Vytenis Povilas Andriukaitis gimė 1951 m. rugpjūčio 9 d. Bulunsko rajono Kiusiuro kaime (Jakutijos ASSR). 

Tėvai – Alfonsas (Petro) ir Liuda (Gikytė, Kazio) Andriukaičiai. 1941 m. birželio 14 d. Kaune gyvenę tėvai ir du vyresni broliai buvo ištremti. Pradžioje į Altajaus kraštą, o apie 1942 m. perkelti į Jakutijos ASSR. Pagrindinė šeimos represavimo priežastis – Alfonso Andriukaičio priklausymas tarpukariu veikusiai „Geležinio vilko“ organizacijai, dalyvavimas leidžiant ir platinant šios organizacijos laikraščius „Žygis“ bei „Bendras žygis“. Tremtyje A. Andriukaitis dirbo žveju, mokytojavo, dirbo inžinieriumi Buluno rajono pramonės kombinate. 1956 m. pavasarį šeima paleista iš spec. ištrėmimo be teisės grįžti gyventi į Lietuvos SSR. Nepaisydami draudimo, 1958 m. Andriukaičiai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Kauno fabrike „Inkaras“ dirbusio A. Andriukaičio šeimai gyventi Lietuvos SSR „išimties tvarka“ oficialiai buvo leista tik 1963 m. vasario mėnesį.

A. Andriukaitis liko aktyviu pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu. 1976 m. pogrindyje išleido knygą „Bausmė be nusikaltimo“. Kartu su kitais pasipriešinimo dalyviais 1979 m. A. Andriukaitis pasirašė 45 pabaltijiečių kreipimąsį į TSRS, VDR, VFR vyriausybes bei Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių K. Valdhaimą dėl Ribentropo-Molotovo pakto padarinių Lietuvai likvidavimo. Andriukaičių šeima nuolat buvo KGB persekiojama.

Vytenis Povilas augo su keturiais broliais – Remigijumi Švedriu, Šarūnu Kazimieru, Petru Eimučiu ir Antanu.

1969 m. V. P. Andriukaitis aukso medaliu baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinė mokykla). Mokydamasis vidurinėje mokykloje, dalyvavo matematikos, biologijos, chemijos olimpiadose, lankė bokso, futbolo ir ledo ritulio treniruotes. 1975 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), įgijo gydytojo-chirurgo specialybę. Kol gavo gydytojo-chirurgo diplomą, dirbo krovėju, sanitaru, felčeriu, įvairius darbus statybose ir buityje. Baigęs Kauno medicinos institutą, V. P. Andriukaitis, matydamas, kad Lietuvoje veikti jam bus sunku, pasiprašė paskirti jį dirbtį į tuo metu vieno didžiausių sovietmečio projektų Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės (BAM‘o) statybos korpusą, kur trūko medikų. Tėvo likimas pastūmėjo domėtis ir humanitariniais mokslais, todėl 1979 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, kurį po penkerių metų baigė su pagyrimu (gavo diplomą summa cum laude) ir įgijo istoriko, istorijos bei politikos mokslų dėstytojo specialybę.

Visuomeninės pažiūros formavosi nuo vaikystės. Varpininkai, liaudininkai, socialdemokratai Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Vincas Čepinskis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis – signataro mėgstamiausi Lietuvos visuomenės veikėjai.

Pogrindinė veikla

Pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo tėvo disidentinė veikla. Dar vidurinėje mokykloje, padėdamas tėvui, platino uždraustą literatūrą, organizavo nelegalius savišvietos ratelius. 1975 m. su daktaru Viktoru Kutorga Vilniuje įkūrė nelegalų Antano Strazdelio humaniškosios minties savišvietos universitetą (veikė iki 1982 m.), kuris, jo vadovų sumanymu, turėjo ruošti kadrus būsimai nepriklausomai Lietuvai. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dokumentuose yra žinių, kad V. P. Andriukaitis, dirbdamas Ignalinos rajono centrinės ligoninės gydytoju, buvo nusiteikęs antisovietiškai, telkė aplink save „nacionalistiškai“ nusiteikusį jaunimą, kvietė kovoti su egzistuojančia santvarka naudodamasis minėtu Antano Strazdelio universitetu, sovietų valdžiai priešiškai veiklai vykdyti naudojosi legalia kraštotyrine veikla, palaikė ryšius su kitais operatyvinėje įskaitoje esančiais asmenimis (Jonu Trinkūnu, kunigu J. Lauriūnu, bendradarbe R. Žvirblyte ir kitais).

1976 m. rugsėjo mėnesį už nelegalią veiklą šiame universitete KGB prie LSSR Ministrų Tarybos (Ignalinos r. skyriaus) buvo suimtas, pravestas pokalbis ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje be teisės pakeisti darbo ir gyvenamąją vietą. 1982 m. rugsėjo mėnesį buvo profilaktuotas „per savus ryšius“, tačiau sovietų valdžiai priešiškos veiklos nenutraukė. Daug kartų buvo KGB apklausinėjamas, sulaikomas ir tardomas.

Sovietų saugumas V. P. Andriukaičiui suteikė pravardę „Reformist“, priemonės jo antisovietinei veiklai užkardyti buvo aptariamos kasmet rengiamuose agentūrinės-operatyvinės veiklos priemonių planuose, o sekimui organizuoti buvo pasitelkti agentai „Viktoras“, „Edgaras“, „Žemaitis“, „Olegas“ ir “Žvejys“. 1976 m. V. P. Andriukaičiui atvykus gyventi ir dirbti į Ignaliną, KGB Kauno miesto skyrius V. P. Andriukaičiui užvestą operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 1058 perdavė KGB Ignalinos rajono skyriui. Ši byla 1977 m. buvo pervesta į operatyvinio ištyrimo bylą Nr. 139, o 1982 m. (po profilaktikos) tapo operatyvinio stebėjimo byla Nr. 1783. Pagal saugumo surinktą informaciją, V. P. Andriukaitis priešišką veiklą tęsė už Ignalinos rajono ribų, nes, jo žodžiais tariant, ten nebuvo dirvos, palaikė ryšius su bendraminčiais Vilniuje (ypač įstojus mokytis į Vilniaus universitetą), Kaune, Klaipėdoje ir kai kuriuose kituose miestuose. Dėl šių priežasčių KGB Ignalinos rajono skyrius V. P. Andriukaičio sekimą derino su KGB Kauno ir Klaipėdos miestų skyriais bei Lietuvos SSR KGB 5 tarnyba (ideologinė kontržvalgyba), kuri V. P. Andriukaičiui užvestos bylos tyrimą perėmė jam persikėlus gyventi į Vilnių. Pasibaigus V. P. Andriukaičio stebėjimo terminui, po jo  profilaktikos konstatavus, kad „šiuo metu jis elgiasi normaliai“, 1986 m. operatyvinio stebėjimo byla Nr. 1783, kurią sudarė 7 tomai, buvo perduota į Lietuvos SSR KGB archyvą, suteikiant bylai Nr. 44505.

Lietuvos SSR KGB 10 skyriaus sudaryto Agentūrinio ištyrimo bylų registracijos žurnalo duomenimis, byla turėjo būti saugoma iki 1993 m., tačiau bylos Lietuvos ypatingasis archyvas nesaugo, jos likimas nežinomas. Lietuvos SSR KGB tarnyba „Z“ (ideologinė kontržvalgyba) 1989 m. lapkričio 3 d. Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės gydytojui, vienam iš Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų V. P. Andriukaičiui užvedė naują operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 2338, nes V. P. Andriukaitis savo pasisakymuose užsipuldavo komunistų partiją ir sovietų vyriausybę, revizavo marksizmo-leninizmo teoriją. Byla buvo užbaigta 1990 m. kovo 11 d., o kitą dieną sunaikinta.

Dėl politinių pažiūrų ir aktyvios antisovietinės veiklos V. P. Andriukaitis negalėjo apginti disertacijos sveikatos apsaugos tema, nebuvo priimtas į Lietuvos SSR Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslotyros sektorių, tad savarankiškai studijavo teisę, ekonomiką, filosofiją ir kitką. Iki 1989 m. buvo aktyvus socialdemokratinio būrelio pogrindinės veiklos dalyvis.

