Nepriklausomybės Aktą pasirašė 20 signatarų:

Saliamonas Banaitis;
Jonas Basanavičius;
Mykolas Biržiška;
Kazys Bizauskas;
Pranas Dovydaitis;
Steponas Kairys,
Petras Klimas;
Donatas Malinauskas;
Vladas Mironas;
Stanislovas Narutavičius;
Alfonsas Petrulis;
Antanas Smetona;
Jonas Smilgevičius;
Justinas Staugaitis;
Aleksandras Stulginskis;
Jurgis Šaulys;
Kazimieras Steponas Šaulys;
Jokūbas Šernas;
Jonas Vailokaitis;
Jonas Vileišis.

Jų gyvenimas, darbai ir veikla – garbingas Lietuvos istorijos puslapis.

***
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. 1918 m. vasario 16 d.
Lietuvos cantrinis valstybės archyvas, A073-P0955.

Sėdi (iš kairės): Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011130.

S. Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime (dabar – Šakių rajonas), valstiečių Evos ir Simono Banaičių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar pamokytas daraktorių, jis nuo 1879 m. kartu su kitu būsimuoju valstybininku K. Griniumi mokėsi Marijampolės gimnazijoje, bet 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų šeimai pagelbėti ūkyje. 1890 m. vedė iš knygnešių ir dvasininkų giminės kilusią Marijoną Pranaitytę (1872–1931). Šeima užaugino dukterį Salomėją ir keturis sūnus: Justiną Saliamoną, Vytautą, Kazimierą Viktorą ir Bronislovą.

Bendravo su V. Kudirka, Ragainės ir Tilžės spaustuvininkais ir leidėjais, priklausė M. Jankaus vadovaujamai „Birutės“ draugijai, skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, rūpinosi jos gabenimu ir platinimu Lietuvoje. 1900 m. savarankiškai pasirengė gimnazijos abitūros egzaminams. Baigęs komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą. 1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“. 1905 m. rudenį įsteigė pirmąją lietuviškų leidinių spaustuvę Kaune, veikusią iki 1915 m. vokiečių okupacijos. Jis leido laikraštį „Lietuvos balsas“, lankė „Dainos“ draugijos chorą. Spaustuvininko namuose vykdavo slapti lietuvių susibūrimai, vėliau jo rūpesčiu pradėjo veikti ekonominė Savitarpio kredito draugija. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Kartu su J. Basanavičiumi ir kitais tautiečiais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, talkino steigiant Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Jo ir bendraminčių pastangomis pradėjo veikti Kauno „Saulės“ gimnazija ir dvylika pradinių mokyklų. Buvo vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų ir dėstytojų. 1915 m. parengė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konfederacijos atsišaukimą, o 1916 m. pradžioje – jos konstitucijos projektą, kuris buvo platinamas Lietuvoje. 1916 m. vasarį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę, vadovaujantis šiais dokumentais. 

Talkino rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). Joje valstybininkas dirbo okupacijos metais patirtų nuostolių apskaitos, milicijos, vėliau pirmųjų krašto apsaugos institucijų kūrimo komisijose, buvo įgaliotas palaikyti ryšius su Kauno ir Raseinių apskričių žmonėmis. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. 1918 m. dalyvavo steigiant Lietuvos prekybos ir pramonės banką, priklausė jo valdybai. Nepriklausomybės kovų metais gimtinėje sutelkė 120 savanorių būrį, kuris įsiliejo į Lietuvos kariuomenę. 1918 m. pabaigoje–1919 m. pirmojoje pusėje signataras vadovavo Šakių apskričiai: sukūrė jos administraciją, sudarė valsčių komitetus, subūrė miliciją. Dalyvavo steigiant tais pačiais metais įkurtą Ekonominę ir politinę žemdirbių sąjungą, kuri rūpinosi krašto ekonominės padėties gerinimu, Lietuvos ūkio kultūros kėlimu, buvo tarp pirmųjų jos vadovų. 1919–1923 m. leido ir redagavo sąjungos laikraštį „Žemdirbių balsas“. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Žemdirbių Sąjungos frakcijai.

1920 m. signataras Kaune prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę, vėliau emigracijos biurą. 1925 m. prisidėjo steigiant Kanklininkų draugiją. 1932 m. pradžioje tapo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. 

S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal:
Saliamonas Banaitis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168613>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-41968.

J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (dabar – Vilkaviškio rajonas), valstiečių Jurgio ir Marijos Basanavičių šeimoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1873 m. įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą. Metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau pasirinko medicinos mokslus. Baigęs studijas, 1879 m. įgijo gydytojo specialybę.

J. Basanavičius priėmė tik prieš metus autonomiją Turkijoje gavusios Bulgarijos valdžios kvietimą įsikurti šioje šalyje. 1879–1882 m. ir 1885–1892 m. dirbo Pom Palankos (dabar – Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju. Rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1884–1885 m. buvo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje, 1892 m. tapo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos Varnos mieste ir vietos gimnazijos gydytoju. 1899–1903 m. priklausė šio miesto tarybai, prisidėjo prie jo pritaikymo kurortiniam gydymui. 1891 m. gavo Bulgarijos pilietybę. 1892 m. buvo apdovanotas Bulgarijos IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“.

J. Basanavičius sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. Lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, ten kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje. 1883 m. jo rūpesčiu buvo pradėtas leisti lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“, jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius. Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, jis 1905 m. gegužės mėn. išvyko į tėvynę. Apsigyvenęs Vilniuje, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo šiam 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Subūrė liberalius lietuvių politikus į Tautiškąją demokratų partiją, veikusią 1905–1907 m. J. Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 m. tapęs jos pirmininku – draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898–1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su D. Malinausku ir J. Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę.

Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko skyrė darbui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.

Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį-balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu. Iki 1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju.

J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Parengta pagal:
Jonas Basanavičius. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168615>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-111360.

M. Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (dabar – Mažeikių rajonas). Jo bendravardis prosenelis, Žemaitijos bajoras, dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos Seimo posėdyje, kuriame priimta 1791 m. Konstitucija, senelis Leonardas – 1831 m. sukilime. Net trys Viekšnių gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos Elžbietos sūnūs daug nusipelnė Lietuvos kultūrai, mokslui, politiniam gyvenimui: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. 

Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1901 m. įstojo į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą, lankė paskaitas Istorijos-filologijos fakultete. Jis priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, greit tapo vienu iš jos vicepirmininkų. 1903–1904 m. dirbo universiteto Filologijos draugijos Vakarų slavų sekcijos sekretoriumi – sutelkė lietuvių kalbos ir literatūros istoriją tyrinėjusių studentų grupelę, kaupė ir nagrinėjo šios tematikos šaltinius. 1904 m. lenkų ir rusų spaudoje paskelbė pirmuosius lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėjimus, o 1913 m. parengė straipsnius šia tematika žinomai „Granato“ enciklopedijai. 

1905–1915 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Bendradarbiavo kairiosios krypties periodiniuose leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Gazeta Wilenska“, „Naujoji gadynė“. 1907–1908 m. rengė lietuvių ir lenkų visuomeninės veiklos apžvalgas rusų dienraščiui „Severo-zapadnyj golos“, 1908–1909 m. buvo „Vilniaus žinių“ redakcijos sekretoriumi. 1905–1907 m. revoliucijos metais jis dalyvavo Maskvos studentų ir darbininkų demonstracijose, lankėsi ir Lietuvoje vykusiuose susirinkimuose, mitinguose. Į 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusį Didįjį Vilniaus Seimą atvyko kartu su broliu Vaclovu.  

1907 m. baigęs universitetą, M. Biržiška įsikūrė Vilniuje. Tais pačiais metais vedė, su žmona Bronislava užaugino dukras Mariją ir Oną. Iš pradžių jis dirbo žinomo advokato T. Vrublevskio padėjėju, o 1909–1915 m. – Vilniaus žemės banke. Bendradarbiavo su spauda: Žinomas publicistas redagavo savaitraštį „Žarija“, žurnalą „Visuomenė“. 1908–1922 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu ir vicepirmininku, jos renginiams parengdavo paskaitas apie lietuvių literatūrą ir Lietuvos istoriją. Dirbo mokslo žurnalo „Lietuvių tauta“ redakcijoje, 1917–1922 m. – ir Vadovėlių komisijoje, pats parengė keletą vadovėlių gimnazijoms. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo tarp pačių veikliausių Vilniaus lietuvių politinio gyvenimo dalyvių. Priklausė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui, 1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai. 1917–1918 m. dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje.

Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), kurioje priklausė Švietimo ir Archyvų komisijoms. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Prieštaraudamas kolegų sprendimui dėl Lietuvos paskelbimo monarchija, liepos‒lapkričio mėn. sustabdė narystę Taryboje. M. Sleževičiaus sudarytame Ministrų Kabinete signataras nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. kovo 12 d. vadovavo Švietimo ministerijai. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Nepartinių frakcijai. 1919–1922 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku, Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus krašte. Redagavo lietuvių laikraščius lenkų ir rusų kalbomis. Faktiškai vadovavo Lietuvių mokslo draugijos Aukštiesiems lietuvių mokslo kursams, juose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas. 1920 m. dalyvavo Suvalkų taikos derybose su Lenkija. 1922 m. sausio 20 d. M. Biržiška buvo suimtas už lietuvišką veiklą Lenkijos užimtame Vilniuje, netrukus deportuotas į Lietuvą. Įsikūręs Kaune, 1922–1930 m. vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai, dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1927 m. – profesorius. Šešis metus vadovavo Humanitarinių mokslų fakultetui, 1925–1926 m. ėjo universiteto prorektoriaus pareigas, 1926–1927 m. – rektoriaus pareigas. 1925–1935 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Centro komiteto pirmininkas. Nuo 1939 m. dėstė Vilniaus universitete, 1940–1944 m. buvo jo rektoriumi. 

