J. V. Paleckis – Lietuvos diplomatas, politikos ir visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Nuo 2004 m. iki 2014 m. – Europos Parlamento narys.
| VYTENIS – AISTRINGAS POLITIKAS SU KNYGA RANKOJE |
Apie Vytenį Andriukaitį galėtų daug ir įdomiai parašyti gydytojas – juk Vytenis studijavo mediciną, daug metų dirbo gydytoju. Tą patį galėtų padaryti ir istorikas, nes Vytenis baigęs ir istorijos studijas, paskelbė daug įžvalgų šia tematika. Iš garbaus teisininko girdėjau, kad Seime Vytenis pagal pademonstruotų žinių bagažą, ypač inicijuodamas ir formuluodamas paklausimus Konstituciniam teismui, nušluostė nosį ne vienam diplomuotam teisininkui. Bet daugiausiai V. Andriukaitis žinomas kaip politikas. Tačiau šį kartą norėčiau pakalbėti ir apie mažiau žinomą Vytenį – knygos žmogų.
Įsidėmėjau Vytenį Andriukaitį 1990 metų kovo 11-ąją – pirmajame po 64 metų pertraukos demokratiškai rinkto Lietuvos parlamento posėdyje. Salėje netrunka užvirti deputatų diskusijos – tada dar LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų – dėl ruošiamų nutarimų, turėsiančių didžiulę reikšmę šalies ateičiai. Jose dažnokai prabyla ypač aiškiai, aistringai mintis formuluojantis parlamentaras – tiesus, tvirtai žengiantis į tribūną. Tada dar nežinojau, kad jis aktyvus Sąjūdžio deputatų grupės, ruošiančios pirmuosius Aukščiausiosios Tarybos dokumentus, narys. O štai vienas Vytenio Andriukaičio pasiūlymas, padarytas jau posėdžio metu ir deputatų palaikytas, itin reikšmingas ir istorikų įvertintas. Tai buvo toks atvejis, kai vienas žodis nusveria labai daug. Siūlomoje formuluotėje – „Lietuva sieks realizuoti savo nepriklausomybę“ – V. Andriukaitis pasiūlė vietoje „sieks“ įrašyti „pradeda“. „Lietuva PRADEDA realizuoti savo nepriklausomybę“. Tai buvo tikslu, ryžtinga ir labai savalaikiška. Tai paskui pripažino ir jo oponentai, kurių Vytenis niekad nestokojo.
Susipažinau su Vyteniu dar 1989 metais, kai jis tapo „varomąja jėga“ atkuriant Lietuvoje socialdemokratų partiją. Tuo laiku komunistų partija, kuriai priklausiau, atsiskyrusi nuo Maskvos ir tapusi savarankiška, irgi orientavosi į socialdemokratines idėjas. Iki apsijungimo su socialdemokratais dar buvo toli, vyravo abipusis nepasitikėjimas, konkurencija dėl kairiojo sparno rinkėjų. Tačiau jau tada partijos pirmininkas K. Antanavičius ir jį pakeitęs A. Sakalas nesibaidė pokalbių, pasiginčijimų su valdančiąja partija. O žymiausi „socialdemokratų teoretikai“ – V. Andriukaitis ir D. Kirvelis – jau tada gerai žinojo prieškarinės Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Stepono Kairio nuostatą. Jis, pirmasis Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, dar 1957 metais pranašavo: „Neabejoju, kad ilgesnių metų režimo praktika Lietuvoje turėjo pažadinti opozicinę mintį net pas tuos, kurie pradžioje režimui buvo sąmoningai pritarę, net pas tuos, kurie į komunistus buvo įsitraukę „galutinai“ (...). Jei mes laukiame tautos išsivadavimo jos pačios pastangomis, turime derinti ir savo čia galimus žygius su tuo, kas pačiame krašte daroma tam pačiam tikslui ir, suprantama, ieškoti ir palaikyti kontaktą su tais, su kuriais mums būtų pakeliui. Nesibijokime pasakyti, kad sąjungininkų galime susilaukti ir „išdavikų“ tarpe. Ypatingai mes, socialdemokratai. Mes to paties siekiame, bet savo veiklos taktikoje galime ir, manau, privalome būti „laisvesni“, nebijodami kontaktais net su režimo žmonėmis susitrefinti“.