Profesinė (medicininė) veikla

1975–1976 m. dirbo chirurgu Kauno 3-ioje klinikinėje ligoninėje, 1976–1985 m. – Ignalinos rajono centrinės ligoninės chirurgas. 1979 m. baigė bendrosios chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete, 1980 m. – karo chirurgijos specializacijos kursus Rygos apygardos karo ligoninėje, 1982 m. – pilvo chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete, 1983 m. – traumų ir ortopedijos chirurgijos specializacijos kursus Vilniaus universitete. 1984 m. tapo antrosios kategorijos chirurgu, 1989 m. – pirmosios kategorijos širdies ir kraujagyslių chirurgu. 1985–1993 m. dirbo kardiochirurgu Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės Kardiochirurgijos centre.

2006–2008 m. Valstybiniame aplinkos sveikatos centre skaitė paskaitas, rengė projektus sveikatos teisės ir socialiniais klausimais.

Politinė veikla

1988–1989 m. V. P. Andriukaitis aktyviai siekė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) legalizavimo, buvo jos atkūrimo Iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) dalyvis. Kartu su kitais rengė LSDP ir LPS rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą programas, taip pat – socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformavimo projektus bei pagrindines būsimų įstatymų nuostatas.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui remiant. Parlamente buvo Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupės, Nacionalinės mokslo koncepcijos bei Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Konstitucijos rengimo darbo grupės nariu. Vėliau toje pačioje Vilniaus miesto vienmandatėje Žirmūnų rinkiminėje apygardoje išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą 1992 m., 1996 m. ir 2000 m. Rengė naują Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo redakciją, buvo Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų rengimo darbo grupės nariu. Dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos, Socialinių reikalų ir darbo komitete, padėjo rengti socialinių, darbo, sveikatos, valstybės valdymo įstatymų projektus, buvo įstatymų projektų darbo grupių vadovu. Nuo 1994–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Europos Tarybos Žmogaus teisių ir juridinių reikalų komiteto narys.

1992–2000 m. atstovavo Lietuvai Baltijos Asamblėjoje, išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Baltijos Asamblėjoje vadovo pavaduotoju. 1992–1996 m. atstovavo Lietuvai Europos Taryboje, kur kartu su 44 Europos valstybių parlamentarais rūpinosi žmogaus teisių įtvirtinimu. 1996–2000 m. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Valdymo reformų ir savivaldybių komitete. Nuo 2000 m. iki 2001 m. liepos 12 d. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitete, buvo išrinktas Socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūnu ir tapo Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderiu. Nuo 2001 m. liepos 12 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas, nuo 2001 m. liepos 31 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas. 2002–2003 m. – Lietuvos atstovų Europos Konvente delegacijos vadovas, kartu su 105 garsiausiais Europos politikais sprendęs Europos Sąjungos ateitį. 2000 m. kovo-lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. 1997 m., 2002 m. ir 2019 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.

1989–1995 m. ir 1997–1999 m. – LSDP vicepirmininkas, 1999–2001 m. – LSDP pirmininkas, 2008–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Užsienio reikalų komiteto narys, LSDP partijos pirmininko pavaduotojas, 2012–2014 m. – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, 2014–2020 m. – Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. Nuo 2020 m. – Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europos regionui.

1990–2004 m. V. P. Andriukaitis parengė daugiau nei 140 teisės aktų projektų ir jų pakeitimų.

2004 m. laisva valia atsisakė LR Seimo nario mandato po to, kai LR Seimas nesutiko panaikinti LR Seimo nario imuniteto dėl nepagrįstų įtarimų korupcija. 2005 m. laimėjo teisminį procesą prieš buvusį LR Generalinį prokurorą dėl garbės ir orumo.

Apdovanojimai

1991 m. Sausio 13-osios atminimo medalis (1996);
Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000); 
Baltijos Asamblėjos medalis už Baltijos valstybių vienybės ir bendradarbiavimo vystymą (2002); 
Portugalijos Respublikos ordinas „Ordent do Merito Gra-Cruz“ (2003); 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius (2004); 
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą proga atminimo medalis, Lietuvos stojimo į NATO proga atminimo statulėlė „Gražina“ (2004);
Apdovanotas už nuopelnus medicinai kaip vieno iš iniciatorių, kuriant Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją ir Lietuvos sveikatos sistemos teisinį pagrindą ir suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas (2005); 
Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio medalis (2010);
2012 m. minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20-metį, Vilniaus universiteto Teisės fakultete apdovanotas Konstitucijos Taure – vardine Konstitucija – už Konstitucijos taikymo plėtrą;
LR Seimo apdovanojimas už ypatingus nuopelnus Lietuvai, siekiant narystės ES, Pasaulio sveikatos organizacijos apdovanojimas už nuopelnus tabako kontrolės srityje (2014);
2017 m. Moldovos Respublikos valstybiniame medicinos ir farmacijos universitete suteiktas honoris causa laipsnis;
2019 m. Prancūzijos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas Garbės legiono ordino karininku už nuopelnus žemės ūkio srityje. Tai – nuopelnas už darbą Europos Komisijoje maisto saugos, visuomenės sveikatos stiprinimo, krizių valdymo, kovos su antimikrobiniu atsparumu, Pasaulio sveikatos organizacijos tvarių vystymosi tikslų aukštų rezultatų pasiekimo srityse;
2020 m. vasarį buvo įteiktas prestižinis Europos retų ligų organizacijos (angl. European Organization of Rare Diseases, EURORDIS) apdovanojimas už priimtus politinius sprendimus kovoje su retomis ligomis.

Šeima

Žmona Irena Meižytė-Andriukaitienė (g. 1959; irgi kilusi iš tremtinių šeimos) – lituanistė, Lietuvių kalbos instituto doktorantė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo biuletenio redakcijos vyriausioji referentė, vertėja. Vaikai: sūnūs Šarūnas (g. 1981; užsiima individualia veikla), Gediminas (g. 1983; Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovas, festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius) ir dukra Rūta (g. 1987; VU Medicinos fakulteto jaunesnioji asistentė).

Kita

1998–2004 m. – Tarptautinės gydytojų asociacijos narys, 1989–1996 m. – Lietuvos gydytojų sąjungos narys. Nuo 1989 m. iki dabar – Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos profesinių sąjungų centro, Turistų klubo narys. 2004 m. tapo Lietuvos teisės universiteto Garbės nariu. Nuo 2017 m. – Europos esperanto sąjungos Garbės narys.

2004–2008 m. – viešosios įstaigos „Socialinių ekonominių tyrimų institutas“ direktorius (atliktos studijos dėl Lietuvos geležinkelių valdymo ir pertvarkos teisinių pagrindų, dėl geležinkelių infrastruktūros privatizavimo, Lietuvos socialinės-ekonominės raidos galimų scenarijų prognozavimo ir kt.). 2005–2008 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas.

Veiklos sritys: politologija, istorija, sociologija, teisė, sveikatos apsauga.

Publikacijos: 44 knygų bendraautorius, Lietuvos spaudoje paskelbė 616 straipsnių medicinos istorijos, chirurgijos, politologijos, darbo rinkos organizavimo ir kitais klausimais.

Kalbos: anglų, lenkų, rusų, vokiečių.

Pomėgiai: kelionės, etnografija, filosofija, muzika, medicina, poezija, sportas.


