Parodos
Albumai
V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Biografijos momentai.

Vytenis Povilas Andriukaitis gimė 1951 m. rugpjūčio 9 d. Bulunsko rajono Kiusiuro kaime (Jakutijos ASSR). 

Tėvai – Alfonsas (Petro) ir Liuda (Gikytė, Kazio) Andriukaičiai. 1941 m. birželio 14 d. Kaune gyvenę tėvai ir du vyresni broliai buvo ištremti. Pradžioje į Altajaus kraštą, o apie 1942 m. perkelti į Jakutijos ASSR. Pagrindinė šeimos represavimo priežastis – Alfonso Andriukaičio priklausymas tarpukariu veikusiai „Geležinio vilko“ organizacijai, dalyvavimas leidžiant ir platinant šios organizacijos laikraščius „Žygis“ bei „Bendras žygis“. Tremtyje A. Andriukaitis dirbo žveju, mokytojavo, dirbo inžinieriumi Buluno rajono pramonės kombinate. 1956 m. pavasarį šeima paleista iš spec. ištrėmimo be teisės grįžti gyventi į Lietuvos SSR. Nepaisydami draudimo, 1958 m. Andriukaičiai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Kauno fabrike „Inkaras“ dirbusio A. Andriukaičio šeimai gyventi Lietuvos SSR „išimties tvarka“ oficialiai buvo leista tik 1963 m. vasario mėnesį.

A. Andriukaitis liko aktyviu pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu. 1976 m. pogrindyje išleido knygą „Bausmė be nusikaltimo“. Kartu su kitais pasipriešinimo dalyviais 1979 m. A. Andriukaitis pasirašė 45 pabaltijiečių kreipimąsį į TSRS, VDR, VFR vyriausybes bei Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių K. Valdhaimą dėl Ribentropo-Molotovo pakto padarinių Lietuvai likvidavimo. Andriukaičių šeima nuolat buvo KGB persekiojama.

Vytenis Povilas augo su keturiais broliais – Remigijumi Švedriu, Šarūnu Kazimieru, Petru Eimučiu ir Antanu.

1969 m. V. P. Andriukaitis aukso medaliu baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinė mokykla). Mokydamasis vidurinėje mokykloje, dalyvavo matematikos, biologijos, chemijos olimpiadose, lankė bokso, futbolo ir ledo ritulio treniruotes. 1975 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), įgijo gydytojo-chirurgo specialybę. Kol gavo gydytojo-chirurgo diplomą, dirbo krovėju, sanitaru, felčeriu, įvairius darbus statybose ir buityje. Baigęs Kauno medicinos institutą, V. P. Andriukaitis, matydamas, kad Lietuvoje veikti jam bus sunku, pasiprašė paskirti jį dirbtį į tuo metu vieno didžiausių sovietmečio projektų Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės (BAM‘o) statybos korpusą, kur trūko medikų. Tėvo likimas pastūmėjo domėtis ir humanitariniais mokslais, todėl 1979 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, kurį po penkerių metų baigė su pagyrimu (gavo diplomą summa cum laude) ir įgijo istoriko, istorijos bei politikos mokslų dėstytojo specialybę.

Visuomeninės pažiūros formavosi nuo vaikystės. Varpininkai, liaudininkai, socialdemokratai Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Vincas Čepinskis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis – signataro mėgstamiausi Lietuvos visuomenės veikėjai.

Pogrindinė veikla

Pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo tėvo disidentinė veikla. Dar vidurinėje mokykloje, padėdamas tėvui, platino uždraustą literatūrą, organizavo nelegalius savišvietos ratelius. 1975 m. su daktaru Viktoru Kutorga Vilniuje įkūrė nelegalų Antano Strazdelio humaniškosios minties savišvietos universitetą (veikė iki 1982 m.), kuris, jo vadovų sumanymu, turėjo ruošti kadrus būsimai nepriklausomai Lietuvai. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dokumentuose yra žinių, kad V. P. Andriukaitis, dirbdamas Ignalinos rajono centrinės ligoninės gydytoju, buvo nusiteikęs antisovietiškai, telkė aplink save „nacionalistiškai“ nusiteikusį jaunimą, kvietė kovoti su egzistuojančia santvarka naudodamasis minėtu Antano Strazdelio universitetu, sovietų valdžiai priešiškai veiklai vykdyti naudojosi legalia kraštotyrine veikla, palaikė ryšius su kitais operatyvinėje įskaitoje esančiais asmenimis (Jonu Trinkūnu, kunigu J. Lauriūnu, bendradarbe R. Žvirblyte ir kitais).

1976 m. rugsėjo mėnesį už nelegalią veiklą šiame universitete KGB prie LSSR Ministrų Tarybos (Ignalinos r. skyriaus) buvo suimtas, pravestas pokalbis ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje be teisės pakeisti darbo ir gyvenamąją vietą. 1982 m. rugsėjo mėnesį buvo profilaktuotas „per savus ryšius“, tačiau sovietų valdžiai priešiškos veiklos nenutraukė. Daug kartų buvo KGB apklausinėjamas, sulaikomas ir tardomas.

Sovietų saugumas V. P. Andriukaičiui suteikė pravardę „Reformist“, priemonės jo antisovietinei veiklai užkardyti buvo aptariamos kasmet rengiamuose agentūrinės-operatyvinės veiklos priemonių planuose, o sekimui organizuoti buvo pasitelkti agentai „Viktoras“, „Edgaras“, „Žemaitis“, „Olegas“ ir “Žvejys“. 1976 m. V. P. Andriukaičiui atvykus gyventi ir dirbti į Ignaliną, KGB Kauno miesto skyrius V. P. Andriukaičiui užvestą operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 1058 perdavė KGB Ignalinos rajono skyriui. Ši byla 1977 m. buvo pervesta į operatyvinio ištyrimo bylą Nr. 139, o 1982 m. (po profilaktikos) tapo operatyvinio stebėjimo byla Nr. 1783. Pagal saugumo surinktą informaciją, V. P. Andriukaitis priešišką veiklą tęsė už Ignalinos rajono ribų, nes, jo žodžiais tariant, ten nebuvo dirvos, palaikė ryšius su bendraminčiais Vilniuje (ypač įstojus mokytis į Vilniaus universitetą), Kaune, Klaipėdoje ir kai kuriuose kituose miestuose. Dėl šių priežasčių KGB Ignalinos rajono skyrius V. P. Andriukaičio sekimą derino su KGB Kauno ir Klaipėdos miestų skyriais bei Lietuvos SSR KGB 5 tarnyba (ideologinė kontržvalgyba), kuri V. P. Andriukaičiui užvestos bylos tyrimą perėmė jam persikėlus gyventi į Vilnių. Pasibaigus V. P. Andriukaičio stebėjimo terminui, po jo  profilaktikos konstatavus, kad „šiuo metu jis elgiasi normaliai“, 1986 m. operatyvinio stebėjimo byla Nr. 1783, kurią sudarė 7 tomai, buvo perduota į Lietuvos SSR KGB archyvą, suteikiant bylai Nr. 44505.