Artimiau su Vyteniu ėmėme bendrauti, kai 1991 metų liepą, atsiliepdamas į A. Sakalo kvietimą, išstojau iš Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) ir perėjau pas socialdemokratus. Gerai prisimenu partijos vadovybės posėdžius būstinėje Basanavičiaus gatvėje, dalykišką ir demokratišką A Sakalo pirmininkavimą – trumpai savo nuomonę kviesdavo pasakyti visus posėdžio dalyvius. Ir vėl Vytenis išsiskyrė pasiūlymų, idėjų gausa. O ir Aukščiausioje Taryboje, kur aš tapau neformaliu Centro frakcijos nariu, iki užkimimo karštuose, aštriuose ginčuose frakcijoje Vytenis grojo vienu iš pirmųjų smuikų.
Kad Vytenis turi oratoriaus ir polemizuotojo dovaną, moka uždegti auditoriją, žino kiekvienas, kuris su juo bendravo, klausėsi jo kalbų. Tačiau vienas dalykas - įtikinamai reikšti savo mintis žodžiu, o jau visai kitas – raštu. Kai eurokomisaras V. Andriukaitis 2016-jų vasarą atsiuntė man savo ilgą, „iškentėtą“ tekstą literatūrine tematika, maloniai nustebau. Tuo metu kai kas ypač stengėsi sumenkinti Justino Marcinkevičiaus talentą, jo unikalų indėlį į Lietuvos išsilaisvinimą, tad Vytenis atsiliepė į dėl to kilusią polemiką. Jo rašinys man pasirodė itin stiprus, kupinas ne tik „vyteniškos“ aistros, bet ir puikaus poeto kūrybos žinojimo, pajautos. Pasikalbėjau su Romualdu Norkumi, ramaus, gilaus kultūros žurnalo „Santara“ redaktoriumi. Jam rašinys labai patiko. Abu nusistebėjome: kaip čia taip – svarbiais, neatidėliotinais darbais iki lubų apkrautas eurokomisaras ne tik surado laiko literatūrinei polemikai, bet ir, ko gero, vykusiai įsipaišė į literatūros kritikų bei žinovų gretas. Su jo rašiniu susipažino žinomi rašytojai P. Bražėnas, V. Sventickas. Pagaliau ir geriausiai, ko gero, Justiną bei jo kūrybą pažįstanti Viktorija Daujotytė. Ji įvertino Vytenio rašinį kaip įdomų, ekspresyvų, atskleidžiantį daug nežinomų faktų ir pasiūlė: o kodėl jam nepraplėtus savo rašinio? Jis vertas to, kad būtų išleistas atskira knyga. Eurokomisaras sutiko ir, savo šeimos siaubui, geram mėnesiui visai atsisakė laisvalaikio, palinko prie rašomos knygos. Praplėtė skyrių apie kultūrinę-visuomeninę Tarybų Lietuvos terpę, kurioje kūrė Justinas Marcinkevičius ir darė jai didžiulę įtaką. Juk būtent toji terpė subrandino Atgimimą, laisvėjimą ir išsilaisvinimą. Smagu ir tai, kad Europos Komisijoje V. Andriukaičio vadovaujamas sveikatos ir maisto saugos darbo baras per tą kūrybinį mėnesį nenukentėjo – Vytenis ir kolegų, ir ekspertų, žurnalistų nuolat buvo pripažįstamas kaip vienas kompetentingiausių, darbščiausių komisarų. Tai buvo, ko gero, pirmasis atvejis ES istorijoje, kai eurokomisaras išleidžia knygą literatūrine tematika... Ir ne bet kokią, o sėkmingą. Jau baigęs kadenciją Vytenis pristatė knygą „Justino Marcinkevičiaus laikas“ daugelyje Lietuvos vietų, o diskusijoje apie šią knygą Mokslų Akademijoje dalyvavo daug žymių Lietuvos intelektualų, prezidentas V. Adamkus.