Skaidrės:
1. Skyrelio vizualizacija.
2. Andriukaičių šeima tremties Jakutijoje laikotarpiu. Iš kairės: Remigijus Švedrys, mama Liuda, Petras Eimutis, tėtis Alfonsas, Vytenis Povilas ir Šarūnas Kazimieras. 1957 m., rugpjūtis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 1.
3. Andriukaičių šeima. 1-oje eilėje (iš kairės): mama Liuda, Vytenis Povilas, Petras Eimutis, tėtis Alfonsas; 2-oje eilėje – Šarūnas Kazimieras. 1959 m., Kaunas. Fotografijos autorius – nenustatytas.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 2.
4. V. P. Andriukaičio gimimo liudijimas. 1951 m.rugpjūčio 9 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. 1951 m. rugpjūčio 9 d. šioje vietoje stovėjusioje Kiusiuro ligoninėje tremtinė Liuda Andriukaitienė pagimdė sūnų Vytenį Povilą. Šiandien greta sudegusios ligoninės pamatų stovi naujas ligoninės pastatas. 2008 m. Fotografijų autorius – G. Alekna.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
Fotografijos darytos ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“, vykusios 2008 m. Jakutijoje, metu. Ekspedicijos dalyviai: V. P. Andriukaičio sūnus Gediminas Andriukaitis, Darius Vilkišius, Viktoras Šiurgotas, Vigimantas Girnys.
6. Andriukaičių šeimos vinjetė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7–8. V. P. Andriukaičio Curriculum Vitae (anglų k.).
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

***
Vytenis Povilas Andriukaitis was born on 9 August 1951, in the village of Kyusiur of Bulunsk district (Yakutia ASSR) into the family of Alfonsas (son of Petras) and Liuda (Gikytė, daughter of Kazys) Andriukaitis. On 14 June 1941, his parents and two older brothers who were living in Kaunas were exiled to the Altai region at first, then transferred to the Yakutia ASSR around 1942. The main reason for the repression of the family was Alfonsas Andriukaitis’ membership in the Iron Wolf organization, which had operated between the wars, and his participation in publishing and distributing the organization’s newspapers Žygis and Bendras žygis. Whilst in exile, A. Andriukaitis worked as a fisherman, a teacher, and an engineer at the Bulunsk district industrial plant. In the spring of 1956, the family was released from special deportation without the right to return to live in the Lithuanian SSR. Despite the ban, in 1958 the Andriukaitis family returned to Lithuania and settled in Kaunas. It was only in the February of 1963 that the family of A. Andriukaitis, then a worker of the Inkaras factory in Kaunas, was granted formal permission to live in the Lithuanian SSR.

Alfonsas Andriukaitis continued to be an active participant in the resistance to the Soviet occupation. In 1976, he published the book “Punishment without Crime” which was produced underground. In 1979, together with other resistance participants, A. Andriukaitis signed the appeal of 45 Baltic nationals to the governments of the USSR, GDR, FRG, and the Secretary General of the United Nations, Kurt Waldhaim, regarding the liquidation of the consequences of the Ribbentrop-Molotov Pact for Lithuania. The Andriukaitis family was constantly persecuted by the KGB.

Vytenis Povilas grew up with four brothers – Remigijus Švedris, Šarūnas Kazimieras, Petras Eimutis and Antanas.

In 1969, Vytenis Andriukaitis graduated with a gold medal from the 24th secondary school in Kaunas (now Jonas and Petras Vileišiai secondary school in Kaunas). While studying in high school, he participated in mathematics, biology and chemistry Olympiads, and went in for boxing, football and ice hockey. In 1975, he graduated from the Kaunas Medical Institute (now – the Lithuanian University of Health Sciences) and obtained the specialty of doctor-surgeon. Before receiving his doctor-surgeon diploma, he had worked as a loader, paramedic, and had been involved in various construction and household works. After graduating from the Kaunas Medical Institute, Andriukaitis, seeing that it would be difficult for him to work in Lithuania, asked to be assigned to the construction corps of one of the biggest projects of the Soviet era, the Baikal-Amur Railway (BAM), where there was a shortage of doctors. His father’s fate motivated his interest in the humanities, therefore in 1979 he entered the part-time department of the Faculty of History of Vilnius State University and graduated five years later with honours (received a diploma summa cum laude) and acquired the specialty of historian, history and political science teacher.

V.P. Andriukaitis formed his attitudes toward social structures in his childhood and these attitudes are just as relevant now. The movements of Varpininkai (bell ringers), Liaudininkai (folklorists), social democrats like Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Vincas Čepinskis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, and Augustinas Janulaitis are among the signatory’s favourite Lithuanian public figures.

Underground activities

The formation of V.P. Andriukaitis’ views was greatly influenced by the dissident activities of his father. When studying in high school, he helped his father by distributing banned literature and organising illegal self-education circles. In 1975, V.P. Andriukaitis, together with Dr. Viktoras Kutorga, founded the underground Antanas Strazdelis University of Humanistic Self-Education in Vilnius (it operated until 1982), which, according to its leaders, was intended to nurture specialists for a future independent Lithuania. Documents of the State Security Committee (KGB) of the Lithuanian SSR include information that V.P. Andriukaitis, while working as a doctor in the central hospital of the Ignalina district, possessed an anti-Soviet attitude, gathered young people with “nationalist views” around him, on behalf of the above-mentioned Antanas Strazdelis University, he called on them to fight against the existing order, under the cover of legal activities related to country studies, he demonstrated hostility to the Soviet authorities and maintained contacts with other persons listed in the operative register (Jonas Trinkūnas, priest J. Lauriūnas, co-worker R. Žvirblytė and others).

In September 1976, he was arrested, interviewed and sentenced to 3 years of forced registration in Ignalina without the right to change his place of work and residence for his illegal activities at this university by the KGB at the LSSR Council of Ministers (Ignalina district branch). In September 1982, he was prevented from continuing those activities “through close connections”, yet his hostility to the Soviet authorities was not interrupted. He was interrogated, detained and investigated by the KGB many times.

V.P. Andriukaitis was given the nickname “Reformist” by the Soviet security, while measures to prevent his anti-Soviet activities were discussed in the operational activity plans of the agency prepared annually, the agents “Viktoras”, “Edgaras”, “Žemaitis”, “Olegas” and “Žvejys” were used to organize his surveillance. In 1976, after V.P. Andriukaitis had moved to Ignalina to live and work there, the Ignalina district department of the KGB took over the operational inspection case no. 1058 against V.P. Andriukaitis that had been handed over to them by the Kaunas City Department of the KGB. In 1977, this case was transferred to operative investigation case no. 139, and in 1982 (after “prophylaxis” – talks with the KGB aimed at him stopping his activities), it became operational surveillance case no. 1783. According to the information collected by the security services, V.P. Andriukaitis continued his hostile activities outside the Ignalina district, because, according to him, there was no soil to plough there, therefore he maintained contacts with like-minded people in Vilnius (especially after entering Vilnius University), Kaunas, Klaipėda and some other cities. For these reasons, the KGB Ignalina district department coordinated the tracking of V.P. Andriukaitis with the KGB Kaunas and Klaipėda city departments and KGB service 5 of the Lithuanian SSR (ideological counter-intelligence), which took over the investigation of the case against V.P. Andriukaitis after he had moved to Vilnius. At the end of V.P. Andriukaitis’ surveillance period and after his having had more warnings from the authorities, it was established that “his current behaviour was normal”, thus in 1986, the operational surveillance case no. 1783 of 7 volumes was renumbered as case no. 44505 and transferred to the KGB archive of the Lithuanian SSR.

According to the records present in the Agency’s registration log for investigated cases, compiled by Department 10 of the KGB of the Lithuanian SSR, the case should have been kept until 1993, but the special archive of Lithuania does not have the case, its fate is unknown. On 3 November 1989, the KGB service “Z” of the Lithuanian SSR (ideological counter-intelligence) initiated a new operative inspection, case no. 2338, due to V.P. Andriukaitis’ criticism of the Communist Party and the Soviet government in his speeches and revision of the theory of Marxism-Leninism. The case was closed on 11 March 1990, and destroyed the next day.

His political views and intensive anti-Soviet activities hindered the defence of V.P. Andriukaitis’ dissertation on the topic of healthcare, he was not accepted to the research department of the Institute of History of the Academy of Sciences of the Lithuanian SSR, so he independently studied law, economics, philosophy and other fields of science. Up until 1989, V.P. Andriukaitis was an active participant in the underground activities of the social democratic circle.

Professional (medical) career

Over the period from 1975 through 1976, V.P. Andriukaitis worked as a surgeon at Kaunas 3rd Clinical Hospital, from 1976 through 1985 – as a surgeon of the Ignalina District Central Hospital. In 1979, he completed a course in general surgery specialization at Vilnius University, in 1980 – a course in military surgery specialization at the Riga District Military Hospital, in 1982 – a course in abdominal surgery specialization at Vilnius University, in 1983 – a course in trauma and orthopedic surgery specialization at Vilnius University. In 1984, he became a surgeon of category 2, in 1989, a cardiovascular surgeon of category 1. Over the period of 1985-1993, he worked as a cardiac surgeon at the Cardiac Surgery Centre of Vilnius Republican Clinical Hospital.