Lietuvos SSR KGB 10 skyriaus sudaryto Agentūrinio ištyrimo bylų registracijos žurnalo duomenimis, byla turėjo būti saugoma iki 1993 m., tačiau bylos Lietuvos ypatingasis archyvas nesaugo, jos likimas nežinomas. Lietuvos SSR KGB tarnyba „Z“ (ideologinė kontržvalgyba) 1989 m. lapkričio 3 d. Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės gydytojui, vienam iš Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų V. P. Andriukaičiui užvedė naują operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 2338, nes V. P. Andriukaitis savo pasisakymuose užsipuldavo komunistų partiją ir sovietų vyriausybę, revizavo marksizmo-leninizmo teoriją. Byla buvo užbaigta 1990 m. kovo 11 d., o kitą dieną sunaikinta.

Dėl politinių pažiūrų ir aktyvios antisovietinės veiklos V. P. Andriukaitis negalėjo apginti disertacijos sveikatos apsaugos tema, nebuvo priimtas į Lietuvos SSR Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslotyros sektorių, tad savarankiškai studijavo teisę, ekonomiką, filosofiją ir kitką. Iki 1989 m. buvo aktyvus socialdemokratinio būrelio pogrindinės veiklos dalyvis.

Profesinė (medicininė) veikla

1975–1976 m. dirbo chirurgu Kauno 3-ioje klinikinėje ligoninėje, 1976–1985 m. – Ignalinos rajono centrinės ligoninės chirurgas. 1979 m. baigė bendrosios chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete, 1980 m. – karo chirurgijos specializacijos kursus Rygos apygardos karo ligoninėje, 1982 m. – pilvo chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete, 1983 m. – traumų ir ortopedijos chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete. 1984 m. tapo antrosios kategorijos chirurgu, 1989 m. – pirmosios kategorijos širdies ir kraujagyslių chirurgu. 1985–1993 m. dirbo kardiochirurgu Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės Kardiochirurgijos centre.

2006–2008 m. Valstybiniame aplinkos sveikatos centre skaitė paskaitas, rengė projektus sveikatos teisės ir socialiniais klausimais.

Politinė veikla

1988–1989 m. V. P. Andriukaitis aktyviai siekė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) legalizavimo, buvo jos atkūrimo Iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) dalyvis. Kartu su kitais rengė LSDP ir LPS rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą programas, taip pat – socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformavimo projektus bei pagrindines būsimų įstatymų nuostatas.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui remiant. Parlamente buvo Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupės, Nacionalinės mokslo koncepcijos bei Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Konstitucijos rengimo darbo grupės nariu. Vėliau toje pačioje Vilniaus miesto vienmandatėje Žirmūnų rinkiminėje apygardoje išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą 1992 m., 1996 m. ir 2000 m. Rengė naują Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo redakciją, buvo Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų rengimo darbo grupės nariu. Dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos, Socialinių reikalų ir darbo komitete, padėjo rengti socialinių, darbo, sveikatos, valstybės valdymo įstatymų projektus, buvo įstatymų projektų darbo grupių vadovu. Nuo 1994–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Europos Tarybos Žmogaus teisių ir juridinių reikalų komiteto narys.

1992–2000 m. atstovavo Lietuvai Baltijos Asamblėjoje, išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Baltijos Asamblėjoje vadovo pavaduotoju. 1992–1996 m. atstovavo Lietuvai Europos Taryboje, kur kartu su 44 Europos valstybių parlamentarais rūpinosi žmogaus teisių įtvirtinimu. 1996–2000 m. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Valdymo reformų ir savivaldybių komitete. Nuo 2000 m. iki 2001 m. liepos 12 d. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitete, buvo išrinktas Socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūnu ir tapo Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderiu. Nuo 2001 m. liepos 12 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas, nuo 2001 m. liepos 31 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas. 2002–2003 m. – Lietuvos atstovų Europos Konvente delegacijos vadovas, kartu su 105 garsiausiais Europos politikais sprendęs Europos Sąjungos ateitį. 2000 m. kovo-lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. 1997 m., 2002 m. ir 2019 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.

1989–1995 m. ir 1997–1999 m. – LSDP vicepirmininkas, 1999–2001 m. – LSDP pirmininkas, 2008–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Užsienio reikalų komiteto narys, LSDP partijos pirmininko pavaduotojas, 2012–2014 m. – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, 2014–2020 m. – Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. Nuo 2020 m. – Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europos regionui.

1990–2004 m. V. P. Andriukaitis parengė daugiau nei 140 teisės aktų projektų ir jų pakeitimų.

2004 m. laisva valia atsisakė LR Seimo nario mandato po to, kai LR Seimas nesutiko panaikinti LR Seimo nario imuniteto dėl nepagrįstų įtarimų korupcija. 2005 m. laimėjo teisminį procesą prieš buvusį LR Generalinį prokurorą dėl garbės ir orumo.

Apdovanojimai

1991 m. Sausio 13-osios atminimo medalis (1996);
Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000); 
Baltijos Asamblėjos medalis už Baltijos valstybių vienybės ir bendradarbiavimo vystymą (2002); 
Portugalijos Respublikos ordinas „Ordent do Merito Gra-Cruz“ (2003); 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius (2004); 
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą proga atminimo medalis, Lietuvos stojimo į NATO proga atminimo statulėlė „Gražina“ (2004);
Apdovanotas už nuopelnus medicinai kaip vieno iš iniciatorių, kuriant Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją ir Lietuvos sveikatos sistemos teisinį pagrindą ir suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas (2005); 
Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio medalis (2010);
2012 m. minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20-metį, Vilniaus universiteto Teisės fakultete apdovanotas Konstitucijos Taure – vardine Konstitucija – už Konstitucijos taikymo plėtrą;
LR Seimo apdovanojimas už ypatingus nuopelnus Lietuvai, siekiant narystės ES, Pasaulio sveikatos organizacijos apdovanojimas už nuopelnus tabako kontrolės srityje (2014);
2017 m. Moldovos Respublikos valstybiniame medicinos ir farmacijos universitete suteiktas honoris causa laipsnis;
2019 m. Prancūzijos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas Garbės legiono ordino karininku už nuopelnus žemės ūkio srityje. Tai – nuopelnas už darbą Europos Komisijoje maisto saugos, visuomenės sveikatos stiprinimo, krizių valdymo, kovos su antimikrobiniu atsparumu, Pasaulio sveikatos organizacijos tvarių vystymosi tikslų aukštų rezultatų pasiekimo srityse;
2020 m. vasarį buvo įteiktas prestižinis Europos retų ligų organizacijos (angl. European Organization of Rare Diseases, EURORDIS) apdovanojimas už priimtus politinius sprendimus kovoje su retomis ligomis.