Antra vertus, Vytenio debiutas su šia knyga manęs per daug nenustebino. Juk dar 2012 metais „Vagos“ knygyno Gedimino prospekte vitrinoje, kur rodomas populiariausių negrožinės literatūros knygų dešimtukas, ilgai stovėjo knyga „Lietuviškas imunitetas“. Ją Vytenis Andriukaitis parašė kartu su Inga Liutkevičiene. Ši knyga, sakyčiau, turėtų užimti ypatingą vietą mūsų memuaristikoje. Vytenis, atsakinėdamas į Ingos klausimus, pasakodamas savo šeimos, tremties, savo gyvenimo istoriją, kartu atsakė į lemtingus Lietuvai klausimus. Neabejoju, kad daug ką sudomino skvarbus jo žvilgsnis į XX ir XXI amžių Lietuvos raidą, ypač įdėmus – į nepriklausomybės metus.
Vytenis visad buvo drąsus žmogus, turintis tvirtą nuomonę, aiškiai išsakantis ją ir partijos bičiuliams, ir oponentams parlamente bei politinėje kovoje. Draugai, kartais su švelnia ironija, pavadina jį devyndarbiu visažiniu. Vytenis išties nepaprastai darbštus. O „Lietuviškas imunitetas“ patvirtino, kad jo žinios tikrai enciklopedinės. Vytenis pateikė tokią galybę savo požiūrių, įžvalgų, receptų istoriniais, ekonominiais, socialiniais, kultūriniais ir kitokiais klausimais, kad tiesiog belieka pavydėti ir kviesti kitus politikus sekti šiuo pavyzdžiu.
Knyga be pasigailėjimo griauna vieno vienintelio tikrojo kelio ir vieno vienintelio tikrojo vedlio pasekėjų sulipdytą naujausios Lietuvos istorijos šventovę. Autorius, kaip tas vaikis iš Anderseno pasakos, drąsiai rikteli: o karalius juk nuogas! Vytenis, Sibiro tremtinio sūnus, gimęs prie Ledinuotojo vandenyno, nebijojo pažeisti nepajudinamų tabu. Jis atvirai papasakojo apie Sąjūdžio spindesį ir skurdą, apie kilnumą, pasiaukojimą ir intrigas, klastą. Jis priminė neišnaudotas ekonomines ir politines galimybes santykiuose su kaimynais Rytuose. Jis nekonjunktūriškai įvertino pokario kovas sovietinėje Lietuvoje, rado gerų žodžių paskutinių dešimtmečių tarybų Lietuvai, jos labui dirbusiems žmonėms. Jis nukalė naują terminą – savarankiška tarybų Lietuva, kokia ji tapo nuo 1989-ųjų metų, pagrindė tokį požiūrį.
Žinoma, tie siūlymai atviromis akimis pažvelgti į daugelį nutylimų dalykų kartu reiškė kvietimą pasiginčijimams. Vytenis niekad nepretendavo į neklystamumą, kaip kai kurie oponentai, jis kaip žuvis vandenyje jautėsi ir jaučiasi polemikos sūkuriuose. Beje, ji ir nuskambėjo sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje pristatant „Lietuvišką imunitetą“. Sąjūdžio laikų bendražygiai – R. Ozolas, M. Laurinkus ir kiti – pasiginčijo su kai kuriais Vytenio vertinimais ir kartu pripažino knygos originalumą, vertę.