From 2006 through 2008, he delivered lectures and developed projects on health law and social issues at the State Environmental Health Centre of the Republic of Lithuania.

Political activities

Over the period 1988-1989, V.P. Andriukaitis was an active participant in the legalisation of the Lithuanian Social Democratic Party (LSDP), a member of the initiative group for its restoration, and a participant of the Lithuanian Reform Movement Sąjūdis (LPS). In cooperation with others, he was involved in the development of the LSDP and LPS election programmes to the Supreme Council of the Lithuanian SSR, preparing social security and healthcare reform projects and the main provisions of future laws.

In 1990-1992, V.P. Andriukaitis was a Deputy of the Supreme Council of the Republic of Lithuania, elected with the support of the Sąjūdis (the Lithuanian Reform Movement). In parliament he was a member of the working group for the development of the March 11 documents, the National Science Concept and the National Health Concept, he was also a member of the working group for the preparation of the Constitution. Later, he was elected to the Seimas of the Republic of Lithuania for the same single-mandate Žirmūnai constituency of the city of Vilnius in 1992, 1996 and 2000. He prepared the new wording of the Referendum Law of the Republic of Lithuania, was a member of the working group for drafting amendments to the Constitution of the Republic of Lithuania. He was also involved in the activities of the Health, Social Affairs and Labour Committee of the Seimas of the Republic of Lithuania, helping to prepare drafts of social, labour, health and state management laws, and was the head of working groups for draft laws. From 1994-1996, he was a member of the Committee on Human Rights and Legal Affairs of the Council of Europe of the Seimas of the Republic of Lithuania.

In 1992-2000, V.P. Andriukaitis represented Lithuania in the Baltic Assembly, was elected deputy head of the Seimas delegation of the Republic of Lithuania in the Baltic Assembly. In 1992-1996, he represented Lithuania in the Council of Europe and took care of fostering human rights together with the members of the parliaments of 44 European countries. In 1996-2000, he worked in the Governance Reforms and Municipalities Committee of the Seimas of the Republic of Lithuania. From 2000 until 12 July 2001, he worked in the Foreign Affairs Committee of the Seimas of the Republic of Lithuania, was elected as head of the faction of the Social Democratic Coalition and became the leader of the opposition in the Seimas of the Republic of Lithuania. From 12 July 2001 he was the Deputy Speaker of the Seimas of the Republic of Lithuania and from 31 July 2001 he was appointed Chairman of the European Affairs Committee of the Seimas of the Republic of Lithuania. In 2002-2003, as Head of the delegation of Lithuanian representatives at the European Convention, Andriukaitis decided the future of the European Union together with 105 of the most famous European politicians. In the March-November of 2000, he was a member of the Vilnius City Municipality Council. In 1997, 2002 and 2019 he ran for the post of President of the Republic of Lithuania.

Additionally, in 1989-1995 and 1997-1999 Andriukaitis was LSDP Vice-Chairman, in 1999-2001, LSDP Chairman, in 2008-2012, Deputy Chairman of the European Affairs Committee of the Seimas of the Republic of Lithuania, Member of the Foreign Affairs Committee, Deputy Chairman of the LSDP Party, in 2012-2014 he was Minister of Health of the Republic of Lithuania and from 2014 to 2020 he was appointed the European Union Commissioner for Health and Food Safety. Since 2020 he has had the role of Special Envoy of the World Health Organization for the European Region.

During the period 1990-2004, V.P. Andriukaitis prepared more than 140 drafts of legal acts and their amendments.

In 2004, he voluntarily renounced the mandate of a member of the Seimas of the Republic of Lithuania after the Seimas of the Republic of Lithuania did not agree to cancel the immunity of a member of the Seimas of the Republic of Lithuania due to unfounded suspicions of corruption. In 2005, he won the legal proceedings for the sake of honour and dignity against the former Prosecutor General of the Republic of Lithuania.

Awards

Medal of January 13 in commemoration of 1991 (1996);
Independence Medal (2000);
Medal of the Baltic Assembly for upholding the unity and cooperation of the Baltic States (2002);
Order of the Republic of Portugal “Ordent do Merito Gra-Cruz” (2003);
Cross of the Commander of the Order of Grand Duke Gediminas of Lithuania (2004);
Medal to commemorate Lithuania’s membership of the European Union, commemorative statue “Gražina” on the occasion of Lithuania’s accession to NATO (2004);
Awarded for services to medicine as one of the initiators in creating the Lithuanian national health concept and the legal basis of the Lithuanian health system and was awarded the title of meritorious Lithuanian health specialist (2005);
Medal for the 20th Anniversary of the Restitution of Lithuania’s Independence (2010);
In 2012, in commemoration of the 20th anniversary of the Constitution of the Republic of Lithuania, was awarded by the Faculty of Law of Vilnius University the Constitution Cup – the Titular Constitution – for the development of the application of the Constitution;
Award of the Seimas of the Republic of Lithuania for special merits to Lithuania in pursuit of EU membership, World Health Organization award for merits in the field of tobacco control (2014);
In 2017, Honoris causa degree was awarded at the State University of Medicine and Pharmacy of the Republic of Moldova;
In 2019, by decree of the President of the Republic of France, V.P. Andriukaitis was appointed an officer of the Legion of Honour for his services in the field of agriculture. This is merit for work at the European Commission in the areas of food safety, strengthening public health, crisis management, combating antimicrobial resistance and achieving high results of the World Health Organization’s sustainable development goals;
In the February of 2020, the prestigious award of the European Organization of Rare Diseases (EURORDIS) was presented for political decisions made in the fight against rare diseases.

Family

V.P. Andriukaitis’ wife, Irena Meižytė-Andriukaitienė, (b. 1959; also from a family of exiles) is a Lithuanian, Ph.D. student at the Institute of Lithuanian Language, chief referee of the editorial office of the bulletin of the Supreme Court of the Republic of Lithuania and a translator. Children: sons Šarūnas (b. 1981; self-employed), Gediminas (b. 1983; project manager of the Lithuanian Human Rights Centre, director of the festival Nepatogus kinas (The Cinema of Discomfort), and daughter Rūta (b. 1987; junior assistant at the Faculty of Medicine of Vilnius University).

Miscellaneous

Over the period 1998-2004 – a member of the International Medical Association; from 1989 through 1996 – a member of the Lithuanian Doctors’ Union. From 1989 to date – membership in the Lithuanian Heart Association, Lithuanian Trade Union Centre, and Tourist Club. From 2004 – honorary member of the Lithuanian University of Law. From 2017 – honorary member of the European Esperanto Union.

From 2004 through 2008 – the director of the public institution Institute of Social Economic Research (completed studies on the legal basis of the management and transformation of Lithuanian railways, the privatization of railway infrastructure, and the forecast of possible scenarios for Lithuanian socio-economic development, etc.). From 2005 through 2008 – President of the Lithuanian Handball Federation.

Fields of activity: political science, history, sociology, law, healthcare.

Publications: co-author of 44 books, published 616 articles in the Lithuanian press on medical history, surgery, political science, labour market organization and other issues.

Languages: English, Polish, Russian, German.

Hobbies: travel, ethnography, philosophy, music, medicine, poetry, sports.