Šeima

Žmona Irena Meižytė-Andriukaitienė (g. 1959; irgi kilusi iš tremtinių šeimos) – lituanistė, Lietuvių kalbos instituto doktorantė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo biuletenio redakcijos vyriausioji referentė, vertėja. Vaikai: sūnūs Šarūnas (g. 1981; užsiima individualia veikla), Gediminas (g. 1983; Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovas, festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius) ir dukra Rūta (g. 1987; VU Medicinos fakulteto jaunesnioji asistentė).

Kita

1998–2004 m. – Tarptautinės gydytojų asociacijos narys, 1989–1996 m. – Lietuvos gydytojų sąjungos narys. Nuo 1989 m. iki dabar – Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos profesinių sąjungų centro, Turistų klubo narys. 2004 m. tapo Lietuvos teisės universiteto Garbės nariu. Nuo 2017 m. – Europos esperanto sąjungos Garbės narys.

2004–2008 m. – viešosios įstaigos „Socialinių ekonominių tyrimų institutas“ direktorius (atliktos studijos dėl Lietuvos geležinkelių valdymo ir pertvarkos teisinių pagrindų, dėl geležinkelių infrastruktūros privatizavimo, Lietuvos socialinės-ekonominės raidos galimų scenarijų prognozavimo ir kt.). 2005–2008 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas.

Veiklos sritys: politologija, istorija, sociologija, teisė, sveikatos apsauga.

Publikacijos: 44 knygų bendraautorius, Lietuvos spaudoje paskelbė 616 straipsnių medicinos istorijos, chirurgijos, politologijos, darbo rinkos organizavimo ir kitais klausimais.

Kalbos: anglų, lenkų, rusų, vokiečių.

Pomėgiai: kelionės, etnografija, filosofija, muzika, medicina, poezija, sportas.


Skaidrės:
1. Skyrelio vizualizacija.
2. Andriukaičių šeima tremties Jakutijoje laikotarpiu. Iš kairės: Remigijus Švedrys, mama Liuda, Petras Eimutis, tėtis Alfonsas, Vytenis Povilas ir Šarūnas Kazimieras. 1957 m., rugpjūtis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 1.
3. Andriukaičių šeima. 1-oje eilėje (iš kairės): mama Liuda, Vytenis Povilas, Petras Eimutis, tėtis Alfonsas; 2-oje eilėje – Šarūnas Kazimieras. 1959 m., Kaunas. Fotografijos autorius – nenustatytas.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 2.
4. V. P. Andriukaičio gimimo liudijimas. 1951 m.rugpjūčio 9 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. 1951 m. rugpjūčio 9 d. šioje vietoje stovėjusioje Kiusiuro ligoninėje tremtinė Liuda Andriukaitienė pagimdė sūnų Vytenį Povilą. Šiandien greta sudegusios ligoninės pamatų stovi naujas ligoninės pastatas. 2008 m. Fotografijų autorius – G. Alekna.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
Fotografijos darytos ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“, vykusios 2008 m. Jakutijoje, metu. Ekspedicijos dalyviai: V. P. Andriukaičio sūnus Gediminas Andriukaitis, Darius Vilkišius, Viktoras Šiurgotas, Vigimantas Girnys.
6. Andriukaičių šeimos vinjetė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7–8. V. P. Andriukaičio Curriculum Vitae (anglų k.).
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

 

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

V. P. Andriukaitis apie pogrindžio universiteto kūrimą sovietmečiu ir pirmuosius žingsnius profesinėje veikloje.

1976 m. Vilniuje, pogrindyje, buvo įkurtas slaptas universitetas. Jo vėliavoje akis pagauna lietuviškas spalvas – geltoną, žalią, raudoną. Pagrindinė universiteto tezė – demokratinis socialistinis humanizmas, simbolis – planetos, kurioje susitinka žmonės, kontūras. Universitetui buvo suteiktas poeto, humanisto Antano Strazdelio vardas. Vienas iš universiteto įkūrėjų buvo Vytenis Povilas Andriukaitis. 

Toliau pateikta ištrauka iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“ (2012).

3 SKYRIUS

POGRINDŽIO UNIVERSITETAS

Daug kam sovietmečiu idėja steigti pogrindinį universitetą galėjo panašėti į beprotybę ar savanorišką virvės užsinėrimą ant kaklo.

Nebuvome kvaili, mėginome apsisaugoti, laviruoti. Turėjome steigti universitetą taip, kad jis vienu metu būtų ir legalus, ir nelegalus, legaliai tai būtų visuomeninė veikla (gelbėjo tai, kad v. Kutorga buvo pripažintas antifašistas, o universitetas – liaudies švietimo ratelis, kairiosios minties), o toje veikloje paslėpti tai, ką darome nelegalaus, užmaskuoti. Nutarėme steigti tuometinei valdžiai priimtiną Liaudies švietimo universitetą – Antano Strazdelio humanistinės socialistinės minties universitetą. Sovietmečiu liaudies švietimo universitetai buvo populiarūs, jie veikė šviečiamosios krypties „Žinijos draugijos“ sistemoje, juose buvo skaitomos įdomios paskaitos ir mums taip pat tai buvo puiki priedanga. Universiteto rektoriumi tapo V. Kutorga.

Antanas Strazdelis – poetas, bet ne toks žinomas kaip kiti, pavyzdžiui, Maironis. Kodėl steigėte būtent jo, o ne kokio kito žmogaus vardo universitetą?