Parengė lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloro tyrinėjimo darbų, senosios literatūros publikacijų, tarp jų: fotografuotinį M. Daukšos „Postilės“ leidimą (1926), chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927), trečią L. Rėzos „Dainų“ leidimą, su broliu Vaclovu – S. Daukanto „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1929). Dirbo rengiant „Lietuviškąją enciklopediją“, buvo jos viceredaktoriumi. 

1944 m. M. Biržiška su šeima ir broliais pasitraukė į Vakarus. Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija), 1949 m. emigravo į JAV, įsikūrė Los Andžele. Su broliu Viktoru parengė Vaclovo Biržiškos biobibliografinį žodyną „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965). 

M. Biržiška mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). 2018 m. liepos 11 d. kartu su žmona ir broliais perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Parengta pagal:
Mykolas Biržiška. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168616>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-20528.

K. Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 d. Paviluostoje, (dabar – Latvija). Mama Karolina Bizauskienė mirė, jam sulaukus vos trejų metų. Tėvas, kooperatyvų tarnautojas Kazimieras Bizauskas, mirė sūnaus paauglystės metais. Vėliau jį rėmė dėdė, pranciškonų vienuolis Antanas Bizauskas.

Baigė Skaistkalnės (Latvija) pradžios mokyklą, kurį laiką mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje. 1906 m. išvyko į Šveicariją ir ten įstojo į katalikų kolegijos gimnaziją Švyco mieste. 1908 m. jaunuolis grįžo į Lietuvą, trumpai mokėsi Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje, vidurinio mokslo baigimo atestatą 1913 m. gavo Kaune, grafo Platovo gimnazijoje. Jau 1909 m. pradėjo bendradarbiauti katalikiškoje lietuvių periodinėje spaudoje: „Draugijoje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“. Jo leistas rankraštinis laikraštėlis „Ateitis“ tapo katalikiško jaunimo žurnalo tokiu pat pavadinimu pirmtaku. Buvo ne tik žurnalo bendradarbis, bet ir dalyvavo steigiant pirmąją moksleivių ateitininkų Kauno kuopelę, jai vadovavo. Prisidėjo kuriant studentų ateitininkų draugiją „Rūta“ ir buvo vienas aktyviausių jos narių. 1913–1915 m. studijavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete. 1914 m. redagavo laikraštį „Rygos garsas“.

Grįžęs į Lietuvą, K. Bizauskas nuo 1915 m. dirbo Panevėžio „Saulės“ gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju, inspektoriumi. 1915–1917 m. priklausė Panevėžio miesto valdybai, buvo jos sekretoriumi. Būdamas Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių komisijos nariu, parengė literatūros teorijos vadovėlį, dar keletą jų išvertė ir pritaikė Lietuvos gimnazijoms.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Jis buvo jauniausias tarp į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Tarybos) išrinktų politikų. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos švietimo, teisės, tautinių mažumų klausimus nagrinėjusiose komisijose, palaikė ryšius su Joniškėlio, Kėdainių ir Panevėžio apskričių gyventojais. Paskirtas vienu iš Tarybos sekretorių, 1918 m. lapkričio 10–1919 m. vasario 17 d. buvo Lietuvos Valstybės Tarybos generaliniu sekretoriumi. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Krikščionių demokratų frakcijai. 

Nuo 1919 m. kovo metus dirbo Lietuvos atstovybės Londone patarėju, 1920 m. gegužę–liepą – Lietuvos delegacijos generaliniu sekretoriumi taikos derybose su Sovietų Rusija. Buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. K. Griniaus sudarytame ministrų kabinete, dirbusiame 1920 m. birželio 19–1922 m. sausio 18 d., vadovavo Švietimo ministerijai. 

Nuo 1922 m. kovo pabaigos signataras atsidėjo diplomatinei veiklai. Iš pradžių buvo paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane. 1923 m. lapkričio 24 d. tas pačias pareigas ėjo JAV, 1924 m. birželio 4 d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru šioje valstybėje, 1927 m. rugsėjo 1 d. pradėjo vadovauti pasiuntinybei Latvijoje, 1928 m. gegužės 16 d. – Didžiojoje Britanijoje (1930–1931 m. ir Olandijoje). Nuo 1932 m. spalio 1 d. iki 1938 m. kovo vidurio vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui. 

Dar 1919 m. K. Bizauskas vedė, su žmona Paulina susilaukė dukterų Primos ir Algės. Jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių, nuo 1935 m. – Ateitininkų federacijos vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Kolekcionavo knygas, buvo XXVII knygos mėgėjų ir Lietuvių-britų draugijų vienas iš steigėjų ir narys. Išvertė V. Sirokomlės studiją „Nemunas nuo versmių iki žiočių“.

1939 m. pradžioje paskirtas pasiuntiniu Latvijoje, bet jau greitai grįžo į Kauną. Nuo 1939 m. kovo 28 d., J. Černiaus ir A. Merkio sudarytuose ministrų kabinetuose buvo paskirtas Ministro Pirmininko pavaduotoju. Lietuvai atgavus Vilnių tapo įgaliotuoju ministru Vilniuje.

1940 m. liepos mėn., sovietų okupuotoje Lietuvoje, buvo suimtas savo ūkyje Žirnojuose (dabar – Ukmergės rajonas) ir įkalintas Kaune. Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvo išgabentas iš Kauno su kitais kaliniais ir 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Bygosovo (Baltarusija) stotyje.

K. Bizausko amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse buvo atidengtas kenotafas jo atminimui.

Parengta pagal:
Kazys Bizauskas. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168619>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011152.

P. Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Runkių kaime (dabar – Marijampolės rajonas), valstiečių Marijonos ir Motiejaus Dovydaičių šeimoje. Pasimokęs namie, 1896 m. pradėjo lankyti Višakio Rūdos pradinę mokyklą. 1903 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, joje priklausė slaptam lietuvių rateliui. Nepritardami seminarijoje susiklosčiusiai ugdymo sistemai, siekdami, kad joje būtų dėstoma lietuvių kalba, mokiniai ryžosi streikuoti. Po vieno tokio streiko 1905 m. pabaigoje jis nusprendė į seminariją negrįžti. Gimtinėje dirbdamas mokytoju, 1908 m. išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus ir įstojo į Maskvos universitetą. 1912 m. baigė Teisės fakultetą, lankė paskaitas Istorijos-filologijos fakultete. 

Rašė straipsnius laikraščiams „Viltis“, „Šaltinis“, žurnalui „Draugija“. Priklausė Maskvos lietuvių studentų ateitininkų draugijai „Rūta“. Nuo 1911 m. jis redagavo katalikišką jaunimo laikraštį „Ateitis“ ir buvo išrinktas Katalikų studentų sąjungos pirmininku. Tų pačių metų lapkričio pabaigoje jis vedė, su žmona Marcele užaugino keturis vaikus: dukras Oną ir Laimą, sūnus Joną ir Vytautą. 1913 m. P. Dovydaitis sulaukė pasiūlymo redaguoti vieną iš didžiųjų tuometinių lietuviškų laikraščių „Viltis“ ir išvyko į Vilnių. Kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Vilties“ leidyba nutrūko, P. Dovydaitis 1915 m. rudenį įsikūrė Kaune. 1916–1922 m. vadovavo katalikiškai lietuvių „Saulės“ (vėliau 1-ajai) gimnazijai. 

Pirmojo pasaulinio karo metais įsitraukė į politinę veiklą. Dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete, vėliau Kauno skyriuje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais jos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Priklausė Lietuvos Tarybos Švietimo komisijai. 1919 m. kovo 12 d. signataras sudarė lygiai mėnesį dirbusį Ministrų Kabinetą, bet iš Ministro Pirmininko pareigų faktiškai pasitraukė jau kovo 19 d. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Krikščionių demokratų frakcijai. Atsiribojęs nuo politinės veiklos, jis susitelkė kultūriniam, visuomeniniam, socialiniam darbui. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, katalikiškų jaunimo Ateitininkų ir Pavasarininkų federacijų, Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos vienas iš įkūrėjų ir vadovų, 1928–1940 m. – Lietuvos darbo federacijos vadovas. Inicijavo apie 40 periodinių spaudinių leidimą, daugelyje jų bendradarbiavo, redagavo katalikiškus kultūros ir mokslo žurnalus „Kosmos“, „Logos“, „Naujoji vaidilutė“, „Soter“, buvo 1933–1941 m. leistos „Lietuviškąją enciklopedijos“ redaktoriaus pavaduotojas, straipsnių autorius.

Nuo 1922 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete, vadovavo Religijų istorijos katedrai, 1927 m. tapo profesoriumi. Dar studijų metais pradėjęs gilintis į katalikiškąją filosofiją, ją nuolat tyrinėjo, rūpinosi jos sklaida Lietuvos visuomenėje. Pabrėžė, kad tikėjimas ir mokslas papildo vienas kitą. Publikavo apie 100 religijos, filosofijos, kultūros istorijos, etikos, pedagogikos ir hagiografijos straipsnių ir studijų. 1935 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Darbuose stengėsi išryškinti materializmo ir idealizmo priešpriešą filosofijos istorijoje, kritikavo marksizmą, gilinosi į biologijos ir fizikos mokslus. 

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, išvyko į savo ūkį Paprienių kaime, netoli Čekiškės (dabar – Kauno rajonas). 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas, kalintas Sosvos ir Gario stovyklose (dabar – Jekaterinburgo sr., Rusija). 1942 m. vasarą buvo perkeltas į Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) kalėjimą, kur tų pačių metų lapkričio 4 d. buvo nuteistas sušaudyti.

P. Dovydaičio amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse buvo atidengtas kenotafas jo atminimui.

Parengta pagal:
Pranas Dovydaitis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168654>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-25577.