Slides:
1. Visualization of the section.
2. The Andriukaitis family during the period of exile in Yakutia. From the left: Remigijus Švedrys, mother Liuda, Petras Eimutis, father Alfonsas, Vytenis Povilas and Šarūnas Kazimieras. 1957, August. The author of the photograph is unknown.
Archive signature: LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 1.
3. The Andriukaitis family. 1st row (from the left): mother Liuda, Vytenis Povilas, Petras Eimutis, father Alfonsas. 2nd row: Šarūnas Kazimieras. 1959, Kaunas. The author of the photograph is unknown.
Archive signature: LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 3, l. 2.
4. Birth certificate of V.P. Andriukaitis. 9 August 1951.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. On 9 August 1951, the exiled Liuda Andriukaitienė gave birth to her son Vytenis Povilas in the Kiusiuri hospital located on this site. At present, a new hospital building stands next to the foundations of the burned-down hospital. 2008. The author of the photographs is G. Alekna.
Photographs taken during the expedition “Following the footsteps of the Laptevians” conducted in Yakutia in 2008. Participants of the expedition: Gediminas Andriukaitis, son of V.P. Andriukaitis, Darius Vilkišius, Viktoras Šiurgotas, Vigimantas Girnys.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. The Andriukaitis family vignette.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7-8. Curriculum Vitae of V.P. Andriukaitis (in English).
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

1976 m. Vilniuje, pogrindyje, buvo įkurtas slaptas universitetas. Jo vėliavoje akis pagauna lietuviškas spalvas – geltoną, žalią, raudoną. Pagrindinė universiteto tezė – demokratinis socialistinis humanizmas, simbolis – planetos, kurioje susitinka žmonės, kontūras. Universitetui buvo suteiktas poeto, humanisto Antano Strazdelio vardas. Vienas iš universiteto įkūrėjų buvo Vytenis Povilas Andriukaitis. 

Toliau pateikta ištrauka iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“ (2012).

3 SKYRIUS

POGRINDŽIO UNIVERSITETAS

Daug kam sovietmečiu idėja steigti pogrindinį universitetą galėjo panašėti į beprotybę ar savanorišką virvės užsinėrimą ant kaklo.

Nebuvome kvaili, mėginome apsisaugoti, laviruoti. Turėjome steigti universitetą taip, kad jis vienu metu būtų ir legalus, ir nelegalus, legaliai tai būtų visuomeninė veikla (gelbėjo tai, kad v. Kutorga buvo pripažintas antifašistas, o universitetas – liaudies švietimo ratelis, kairiosios minties), o toje veikloje paslėpti tai, ką darome nelegalaus, užmaskuoti. Nutarėme steigti tuometinei valdžiai priimtiną Liaudies švietimo universitetą – Antano Strazdelio humanistinės socialistinės minties universitetą. Sovietmečiu liaudies švietimo universitetai buvo populiarūs, jie veikė šviečiamosios krypties „Žinijos draugijos“ sistemoje, juose buvo skaitomos įdomios paskaitos ir mums taip pat tai buvo puiki priedanga. Universiteto rektoriumi tapo V. Kutorga.

Antanas Strazdelis – poetas, bet ne toks žinomas kaip kiti, pavyzdžiui, Maironis. Kodėl steigėte būtent jo, o ne kokio kito žmogaus vardo universitetą?

Antanas Strazdelis buvo toleruojamas sovietinių ideologų, nes tai buvo kunigas, sulaužęs bažnytines normas, pirmasis parašęs poemą apie vargą, siūlęs sukilti prieš vargą ir neteisybę, skurdą. Tai – liaudies vaikas, poetas, humanistas. Štai ištrauka iš jo eilėraščio: „Lietuviai – pikti žmonės/ Tarp jų nėra malonės/Tarp jų trūksta meilystės/ O labiausiai – žmonystės“. Poetas pirmą kartą sukūrė lietuvišką humanizmo sąvoką – žmonystė. Jis išryškino žmonystės stokos problemą mūsų literatūroje ir gyvenime. Jo humanistinės pažiūros iš tiesų imponavo mums. Universitetas veikė nuo 1976 metų sausio 3-iosios iki 1981 metų. Sukūrėme universiteto himną, patys pagaminome kelių spalvų vėliavą. Geltona vėliavos spalva – mikrokosmoso simbolis. Mat, norint per mikroskopą stebėti ląsteles, reikia ryškaus apšvietimo. Juoda spalva – tai makrokosmosas. Tik tamsią naktį, toli nuo miesto apšvietimo atsiveria didinga Visatos panorama. Žalia – tai mūsų planetos Žemės, ekologinės harmonijos spalva. Raudona – tai žmogaus įkaitusios emocijos, karštas kraujas, humanistinis altruizmas. Balta – tai proto, idėjos, žmonijos istorinės atminties spalva – noosferos spalva. O galime įžvelgti ir Lietuvos trispalvės derinį. Universiteto pagrindinė tezė – socialistinis demokratinis humanizmas (SDH), o simbolis – planetos kontūras, kur susitinka žmonės. Žmogus sutinka žmogų, pasiryžęs jam daugiau savęs atiduoti, nei iš jo sau gauti.

Tokia buvo humanistinė altruizmo formulė – daugiau duoti nei gauti. Ketverius metus buvau šio universiteto dekanas, paskaitas skaitė 76 lektoriai. Daktaras V. Kutorga buvo onkologas, medikas, medikų istorikų draugijos narys, Onkologų draugijos narys, labai aktyvus visuomenininkas, intelektualas, pats skaitydavo mums paskaitas, labai daug dirbo. Buvau jo dešinioji ranka, priklausiau Medikų istorikų draugijai, mes Kaune padėjome kurti ir Medicinos istorijos muziejų.

A. Strazdelio universitetas negalėjo taip staiga išdygti kaip grybas po lietaus. Turėjo būti kažkoks įdirbis, kažkokios idėjos, kol visa tai įgavo realų pavidalą.

Niekas niekada neatsiranda šiaip sau. Maždaug 1972–1974 metais faktiškai vadovavau folkloriniam būreliui, kuris glaudėsi Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje. Būrelį įsteigėme pasiūlius folkloristui Petrui Vėlyviui ir disidentui, gydytojui Povilui Butkevičiui, kuris pats turėjo didelę šeimą, gerai suprato jaunimą, kraštotyrą lankė ir jo dukra Ramunė. Jie pakišo man mintį, ar nevertėtų folkloro muzikos būrelį įsteigti ir Rumšiškėse. Įsteigėme, ten susiradę bendraminčių, viena jų – Nijolė Pliuraitė. Mes kėlėme reikalavimus, kad šiame būrelyje būtų skaitomos Lietuvos istorijos, etnografijos, menotyros paskaitos, kad būrelio nariai aktyviai rinktų medžiagą, rašytų referatus, įsipareigotų atlikti ir praktinius darbus, susijusius su Tėvynės pažinimu. O taip pat prisiimtų ir narystės būrelyje moralinius įsipareigojimus. Turėjome tikslą per tą būrelio veiklą apimti ir visus Lietuvos regionus, surasti juose aktyvių lietuvybės puoselėtojų, patikimų bendradarbių.

Taip realiai plėtėsi ir žmonių bei pažinčių ratas. Taigi pagrindus universitetui dėjome jau kraštotyrinėje ir folklorinėje veikloje, mezgėsi bendravimas su disidentiniu katalikų pogrindžiu ir disidentiniu rusų pogrindžiu, su aktyviais tarybinės inteligentijos atstovais. Taip bandėme ieškoti atsvaros sovietinei tikrovei. Žinoma, tada nebuvome įtakingi ir galingi, bet dirbome su viltimi. Gyvavo etnografiniai pogrindiniai vakarėliai ir pogrindinės mokyklos, paskaitos, kuriose mus mokydavo disidentai P. Butkevičius, L. Dambrauskas, dailės istorikas P. Galaunė, dramaturgas J. Grušas, folkloristė Marijona Čilvinaitė, dailininkas Vytautas Ciplijauskas, su kuriuo esame išdainavę gausybę gražių liaudiškų dainų ir kurio spalvingi paveikslai primena – žiūrėkime į rudenį, į tiltus, į tekantį vandenį, į medžių šaknis ir ieškokime Lietuvos. Mylėjome Kauno intelektualus, dailininkus, ypač Liudą Truikį.Kai Liudas Truikys su savo žmona, operos soliste Marijona Rakauskaite eidavo Laisvės alėja, nuo jų elegantiškos poros negalėdavai atitraukti akių – pora atrodė lyg šedevras. M. Čilvinaitė buvo A. Smetonos laikų žiežirbininkų – socialistinio jaunimo sąjungos aktyvistė. Ji man, išvykstant į BAM‘ą, padovanojo šuninukę – iš šuns kailio pasiūtą liemenę, kurią turiu iki šiol. Žinoma, ji jau apiplyšusi, bet vis dar labai šilta, pasiimu ją į visus turistinius žygius, vilkiu vakarais prie laužo, pasidedu vietoj pagalvės.