Antanas Strazdelis buvo toleruojamas sovietinių ideologų, nes tai buvo kunigas, sulaužęs bažnytines normas, pirmasis parašęs poemą apie vargą, siūlęs sukilti prieš vargą ir neteisybę, skurdą. Tai – liaudies vaikas, poetas, humanistas. Štai ištrauka iš jo eilėraščio: „Lietuviai – pikti žmonės/ Tarp jų nėra malonės/Tarp jų trūksta meilystės/ O labiausiai – žmonystės“. Poetas pirmą kartą sukūrė lietuvišką humanizmo sąvoką – žmonystė. Jis išryškino žmonystės stokos problemą mūsų literatūroje ir gyvenime. Jo humanistinės pažiūros iš tiesų imponavo mums. Universitetas veikė nuo 1976 metų sausio 3-iosios iki 1981 metų. Sukūrėme universiteto himną, patys pagaminome kelių spalvų vėliavą. Geltona vėliavos spalva – mikrokosmoso simbolis. Mat, norint per mikroskopą stebėti ląsteles, reikia ryškaus apšvietimo. Juoda spalva – tai makrokosmosas. Tik tamsią naktį, toli nuo miesto apšvietimo atsiveria didinga Visatos panorama. Žalia – tai mūsų planetos Žemės, ekologinės harmonijos spalva. Raudona – tai žmogaus įkaitusios emocijos, karštas kraujas, humanistinis altruizmas. Balta – tai proto, idėjos, žmonijos istorinės atminties spalva – noosferos spalva. O galime įžvelgti ir Lietuvos trispalvės derinį. Universiteto pagrindinė tezė – socialistinis demokratinis humanizmas (SDH), o simbolis – planetos kontūras, kur susitinka žmonės. Žmogus sutinka žmogų, pasiryžęs jam daugiau savęs atiduoti, nei iš jo sau gauti.

Tokia buvo humanistinė altruizmo formulė – daugiau duoti nei gauti. Ketverius metus buvau šio universiteto dekanas, paskaitas skaitė 76 lektoriai. Daktaras V. Kutorga buvo onkologas, medikas, medikų istorikų draugijos narys, Onkologų draugijos narys, labai aktyvus visuomenininkas, intelektualas, pats skaitydavo mums paskaitas, labai daug dirbo. Buvau jo dešinioji ranka, priklausiau Medikų istorikų draugijai, mes Kaune padėjome kurti ir Medicinos istorijos muziejų.

A. Strazdelio universitetas negalėjo taip staiga išdygti kaip grybas po lietaus. Turėjo būti kažkoks įdirbis, kažkokios idėjos, kol visa tai įgavo realų pavidalą.

Niekas niekada neatsiranda šiaip sau. Maždaug 1972–1974 metais faktiškai vadovavau folkloriniam būreliui, kuris glaudėsi Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje. Būrelį įsteigėme pasiūlius folkloristui Petrui Vėlyviui ir disidentui, gydytojui Povilui Butkevičiui, kuris pats turėjo didelę šeimą, gerai suprato jaunimą, kraštotyrą lankė ir jo dukra Ramunė. Jie pakišo man mintį, ar nevertėtų folkloro muzikos būrelį įsteigti ir Rumšiškėse. Įsteigėme, ten susiradę bendraminčių, viena jų – Nijolė Pliuraitė. Mes kėlėme reikalavimus, kad šiame būrelyje būtų skaitomos Lietuvos istorijos, etnografijos, menotyros paskaitos, kad būrelio nariai aktyviai rinktų medžiagą, rašytų referatus, įsipareigotų atlikti ir praktinius darbus, susijusius su Tėvynės pažinimu. O taip pat prisiimtų ir narystės būrelyje moralinius įsipareigojimus. Turėjome tikslą per tą būrelio veiklą apimti ir visus Lietuvos regionus, surasti juose aktyvių lietuvybės puoselėtojų, patikimų bendradarbių.

Taip realiai plėtėsi ir žmonių bei pažinčių ratas. Taigi pagrindus universitetui dėjome jau kraštotyrinėje ir folklorinėje veikloje, mezgėsi bendravimas su disidentiniu katalikų pogrindžiu ir disidentiniu rusų pogrindžiu, su aktyviais tarybinės inteligentijos atstovais. Taip bandėme ieškoti atsvaros sovietinei tikrovei. Žinoma, tada nebuvome įtakingi ir galingi, bet dirbome su viltimi. Gyvavo etnografiniai pogrindiniai vakarėliai ir pogrindinės mokyklos, paskaitos, kuriose mus mokydavo disidentai P. Butkevičius, L. Dambrauskas, dailės istorikas P. Galaunė, dramaturgas J. Grušas, folkloristė Marijona Čilvinaitė, dailininkas Vytautas Ciplijauskas, su kuriuo esame išdainavę gausybę gražių liaudiškų dainų ir kurio spalvingi paveikslai primena – žiūrėkime į rudenį, į tiltus, į tekantį vandenį, į medžių šaknis ir ieškokime Lietuvos. Mylėjome Kauno intelektualus, dailininkus, ypač Liudą Truikį.Kai Liudas Truikys su savo žmona, operos soliste Marijona Rakauskaite eidavo Laisvės alėja, nuo jų elegantiškos poros negalėdavai atitraukti akių – pora atrodė lyg šedevras. M. Čilvinaitė buvo A. Smetonos laikų žiežirbininkų – socialistinio jaunimo sąjungos aktyvistė. Ji man, išvykstant į BAM‘ą, padovanojo šuninukę – iš šuns kailio pasiūtą liemenę, kurią turiu iki šiol. Žinoma, ji jau apiplyšusi, bet vis dar labai šilta, pasiimu ją į visus turistinius žygius, vilkiu vakarais prie laužo, pasidedu vietoj pagalvės.

Mes įsteigę liaudies folkloro grupę prie Liaudies buities muziejaus, siekėme sukurti platų etnografinį tinklą, skatinti tautinį, kultūrinį sąmoningumą, tautinių vertybių puoselėjimą, mums buvo svarbu, kad žmonės nesurusėtų, neatitrūktų nuo savo šaknų, nenutautėtų. Mūsų folklorinis būrelis gyvavo pustrečių metų, nes visą laiką buvome stebimi saugumo. Kai dėl KGB spaudimo šį būrelį teko uždaryti, mes 1974 metais prisiglaudėme pas Mamertą Karklelį Statybininkų kultūros rūmuose. Pastatėme K. Donelaičio poemą „Metai“, kuri skambėjo kaip himnas lietuvybei ir lietuviškumui priminti. Premjeroje salė lūžo nuo žiūrovų gausos. Iš „Metų“ išspaudėme tokią roko operą, trenkėme tokius muzikinius „gabalus“, kad abejingų neliko. Tačiau šios veiklos neužteko. Klausimas, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva – nedavė ramybės. Reikėjo ieškoti tvirtesnės pasaulėžiūros ir gilesnių žinių, norint atsakyti į klausimą, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva. Vyko paskaitos, savišvieta, diskusijos – šios veiklos išdavoje ir atsirado A. Strazdelio universitetas.