S. Kairys gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžių kaime (dabar – Anykščių rajonas), pasiturinčių valstiečių Uršulės ir Vincento Kairių-Tumasonių šeimoje. Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. – Palangos progimnaziją. Iš Šiaulių gimnazijos 1897 m. buvo pašalintas, nes kartu su kitais moksleiviais katalikais pasipriešino įsakymui lankyti stačiatikių pamaldas. Vėliau gavo leidimą baigti šią gimnaziją. 1898–1908 m. studijavo Peterburgo technologijos institute. Dar gimnazijoje jis su bendraminčiais subūrė moksleivių kuopelę, kurios nariai mokėsi lietuvių kalbos ir skaitė lietuvišką spaudą. Peterburge priklausė slaptoms studentų draugijoms, o nuo 1900 m. – Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, kurios vadovybės nariu buvo iki pat 1944 m. Kaip LSDP atstovas 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo išrinktas jo vicepirmininku, pirmąją dieną pirmininkavo posėdžiui, prisidėjo rengiant nutarimus. 1907 m. buvo Rusijos II Valstybės Dūmos LSDP frakcijos sekretorius. 

Baigęs studijas, S. Kairys kurį laiką kartu su P. Vileišiu projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose (Rusija). 1912 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iki 1916 m. dirbo miesto savivaldybės Kanalizacijos skyriuje, suprojektavo pirmąją Vilniaus miesto nuotekų sistemą. Bendradarbiavo LSDP spaudoje bei kituose Lietuvos laikraščiuose: „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų kelias“, „Darbo visuomenė“, „Mintis“, redagavo laikraščius „Darbo balsas“ ir „Socialdemokratas“. Paskelbė publicistikos tekstų, technikos, inžinerijos mokslo darbų, politikos tyrinėjimų. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo vienas iš veikliausių kairiųjų politikų, buvo įkurtos Vilnios lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo teisių ir agronomijos pagalbai teikti narių. Kartu su kitais Vilniaus lietuvių politikais dalyvaudavo diskusijose, rengdavo dokumentus.  

1916 m. kartu su A. Smetona ir J. Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, vėliau – 1917 m. lietuvių surengtose Lozanos ir Berno konferencijose (kartu su Lietuvos Tarybos nariais A. Petruliu, A. Smetona, J. Staugaičiu ir J. Šauliu), kur buvo svarstytos Lietuvos politinės nepriklausomybės paskelbimo ir įtvirtinimo prielaidos. Buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų. Joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. – pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos Sveikatos, Milicijos, Finansų, Tautinių mažumų komisijose, palaikė ryšius su Kupiškio, Utenos ir Ukmergės apskričių gyventojais. Nesutikdamas su sprendimu paskelbti Lietuvą monarchija, jis baigė darbą Taryboje liepos 13 d. Gruodį išvyko į Uteną, kur talkino kuriant savivaldybę, buvo išrinktas apskrities valdybos pirmininku. Artinantis Sovietų Rusijos armijai, metų pabaigoje išvyko į Kauną.

Kaune inžinierius S. Kairys dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. M. Sleževičiaus sudarytame Ministrų Kabinete 1919 m. balandžio–spalio mėn. vadovavo Tiekimo ir maitinimo ministerijai. Buvo Lietuvos Steigiamojo, taip pat Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, Trečiojo Seimo vicepirmininkas (iki 1926 m. gruodžio 19 d.). 1923–1938 m. dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos atnaujinimo darbams. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Panevėžio miestų kanalizacijos projektų ekspertu. Nuo 1923 m. signataras dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakultete, nuo 1939 m. – profesorius. 1941–1942 m. buvo universiteto Statybos fakulteto dekanas. 

1943–1945 m. vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. apsigyveno JAV, Niujorke. Parašė dvi atsiminimų knygas: „Lietuva budo“ (1957), „Tau, Lietuva“ (1964). 

S. Kairys mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke (JAV). 1996 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal:
Steponas Kairys. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168655>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A073-P0759.

P. Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime (dabar – Marijampolės rajonas), valstiečių Bernardo ir Elenos Klimų šeimoje. Mokėsi Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose, nuo 1901 m. – Marijampolės gimnazijoje. Ją baigęs 1910 m. įstojo į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą. Dar mokykloje pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Būdamas studentu, jis įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, liberalaus jaunimo žurnalo „Aušrinė“ redakcijai, rašė straipsnius apie Lietuvą rusiškajai „Granato“ enciklopedijai. 

Po studijų 1915 m. vasarą atvyko į Vilnių. Nuo tada jo vadovaujama lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisija prie Lietuvių mokslo draugijos per trejus su puse metų parengė ir išleido apie 50 įvairių mokymo leidinių. Pats P. Klimas parašė vadovėlius „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Lietuvos žemės valdymo istorija“, „Lietuvių senobės bruožai“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“. Dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete. Parengė Vilniaus lietuvių politikų valstybės sienos sampratą pagrindusią studiją „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, prisidėjo rengiant politinius dokumentus. 1916 m. lapkritį gimtinėje už okupacinei valdžiai nelojalius pasisakymus jis buvo areštuotas ir apie tris mėnesius kalintas. Žinomas publicistas buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ pirmasis faktinis redaktorius. Pirmojo pasaulinio karo metų aktualijas ir veiklą 1916–1919 m. užfiksavo dienoraštyje. 

Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Tarybos), iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos Valstybės ribų, Finansų (vėliau – Biudžeto), Konstitucijos, Įstatymų redagavimo, Administracijos, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijose. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Nepartinių frakcijai. 

P. Klimas tapo vienu iš pirmųjų 1918 m. lapkričio 11 d. įkurtos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. 1919 m. dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. – taikos derybose su Sovietų Rusija. Jau 1919 m. spalio 24 d. tapo Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, o gruodžio 15 d. ‒ viceministru. Trumpą laiką 1921 m. pabaigoje faktiškai vadovavo šiai ministerijai. 

1920–1923 m. skaitė Lietuvos priešistorės kursą Aukštuosiuose kursuose ir iš jų išaugusiame Lietuvos universitete. Parengė istorijos mokslo darbų, politinių dokumentų rinkinių ir istorinių šaltinių publikacijų, kaupė istorinę medžiagą, saugomą įvairiose Europos paveldo institucijose, kolekcionavo lituanistinį paveldą. Paruošė A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936) skyrių apie naujausiąjį laikotarpį. Bendradarbiavo spaudoje, mokslo ir politikos žurnaluose, parašė atsiminimus. 1921 m. P. Klimas vedė, su žmona Bronislava užaugino dukrą Eglę ir sūnų Petrą. 

Nuo 1923 m. rugsėjo vidurio dirbo Lietuvos atstovybėse užsienyje: iš pradžių vadovavo pasiuntinybei Italijoje, nuo 1925 m. gegužės 20 d. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. Reziduodamas Paryžiuje, nuo 1926 m. kovo 22 d. tas pačias pareigas ėjo ir Belgijoje (iki 1940 m. gegužės 28 d.), nuo 1930 m. vasario 28 d. Ispanijoje (iki 1939 m. kovo pabaigos), nuo 1930 m. kovo 20 d. Portugalijoje ir nuo 1931 m. gegužės 19 d. Liusemburge (iki 1940 m. gegužės 10 d.). Dažnai atstovaudavo Lietuvą Tautų Sąjungos sesijose. 

Antrasis pasaulinis karas jį užklupo Paryžiuje. Vokiečiams okupavus Prancūziją, o sovietams Lietuvą, jis įsikūrė Pietų Prancūzijoje – Viši, vėliau Graso mieste. Buvo Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio pirmasis pavaduotojas, toliau atstovavo Lietuvai Prancūzijoje. 1943 m. rudenį Vokietijos valdžios atstovai areštavo lietuvių diplomatą, kalino jį koncentracijos stovyklose. Tik 1944 m. kovą jis buvo sugrąžintas į Lietuvą. Karui baigiantis, kai Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietinė santvarka, P. Klimas buvo suimtas ir kalintas Čeliabinsko srities (Rusija) lageriuose. Iš tremties grįžo 1954 m. pabaigoje, apsigyveno Kaune. 

P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal:
Petras Klimas. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168657>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011127.

D. Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Krėslaukio (dabar – Kraslava, Latvija) dvare, bajorų Mykolo ir Alinos Malinauskų šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Trakų valsčių, iš kurio buvo kilusi. Didelę įtaką jam turėjo netoliese gyvenęs motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, dėstęs Vilniaus universitete ir visą gyvenimą domėjęsis krašto istorija.

Vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniaus realinėje mokykloje ir Minske. 1889 m. išvyko į Lvovą studijuoti agronomijos, o 1890 m. įstojo į Taboro (dabar – Čekija) žemės ūkio akademiją. Ten dalyvavo tautiniuose Jaunųjų čekų ir „Sakalų“ judėjimuose, bendravo su būsimaisiais iškiliais politikais ‒ ukrainiečiu I. Franko, čekais F. Udržalu, T. Masaryku. 1895 m. baigęs studijas, D. Malinauskas grįžo į Jankovicų dvarą. 1903 m. vedė, su žmona Sofija susilaukė dukros Marijos Alinos. Daug laiko praleisdamas Vilniuje, kartu su seserimi Filomena platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Buvo vienas iš slaptos draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ steigėjų. Jos nariai puoselėjo lietuviškas tradicijas, gynė lietuvių kalbos teises. 1901 m. jiems pavyko pasiekti, jog bent vienoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus, tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. D. Malinauskas drauge su J. Basanavičiumi, kunigu J. Ambraziejumi ir M. Davainiu-Silvestraičiu 1905 m. pasirašė memorandumą caro vyriausybei, kuriuo reikalavo autonomijos Lietuvai. D. Malinauskas buvo vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjų ir tvarkdarių. Jis dalyvavo steigiant lietuvių kultūrines, švietimo ir ūkio draugijas „Vilniaus Aušra“, „Rūta“, „Rytas“, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvos ūkininkų bendrovės vienas iš steigėjų ir narys. Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Draugija“, „Lietuva“, „Naujoji Romuva“. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su J. Basanavičiumi ir J. Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę.  