Mes įsteigę liaudies folkloro grupę prie Liaudies buities muziejaus, siekėme sukurti platų etnografinį tinklą, skatinti tautinį, kultūrinį sąmoningumą, tautinių vertybių puoselėjimą, mums buvo svarbu, kad žmonės nesurusėtų, neatitrūktų nuo savo šaknų, nenutautėtų. Mūsų folklorinis būrelis gyvavo pustrečių metų, nes visą laiką buvome stebimi saugumo. Kai dėl KGB spaudimo šį būrelį teko uždaryti, mes 1974 metais prisiglaudėme pas Mamertą Karklelį Statybininkų kultūros rūmuose. Pastatėme K. Donelaičio poemą „Metai“, kuri skambėjo kaip himnas lietuvybei ir lietuviškumui priminti. Premjeroje salė lūžo nuo žiūrovų gausos. Iš „Metų“ išspaudėme tokią roko operą, trenkėme tokius muzikinius „gabalus“, kad abejingų neliko. Tačiau šios veiklos neužteko. Klausimas, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva – nedavė ramybės. Reikėjo ieškoti tvirtesnės pasaulėžiūros ir gilesnių žinių, norint atsakyti į klausimą, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva. Vyko paskaitos, savišvieta, diskusijos – šios veiklos išdavoje ir atsirado A. Strazdelio universitetas.

Gaila, kad kai kurie folkloristai dabar tapo nacionalpatriotais, ura patriotais, radikalais, megztomis beretėmis ir aršiai puola mane už tai, kad pasirinkau demokratinio socializmo kelią. Bet jį pasirinkau dar tarybiniais laikais, po ilgų studijų metų. Žinoma, tada visi, įvairių politinių įsitikinimų žmonės, pasisakėme už lietuvybę, bet kas būtų buvę, jei tokie nacionalistiniai šūkiai „Lietuva – lietuviams“, kokius vis dažniau girdime dabar, būtų skambėję Sąjūdžio kūrimosi metais, 1989 metais? Jokio Sąjūdžio tuomet nebūtų buvę, visas pasaulis būtų nuo Lietuvos nusigrežęs, manydamas, kad gimė nauja nacionalistinių radikalų ar net neofašistų karta.

Būtų keista ir įtartina, jei už tokią veiklą, kad ir kruopščiai slepiamą ir maskuojamą, nebūtumėte patekęs į saugumo akiratį.

Žinoma, buvau pastebėtas ir mano veiklą sekė. Kažkas iš lankiusiųjų folkloro būrelį studentų buvo užverbuoti saugumo. Mane išdavė. Saugumas žinojo ne tik apie tikrąsias veiklos intencijas pogrindiniame universitete, jie turėjo duomenų ir apie mano pogrindinę veiklą medicinos institute. Kaip jau minėjau, visai neseniai, prieš keletą metų, iš archyvinių KGB dokumentų sužinojau, kad buvau išduotas savo aplinkos žmonių. Turiu dokumentą, kuriame rašoma: „Operatyviniu būdu gauta duomenų, kad Andriukaitis Vytenis ir jo ryšys Andrejevas (klasės draugas), iki antitarybinių atsišaukimų platinimų namuose laikė rašymo mašinėlę ir didelį kiekį medžiagos, kuriuos po to paslėpė. Be to, Andriukaitis Vytenis ir jo brolis Petras siūlė agentui Pranui sukurti antitarybinę koordinuotą grupę. Atsišaukimų gaminimą ir platinimą jie laikė efektyvia antitarybinės kovos forma“. Vadinasi, agentas Pranas buvo vienas iš mano artimų draugų.

Mano kolega signataras A. Patackas man pasakė, jog įtaria vieną mūsų bendrą draugą, kad šis neva buvo tas agentas. Kaip minėjau, nenorėdamas apkalbėti žmogaus, aš jam parašiau laišką ir paprašiau išsklaidyti mano abejones. Jis, kaip jau sakiau, savo atsakyme paneigė buvęs tuo agentu. Šiandien jis yra mokyklos direktorius, turi užauginęs tris vaikus. Graži šeima, reikia ją saugoti, tad tikiu, kad galėjo būti ir kitų asmenų, kurie gal buvo rašę agentūrinius pranešimus. Tada niekaip nesupratau, kodėl mano gyvenimas pakrypo taip netikėtai. 1976 metais rugsėjo 15 dieną buvau suimtas, tuo pat metu Klaipėdoje suėmė mano brolį Petrą. A. Strazdelio universitetas veikė nuo tų pačių metų sausio mėnesio, todėl klausimų dėl suėmimo dabar jau nekyla. Mat, saugumas sekė ir kitus mano žingsnius, bet apie A. Strazdelio universiteto įsteigimą mane tardantieji tuo metu dar nežinojo.

Nejaugi, matydamas, kas vyksta, kad esate sekamas, vis tiek toliau rizikavote savo laisve? Juk buvo galima rinktis ir pasyvesnę, mažiau regimą rezistenciją?

Matydamas, kad man Lietuvoje bus vis sunkiau veikti, 1975 metais, baigęs KMI, pasiprašiau išleidžiamas į BAM‘ą, kur virė vieno didžiausių sovietmečio projektų Baikalo-Amūro magistralės statybos, ten statė geležinkelį, trūko medikų. Taigi kaip jaunasis specialistas pasiėmiau paskyrimą dirbti BAM‘e. Draugams pasakojau norįs važiuoti ir atsidurti tokioje vietoje, kur įgyčiau daugiau medicinos praktikos. Maniau, atidirbsiu pagal paskyrimą privalomus trejus metus, grįšiu į Lietuvą, gausiu butą (nes tokios privilegijos buvo ten atidirbus). Giliai širdyje tikėjausi galėsiąs apvažiuoti visas Sibiro vietas, surinkti medžiagą apie tremtinius, kalinius, kalėjimus, lagerius, galbūt kai kur pavyks pastatyti paminklus, be to, galėsiu užmegzti ryšius su Rusijos disidentais, galėsime pamėginti kurti kairiųjų socialistų organizaciją įvairiose SSRS vietose.

Planus papasakojau broliui Petrui, draugui Petrui Kimbriui ir dar vienam žmogui, kurio pavardės dabar specialiai nesakau. Niekas daugiau apie tikruosius mano vykimo į BAM‘ą planus nežinojo. Tačiau manęs laukė staigmena – vietoj to, kad atsidurčiau BAM‘e, atsiduriau Radviliškyje, geležinkelio poliklinikoje. Saugumas, gavęs informacijos apie tikruosius mano ketinimus, pasistengė. Buvo 1975 metų liepa, kai sužinojau, kad mano paskyrimas yra pakeistas. Įniršau – parašiau skundą TSRS sveikatos apsaugos ministrui ir pareikalavau Sovietų Sąjungos sveikatos ministro, kad man grąžintų paskyrimą. Rugpjūčio 21 dieną priėmė sprendimą, kad gaunu laisvą diplomą, t.y. galiu pasirinkti vietą, kur dirbsiu Lietuvoje. Daug kartų klausiau savęs – kaip galėjau būti iššifruotas ir negalėjau atsakyti. Supratau viena – izoliacija susijusi su tuo, kad kažkas gerai žinojo informaciją ir tikruosius mano tikslus Sibire. Nesupratau, iš kur jie gali visą tai žinoti. Netikėjau. Pasilikau Lietuvoje, negavau darbo. Supratau, kad mano padėtis bloga, tačiau nepaisant to, nenutraukėme nelegalios pogrindinės veiklos. Ir po viso to mes vis tiek įsteigėme A. Strazdelio universitetą.

Visgi galiausiai gavote darbo pagal įgytą gydytojo chirurgo profesiją?

Tada jau aiškiai žinojau, kad esu suvaržytas, mano veikla akylai stebima. Nors bandžiau įsidarbinti profesoriaus Leono Klumbio vadovaujamoje neurochirurgijos katedroje Kauno medicinos instituto klinikose, Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti, nes profesorius gavo nurodymą nepriimti manęs. Jis man akis į akį pasakė: „Vyteni, tavo kelias bus sunkus, tepadeda tau Dievas“. Išėjau aiškiai supratęs – Kaune niekur negalėsiu dirbti, nors internatūrą atlikau Kauno trečiojoje ligoninėje. Saugumo nurodymu Sveikatos ministerija man parinko dvi vietas – Mažeikius arba Ignaliną. Nors turėjau laisvą diplomą niekur kitur darbo negavau. Išvažiavau į Ignaliną.