Knygos šerdis, sakyčiau – tai jos socialdemokratiškumas. Vytenis papasakojo, kaip per Strazdelio universitetą, savo mokytoją Viktorą Kutorgą jis atrado tą socialdemokratinę ugnį, kuri nušvietė jo gyvenimo kelią, nubrėžė jam aiškias gaires kaip politikui. Spėju, kad šią knygą perskaitė ir perskaitys ne tik socialdemokratai, bet ir tie žmonės, kurie trokšta, kad mažėtų atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, kad ir Lietuvoje, ir pasaulyje būtų daugiau teisingumo, kad žmonės daugiau suprastų, palaikytų vieni kitus. Juk neturėjome ir neturime kito tokio „socialdemokratinio katekizmo“, išdėstyto per vieno žmogaus gyvenimo istoriją.
„Lietuviškas imunitetas“ – tai tikro europiečio, Europos Sąjungos entuziasto knyga. Vytenis įdomiai papasakojo apie savo pirmininkavimą Seimo Europos reikalų komitete tuo metu, kai Lietuva įstojo į ES, apie darbą Konvente, ruošusiame Europos Konstituciją, kuri virto Lisabonos sutartimi. Neabejoju, kad, rašydamas kartu su bendraautore šią knygą, ilgametis Seimo narys tarsi ruošėsi sėkmingam darbui Briuselyje – praėjus porai metų po jos pasirodymo jis tapo eurokomisaru.
Knygoje pirmą kartą be sutrumpinimų spausdinti ir Vytenio tėvo, Alfonso Andriukaičio prisiminimai „Bausmė be nusikaltimo“. Tai tragiškas dokumentas žmogaus, patyrusio neišmatuojamas kančias, mačiusio ir aprašiusio šiurpius išgyvenimus prie Laptevų jūros. Sąlyginai tuos Alfonso Andriukaičio prisiminimus galima būtų pavadinti: „Aš nekenčiu, kaltinu ir neatleidžiu“. Ypač dramatiška, kad Alfonso sūnus, Vytenis, polemizuoja su tėvu. Vytenio teksto knygoje daliai, kur jis kalba apie tremtį, istorinius vertinimus, tiktų antraštė „Aš suprantu, atleidžiu ir kviečiu santarvei“.
Įdomi Josifo Brodskio mintis iš jo Nobelio premijos įteikimo metu pasakytos kalbos: į vadovus privalėtų ateiti žmonės, kurie gerai susipažinę su didžiąja literatūra. Tuo aspektu, o ir daugeliu kitų, V. Andriukaitis puikiausiai tiko ir į Lietuvos, ir Europos ministrus.
Šiandien Vytenis – socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, nuolat įskeliantis partijoje naujų minčių ir idėjų kibirkštis. Jis ir Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis atstovas Europai, aistringai platinantis ir Lietuvoje, ir kitose šalyse patikimas žinias apie naujus kovos su virusu būdus. Negana to – Vytenis ir konferencijos dėl Europos Sąjungos ateities dalyvis, kartu su bendraminčiais subrandinęs mintį įkurti Europos sveikatos sąjungą ir sėkmingai ją realizuojantis. O kur dar daugybė interviu, straipsnių, paskaitų politikos, medicinos, istorijos, kultūros, teisės klausimais – ir nuotoliniu, ir tiesioginiu būdu...
Vytenio Andriukaičio energija ir aistra neišsemiami. Neseniai vienas politikas, susitikęs su juo po ilgo nesimatymo, tiesiog apstulbo: laikas jo, regis, neliečia ir nieko iš jo neatėmė – Vytenis lygiai toks pat užsidegantis, tuoj puolantis padėti kitiems, šiuolaikiškas, kaip ir prieš 20 metų! Belieka palinkėti, kad tą unikalią aistrą Vytenis, palaikomas Irenos bei visos savo trijų pakopų šeimynos, ir ateity naudotų Lietuvos ir Europos labui.
Justas Vincas Paleckis
2021 m. liepos 16 d.
Skaidrės:
1. Justas Vincas Paleckis.
Iš asmeninio Justo Vinco Paleckio archyvo.