Pirmojo pasaulinio karo metais priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Priklausė Lietuvos Tarybos Krašto nuostolių apskaitymo, o nuo 1919 m. – Ekonominei komisijai. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, jam buvo paliepta išvykti iš Vilniaus. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio–liepos mėn. su trumpalaike misija lankėsi Prahoje, 1922 m. kovą–1923 m. birželį vadovavo pasiuntinybei Čekoslovakijoje. Jo vadovavimo atstovybei Čekoslovakijoje metais Praha oficialiai pripažino Lietuvos valstybę. Grįžęs į Kauną, jis tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. kovo–lapkričio mėn. buvo reikalų patikėtiniu Estijoje. 

Daug energijos, laiko ir lėšų skyrė visuomeninei veiklai. 1925 m. buvo išrinktas Vilniaus vadavimo sąjungos vykdomojo komiteto nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis rasti kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaikus. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino palaikams skirtą sarkofagą. 1937 m. įsigijęs Alvito dvarą, jis persikėlė į Suvalkiją. 1939 m. jo dovanotoje žemėje buvo užbaigta statyti Vytautavos (dabar – Trakų rajonas) parapijos bažnyčia. 

1941 m. birželio 14 d. D. Malinauskas kartu su žmona ir seserimis Jadvyga ir Filomena buvo ištremtas į Altajaus kraštą, kur 1942 m. lapkričio 30 d. mirė. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio (Trakų rajonas) bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:
Donatas Malinauskas. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168659>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-20963.

V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dabar – Rokiškio rajonas), valstiečių Onos ir Zigmanto Mironų šeimoje. Baigęs Panemunio pradinę mokyklą, V. Mironas 1892 m. įstojo į Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1896 m. iš jos kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1897–1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Ją baigęs, dvejus metus studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos mokslų kandidato laipsnį.

Gavęs kunigo šventimus, 1904 m. V. Mironas grįžo į Vilnių, kur buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Vilniuje labai suaktyvėjo tautinė lietuvių veikla, į ją įsitraukė ir V. Mironas. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame lietuviai įvardijo tautos politinius, kultūrinius ir ekonominius tikslus. Kunigas talkino steigiant krikščioniškas demokratines partijas, buvo išrinktas ir į lietuviško, ir į vyskupo E. Roppo kuriamo politinio judėjimo vadovybę, bet greit nutolo nuo partinės veiklos. 1907 m. E. Roppo Mironas buvo paskirtas Choroščiaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Stepono Kankinio parapijos (dabar – Lenkija) klebonu. Po trejų metų jis tapo Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu. Taip pat pradėjo vadovauti Merkinės dekanatui, šias pareigas ėjo iki 1926 m. V. Mironas skyrė daug laiko tautiniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui: dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte steigusios ir globojusios „Ryto“ švietimo draugijos vienas iš kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė ją. Kartu su A. Petruliu ir J. Novickiu leido Vilniaus krašto žmonėms skirtą savaitraštį „Aušra“. Pirmojo pasaulinio karo metais lėšomis ir maisto produktais rėmė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1914 m. buvo paskirtas Daugų Dievo Apvaizdos parapijos klebonu.

V. Mironas prisidėjo prie 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengimo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos antruoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos Švietimo, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Rekvizicijų sustabdymo, Tarybos biudžeto komisijose, palaikė ryšius su Rokiškio, Alytaus ir Biržų apskričių žmonėmis. 1920 m. kovą–liepą kaip šios institucijos įgaliotinis lankėsi JAV ‒ rūpinosi išeivijos politine ir finansine parama Lietuvos valstybei. Dar 1918 m. V. Mironas tapo Tautos pažangos partijos (vėliau Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu, 1919 m. spalio viduryje – to paties pavadinimo Lietuvos Valstybės Tarybos frakcijos nariu, kaip šios partijos atstovas pateko į 1926–1927 m. dirbusį Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą. 1928–1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Lietuvos Respublikos Švietimo, vėliau Vidaus reikalų ministerijos. 1929 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu ir šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo pabaigos. 1927–1939 m. dirbo Tautininkų sąjungos vadovybėje, 1939 m. išrinktas jos pirmininku. Buvo 1928 m. įkurtos bendrovės „Pažanga“, leidusios knygas ir tautininkų periodinę spaudą, vienas iš steigėjų, vadovybės narys, kurį laiką – pirmininkas. Signataras tarpininkavo teikiant Lietuvos vyriausybės piniginę paramą Vilniaus lietuvių organizacijoms.

V. Mironas, įgaliotas Lietuvos Respublikos Prezidento 1938 m. sausio–vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938 m. kovo 24 d.–1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų Ministrų Kabinetų vadovas – Ministras Pirmininkas. Jie tęsė pirmtakų vidaus politiką, rūpinosi socialinės saugos Lietuvoje stiprinimu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vyriausybė turėjo spręsti nelengvus užsienio politikos klausimus, vylėsi rasti Lietuvai priimtinus sprendimus. 1939 m. pavasarį V. Mironas išvyko į savo ūkį Bukaučiškėse (dabar – Alytaus rajonas). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, 1941 m. birželį, Lietuvoje prasidėjus karo veiksmams, iš kalėjimo išlaisvintas. 1944–1947 m. V. Mironas buvo dar triskart areštuotas ir kalinamas, 1947 m. nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Signataras mirė 1953 m. vasario 18 d. Vladimiro kalėjime (dabar – Rusija).

Jo amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse buvo atidengtas kenotafas jo atminimui.

Parengta pagal:
Vladas Mironas. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168660>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011125.

A. Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dabar – Biržų rajonas), bajorų Izabelės ir Juozo Petrulių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895–1897 m. klausė paskaitų Lvovo (dabar – Ukraina) veterinarijos institute. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Jau 1898 m. baigė seminarijos kursą ir išvyko į Sankt Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių. 

1899 m. A. Petrulis gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, po keleto mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dabar – Baltarusija) Šv. Mykolo Arkangelo filiją. 1901 m. jis tapo Joniškio (dabar – Molėtų rajonas) Šv. Apaštalo Jokūbo, 1903 m. – Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1907 m. – Nalibokų (dab. Baltarusija) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu. 1908 m. Vilniaus vyskupas perkėlė A. Petrulį į Marcinkonis, o 1911 m. – į Pivašiūnus. Jam pavestosiose parapijose visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik vyravusia lenkų, bet ir lietuvių kalba. Ne kartą patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų. 1905 m. gruodžio 4–5 d. A. Petrulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose, rašė straipsnius ir žinutes „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“, „Draugijai“, „Tėvynės sargui“. 1908 m. tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1909 m. dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 m. kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą to paties pavadinimo žurnalą. Šiam žurnalui A. Petrulis parašė mokslo populiarinimo straipsnių. 1913 m. talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo jos veiklus narys, vadovavo Pivašiūnuose įkurtam „Ryto“ skyriui. Ir Marcinkonyse, ir Pivašiūnuose įkūrė lietuviškus chorus, kurie ne tik giedodavo Mišiose, bet ir vykdavo koncertuoti.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui G. Michaeliui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis – Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18–22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) nariu. 1917 m. lapkričio mėn. Alfonsas Petrulis kartu su S. Kairiu, A. Smetona, J. Staugaičiu, J. Šauliu, dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. A. Petrulis dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Skundų, vėliau Bendrųjų įstatymų komisijose, redagavo pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją, buvo įpareigotas palaikyti ryšius su Kaišiadorių ir Širvintų apskričių žmonėmis. 1918 m. rugsėjo mėnesį A. Petrulis, Lietuvos Tarybos Pirmininkas A. Smetona ir M. Yčas lankėsi pas popiežiaus nuncijų Miunchene E. Pacelli, būsimąjį popiežių Pijų XII, ir pas Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti ir Vokietijai priimtiną, ir Lietuvai tinkamą vadovą – monarchą. 1919 m. kovo 14–balandžio 4 d. dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos antruoju sekretoriumi, spalį tapo Tautos pažangos frakcijos nariu. 

Nepriklausomybės kovų metais A. Petruliui iškilo pavojus – 1919 m. pavasarį ir vasarą lenkų kareiviai Lietuvos Tarybos narį buvo net dukart suėmę. Antrą kartą įkalintas, jis sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukė į Kauną. Tu metu dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1927 m. A. Petrulis buvo paskirtas Paparčių Šv. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu, o 1928 m. perkeltas į Musninkus. 

A. Petrulis staiga mirė 1928 m. birželio 28 d.. Palaidotas Musninkų miestelio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:
Alfonsas Petrulis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168662>

Fotografijos autorius – Lewis H. Stafford.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 24, ap. 1, b. 117, l. 2.

A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (dabar – Ukmergės rajone), gausioje neturtingų valstiečių Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje. Mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, privačiai – Ukmergėje ir Liepojoje, 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. buvo pašalintas iš Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijos, nes kartu su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui, kad katalikai kasdienę maldą mokykloje skaitytų rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1899 m. už dalyvavimą studentų neramumuose buvo areštuotas ir du kartus šalintas iš universiteto, bet 1902 m. sėkmingai baigė studijas.

Gavęs teisininko diplomą, atvyko į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis greit iškilo kaip vienas aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai. 1904 m. vedė, su žmona Sofija užaugino dukrą Mariją ir sūnų Julių. Smetonų šeimos namai Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų bei diskusijų vieta. A. Smetona buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo narys, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. Dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros, švietimo organizacijų – „Aušros“, „Ryto“, „Rūtos“, Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų – veikloje. Talkino rengiant tautinius lietuviškus leidinius: redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, 1914–1915 ir 1923–1924 m. – žurnalą „Vairas“, parengė informacinių ir kultūrinės, politinės publicistikos straipsnių. 

Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje pradėjusi veikti Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti greit virto ne tik labdaros organizacija, bet ir lietuvių politinės veiklos centru. Nuo pat įkūrimo organizacijoje dirbęs, Centro komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1915 m. rugpjūčio 10–1918 m. balandžio 19 d. pirmininku dirbęs A. Smetona rūpinosi, kad kraštą okupavusios Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų Lietuvoje, ypač Vilniuje gyvenusius tautiečius. Vadovaudamas Vadovėlių komisijai, suredagavo geografijos, išvertė algebros ir aritmetikos vadovėlius. „Aritmetikos teorija“ sulaukė net septynių laidų. Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė graikų kalbą. Nuo 1916 m. pradžios jis priklausė savivaldybės Švietimo komisijai, kartu su A. Stulginskiu – Patariamajai komisijai labdaros klausimais. 1916 m. kartu su S. Kairiu ir J. Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, vėliau – Lozanos ir Pirmojoje Berno lietuvių konferencijose. Dalyvavo lietuvių politiniuose pasitarimuose, rengė politinius dokumentus, dalyvavo formuluojant Lietuvos sienų sampratą. Buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius.

Dirbo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, jai pirmininkavo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), tapo jos pirmininku. 1917 m. lapkričio mėn. kartu su S. Kairiu, A. Petruliu, J. Staugaičiu, J. Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. 1918 m. rugsėjo mėn. A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti ir Vokietijai priimtiną, ir Lietuvai tinkamą vadovą. Kartu su K. Steponu ir Jurgiu Šauliais parengė pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją. Nuo 1918 m. gruodžio 2 d. iki 1919 m. kovo pabaigos siekė Skandinavijos valstybių paramos Lietuvos nepriklausomybei. 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. jis Prezidento įgaliojimus perdavė Lietuvos Steigiamojo Seimo Pirmininkui A. Stulginskiui, tačiau dar keletą savaičių Prezidento pareigas ėjo laikinai. Signataras atsidėjo moksliniam, žurnalistiniam darbui ir veiklai Tautos pažangos partijoje (nuo 1924 m. – Lietuvių tautininkų sąjunga), kurios nariu tapo 1918 metais, 1920–1926 m. buvo jos pirmininkas, vėliau – faktinis vadovas. 1921 m. vadovavo Lietuvos delegacijai, derybose su Latvija kartu nustačiusiai abiejų valstybių sieną. 1923 m. vasarį, po įvykusio vadinamojo Klaipėdos sukilimo, buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte, šias pareigas ėjo 1920 m. vasario 20–balandžio 20 dienomis. 1923–1927 m. dėstė etikos ir filosofijos disciplinas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Redagavo įvairiais pavadinimais leistus tautininkų laikraščius („Tėvynės balsas“, „Krašto balsas“, „Lietuvių balsas“, „Lietuvis“, „Tauta“). 

Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis apribojo opozicijos aktyvios veiklos galimybes, suvaržė laisvę viešai skleisti aukščiausiajai valstybės valdžiai nepalankias nuostatas. Kita vertus, Antanas Smetona daug dėmesio skyrė valstybės ūkio bei kultūrinio gyvenimo plėtrai, rūpinosi, kad būtų išsaugota visuomenės tolerancija kitoms šalyje gyvenančioms tautoms, vengė politinio radikalumo. Jo vadovavimo Lietuvos Respublikai laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė ultimatyvius reikalavimus pateikusios Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas į Lietuvos Respubliką. Suvokdamas iškilusį pavojų valstybei, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. 1941 m. atvyko į JAV, apsigyveno Klivlende su sūnaus šeima.

A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d., namuose kilusio gaisro metu Klivlende. Buvo palaidotas Klivlendo Knolvūdo mauzoliejuje, 1975 m. palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čardono miestelio Visų Sielų kapines.

Parengta pagal:
Antanas Smetona. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168665>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011128.

J. Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dabar – Plungės rajonas), valstiečių Mykolo ir Uršulės Smilgevičių šeimoje. Iki 1893 m. Mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) ir Liepojos (dabar – Latvija) gimnazijose. Karaliaučiaus universitete porą metų studijavo ekonomiką, 1895 m. įstojo į Berlyno Karališkojo Frydricho Wilhelmo universiteto Filosofijos fakultetą, o po metų pasirinko agronomijos studijas karališkojoje Prūsijos aukštojoje agronomijos mokykloje, kurias baigė 1899 m. Studijų metais bendravo su Tilžėje gyvenusiais J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje.

Dar spaudos draudimo laikotarpiu rašė į lietuvių laikraščius. Būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose (dabar – Telšių rajonas) netoli Alsėdžių (dabar – Plungės rajonas), kur 1886 m. buvo nugriauta bažnyčia. Dalis jos gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią 1893 m. Kražių (dabar – Kelmės rajonas) skerdynėms prilygstančią tragediją Jonas Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leistame laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems draudžiamiems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietuvių kalba „Vilniaus žinios“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1905 m. vedė, su žmona Stefanija užaugino šešis vaikus: dukras Janiną, Antaniną, Oną, Birutę Kristiną, Eleną Gražiną ir sūnų Kazimierą. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Sankt Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. 1909 m. Smilgevičiai įsigijo Užvenčio dvarą (dabar – Kelmės rajonas), o po metų grįžo į Lietuvą. Kai Vilniuje bankrutavo P. Vileišio geležies dirbinių gamykla, kartu su Jonu Basanavičiumi ir kitais lietuviais 1910 m. įsigijo bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti geležinius žemės ūkio padargus, pienininkystės įrangą. Pirmojo pasaulinio karo metais fabriko įranga buvo išgabenta į Smolenską, kur įmonė toliau sėkmingai veikė iki 1918 m. rudens. Buvo „Vilijos“ akcinės bendrovės valdybos pirmininkas. 

Užventyje įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę, užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu. Dvare veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla, o apie 1930 m. bendravardžio pusbrolio hidrotechniko pertvarkytas buvęs vandens malūnas gamino elektros energiją dvarui ir miesteliui. Dirbo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizaciniame komitete. Joje dalyvavo ir verslininko brolis Pranciškus Smilgevičius. Dar vienas brolis, Juozapas Smilgevičius, 1905 m. atstovavo Žemaitijos žmones Didžiajame Vilniaus Seime.  

Lietuvių konferencijos dalyviai išrinko J. Smilgevičių į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). Jis dirbo ekonominius klausimus nagrinėjusiose ir karo pabėgėlių grąžinimą organizavusiose Lietuvos tarybos komisijose, palaikė ryšius su Kuršėnų, Pajūrio ir Skaudvilės apskričių gyventojais. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. 1919 m. spalio viduryje tapo Žemdirbių sąjungos frakcijos nariu. Prisidėjo steigiant akcines bendroves „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“, buvo jų akcininkas ir valdybų narys. Dar 1913 m. jis talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, o 1921 m. kartu su kitais verslininkais Kaune įkūrė Lietuvos kredito banką, teikusį paskolas lietuviškoms įmonėms. Kaip Kauno miesto tarybos narys, Kaune veikusių verslų savininkas, neretai iš Užvenčio dvaro atvykdavo ir kurį laiką gyvendavo laikinojoje sostinėje. Kartu su J. Vileišiu priklausė 1929 m. veikusio ūkininkus parėmusio Komiteto nukentėjusiems nuo nederliaus Šiaurės Lietuvoje šelpti valdybai. Jonas Smilgevičius nemažai asmeninių lėšų skirdavo labdarai.

J. Smilgevičius mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune. Palaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.

Parengta pagal:
Jonas Smilgevičius. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168664>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081176.

J. Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (dabar – Šakių rajonas), valstiečių Marijonos ir Mykolo Staugaičių šeimoje. 1877 m. pradėjo lankyti Naumiesčio pradžios mokyklą. 1881–1885 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, po to įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1890 m. gavęs jos diplomą, o netrukus ir kunigo šventimus, buvo paskirtas Alytaus Šv. Angelų Sargų, vėliau – Sniadovo Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų (Lenkija), o 1893 m. – Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos parapijos vikaru.

1895 m. pradėjo dirbti Varšuvos arkivyskupijoje: ėjo vikaro pareigas Blenduvo Šv. Juozapo Globos, Lodzės, Varšuvos Šv. Aleksandro parapijose, buvo keleto gimnazijų kapelionas. Grįžęs į Lietuvą, iš pradžių buvo paskirtas Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vikaru, 1906–1909 m. klebonavo naujoje Lekėčių Šv. Kazimiero parapijoje. Tuo pat metu jis įsitraukė į socialinę ir politinę veiklą. Gynė lietuvių kalbos vartojimą Suvalkijos parapijose. Jis siūlė pagal Lenkijos pavyzdį kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms. Marijampolėje įsteigė senelių ir našlaičių namus, pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. 1906 m. jis įkūrė katalikišką „Žiburio“ švietimo draugiją, kuri rūpinosi lietuviškų pradžios mokyklų ir bibliotekų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją, rėmė neturtingus studentus. Prisidėjo steigiant ūkio draugiją „Žagrė. 1908 m. pradėjo bendradarbiauti Seinuose leistame katalikų žurnale „Vadovas“. Būdamas Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas, 1909–1913 m. jį redagavo. Straipsnius tikybos, etikos, socialiniais, politikos klausimais kunigas publikavo laikraščiuose ir žurnaluose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Tiesos kelias“, „Švietimo darbas“, „Naujoji Romuva“. Nuo 1911 m. Staugaitis priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1912 m. jis tapo Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1916 m. – Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu. 

J. Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1917 m. lapkričio mėn. kartu su S. Kairiu, A. Petruliu, A. Smetona, J. Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju, o nuo 1919 m. balandžio mėnesio – vieninteliu jos vicepirmininku. Priklausė Lietuvos Tarybos Administracijos, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Sveikatos, Rekvizicijų sustabdymo ir okupacijos padarytų nuostolių apskaitos komisijoms, parengė valsčių reformos projektą. Palaikė ryšius su Marijampolės, Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskričių žmonėmis. 1918 m. kovo mėn. kartu su A. Smetona ir J. Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto. 1919 m. liepą gynė Lietuvos interesus, dalyvaudamas Paryžiaus taikos konferencijos Baltų reikalų komisijos posėdyje. Buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį, Lietuvos Respublikos Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo šių Seimų vicepirmininkas, o 1923–1925 ir 1926 m. ėjo Antrojo Seimo Pirmininko pareigas. Kaip parlamento vadovas, kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. 1920 m. vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Steigiamajame ir Antrajame Seime dirbo ir jo brolis Antanas Staugaitis, taip pat buvęs Lietuvių konferencijos delegatu. 

