomet iš įvairių uždarytų bažnyčių buvo suvežta daugiau kaip trisdešimt varpų. Bandant jų skambėjimą suderinti, varpai buvo gręžiami ir frezuojami. Sumanymas nepavyko ir keliolika senų bažnytinių varpų buvo negrįžtamai sugadinti.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 264, l. 22, 27.

Varpų istorija prasidėjo nuo 1922 m.

Pirmosios nepriklausomybės akto pasirašymo proga lietuvių emigrantai padovanojo Filadelfijoje (JAV) nuliedintą varpą – Laisvės simbolį išsivadavusiai tautai.

Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas:

„O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.

Tarpukarį Laisvės varpas skambėdavo politinių, karinių ir kultūrinių švenčių dienomis,

1941 m. varpas sugaudė, paskelbdamas Nepriklausomybės atstatymą,

1989 m. vasario 16 d. jis suskambo atidengiant Laisvės paminklą.

Šiandien Laisvės varpas kabo muziejaus bokšte ir skamba įvairių iškilmių metu.

Tasai laisvės vardo varpas ilgus metus tylėjo ir tik 1989 m. vėl suskambo. Pamenu, su kokiu jauduliu lingavome su tėvu to varpo šerdį ir iki šiandien regiu ašaras tėvo akyse, girdžiu jo žodžius: „Ar galėjau pagalvoti, kad vėl juo skambinsiu...“

Giedrius Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 264, l. 2.

1937 m. – devynioliktųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse iš Belgijos atvežti dar 35 varpai, pavadinti Kovų varpais – jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai.

Tad 1937 m. vasario 15 d. muziejaus statuto pirmas straipsnis papildytas specialiu aktu. Aktas baigiamas tokiais žodžiais:

Vis tiek, iš kur tu būtum kilęs, brolau lietuvi, kuris kada nors tų varpų sutartinį gaudimą išgirsi, klausykis su meile ir laisvės troškimu širdyje /.../ Klausykis jų ir suprasi juos ir budėki savo žemės ir tautos laisvės sargyboje per amžius.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 263, l. 17.

Ilgus metus tylėjusius varpus pažadino V. Kuprevičius su dvylikamečiu sūnumi Giedriumi. 1956 m. V. Kuprevičius pritaikė jų sudėtingą mechanizmą koncertinei praktikai, o nuo 1957 m. prasidėjo nuolatiniai koncertai.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 264, l. 26.

Mano pažintis su tais nuostabiais instrumentais prasidėjo visiškai atsitiktinai. Prieš 35 metus buvau paprašytas įmontuoti į varpų automatą B. Dvariono dainos „Ant Nemuno kranto“ melodiją. Pasikėlęs į bokštą, išvydau neregėtą mechanizmą. Ilgai ir kruopščiai dirbau, kol pavyko prakalbinti varpus. Vėliau pradėjau galvoti apie klaviatūrą, kuria kol kas niekas negrojo. O kai 1956 m. abu su sūnumi Giedriumi surengėme pirmą kuklų koncertą, tai jau buvo tegu ir nedidelė, bet sensacija... Varpai sugaudė ir jų garsas nukeliavo per respubliką, šalį, per pasaulį... Kas šiandien suskaičiuos. Kiek įvairiausių tautybių žmonių, sulaikę kvapą, klausėsi jo nepaprasto skambėjimo, stebėjosi, žavėjosi...

Viktoras Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 264, l. 13.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 264, l. 6, 22.

...Varpai... Trumpas žodis, bet kiek jėgos varpo formos metale, kaip toli sklinda jo dvasingas skambesys, kaip nelengva formuoti tą garsą.

Aš siekiau varpų įdvasinimo. Kad tokiame metale girdėtųsi muzika, reikia gerai pagalvoti. Tas pajautimas juk ateina tik per ilgą laiką. Tai nėra paprasta. Varpai – didis menas, ir jokie triukai nepadės, jei nejauti, negirdi, nesugebi. Varpai turi sielą ir reikia mokėti ją prakalbinti...

Viktoras Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 261, l. 9.

Varpai man davė daug džiaugsmo. Varpai turi prabilti, įrodžiau, kad ten yra muzika, aš radau varpuose muziką. Tai nėra paprasta. Garsą išgauti nesunku, tačiau kaip skamba – štai gudrybė.

Viktoras Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 273, l. 3, 8, 11.

Skambinti varpais nėra lengva. Nuspausti klavišui, kurio pagalba šerdis išgauna garsą, reikia panaudoti daug jėgų. O techniškai sudėtingesnę melodiją pagroti dviejų rankų ir kojų dažnai neužtekdavo, todėl kai kurių koncertų metu skambindavo tėvas su sūnumi.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 279, l. 21.