2. Lietuvos delegacija Europos socialistų partijos kongreso Madride metu. 2008 m. gruodžio 2 d. Iš kairės: Justas Vincas Paleckis, Birutė Vėsaitė, Vytenis Povilas Andriukaitis.
Iš asmeninio Justo Vinco Paleckio archyvo.
***
J.V. Paleckis – a Lithuanian diplomat, political and public figure, signatory of the March 11th Act of Independence. From 2004 until 2014 a Member of the European Parliament.
| VYTENIS IS A PASSIONATE POLITICIAN WITH A BOOK IN HIS HANDS |
A lot of interesting things about Vytenis Andriukaitis could be written by doctors, after all, Vytenis studied medicine and worked as a doctor for many years. As could historians, because Vytenis, having completed his history studies, has published a great many insights on this topic. I have heard from a respected lawyer that the knowledge Vytenis demonstrated in the Seimas, especially on initiating and formulating inquiries to the Constitutional Court, wiped the floor with quite a few professional lawyers. Yet V.P Andriukaitis is mostly known as a politician. However, this time I would like to talk about the lesser known Vytenis – a man of books.
I happened to notice Vytenis Andriukaitis at the first meeting of the democratically elected Lithuanian parliament after a 64-year break on 11 March, 1990. It did not take long for the then deputies of the Supreme Council of the LTSR deputies to burst into discussion in the meeting hall regarding the resolutions being processed which were likely to have a great significance for the future of the country. A member of parliament, stepping straightforwardly and resolutely on the floor, would speak exclusively clearly and passionately formulating his thoughts. At that time, I did not know that he was an active member of the group of Sąjūdis deputies preparing the first documents of the Supreme Council. Vytenis Andriukaitis made one suggestion during the meeting that was immediately approved of and supported by the deputies, which later was evaluated as extremely significant by historians. It was the case where one word carries huge weight. In the proposed wording – “Lithuania will strive to realize its independence”, Andriukaitis suggested writing “begins” instead of “will strive”. “Lithuania BEGINS to realize its independence”. It was precise, decisive and very timely. This was later recognized by his opponents, which Vytenis never lacked.
I met Vytenis personally back in 1989 when he became the “driving force” in restoring the Social Democratic Party in Lithuania. At that time, the Communist Party, to which I belonged, separated from Moscow and became independent and oriented itself towards social democratic ideas. The merger with the Social Democrats was still a long way off, there was mutual distrust and ongoing competition for left-wing voters. However, even then the Chairman of the party, K. Antanavičius, and his successor, A. Sakalas, were not afraid of conversations and arguments with the ruling party. Meanwhile, the most famous “social democratic theoreticians” – V.P Andriukaitis and D. Kirvelis – were already well aware of the position of the pre-war Lithuanian Social Democratic Party chairman Steponas Kairys. He, being the first Chairman of the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania, prophesied as early as 1957, “I have no doubt that the regime practiced in Lithuania for many years must have awakened oppositional thought even among those who had consciously supported the regime at the beginning, even among those who had joined the communists “ultimately” (...). If we are looking forward to the liberation of the nation by its own efforts, we must also combine our possible marches here with what is being done in the country itself for the same purpose and, of course, seek and maintain contact with those with whom we would be on the same wavelength. Let’s not be afraid to say that we can find allies among “traitors”. Especially us Social Democrats. We are striving for the same outcome, but in our activity tactics we can and, I think, must be “freer”, without being afraid to make contacts even with the people of the regime”.
Vytenis and I started communicating more closely, when in July 1991, responding to A. Sakalas’ call, I left the Lithuanian Democratic Labour Party (former LKP) and joined the Social Democrats. I remember well the meetings of the party leadership that took place at the headquarters on Basanavičiaus Street, the businesslike and democratic chairmanship of A. Sakalas – he invited all the participants of the meeting to briefly express their opinion. And again, Vytenis stood out with his abundant suggestions and ideas. Oh, also in the Supreme Council, where I became an informal member of the Centre faction, Vytenis played one of the first vocal violins in the heated, sharp arguments presented in the faction until the voices turned hoarse.