Ten dirbau aštuonerius metus irgi oponuodamas santvarkai – nesilanksčiau vietinei valdžiai, neėmiau iš profsąjungos nė vieno talono jokiai prekei įsigyti, o juk tada profsąjungos skirstydavo ne tik butus, automobilius, bet ir baldus, buitinę techniką, kilimus, kelialapius į sanatorijas. Nieko neėmiau – baldus pats pasidariau iš lentų ir medžio plokščių, pasidariau stalą, kurio kojas padariau iš šakotos obels kamieno. Sekcija, kurią tada sumontavau, turiu ir dabar namuose Vilniuje. Kadangi iš Ignalinos vėliau krausčiausi į Vilnių, į Mėnulio gatvę, o iš ten – į dabartinį butą Vilniaus senamiestyje, mano savadarbiai baldai gerokai nukentėjo. Neprašiau ir paskyros automobiliui. Mašinos sovietmečiu neturėjau, pirmąjį automobilį savo gyvenime įsigijau 1997 metais, tai buvo „Rover“ ir jį atidaviau savo sūnui Šarūnui, bet už tai esu sukaupęs milžinišką per tris kambarius biblioteką. Kodėl nesinaudojau profsąjungų teikiamomis gėrybėmis? Iškėliau sau asmeninį iššūkį, kad su sovietu valdžia nekolaboruosiu ir savo principų už kokį nors daiktą neišduosiu. Lyg ir naivus šiandien atrodo toks principas, bet visuotinio deficito ir visuotinio skirstymo pagal talonus laikais, tai buvo šiokia tokia pozicija.

Kaip vėliau visgi pavyko persikėlti iš mažo miestelio į sostinę ir dar tapti prestižinės chirurgijos srities – širdies chirurgu?

Neįtikėtinas atsitiktinumas. Aš jau buvau įpratęs prie pilvo ertmės chirurgijos, be to, baigiau ir Vilniaus Universiteto istorijos fakultetą. Norėjau iš Ignalinos keltis į Vilnių ir tęsti šį darbą. Bet atsitiko kitaip – į Ignaliną dėl krūtinės ląstos traumos operacijai buvo iškviestas kardiochirurgas. Širdies chirurgas, dabar profesorius, o tada docentas Giedrius Uždavinys per operaciją manęs paklausė, ar ne mano tėvas Alfonsas Andriukaitis, parašęs pogrindyje platinamą knygą „Bausmė be nusikaltimo“ ir prisipažino ją skaitęs. Po pašnekesio jis man pasakė: „Mums reikia chirurgų. Atvažiuok į Vilnių“. Kiek pagalvojęs sutikau pereiti į šią širdies chirurgijos sritį, žinoma, viską vėl reikėjo pradėti nuo pradžių. Tuo metu klinikai vadovavo profesorius, garsusis širdies chirurgas Algimantas Marcinkevičius. Jis manimi patikėjo ir ištraukė iš Ignalinos. Per dvejus metus taip patobulėjau, kad man suteikė teisę širdį operuoti savarankiškai. Ir jaunesnių kolegų komanda, su kuria dirbau ir iš kurios mokiausi, dabar yra jau jaunesnės kartos medicinos garsenybės: G. Kundrotas, G. Kalinauskas, V. Lebetkevičius, V. Tarutis, K. Versockas ir kiti . Dvejus metus kasdien važinėjau iš Ignalinos į darbą Vilniuje traukiniu, vėliau pavyko pasikeisti ir butą iš Ignalinos į Vilnių. Subačiaus gatvėje gyvenu iki šiol.

<...>

***
In 1976, a secret underground university was established in Vilnius. The eye-catching colours of the Lithuanian flag – yellow, green, and red – were reflected in the flag of the university. The main mission of the university was democratic socialist humanism, while the symbol was the outline of a planet where people meet. The university was named after the Lithuanian poet and humanist Antanas Strazdelis. One of the founders of the university was Vytenis Povilas Andriukaitis.

The following is an excerpt from Inga Liutkevičienė’s book Lithuanian Immunity: Life Interview of Vytenis Povilas Andriukaitis (2012).

SECTION 3

UNDERGROUND UNIVERSITY

Don’t you think that to many people of those days the idea of establishing an underground university under the Soviet regime might have seemed madness or the voluntary hanging of a rope around one’s neck?

We were far from being stupid, we did try to protect ourselves, to manoeuvre. We had an idea to establish the university to serve both functions, legal and illegal at the same time. Legally it had to be a public activity (it was protected by the fact that V. Kutorga was recognised as an anti-fascist, while the university was supposed to be a circle of popular education, of leftist thought), and that activity had to disguise and to hide our illegal activities. We decided to establish a People’s Education University acceptable to the then government – the Antanas Strazdels University of Humanistic Socialist Thought. In the Soviet era, public education universities were popular, they operated within the system of the educational direction of the “Knowledge Society”, in which interesting lectures were given, and it also served us as a great cover. V. Kutorga became the rector of the university.

Antanas Strazdelis was a poet, yet not as well-known as others, for example, Maironis. Why did you establish a university named after him but not after someone else?

Antanas Strazdelis was tolerated by Soviet ideology makers due to the fact that he was a priest who broke church norms, and who was the first to write a poem about misery, calling for a rise against misery, injustice and poverty. This is a child of the people, a poet, a humanist. Here is a quote from his poem: “Lithuanians are evil people/ Among them there is no grace/ Among them there is a lack of love/ And most of all, a lack of humanity”. This poet was the first to create the Lithuanian concept of humanism – humanity. He highlighted the problem of a lack of humanity in our literature and life. We were really impressed with his humanistic views. The university operated from January 3, 1976 to 1981. We created a university anthem and made a multi-coloured flag ourselves. The yellow colour of the flag was a symbol of the microcosm. After all, in order to observe cells through a microscope, you need bright lighting. Black was representing the macrocosm. Only on a dark night, far from the city lights, does the magnificent panorama of the universe open up. Green represented the colour of ecological harmony of our planet Earth. Red stood for a person’s heated emotions, hot blood, humanistic altruism. White reflected the colour of the mind, the idea, a historical memory of mankind – the colour of the noosphere. So, a combination of the Lithuanian tricolour flag was also visible. The main mission of the university was Socialist Democratic Humanism (SDH), while the symbol was the outline of a planet where people meet. A person meets a person who is determined to give more of himself to others than he is to receive from them.

This was the humanist formula for altruism – to give more than one receives. I was the dean of this university for four years, 76 lecturers gave lectures. Dr. V. Kutorga was an oncologist, a physician, a member of the Society of Medical Historians, a member of the Society of Oncologists and a very active public figure, an intellectual who used to give us lectures and worked very hard. I was his right-hand man, I belonged to the Society of Medical Historians, and we also helped to establish the Museum of Medical History in Kaunas.

Antanas Strazdelis University could not have sprung up so quickly like a mushroom from the rain. You must have done some preparatory work before your idea took real shape.

Nothing ever comes out of nothing. From 1972 to 1974 I was actually the leader of the folklore club which was based in the Folk Household Museum of Rumšiškės. We established the group following the suggestions given by folklorist Petras Vėlyvius and the dissident doctor Povilas Butkevičius, who himself had a large family and understood young people well. His daughter Ramunė also attended the regional history circle. To consider the idea of establishing a folklore music club in Rumšiškės was also their suggestion. After finding like-minded people there, such as Nijolė Pliuraitė, we managed to establish this club in Rumšiškės. We required that lectures on the history, ethnography and art of Lithuania be delivered in this club, that the members of the club actively collect material, write research papers, and undertake practical work related to the acquisition of knowledge of the Motherland, and thereby assume the moral obligations of membership in the circle. We had the goal of involving all the regions of Lithuania in the activities of the club, to find active Lithuanians and reliable co-workers to promote Lithuanian historic and cultural values.