1922 m. J. Staugaitis buvo patvirtintas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. jam suteiktas prelato vardas. Rūpinosi, kad būtų nustatyti Lietuvos santykiai su Vatikanu, keletą kartų pats kreipėsi į popiežiaus atstovus dėl valstybės politinio pripažinimo, kurio sulaukta 1926 m., kai popiežius įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. 1926 m. balandžio 25 d. buvo konsekruotas naujos Telšių vyskupijos vadovu – pirmuoju Telšių vyskupu. 1927 m. įkūrė kunigų seminariją, įsteigė naujų parapijų, surengė tris eucharistinius kongresus. Vyskupijoje aktyviai veikė katalikų jaunimo ir socialinės organizacijos: Pavasarininkų, Šv. Zitos tarnaičių ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų, veiklus narys, vienas iš vadovų ir opozicijos lyderių, valdžioje įsitvirtinus tautininkams. Jo rūpesčiu 1925–1940 m. leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių prietelius“. J. Gintauto slapyvardžiu parašė romaną „Tiesiu keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. 

J. Staugaitis mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose. Palaidotas Telšių katedroje.

Parengta pagal:
Justinas Staugaitis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168666>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, A49-P002.

A. Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dabar – Šilalės rajonas), valstiečių Domininko ir Marijonos Stulginskių (Valiuškų) šeimoje. Lankė Kaltinėnų (dabar – Šilalės rajonas) pradžios mokyklą, baigė keturias Liepojos (Latvija) gimnazijos klases, o 1908 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Vienerius metus studijavo Insbruko (Austrija) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 

1909–1910 m. dirbo lietuvių katalikiškoje Šv. Kazimiero draugijoje Kaune, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. 1910 m. įstojo į Halės (Vokietija) universiteto Žemės ūkio institutą. Jį baigęs, 1913 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo agronomu Vilniaus žemėtvarkos komisijoje, vėliau Alytaus apskrityje. 1914–1915 m. redagavo žurnalo „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, parengė straipsnių žemės ūkio tematika. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Vilnių. Nuo 1915 m. rugpjūčio priklausė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui, rūpinosi organizacijos ūkiniais klausimais. 1915–1918 m. vadovavo veiklą atgaivinusiai „Ryto“ švietimo draugijai, rengė pedagogikos kursus pradžios mokytojams, Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė gamtos mokslus. Dalyvavo Vilniaus lietuvių politikų susitikimuose su vokiečių okupacine valdžia, pasitarimuose, talkindavo rengiant ir pasirašydavo okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams skirtus dokumentus apie krašto politinio savarankiškumo siekį. 1917 m. pradėjo redaguoti laikraštį „Tėvynės sargas“, ėjusį iki 1926 m. pabaigos, 1918 m. – žemdirbiams skirtą „Ūkininką“, bendradarbiavo laikraščiuose „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „XX amžius“.

A. Stulginskis prisidėjo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Skundų, Valstybės ūkio komisijose. 1917 m. rudenį dalyvavo įkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo jos pirmasis vadovas. 1919 m. spalio viduryje tapo Tarybos Krikščionių demokratų frakcijos nariu. 1919 m. pabaigoje įsteigus katalikišką Lietuvos ūkininkų sąjungą, išrinktas jos pirmininku. Jis yra vienintelis Lietuvos politikas, tapęs Nepriklausomybės Akto signataru, Ministrų Kabineto nariu, Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir Lietuvos Respublikos Prezidentu. M. Sleževičiaus sudarytuose antrajame ir ketvirtajame ministrų kabinetuose 1918–1919 m. ėjo ministro be portfelio, žemės ūkio ir valstybės turtų ministro pareigas. P. Dovydaičio vadovaujamame ministrų kabinete 1919 m. jis dirbo Ministro Pirmininko pavaduotoju, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministru, 1919 m. nuo kovo 19 iki balandžio 12 d. faktiškai vadovavo kabinetui. Buvo išrinktas Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku, nuo 1920 m. birželio 19 d. kartu ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas. Buvo išrinktas ir į Pirmąjį ir Antrąjį Seimą, tačiau Seimo nario mandato atsisakė išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, šias pareigas ėjo 1922–1926 metais. A. Stulginskis buvo išrinktas ir į Trečiąjį Seimą, po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo išrinktas Seimo Pirmininku, šias pareigas ėjo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. (1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paleistas Tečiasis Seimas, tačiau nebuvo paskelbta naujojo Seimo rinkimų data, todėl Trečiojo Seimo Pirmininkas A. Stulginskis, remdamasis Seimo statutu, teigė, kad jo įgaliojimai nebuvo nutraukti. Seimo statutas numatė, kad Seimo Prezidiumo narių įgaliojimai nutrūksta kai į pirmąjį posėdį susirenka nauja Seimo kadencija. Lietuvos Respublikos Ketvirtasis Seimas susirinko tik 1936 m. rugsėjo 1 d.) 

1927 m. Aleksandras Stulginskis atitolo nuo politinio gyvenimo, apsigyveno savo ūkyje Jokūbavo dvare, atsidėjo žemdirbystei, buvo. Dar 1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu ir kitais bičiuliais įsteigė Lietuvos ūkio banką. Jis priklausė kooperatyvams „Lietūkis“ ir „Linas“. Nemenką savo pajamų dalį skyrė labdarai: kultūros reikalams, studentams remti, neturtingoms šeimoms šelpti. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1941 m. birželio mėnesį buvo suimtas, išvežtas ir kalintas Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (Kraslage), 1952 m. vasario 27 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nutarimu buvo nuteistas 25 metus kalėti, kalintas Vladimiro kalėjime, 1954 m. buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Komijos ASSR. 1956 m. grįžo į Lietuvą, 1957–1959 m. dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje, rašė į spaudą žemės ūkio klausimais. 

A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse, Kaune.

Parengta pagal:
Aleksandras Stulginskis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168667>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-081186.

J. Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime (dabar – Klaipėdos rajonas), valstiečių Teodoro ir Domicėlės Šaulių šeimoje. 1887–1888 m. Mokėsi Kaltinėnų (dabar – Šilalės rajonas) parapijos daraktorių mokykloje. Mokslus tęsdamas Palangos progimnazijoje, įsitraukė į tautinę veiklą: dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“. 

1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, 1896 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet 1899 m. mokslą joje nutraukė ir prisidėjo prie šiame mieste gyvenusių Vilniaus lietuvių visuomeninės veiklos. Jis rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900–1901 m. organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus. 1901 m. pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ redakcija. 1902 m. vasarą dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame varpininkų susirinkime, talkino rengiant 1906 m. priimtą Lietuvių demokratų partijos programą. Kartu su bendraminčiais pasirūpino, kad Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ant poeto ir publicisto, „Varpo“ redaktoriaus V. Kudirkos kapo būtų pastatyta paminklinė skulptūra. Gyvendamas Tilžėje, 1903 m. redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“. Išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Domėjosi tėvynės priešistore. Kartu su lenkų sociologu L. Krzywickiu dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L. Krzywickio veikalą apie Žemaitijos senovę. 

1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo veiklus Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys. Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo agronomijos ir teisių pagalbai teikti. Dalyvavo susitikimuose su vokiečių okupacine valdžia, rengė politinius dokumentus, kuriuose reikalauta Lietuvos politinio savarankiškumo. 1916 m. birželį J. Šaulys kartu su A. Smetona ir Steponu Kairiu atstovavo lietuvių tautai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, vėliau jie dalyvavo Lozanos ir Pirmojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1917–1918 m. dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, parengė politinės publicistikos straipsnių.

J. Šaulys buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1917 m. spalio 18–20 d. dalyvavo Pirmojoje Stokholmo lietuvių konferencijoje, lapkričio mėn. kartu su S. Kairiu, A. Petruliu, A. Smetona, J. Staugaičiu – Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. Dirbo Lietuvos Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario 16 d. – pirmuoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, ranka surašė jo egzempliorių lietuvių ir vokiečių kalbomis, skirtą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. Dirbo Lietuvos Tarybos Konstitucijos parengimo komisijoje, dalyvaudavo susitikimuose su Vokietijos vadovais ir politikais. Lietuvos Tarybos kolega ir signataras Kazimieras Steponas Šaulys nebuvo Jurgio Šaulio giminaitis, tačiau šie bendrapavardžiai daug metų bičiuliavosi. 

Pasitraukė iš Lietuvos Valstybės Tarybos pirmojo sekretoriaus pareigų, kai 1918 m. lapkričio 19 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru – Vokietijoje, šias pareigas ėjo iki 1919 m. birželio 11 d. Nuo tų pačių metų rugsėjo 1 d. tris mėnesius vadovavo atstovybei Šveicarijoje. 1919 m. balandžio–gegužės mėn. pirmininkavo Lietuvos delegacijai Varšuvos derybose su Lenkija, 1920 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. – Buldurių (Rygos) Baltijos valstybių konferencijoje, 1925 m. spalį – Lugano (Šveicarija) derybose su Lenkija. 1921 m. sausio 31–1923 m. gegužės 29 d. vadovavo atstovybei Romoje. Nuo 1923 m. rudens dvejus metus Klaipėdoje organizavo laikraščių „Klaipėdos žinios“, „Lietuvos keleivis“, „Memeler Zeitung“ leidybą. 1925 m. kovo 1 d. sugrįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, 1925 m. rugsėjo 3–1927 m. gegužės 5 d. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui. Vėliau tapo Lietuvos pasiuntiniu prie Šv. Sosto. 1931 m. spalio 1 d. vėl paskirtas pasiuntinybės Vokietijoje vadovu. Ten reziduodamas, nuo 1932 m. vasario 24 d. tas pačias pareigas ėjo ir Austrijoje bei Vengrijoje, nuo 1934 m. lapkričio 19 d. – ir Šveicarijoje. 1938 m. gruodžio 15 d. tapo pasiuntiniu Lenkijoje, šias pareigas ėjo iki jos okupacijos. 1939 m. gruodžio 1 d. tapo pasiuntiniu Šveicarijoje, šias pareigas ėjo iki 1946 m. lapkričio 18 d. Gresiant okupacijai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys 1939 m. birželio pradžioje paskyrė J. Šaulį Lietuvos diplomatijos šefo antruoju pavaduotoju. Gyvendamas neutralioje valstybėje, jis 1941 m. gruodžio 2–1945 m. lapkričio 15 d. ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas. 