Everyone who interacted with him and listened to his speeches knows that Vytenis has the gift of an orator and polemicist and is able to ignite an audience. However, it is one thing to convincingly express one’s thoughts verbally, and quite another to express them in writing. When European Commissioner V.P. Andriukaitis sent me his long, “born from sufferings” text on literary topics in the summer of 2016, I was pleasantly surprised. At that time there were certain people who especially tried to belittle the talent of Justinas Marcinkevičius and his unique contribution to the liberation of Lithuania. Due to this, Vytenis responded to the controversy that had emerged. I found his essay extremely strong, full of not only “Vytenis-like” passion, but also of great knowledge and feeling of the poet’s work. I spoke with Romualdas Norkus, the editor of the quiet, deep culture magazine “Santara”. He really liked the essay. we were both taken aback; how is it possible that a European Commissioner, overloaded with important, urgent tasks, managed to find time for literary polemics, and what is more, playing his role and successfully joined the ranks of literary critics and connoisseurs. Famous writers P. Bražėnas, V. Sventickas both appreciated his essay. Finally, Viktorija Daujotytė, who probably knows Justinas and his work the best, assessed Vytenis’ essay as interesting, expressive, revealing many unknown facts and asked, “Why not expand on this essay?” It deserves to be published as a separate book. The EU Commissioner agreed and, to the horror of his family, gave up his free time for a good month and leaned over the book he was writing. He expanded the section on the cultural-social environment of Soviet Lithuania, which Justinas Marcinkevičius had created and greatly influenced. After all, it was that medium that matured the Rebirth, freedom and liberation. It is also worth mentioning that V.P. Andriukaitis’ work in the field of health and food safety in the European Commission was not affected during the month dedicated to this creation – Vytenis was constantly appreciated by colleagues, experts and journalists as one of the most competent and hardworking commissioners. This was, perhaps, the first case in the history of the EU when a European Commissioner published a book on a literary theme... And not just any book, but a successful one. After completing his term, Vytenis presented the book “The Time of Justinas Marcinkevičius” in many places in Lithuania, and the discussion about this book at the Academy of Sciences was attended by many prominent Lithuanian intellectuals, President V. Adamkus among them.
On the other hand, Vytenis’ debut with this book did not surprise me too much. After all, back in 2012, the book “Lithuanian Immunity” stood for a long time in the window of the Vaga bookstore on Gediminas Avenue, where the ten most popular non-fiction books were displayed. It was written by Vytenis Andriukaitis together with Inga Liutkevičienė. This book, I would say, should occupy a special place in our memories. Vytenis, while answering Inga’s questions, telling the story of his family, exile, and his life, also answered questions that were pivotal for Lithuania. I have no doubt that many people were interested in his insightful look at the development of Lithuania in the 20th and 21st centuries, especially focusing on the years of independence.
Vytenis has always been a bold person with a strong opinion, expressing it clearly both to his friends in his party and opponents in the parliament, aswell as in the political struggle. Friends, sometimes with mild irony, call him a master of all trades. Vytenis is really extremely hardworking and “Lithuanian Immunity” confirmed that his knowledge is encyclopedic indeed. Vytenis presented his views, insights, and remedies on historical, economic, social, cultural and other issues with such an incredible might that it remains only to envy and encourage other politicians to follow this example.
The book mercilessly destroys the sanctuary of the recent history of Lithuania built by the followers of the one and only true path and the one and only true guide. The author, like the child from Andersen’s fairy tale, boldly shouts, “The King has no clothes!” Vytenis, the son of a Siberian exile, born by the Icy Ocean, was not afraid to break unshakable taboos. He spoke openly about the glory and poverty of Sąjūdis (Reform Movement of Lithuania), about nobility, sacrifice and intrigue, and treachery. He reminded us of the unexploited economic and political opportunities in relations with the neighbours in the East. He evaluated the post-war struggles in Soviet Lithuania in a non-conjunctural way, he found good words for the Soviet Lithuania of the last decades, for the people who worked for its benefit. He coined a new term – independent Soviet Lithuania, as it had become from 1989, and justified such an approach.