Garsas apie Kauno karilioną pasklido plačiai. Turistai būriais traukė į aikštę pasiklausyti varpų muzikos: uzbekai, estai, rusai, lenkai, vokiečiai, japonai ir kitų tautybių žmonės.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 289, l. 10.

Karilionu Tėvas skambindavo ne tik turistams, bet ir VIP’ams arba „very important persons“, apie kuriuos Tėvas sužinodavo išvakarėse arba ankstyvą rytą. Tuomet mus į bokštą lydėdavo pora saugumo agentų, o vieną visada jau rasdavome viduje. Kažkaip jis ten patekdavo, nors raktai iš muziejaus nebūdavo paimti. Programą „derindavome“ su atsakingu darbuotoju iš partijos komiteto.  Dažniausiai tik po koncerto sužinodavome, kas lankėsi.

Varpų klausėsi vyriausiasis TSRS ideologas M. Suslovas, A.Kosyginas, A.Sniečkus, E. Gerekas, E. Honecgeris, J. Kádáras, L. Brežnevo žentas, kosmonautas G. Titovas, Nigerijos sportininkai, San Francisko simfoninio orkestro dirigentas S. Ozawa, kompozitorius D. Kabalevskis, Maskvos kamerinio orkestro dirigentas R. Baršajus, įvairiausių partijų ir valstybinių delegacijų, simpoziumų, seminarų dalyviai. O nuo 1990 m. – karalienės, karaliai, princai, ministrai ir prezidentai...

Giedrius Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 282, l. 13.

35 pakopos aukštyn ir 35 – žemyn... Tačiau visą nuovargį atpirkdavo minios žmonių, kurios karštais plojimais pasitikdavo iš bokšto nusileidusius varpininkus.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 287, l. 7.

Koncertui pasibaigus klausytojai laukdavo, kol iš varpinės nusileis V. Kuprevičius. Jis maloniai pabendraudavo, atsakydavo į klausimus.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 287, l. 3.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 286, l. 21.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 285, l. 16.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 283, l. 11.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 280, l. 10.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 288, l. 2.

Metai bėgo ir senasis varpininkas apsivilkęs šiltą vatinuką vis rečiau įkopdavo į Karo muziejaus varpinę. Paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais varpų muzikos gerbėjai, norėdami dar kartą išgirsti virtuozišką V. Kuprevičiaus skambinimą, varpininką ant rankų užnešdavo į varpinę.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 290, l. 9.

Jaunieji varpininkai sumanė pakeisti kariliono klaviatūrą, norėdami, kad ji nesiskirtų nuo europietiškų standartų. Sūnus Giedrius pritaręs jų ketinimams, prašė neskubėti ir neskaudinti senuko. Tačiau vaikinai nepaklausė. Vieną dieną Kuprevičius grįžo iš bokšto braukdamas ašaras ir nusprendė daugiau nekoncertuoti. Sūnus sakė: „Tėvas puikiai suprato pažangos naudą, bet jau nebegalėjo prisitaikyti.“

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 300, l. 15.

Iš kairės: 1. Friedrich Müller, 2. Günteris  Bustas, 3. Giedrius Kuprevičius, 4. Viktoras Kuprevičius.

Į DDR, arba Deutsche Demokratische Republik, kartu su Tėvu keliaudavome skambinti Magdeburgo karilionu – kieto skambesio ir labai nepatogios klaviatūros instrumentu, kuris tiesiogine prasme sukruvindavo mums pirštus.

Magdeburge mus maloniai pasitikdavo Magdeburgo Georgo Philippo Telemano muzikos mokyklos direktorius, dirigentas, kompozitorius ir karilionininkas Günteris Bustas.

Giedrius Kuprevičius

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 233, l. 31, 63.

Nuo 1956 m. V. Kuprevičius surengė apie 10000 varpų muzikos koncertų. Jis atidžiai parinkdavo programą pagal auditoriją, šventines nuotaikas, iškilmių pobūdį. Atvykus skirtingoms delegacijoms, skambėjo ir skirtingos, pagal žmonių tautybę parinktos melodijos: latvių, estų, ukrainiečių, armėnų, kazachų, gruzinų ir kitų tautų. Džiugia užstalės daina iš G. Verdi operos „Traviata“ buvo pasitinkami Naujieji metai.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 232, l. 1–3.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 133, l. 4.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 133, l. 6.

Repertuarą varpams daugiausia kūrė taip pat pats kompozitorius. Jį sudarė ir originalios pjesės, ir lietuvių bei pasaulio tautų liaudies dainos, kitų kompozitorių kūrinių aranžuotės.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 239, l. 39, 62, 64.

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 260, l. 11, 17.