Jurgis Šaulys vedė du kartus, 1919 m. – kartu Berne mediciną studijavusią Kazimierą Celinską. Jiems gimė dukra Birutė Janina. 1933 m. Jurgis Šaulys sukūrė šeimą su italų kilmės vokiečių operos primadoma Mafalda Salvatini. 1938 m. šeima įsigijo namus Lugane, čia galutinai įsikūrė po Lietuvos okupacijos. Signataras sukaupė didžiulį retų lituanistinių spaudinių rinkinį, dalį jo 1938 m. padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetui. 

Jurgis Šaulys mirė 1948 m. spalio 18 d. Palaidotas Lugano miesto kapinėse Šveicarijoje.

Parengta pagal:
Jurgis Šaulys. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168668>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-00053.

K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (dabar – Šilutės rajonas), valstiečių Karolinos ir Petro Šaulių šeimoje. Tėvų pamokytas skaityti, jis anksti ėmė skaityti namuose turėtas Žemaičių vyskupo, rašytojo M. Valančiaus knygas. 1884–1887 m. lankė Švėkšnos pradinę mokyklą, kurią baigęs įstojo į Palangos progimnaziją. Nuo 1891 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, ją baigęs 1895 m. išvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1897 m. jam buvo suteiktas teologijos kandidato, 1899 m. – magistro laipsnis. 

Po kunigo šventimų K. S. Šaulys buvo paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1901 m. jis tapo Panevėžio realinės gimnazijos, o 1903 m. – mergaičių progimnazijos kapelionu. Dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime ir po jo, steigiant Lietuvių krikščionių demokratų partiją. 1906 m. viduryje jis grįžo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, ten iki 1922 m. skaitė bažnytinės kanonų teisės, moralinės teologijos, visuomenės mokslo ir sociologijos kursus. 1922–1940 ir 1941–1944 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, skaitė bažnytinės kanonų teisės kursą, profesorius. Parengė knygas: „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907), „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907), „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927). 1906 m. lapkritį–1919 m. kovą ėjo bažnytinio santuokos ryšio gynėjo pareigas, Nuo 1912 m. pradžios iki 1920 m. buvo Žemaičių vyskupų G. Cirtauto, vėliau P. Karevičiaus sekretoriumi. Pirmojo pasaulinio karo metais lydėjo vyskupą P. Karevičių, kai jam iš pradžių nurodyta įsikurti Panevėžyje, o 1915 m. balandį ‒ trauktis į Rusijos gilumą. Rugsėjo mėn. K. S. Šaulys išvyko į Smolenską, iš kurio kartu su vyskupu į Kauną grįžo tik 1916 m. rugpjūtį. 1916 m. tapo Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Dirbo Lietuvos Tarybos Skundų, Konstitucijos, Bažnyčios reikalų, įstatymų redakcinėje komisijose. 1919 m. spalio viduryje tapo krikščionių demokratų frakcijos nariu. Ypač daug prisidėjo formuluojant visų 1918–1928 m. veikusių konstitucijų straipsnius, susijusius su tikėjimo išpažinimu. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1920 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kancleriu. 1926 m. popiežiui įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tapo Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru, šias pareigas ėjo iki pat 1944 m. Buvo Kauno arkivyskupo patarėju bažnytinio administravimo klausimais. 1927 m. dvasininkas tapo popiežiaus rūmų, 1932 m. – Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu. 

K. S. Šaulys buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir veiklus narys, 1922–1934 m. priklausė jos Centro komitetui. Neatitolo nuo visuomeninės veiklos. Priklausė Raudonojo Kryžiaus draugijos vyriausiajai valdybai, dirbo Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Panevėžyje jis buvo vienas iš Labdarių draugijos steigėjų, jo ir bendraminčių rūpesčiu pradėjo veikti prieglauda gyvenamosios vietos ir socialinės globos stokojusiems vietos žmonėms. Dvasininkas buvo katalikiškų socialinės rūpybos, švietimo draugijų „Saulė“, „Motinėlė“ vienas iš steigėjų ir narys. Bendradarbiavo lietuvių ir lenkų spaudoje: laikraščiuose ir žurnaluose „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Draugija“, „Dziennik Wileński“, „Przegląd katolicki“, „Tiesos kelias“.

1944 m. liepą, vykstant Antrajam pasauliniam karui, emigravo iš Lietuvos. Trumpai pagyvenęs Austrijoje, Vokietijoje, 1945 m. atvyko į Šveicariją, Luganą. Globojamas ne giminaičio, tačiau ilgamečio bičiulio Lietuvos Valstybės Tarybos kolegos J. Šaulio, gruodį įsikūrė šio miesto Šv. Brigitos seserų vienuolyno viloje „Casa S. Birgitta“. Ten gyvendamas, sulaukė 92 metų amžiaus.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Palaidotas Verano kapinėse Romoje.

Parengta pagal:
Kazimieras Steponas Šaulys. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168670>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011119.

J. Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (dabar – Biržų rajonas), valstiečių evangelikų reformatų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje. Skaityti ir rašyti išmoko, padedamas mamos. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi privačiai, o 1903 m. įstojo į Slucko (dabar – Baltarusija) klasikinės gimnazijos 3 klasę. Už dalyvavimą revoliucijoje, 1906 m. buvo pašalintas iš paskutinės, šeštosios, gimnazijos klasės. Draudimą baigti mokslus pavyko atšaukti tik po poros metų, tarpininkaujant Rygos švietimo apygardai. Toliau mokytis išvyko į Dorpatą (dabar – Tartu, Estija), kur teologiją jau studijavo vyresnysis brolis Adomas. Baigęs privačią Hugo Treffnerio gimnaziją, 1910–1911 m. studijavo teisę Dorpato universitete. 1911–1914 m. tęsė teisės studijas Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, dalyvavo lietuvių studentų visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 

1914 m. vasarą J. Šernas parvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Bendradarbiavo spaudoje, redagavo „Lietuvos žinias“, bendradarbiavo „Viltyje“, dalyvavo lietuvių kultūrinių, švietimo bei visuomeninių draugijų veikloje. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, dirbo ir Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915 m. pradžioje tapo jos Centro komiteto reikalų vedėju, o kraštą okupavus Vokietijai – šio komiteto nariu ir sekretoriumi. Netrukus susituokė, su žmona Kleopa susilaukė dukters Irenos Danutės. Sutuoktiniai kartu dėstė Vilniaus lietuvių gimnazijoje (J. Šernas ‒ visuotinę istoriją), abu iki 1918 m. vidurio vadovavo Vilniuje, Šnipiškėse, draugijos įsteigtai vaikų prieglaudai. Dalyvavo politiniuose Vilniaus lietuvių pasitarimuose, talkino rengiant politinius dokumentus. Broliai Adomas ir Jokūbas Šernai dalyvavo Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. surengtoje Lietuvių konferencijoje. Jaunesnysis, vilnietis, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tą pačią dieną vietoje anksčiau atsistatydinusio Lietuvos Tarybos prezidiumo sudarant naują, buvo išrinktas jo sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1919 m. kovo pradžios. Dirbo įvairiose Lietuvos Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose: Valstybės ūkio, Teismų santvarkos įstatymui rengti, Archyvų, Milicijai organizuoti, Antrajai valstybės konferencijai sušaukti. 

Su kitais Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo nariais J. Šernas 1918 m. spalio 20 d. Berlyne susitiko su Vokietijos kancleriu Maxu von Badenu. Iš Vilniaus atvykę politikai gavo Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politinę santvarką, sudaryti vyriausybę ir nustatyti santykius su kaimyninėmis šalimis. 1919 m. balandžio 12–spalio 2 d. dirbusiame M. Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete buvo ministru be portfelio, kuravo Klaipėdos krašto prisijungimo klausimą. Lietuvos Taryba signatarą delegavo į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją – Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. 1920 m. kovo 20 d. jo pastangomis į Lietuvos Tarybą buvo įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai. J. Šernas parengė šiam įvykiui atminti skirtą knygą „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti“ (1921). Nuo 1918 m. priklausė Tautos pažangos partijai, buvo jos frakcijos narys Lietuvos Valstybės Taryboje, priklausė pirmiesiems partijos Centro komitetams. Baigęs darbą Vyriausybėje, kartu su M. Yču dalyvavo kuriant įvairius verslus. Įsitraukė į pirmojo lietuviško komercinio Prekybos ir pramonės banko veiklą: dar nuo 1919 m. gruodžio priklausė jo tarybai, o nuo 1922 m. tapo jo valdybos nariu, netrukus ir direktoriumi. dalyvavo steigiant akcinę draudimo bendrovę „Lietuvos LLoydas“, alaus daryklas „Gubernija“ (buvo jos valdybos pirmininkas) ir „Ragutis“.