Undoubtedly, those suggestions to look with open eyes at the many hidden things also meant an invitation to arguments. Vytenis never pretended to be infallible like some opponents, he felt confident, like a fish in water, and still feels this in the whirlpools of polemics. By the way, these polemics sounded in the crowded hall of the Academy of Sciences during the presentation of “Lithuanian Immunity”. His companions from the time of the Sąjūdis movement – R. Ozolas, M. Laurinkus and others – argued with some of Vytenis’ assessments and at the same time recognized the originality and value of the book.
The core of the book, I would say, is its social democracy. Vytenis told us how through Strazdelis University and his teacher Viktoras Kutorga he had discovered the social-democratic fire that illuminated his life path, and ultimately drew clear guidelines for him as a politician. I guess this book has been read and will be read not only by Social Democrats, but also by those people who wish to narrow the gap between the rich and the poor, to have more justice in Lithuania and in the world, so that people understand and support each other more. After all, we didn’t have and don’t have another such “social democratic catechism” set out in the history of one person’s life.
“Lithuanian Immunity” is a book written by a true European, an enthusiast of the European Union. In the book, Vytenis recounts an interesting story about his chairmanship of the European Affairs Committee of the Seimas at the time when Lithuania joined the EU, about his work in the Convention that prepared the European Constitution, which later turned into the Treaty of Lisbon. I have no doubt that Vytenis Andriukaitis, a long-time member of the Seimas, when writing this book together with the co-author was paving the way for a successful job in Brussels – a couple of years after its publication, he became a European Commissioner.
For the first time, the memoirs of Vytenis’ father, Alfonsas Andriukaitis, “Punishment without a crime” were printed in full in this book. This is a tragic document of a person who experienced immeasurable sufferings, who saw and described the horrific experiences at the Laptev Sea. Conditionally, these memories of Alfonsas Andriukaitis could be called, “I hate, blame and do not forgive”. It is especially dramatic that Alfonsas’ son, Vytenis, disagrees with his father. That part of the book with Vytenis’ text, where he talks about exile and historical evaluations could be given the title “I understand, I forgive and I call for harmony”.
An interesting thought of Josif Brodsky from his Nobel Prize award speech: “leaders should be people who are quite familiar with great literature”. In that aspect, and in many others, V. Andriukaitis was the perfect fit to be both a Lithuanian and European minister.
Today, Vytenis is the honorary Chairman of the Social Democratic Party who is constantly sparking new thoughts and ideas in the party. He is also the World Health Organization’s special representative for Europe, passionately spreading reliable information about new ways to fight the virus in Lithuania and other countries. Moreover, Vytenis is also a participant in the conference on the future of the European Union, together with like-minded people, he matured the idea of establishing a European Health Union and is successfully implementing it. To say nothing of a great many interviews, articles, lectures on politics, medicine, history, culture, and law, delivered both remotely and directly...
Vytenis Andriukaitis’ energy and passion are inexhaustible. Recently, one politician, who met him after a long absence, was simply amazed: “time does not seem to touch him and did not take anything away from him – Vytenis is just as passionate, ready to help others and modern as he was 20 years ago!” We can only hope that Vytenis, supported by Irena and his whole three-tier family, will use that unique passion for the benefit of Lithuania and Europe in the future.
Justas Vincas Paleckis
16 July 2021
Slides:
1. Justas Vincas Paleckis.
From the personal archive of Justas Vincas Paleckis.
2. The Lithuanian delegation during the Congress of the Party of European Socialists in Madrid. 2 December 2008. From the left: Justas Vincas Paleckis, Birutė Vėsaitė, Vytenis Povilas Andriukaitis.
From the personal archive of Justas Vincas Paleckis.