Gaila, kad kai kurie folkloristai dabar tapo nacionalpatriotais, ura patriotais, radikalais, megztomis beretėmis ir aršiai puola mane už tai, kad pasirinkau demokratinio socializmo kelią. Bet jį pasirinkau dar tarybiniais laikais, po ilgų studijų metų. Žinoma, tada visi, įvairių politinių įsitikinimų žmonės, pasisakėme už lietuvybę, bet kas būtų buvę, jei tokie nacionalistiniai šūkiai „Lietuva – lietuviams“, kokius vis dažniau girdime dabar, būtų skambėję Sąjūdžio kūrimosi metais, 1989 metais? Jokio Sąjūdžio tuomet nebūtų buvę, visas pasaulis būtų nuo Lietuvos nusigrežęs, manydamas, kad gimė nauja nacionalistinių radikalų ar net neofašistų karta.

Būtų keista ir įtartina, jei už tokią veiklą, kad ir kruopščiai slepiamą ir maskuojamą, nebūtumėte patekęs į saugumo akiratį.

Žinoma, buvau pastebėtas ir mano veiklą sekė. Kažkas iš lankiusiųjų folkloro būrelį studentų buvo užverbuoti saugumo. Mane išdavė. Saugumas žinojo ne tik apie tikrąsias veiklos intencijas pogrindiniame universitete, jie turėjo duomenų ir apie mano pogrindinę veiklą medicinos institute. Kaip jau minėjau, visai neseniai, prieš keletą metų, iš archyvinių KGB dokumentų sužinojau, kad buvau išduotas savo aplinkos žmonių. Turiu dokumentą, kuriame rašoma: „Operatyviniu būdu gauta duomenų, kad Andriukaitis Vytenis ir jo ryšys Andrejevas (klasės draugas), iki antitarybinių atsišaukimų platinimų namuose laikė rašymo mašinėlę ir didelį kiekį medžiagos, kuriuos po to paslėpė. Be to, Andriukaitis Vytenis ir jo brolis Petras siūlė agentui Pranui sukurti antitarybinę koordinuotą grupę. Atsišaukimų gaminimą ir platinimą jie laikė efektyvia antitarybinės kovos forma“. Vadinasi, agentas Pranas buvo vienas iš mano artimų draugų.

Mano kolega signataras A. Patackas man pasakė, jog įtaria vieną mūsų bendrą draugą, kad šis neva buvo tas agentas. Kaip minėjau, nenorėdamas apkalbėti žmogaus, aš jam parašiau laišką ir paprašiau išsklaidyti mano abejones. Jis, kaip jau sakiau, savo atsakyme paneigė buvęs tuo agentu. Šiandien jis yra mokyklos direktorius, turi užauginęs tris vaikus. Graži šeima, reikia ją saugoti, tad tikiu, kad galėjo būti ir kitų asmenų, kurie gal buvo rašę agentūrinius pranešimus. Tada niekaip nesupratau, kodėl mano gyvenimas pakrypo taip netikėtai. 1976 metais rugsėjo 15 dieną buvau suimtas, tuo pat metu Klaipėdoje suėmė mano brolį Petrą. A. Strazdelio universitetas veikė nuo tų pačių metų sausio mėnesio, todėl klausimų dėl suėmimo dabar jau nekyla. Mat, saugumas sekė ir kitus mano žingsnius, bet apie A. Strazdelio universiteto įsteigimą mane tardantieji tuo metu dar nežinojo.

Nejaugi, matydamas, kas vyksta, kad esate sekamas, vis tiek toliau rizikavote savo laisve? Juk buvo galima rinktis ir pasyvesnę, mažiau regimą rezistenciją?

Matydamas, kad man Lietuvoje bus vis sunkiau veikti, 1975 metais, baigęs KMI, pasiprašiau išleidžiamas į BAM‘ą, kur virė vieno didžiausių sovietmečio projektų Baikalo-Amūro magistralės statybos, ten statė geležinkelį, trūko medikų. Taigi kaip jaunasis specialistas pasiėmiau paskyrimą dirbti BAM‘e. Draugams pasakojau norįs važiuoti ir atsidurti tokioje vietoje, kur įgyčiau daugiau medicinos praktikos. Maniau, atidirbsiu pagal paskyrimą privalomus trejus metus, grįšiu į Lietuvą, gausiu butą (nes tokios privilegijos buvo ten atidirbus). Giliai širdyje tikėjausi galėsiąs apvažiuoti visas Sibiro vietas, surinkti medžiagą apie tremtinius, kalinius, kalėjimus, lagerius, galbūt kai kur pavyks pastatyti paminklus, be to, galėsiu užmegzti ryšius su Rusijos disidentais, galėsime pamėginti kurti kairiųjų socialistų organizaciją įvairiose SSRS vietose.

Planus papasakojau broliui Petrui, draugui Petrui Kimbriui ir dar vienam žmogui, kurio pavardės dabar specialiai nesakau. Niekas daugiau apie tikruosius mano vykimo į BAM‘ą planus nežinojo. Tačiau manęs laukė staigmena – vietoj to, kad atsidurčiau BAM‘e, atsiduriau Radviliškyje, geležinkelio poliklinikoje. Saugumas, gavęs informacijos apie tikruosius mano ketinimus, pasistengė. Buvo 1975 metų liepa, kai sužinojau, kad mano paskyrimas yra pakeistas. Įniršau – parašiau skundą TSRS sveikatos apsaugos ministrui ir pareikalavau Sovietų Sąjungos sveikatos ministro, kad man grąžintų paskyrimą. Rugpjūčio 21 dieną priėmė sprendimą, kad gaunu laisvą diplomą, t.y. galiu pasirinkti vietą, kur dirbsiu Lietuvoje. Daug kartų klausiau savęs – kaip galėjau būti iššifruotas ir negalėjau atsakyti. Supratau viena – izoliacija susijusi su tuo, kad kažkas gerai žinojo informaciją ir tikruosius mano tikslus Sibire. Nesupratau, iš kur jie gali visą tai žinoti. Netikėjau. Pasilikau Lietuvoje, negavau darbo. Supratau, kad mano padėtis bloga, tačiau nepaisant to, nenutraukėme nelegalios pogrindinės veiklos. Ir po viso to mes vis tiek įsteigėme A. Strazdelio universitetą.