Nors 1924 m. rugpjūtį dalyvavo reorganizuojant Tautos pažangos partiją į Lietuvių tautininkų sąjungą, netrukus tapo Ūkininkų sąjungos nariu, Kauno skyriaus pirmininku. Nuo 1923 m. dirbo administracijos referentu Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamente, o 1925 m. birželio 15 d. buvo paskirtas jo direktoriumi ir žurnalo „Savivaldybė“ redaktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1926 m. liepos 1 d. 1924 m. J. Šernas vedė antrąkart, su žmona aktore ir literate Vera Fainbergaite susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo, vėliau Prancūzijoje tapusio žinomu aktoriumi. Valstybininkas aktyviai dalyvavo ir evangelikų reformatų veikloje ‒ kasmet dalyvaudavo Sinodo susirinkimuose, lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinę ir visuomeninę veiklą. 

J. Šernas buvo pirmasis signataras, su kuriuo atsisveikino Lietuvos visuomenė. Sulaukęs vos 38 metų mirė po sunkios ligos 1926 m. liepos 31 d. Kaune. Palaidotas netoli gimtinės, Nemunėlio Radviliškio kapinėse, Biržų rajone.

Parengta pagal:
Jokūbas Šernas. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168671>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-011126.

J. Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių kaime (dabar – Šakių rajonas), valstiečių Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Savarankiškai pasirengęs, jis išlaikė Marijampolės gimnazijos baigimo egzaminu ir įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Jį baigęs, 1908 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Marijampolėje veikusioje ūkio draugijoje „Žagrė“, kuri konsultavo žemdirbius, pardavinėjo trąšas ir padargus, skatino žemės ūkio kultūros kėlimą. 1912 m. kartu su vyresniuoju broliu kunigu Juozu Vailokaičiu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“, supirkdavusią ir vėliau lietuviams parduodavusią bajorų dvarus. 

Pirmojo pasaulinio karo metais persikėlė į Vilnių. Rūpinosi maisto tiekimu Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos komisijose: Tarybos biudžeto, Prekybos ir pramonės, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, palaikė ryšius su Naumiesčio ir Vilkaviškio apskričių gyventojais. 1919 m. spalio viduryje tapo Lietuvos Valstybės Tarybos Krikščionių demokratų frakcijos nariu. 1919 m. gruodžio pabaigoje vykusiame steigiamajame Ūkininkų sąjungos suvažiavime J. Vailokaitis buvo išrinktas į revizijos komisiją, vėliau tapo centrinės valdybos nariu. 1920 m. balandį kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komisijai. Iš parlamentinės veiklos pasitraukė 1922 m. kovo 3 d. 1922–1926, 1928–1929 m. Jonas Vailokaitis buvo Lietuvos banko tarybos vicepirmininkas, 1926–1928 m. narys. Nuo 1925 m. priklausė Prekybos, pramonės ir amatų rūmams.

1919 m. kartu A. Stulginskiu ir kitais bičiuliais įsteigė Lietuvos ūkio banką, dirbo jo valdybos pirmininku. Šio didžiausio Lietuvoje komercinio banko skyriai greit ėmė veikti beveik visose šalies apskrityse. Bankas teikė kreditus, dalyvavo kuriant lietuviškas pramonės įmones bei kooperatyvus. 1922 m. įgiję metalo gaminių fabriką, broliai Vailokaičiai jį reorganizavo į akcinę bendrovę „Metalas“, 1937 m. Jonas Vailokaitis tapo jos pirmininku. Įmonė gamino žemės ūkio mašinas, padargus ir buities daiktus. 1923 m. broliai Vailokaičiai Kaune įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“. Įmonės filialai veikė ir kitose Lietuvos vietovėse. Tais pačiais metais jie įkūrė lietuviškų maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“. Jie padėjo steigiant žemės ūkio kooperatyvų bendrovę „Lietūkis“. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“, nuo 1937 m. jai vadovavo. 1927 m. jis talkino steigiant Lietuvos aeroklubą. Gausią pelno dalį signataras – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių – skirdavo labdarai: rėmė lietuviškas kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, aukštųjų mokyklų studentus. Kaune, Aleksote, turėtą žemės sklypą Vailokaičiai padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. 

1919 m. sausį vedė fotografę Aleksandrą Jurašaitytę, šeima susilaukė dukrų: Danutės, Birutės, Ramutės ir sūnaus Jono. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vailokaičių šeima emigravo į Vokietiją. Kurį laiką gyveno Berlyne, vėliau persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgo miestą. Dalyvavo Vokietijos lietuvių visuomeninėje veikloje – buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjų. 

J. Vailokaitis mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge, Vokietijoje. Palaidotas Paštuvos kaimo kapinėse. 2007 m. rugpjūčio 18 d. jo palaikai buvo perlaidoti šalia brolio Juozo – Paštuvos kapinėse, Kauno rajone.

Parengta pagal:
Jonas Vailokaitis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168672>

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-106066.

J. Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Medinių kaime (dabar – Pasvalio rajonas), ūkininkų Vincento ir Agotos Vileišių šeimoje. Mokėsi pas daraktorių, vėliau savarankiškai, o 1884 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. Ją baigęs, nuo 1891 m. studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, iš pradžių Fizikos ir matematikos fakultete, o nuo 1894 m. pasirinko teisės studijas. Dalyvavo Petrapilio lietuvių studentų draugijos veikloje, 1895–1897 m. jai vadovavo. Nuo 1895 m. rašė į „Varpą“, talkino lietuviškų spaudinių leidybą Mažojoje Lietuvoje finansavusiam broliui.

1898 m. grįžo į Lietuvą. Įsikūręs Vilniuje, pradėjo dirbti iškilaus visuomenės atstovo advokato T. Vrublevskio padėjėju. Kartu su broliais Petru ir Antanu, kunigu J. Ambraziejumi, D. Malinausku ir kitais vietos inteligentais tais pačiais metais įsteigė draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, puoselėjusią lietuviškas tradicijas, gynusią lietuvių teises skaityti bei melstis gimtąja kalba. 1901 m. jos nariams pavyko pasiekti, kad bent vienoje, Šv. Mikalojaus, bažnyčioje tikintieji galėtų melstis lietuviškai. J. Vileišis lankė paskaitas Berlyno, Briuselio, Paryžiaus Sorbonos universitetuose, prisidėjo įrengiant Lietuvos ekspoziciją 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Grįžęs į Vilnių, rėmė slaptą lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą, rengė publikacijas „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščiams. 1900–1901 m. žiemą su jis kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais surengė pirmąjį Vilniaus lietuvių vakarą. Jo vadovaujamas komitetas pasirūpino, kad Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ant poeto ir publicisto, „Varpo“ redaktoriaus Vinco Kudirkos kapo būtų pastatyta paminklinė skulptūra. 1902 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime, buvo 1906 m. parengtos Lietuvių demokratų partijos programos bendraautoris. 1902 m. vedė, su žmona Ona užaugino dukras Aleną, Birutę ir Ritą, sūnus Petrą ir Kazį. 

Dalyvavo organizuojant 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusį Didįjį Vilniaus Seimą ir rengiant šio suvažiavimo nutarimus. Profesinę veiklą – 1906 m. jam buvo pripažintas prisiekusiojo advokato statusas – teisininkas derino su tautinių tikslų siekimu. Jis talkino steigiant daugelį lietuviškų švietimo, kultūros, mokslo ir ekonominių draugijų: „Vilniaus kanklės“, „Aušra“, „Žiburėlis“, „Rūta“, Lietuvių mokslo draugiją ir Lietuvių dailės draugiją, Lietuvių vartotojų draugiją, Liaudies pramonei remti draugiją, Lietuvių kredito draugiją, Lietuvių ūkininkų bendrovę. Buvo veiklus jų narys. 1907 m. prisidėjo rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą. Rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, redagavo „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, nuo 1909 – „Lietuvos žinias“. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su J. Basanavičiumi ir D. Malinausku įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę.  

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti (vadinamąją Agronomijos ir teisių draugiją), subūrusią kairiųjų nuostatų lietuvių inteligentus, vadovavo jos valdybai. 1916 m. prisidėjo rengiant ir pasirašė memorandumus dėl Lietuvos politinių siekių, įteiktus JAV prezidentui Woodrow T. Wilsonui ir Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vyriausiajam karo vadui. 1916 m. vasarą buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių kalėjime, vėliau – Čersko (dabar – Lenkija) koncentracijos stovykloje. Iš jos, gabenamas priverstiniams darbams į Belgiją, 1917 m. pradžioje pabėgo ir daugiau nei pusmetį slapstėsi Vokietijoje – į Lietuvą parvyko vasaros pabaigoje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuviu konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dirbo Lietuvos Tarybos Finansų, Teisės, Prekybos ir pramonės, Skundų komisijose, palaikė ryšius su Vilniaus, Molėtų, Pabradės ir Saldutiškio apskričių gyventojais. Veiklą Lietuvos Valstybės Taryboje baigė 1919 m. sausio 22 d. Ėjo ministro pareigas M. Sleževičiaus sudarytuose Ministrų Kabinetuose: vidaus reikalų ministro – antrojoje Vyriausybėje (1918 12 26–1919 03 05) ir finansų ministro – ketvirtojoje (1919 04 12–10 02). 1919–1920 m. Dalyvavo derybose su Vokietijos valdžios atstovais, 1920–1921 m. vadovavo pirmajai diplomatinei atstovybei Jungtinėse Amerikos Valstijose – išeivijos lietuvių bendruomenėse Lietuvai surinko 2 mln. dolerių Laisvės paskolą.

Grįžęs į Lietuvą, 1921 m. rugsėjo 30 d. buvo išrinktas Kauno burmistru, šias pareigas ėjo iki 1931 m. liepos 2 d. Jonas Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Pirmąjį Seimą. Nuo 1933 Jonas Vileišis priklausė įstatymus rengusiai institucijai – Valstybės Tarybai, vertėsi advokato praktika. 1917–1922 m. jis buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, 1922–1929 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, vienas iš vadovų. Priklausė kultūros, socialinės rūpybos, ekonominėms organizacijoms. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo slapta veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje. 

J. Vileišis mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse – Vileišių šeimos koplyčioje.

Parengta pagal:
Jonas Vileišis. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168673>