Visgi galiausiai gavote darbo pagal įgytą gydytojo chirurgo profesiją?

Tada jau aiškiai žinojau, kad esu suvaržytas, mano veikla akylai stebima. Nors bandžiau įsidarbinti profesoriaus Leono Klumbio vadovaujamoje neurochirurgijos katedroje Kauno medicinos instituto klinikose, Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti, nes profesorius gavo nurodymą nepriimti manęs. Jis man akis į akį pasakė: „Vyteni, tavo kelias bus sunkus, tepadeda tau Dievas“. Išėjau aiškiai supratęs – Kaune niekur negalėsiu dirbti, nors internatūrą atlikau Kauno trečiojoje ligoninėje. Saugumo nurodymu Sveikatos ministerija man parinko dvi vietas – Mažeikius arba Ignaliną. Nors turėjau laisvą diplomą niekur kitur darbo negavau. Išvažiavau į Ignaliną.

Ten dirbau aštuonerius metus irgi oponuodamas santvarkai – nesilanksčiau vietinei valdžiai, neėmiau iš profsąjungos nė vieno talono jokiai prekei įsigyti, o juk tada profsąjungos skirstydavo ne tik butus, automobilius, bet ir baldus, buitinę techniką, kilimus, kelialapius į sanatorijas. Nieko neėmiau – baldus pats pasidariau iš lentų ir medžio plokščių, pasidariau stalą, kurio kojas padariau iš šakotos obels kamieno. Sekcija, kurią tada sumontavau, turiu ir dabar namuose Vilniuje. Kadangi iš Ignalinos vėliau krausčiausi į Vilnių, į Mėnulio gatvę, o iš ten – į dabartinį butą Vilniaus senamiestyje, mano savadarbiai baldai gerokai nukentėjo. Neprašiau ir paskyros automobiliui. Mašinos sovietmečiu neturėjau, pirmąjį automobilį savo gyvenime įsigijau 1997 metais, tai buvo „Rover“ ir jį atidaviau savo sūnui Šarūnui, bet už tai esu sukaupęs milžinišką per tris kambarius biblioteką. Kodėl nesinaudojau profsąjungų teikiamomis gėrybėmis? Iškėliau sau asmeninį iššūkį, kad su sovietu valdžia nekolaboruosiu ir savo principų už kokį nors daiktą neišduosiu. Lyg ir naivus šiandien atrodo toks principas, bet visuotinio deficito ir visuotinio skirstymo pagal talonus laikais, tai buvo šiokia tokia pozicija.

Kaip vėliau visgi pavyko persikėlti iš mažo miestelio į sostinę ir dar tapti prestižinės chirurgijos srities – širdies chirurgu?

Neįtikėtinas atsitiktinumas. Aš jau buvau įpratęs prie pilvo ertmės chirurgijos, be to, baigiau ir Vilniaus Universiteto istorijos fakultetą. Norėjau iš Ignalinos keltis į Vilnių ir tęsti šį darbą. Bet atsitiko kitaip – į Ignaliną dėl krūtinės ląstos traumos operacijai buvo iškviestas kardiochirurgas. Širdies chirurgas, dabar profesorius, o tada docentas Giedrius Uždavinys per operaciją manęs paklausė, ar ne mano tėvas Alfonsas Andriukaitis, parašęs pogrindyje platinamą knygą „Bausmė be nusikaltimo“ ir prisipažino ją skaitęs. Po pašnekesio jis man pasakė: „Mums reikia chirurgų. Atvažiuok į Vilnių“. Kiek pagalvojęs sutikau pereiti į šią širdies chirurgijos sritį, žinoma, viską vėl reikėjo pradėti nuo pradžių. Tuo metu klinikai vadovavo profesorius, garsusis širdies chirurgas Algimantas Marcinkevičius. Jis manimi patikėjo ir ištraukė iš Ignalinos. Per dvejus metus taip patobulėjau, kad man suteikė teisę širdį operuoti savarankiškai. Ir jaunesnių kolegų komanda, su kuria dirbau ir iš kurios mokiausi, dabar yra jau jaunesnės kartos medicinos garsenybės: G. Kundrotas, G. Kalinauskas, V. Lebetkevičius, V. Tarutis, K. Versockas ir kiti . Dvejus metus kasdien važinėjau iš Ignalinos į darbą Vilniuje traukiniu, vėliau pavyko pasikeisti ir butą iš Ignalinos į Vilnių. Subačiaus gatvėje gyvenu iki šiol.

<...>

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Alfonsas Andriukaitis ir Liuda Gikytė-Andriukaitienė.

Skaidrės:
1. A. Andriukaitis (1-as iškairės) jaunystės metais Kaune.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. A. Andriukaitis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. A. Andriukaitis (1-oje eilėje, 1-as iš kairės) Kaune, su 4 vidurinės mokyklos mokytojais ir mokiniais prieš baigiamuosius abitūros egzaminus. 1941 m. birželio 11 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. A. Andriukaitis (2-oje eilįje, 2-as iš kairės) su Kauno 4 vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. A. Andriukaitis su draugais Kaune.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Alfonsas Andriukaitis ir Liuda Gikytė-Andriukaitienė.

Skaidrės:
1. Liuda Gikytė su savo mama.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–5. Liuda Gikytė jaunystėje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Liuda Gikytė ir Alfonsas Andriukaitis savo vestuvių dieną. 1937 m. vasario 6 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai su Liudos mama, broliu ir jo žmona.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Liuda Andriukaitienė su pirmagimiu Remigijumi Švedriu dažnai ilsėdavosi pušyne šalia savo namų Klaipėdoje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. Liuda ir Alfonsas Andriukaičiai su pirmagimiu Remigijumi Švedriu pušyne šalia savo namų Klaipėdoje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. Liuda Andriukaitienė prie pražydusios obels.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
11. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai, jau gyvendami Vilniuje, nusifotografavo prie įėjimo į Šventosios Dvasios cerkvę Aušros Vartų gatvėje. 1940 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.


V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Tremties laikotarpis.

Skaidrės:
1. Gorno Atlaisko kaimas Altajaus krašte, kur iš pradžių buvo ištremti Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai su vaikais.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–6. Tremties vieta amžino įšalo žemėje Jakutijos krašte, Kiusiuro kaime.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Tremties vieta Tit-Arų saloje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.


V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Tremties laikotarpis.

Skaidrės:
1–2. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai tremties Sibire laikotarpiu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. A. Andriukaitis su bendradarbiais prie pirmo visos šeimos rankomis pastatyto namo Oliokminske.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. A. Andriukaitis (1-as iš dešinės) su likimo draugais sunkių darbų tremtyje metu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. A. Andriukaitis (1-oje eilėje, 1-as iš kairės) tremtyje dirbo ir matematikos mokytoju. Su kitais mokytojais ir auklėtiniais.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Tremtinyje Liuda Andriukaitienė buvo apdovanota pirmojo laipsnio Motinystės šlovės medaliu už penkis užaugintus vaikus. Tai ir atvėrė Chruščiovo laikais Andriukaičių šeimai kelią atgal į Lietuvą.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. A. Andriukaičio rašytas prašymas Bulunsko raj. vadovybei ir Bulunsko raj. valdžios įsakymas dėl jo skyrimo matematikos mokytoju.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–9. A. Andriukaičio rašytas prašymas Bulunsko raj. valdžiai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Sugrįžus į Lietuvą.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Liudos ir Alfonso Andriukaičių užrašai, asmeniniai daiktai, kiti dokumentai.

Skaidrės:
1–2. Pažymos apie A. Andriukaičio veiklą.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3–5. V. P. Andriukaičio mamos Liudos pasas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6–7. V. P. Andriukaičio mamos Liudos maldaknygė ir rožančius, kuriuos išsaugojo visą tremties laikotarpį. 
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–11. V. P. Andriukaičio mamos Liudos siuvinėti buities reikmenys.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
12–15. V. P. Andriukaičio tėčio Alfonso užrašai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Liudos ir Alfonso Andriukaičių užrašai, asmeniniai daiktai, kiti dokumentai.

Skaidrės:
1. A. Andriukaičio gyvenimo aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–6. A. Andriukaičio rašyti pareiškimai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. A. Andriukaičio gyvenimo aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–11. Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos šaukimai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
12–16. A. Andriukaičio dalyvavimo Lietuvos sodininkų draugijos veikloje dokumentai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Studijų laikotarpis.

1. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 2-oji abiturientų laida (11c klasė) su Auklėtoju A. Peckumi. 1969 m. birželio 21 d.
V. P. Andriukaitis – 3-oje eilėje, 3-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 2-osios abiturientų laidos vinjetė. 1969 m.
V. P. Andriukaitis – apatinėje eilėje, 7-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. V. P. Andriukaičiui įteikiama pažyma, kad vidurinę mokyklą baigia kaip pretendentas gauti aukso medalį. 1969 m. birželio 23 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. V. P. Andriukaičio vidurinio mokslo baigimo atestatas. 1969 m. birželio 21 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–6. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 11c klasės mokinio V. P. Andriukaičio charakteristika ir išrašas iš Kauno 24-osios vidurinės mokyklos Pedagogų Tarybos posėdžio. 1969 m. birželio 18 d., birželio 20 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. V. P. Andriukaičio viduriniojo mokslo baigimo aukso medalis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
Dėl to, kad V. P. Andriukaitis buvo iš disidentų šeimos, mokyklos vadovybė ir Kauno miesto valdžia iškart po vidurinio mokslo baigimo nusprendė neskirti jam šio apdovanojimo, kuris atvertų geresnes galimybes, tęsiant tolesnes studijas universitete. Tik po 2 metų šis medalis atkeliavo tiesiai iš Maskvos ir buvo įteiktas V. P. Andriukaičiui.
8. Kauno medicinos instituto Gydomojo fakulteto 24-osios absolventų laidos vinjetė. 1975 m.
V. P. Andriukaitis – 7-oje eilėje iš apačios, 10-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. V. P. Andriukaičio Kauno medicinos instituto gydomosios specialybės baigimo diplomas. 1975 m. birželio 27 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. V. P. Andriukaičio Kauno medicinos instituto chirurgijos internarūros baigimo pažymėjimas. 1976 m. birželio 21 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.



V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Studijų laikotarpis.

Skaidrės:
1. Kauno medicinos instituto Gydomojo fakulteto gydomosios specialybės studento V. P. Andriukaičio egzaminų išrašas. 1978 m. gegužės 19 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Kauno medicinos instituto padėka V. P. Andriukaičiui.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Kauno medicinos instituto baigimo (su pagyrimu) pažymėjimo ženkliukas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–5. Medicininės praktikos metu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. V. P. Andriukaitis su Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto istorijos specialybės diplomantais neakivaizdininkais. 1984 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. V. P. Andriukaičio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto istorijos specialybės baigimo diplomas. 1984 m. liepos 1 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos fakulteto istorijos specialybės studento V. P. Andriukaičio egzaminų išrašas. 1984 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Pogrindinėje veikloje, su antisovietinio pasipriešinimo veikėjais.

Skaidrės:
1. Antano Strazdelio universiteto seminaro Viktoro Kutorgos bibliotekoje metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas. Iš kairės: Vytenis Povilas Andriukaitis, nenustatytas asmuo, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, Eimutis Petras Andriukaitis ir Viktoras Kutorga. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Antano Strazdelio universiteto seminaro Viktoro Kutorgos bibliotekoje metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Viktoras Kutorga seminaro metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Su politinio kalinio Stanislovo Jako šeima jo bute Vilniuje. Stovi iš kairės: Jakas, Viktoras Kutorga ir Vytenis Povilas Andriukaitis. Sėdi: Jako žmona ir sūnus. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–6. Viktoro Kutorgos biblioteka: knygos, Antano Strazdelio universiteto vėliava, garsių humanistų fotografijos. 1979 m. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Atsisveikinant su Antano Strazdelio universiteto rektoriumi Viktoru Kutorga Kauno raj. Zapyškio kapinėse. 1991 m. birželio 24 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Antano Strazdelio universiteto vėliavoje esančių simbolių ir spalvų reikšmių aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. Vytenis Povilas Andriukaitis su Antano Strazdelio universiteto vėliava rankose. 2017 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.


V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Pogrindinėje veikloje, su antisovietinio pasipriešinimo veikėjais.

Skaidrės:
1–2. Vytenis Povilas Andriukaitis su muzikinio folklorinio būrelio dalyviais Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3–4. Muzikinio folklorinio būrelio nariai disidentas Povilas Butkevičius ir Vytenis Povilas Andriukaitis Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Vytenis Povilas Andriukaitis su Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju, kunigu, pamokslininku Tėvu Stanislovu ir disidentu iš Marijampolės Jonu Ambraziejumi. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6–9. Vytenis Povilas Andriukaitis su Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju, kunigu, pamokslininku Tėvu Stanislovu Paberžėje. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. Su jėzuitų tėvu Jonu Lauriūnu Sąjūdžio mitingo Ignalinoje metu. 1989 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
11–13. Su kitais disidentais. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.



V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

POGRINDINĖJE VEIKLOJE, SU ANTISOVIETINIO PASIPRIEŠINIMO VEIKĖJAIS.

Skaidrės:
1–7. Vytenis Povilas Andriukaitis su muzikinio folklorinio būrelio dalyviais Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Veiklos Antano Strazdelio universitete užrašai.

Skaidrės:
1. Antano Strazdelio universiteto semestro apžvalga, dalyvių lankomumas ir darbų sąrašas. 1978 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–3. Humanistinės simbolikos ir chronologijos aktualumas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–7. V. P. Andriukaičio parengta Humaniškosios Kertelės bibliotekos Ignalinoje koncepcija. 1980 m.
Daktaras V. Kutorga pasiūlė vietoj universiteto užsiėmimų ciklo sukurti bibliotekų tinklą. 1982–1986 m. V. P. Andriukaitis su bendraminčiais įsteigė bibliotekas Vilniuje, Kaune, Kupiškyje, Ignalinoje. Į jas suvažiuodavo žmonės, buvo vedami teminiai pasitarimai, seminarai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Veiklos Antano Strazdelio universitete užrašai.

Skaidrės:
1–2. Rumšiškių chartijos rankraščio, parašyto V. Kutorgos ranka, fragmentai, kalbantys apie dialektinę demokratiją ir demokratinį socializmą. Patvirtintas šios chartijos signatarų pavardėmis. 1985 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Tokius atsišaukimus gamino bei platino Kaune ir Vilniuje Vytenis Povilas ir Eimutis Petras Andriukaičiai. Pasirašydavo kaip „Neomarksistai“. Šiame atsišaukime spausdinimo klaida: „Neoistai“.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Humanizmo formulė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–7. V. P. Andriukaičio pamąstymai apie V. Kutorgos seminaro metu išdėstytas mintis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–9. V. Kutorgos parašytos veiklos gairės V. P. Andriukaičiui.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Su žmona Irena.

Skaidrės:
1. Vytenis su savo mylimąja Irena Meižyte. Apie 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–3. Vytenio ir Irenos vestuvių akimirkos. 1980 m. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Vytenis ir Irena Andriukaičiai su pirmagimiu Šarūnu. 1981 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Vytenis ir Irena Andriukaičiai su mažamečiais sūnūmis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Žmonos Irenos gimtadienio šventės metu. 1994 m. sausio 27 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Su žmona Irena.

1. Su žmona Irena priėmimo LR Prezidentūroje metu. 1997 m. lapkričio 21 d. Fotografijos autorius – Vladas Gulevičius.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Su žmona Irena apdovanojimų Lietuvos Nepriklausomybės medaliais LR Prezidentūroje įteikimo oficialiai ceremonijai pasibaigus. 2000 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Su žmona Irena švenčiant savo 50-metį. 2001 m. rugpjūčio 9 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Su žmona Irena savo namuose Vilniuje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Su žmona Irena gamtoje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Prie Šventosios Dvasios cerkvės įėjimo (Vilniaus Aušros Vartų gatvėje), kur 1940 m. V. P. Andriukaičio tėvai, jau gyvendami Vilniuje, čia nusifotografavo. 2010 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Graži Andriukaičių šeima.

Skaidrės:
1–3. Su šeima akcijos „Baltijos kelias“ metu. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Bendra šeimos fotografija. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Visi kartu. 1994 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Su V. P. Andriukaičio mama Liuda Andriukaitiene. 1994 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Su žmona Irena, sūnūmis Šarūnu, Gediminu ir dukra Rūta jaukioje namų aplinkoje. 1998 m. Fotografijos autorius – Martynas Vidzbelis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Graži Andriukaičių šeima jaukioje namų aplinkoje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 120, l. 10.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Graži Andriukaičių šeima.

Skaidrės:
1. Andriukaičiai su buvusiu LR Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku. 2000 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. V. P. Andriukaitis su žmona Irena ir sūnumi Šarūnu jo mokslo studijų baigimo proga. Diplomų įteikimo Vilniaus universitete ceremonijai pasibaigus. 2004 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Šeimyninis fotokoliažas. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–6. Žmonos Irenos jubiliejaus šventinio vakaro metu. 2009 m. Fotografijos autorius – nenustatytas. 
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Vieno iš 45 pabaltijiečių memorandumo signatarų Alfonso Andriukaičio artimieji apdovanojimo atsiėmimo LR Seime metu. 2003 m. sausio 12 d.

Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties) apdovanojo V. P. Andriukaičio tėtį Alfonsą Andriukaitį. Ceremonijoje dalyvavo visa V. P. Andriukaičio šeima, jo brolis Remigijus bei brolių Antano ir Eimučio Petro vaikai.

2 skaidrė: Apdovanojimą iš LR Prezidento Valdo Adamkaus priėmė Liuda Andriukaitienė. Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

3 skaidrė: V. P. Andriukaitis ir jo artimieji Vyčio Kryžiaus ordino (po mirties) apdovanojimo atsiėmimo 2003 m. sausio 12 d. LR Seime metu. 2003 m. rugpjūčio 3 d. darytas fotokoliažas. Fotografijų autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

 

 

 

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Vyčio Kryžiaus ordinas, kuriuo 2003 m. (po mirties) buvo apdovanotas Alfonsas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

2 skaidrė:  Alfonso Andriukaičio apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties) pažymėjimas. 2003 m. sausio 8 d.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 138, l. 22.

3 skaidrė: Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais“ išrašas. 2003 m. sausio 8 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Alfonso Andriukaičio knygos „Bausmė be nusikaltimo“ (1973; mašinraščio originalas) ištraukos.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

V. P. Andriukaičio šeimos archyve – svarbiausių XX ir XXI amžių Lietuvos įvykių atspindžiai

Alfonso Andriukaičio knygos „Bausmė be nusikaltimo“ (1973; mašinraščio originalas) ištraukos.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Lt En