As a result of these activities, the circle of people and acquaintances was expanding. The foundations for the university were laid by our activities carried out in the fields of local history and folklore, communication with the dissident Catholic underground and the dissident Russian underground, with active representatives of the Soviet intelligentsia. These were our attempts at finding a counterbalance to the Soviet reality. We were neither influential nor powerful then, but we worked and nourished a hope. There were ethnographic underground parties and underground schools and lectures where we were taught by dissidents such as P. Butkevičius, L. Dambrauskas, the art historian P. Galaunė, playwright J. Grušas, folklorist Marijona Čilvinaitė, painter Vytautas Ciplijauskas, all of whom we sang many beautiful folk songs with and whose colourful paintings inspired us to look at autumn, bridges, flowing water, tree roots and thus discover Lithuania. We loved Kaunas intellectuals and artists, especially Liudas Truikis.

When Liudas Truikys and his wife, the opera soloist Marijona Rakauskaitė, used to walk down Laisvės Avenue people couldn’t take their eyes off this elegant couple – the couple looked like a masterpiece. M. Čilvinaitė was an activist of the socialist youth union of Žiežirbinikai (The Sparkers) during the time of Antanas Smetona. When I left for BAM (Baikal-Amur Mainline), she gave me a vest made of dog fur, which I still possess. Of course, it’s already tattered but still very warm, I take it with me on all my hiking trips, I wear it around the fire in the evenings or use it instead of a pillow.

By establishing a folk folklore group at the Folk Household Museum, we aimed to create a wide ethnographic network, promote national and cultural awareness, and foster national values. Our folklore group existed for two and a half years because we were watched by security all the time. When, in 1974, this group had to be closed due to KGB pressure, we took refuge with Mamertas Karklelis in the Builders’ Culture Palace. We staged the poem Metai by K. Donelaitis which sounded like an anthem reminding us of Lithuania and the Lithuanian identity. The first night performance attracted such a huge audience that the hall was packed to capacity. We squeezed such a rock opera out of Metai, hit such musical “pieces” that there were no indifferent people. However, we did not limit ourselves with this activity. The question that did not give me peace was the one about what independent Lithuania should be. It was necessary to look for a broader outlook and deeper knowledge in order to answer the question of what independent Lithuania should be like. Ongoing lectures, self-studies, discussions and other activities gave birth to A. Strazdelis University.

It is a pity that some folklorists have now become national patriots, hurrah patriots, radicals, knitted berets and fiercely attack me for choosing the path of democratic socialism. But I chose it back in Soviet times, after many years of study. Of course, then all of us, people of various political convictions, stood up for Lithuania, but what would have happened if such nationalist slogans “Lithuania - for Lithuanians”, which we hear increasingly more often now, had sounded in the year of the creation of Sąjūdis, in 1989? There would have been no Sąjūdis, the whole world would have turned away from Lithuania, thinking that a new generation of nationalist radicals or even neo-fascists had been born.

It would be strange and suspicious if your activities, even carefully concealed and disguised, had not come under the radar of security.

There is no doubt that I was noticed and my activities were followed. Some of the students who attended the folklore club were recruited by security. I was betrayed. Not only did security know about the true intentions of the underground university, they also had information about my underground activities at the medical institute. As I have already mentioned, quite recently, a few years ago, I learned from archive documents of the KGB that I was betrayed by people from my environment. I have a document in which was written: “In an operational way, data was obtained that Andriukaitis Vytenis and his relation Andrejevas (a classmate) kept a typewriter and a large amount of material at home before the distribution of anti-Soviet circulars, which they then hid. In addition, Andriukaitis Vytenis and his brother Petras suggested creating an anti-Soviet coordinated group to agent Pranas. They considered the production and distribution of circulars to be an effective form of anti-Soviet struggle.” Agent Pranas was one of my close friends.

My fellow signatory A. Patackas told me that he suspected one of our mutual friends of being that agent. As I mentioned, I did not want to slander the man, so I wrote him a letter and asked him to clear my doubts. He, as I said, denied in his reply that he had been that agent. Today he is a school principal and has raised three children. A beautiful family, it deserves to be protected, so I believe that there could have been other persons who might have written agency reports. At the time, I had no idea why my life had taken such an unexpected turn. I was arrested on 15 September, 1976, at the same time my brother Petras was arrested in Klaipėda. A. Strazdelis University had been operating since January of the same year, therefore, there are no questions as to the arrest now. After all, the security followed my other steps as well, but those who were interrogating me were not aware of the establishment of A. Strazdelis University at that time.

Apparently after seeing what was going on, being followed, you seem to have continued risking your freedom. After all, it was possible to choose a more passive, less visible resistance, wasn’t it?

I was aware of the fact that it would be more and more difficult for me to work in Lithuania. In 1975, after graduating from KMI (Kaunas Medical Institute), I asked for permission to leave for BAM where the construction of one of the biggest projects of the Soviet era, the Baikal-Amur Mainline, was underway. A railway was being built there, and there was a shortage of doctors. So, as a young specialist, I accepted the appointment to work at BAM. I told my friends that I wanted to go and find myself in a place where I could get more medical practice. I thought I would work for the three years required by the appointment, return to Lithuania, and get an apartment (because there were such privileges after working there). Deep in my heart, I hoped to be able to go around all parts of Siberia, collect material about people in exile, prisoners, prisons, camps, and maybe there would be a chance to build monuments somewhere. In addition, I would be able to establish relations with Russian dissidents, and we would be able to attempt the creation of a left-wing socialist organization in various parts of the USSR.

I told to my brother Petras about the plans, along with my friend Petras Kimbrys and another person whose name I am not saying now on purpose. No one else knew about my real plans about going to BAM. However, a surprise was looming ahead – instead of ending up at BAM, I ended up in Radviliškis, the railway polyclinic. Security had been tipped off about my true intentions and intervened. It was July 1975 when I learned that my appointment had been changed. I was furious – I wrote a letter of complaint to the Minister of Health of the USSR and demanded that the Minister of Health of the Soviet Union return my appointment. On 21 August they made a decision that I receive a free diploma, i.e. I could choose the place of employment in Lithuania. I asked myself many times – how could they have known about me and was not be able to find the answer. I realized one thing – this isolation was related to the fact that someone was well aware of the information and my real goals in Siberia. I didn’t understand how they could know all that. I didn’t believe it. I stayed in Lithuania, I did not get a job. I realized that my situation was bad, but despite this, we did not stop the illegal underground activities. And after all that, we still managed to establish A. Strazdelis University.

How did you end up getting a job as a doctor-surgeon?

At that time I clearly knew that I was under pressure, that my activities were being monitored closely. Although I tried to get a job in the Department of Neurosurgery, headed by Professor Leonas Klumbys in Kaunas Medical Institute Clinics, Republican Clinical Hospital, it was not destined to happen because the professor had received an order not to accept me. He said to me face to face, “Vytenis, your path will be difficult, may God help you.” I left with a clear understanding that I wouldn’t be able to get employment anywhere in Kaunas even though I had completed an internship at Kaunas third hospital. According to the security instructions, the Ministry of Health chose two places for me – Mažeikiai or Ignalina. Although I had a free diploma, I did not get a job anywhere else. I left for Ignalina.

In Ignalina I worked for eight years. During that period, I continued resisting the system – refused to appease the local government, did not accept a single coupon from the trade union to buy any goods, and in those days the trade unions used to distribute not only apartments and cars, but also furniture, household appliances, carpets and tickets to sanatoriums. I didn’t accept anything – I made the furniture myself from boards and wood panels, I made a table, the legs of which I made from the trunk of a branched apple tree. The dining room cabinet I had assembled in those days is still standing in my home in Vilnius. My homemade furniture suffered a great deal during my moves from Ignalina to Mėnulis Street in Vilnius, from there to my current apartment in the old town of Vilnius. I didn’t ask the authorities to designate a car for me either. I didn’t have a car in Soviet times. I bought my first car in 1997, it was a Rover and I passed it on to my son Šarūnas. However, I have accumulated a huge three-room library. Why didn’t I take advantage of the benefits provided by the unions? I set myself a personal challenge that I would not collaborate with the Soviet authorities or betray my principles for anything in return. This principle seems naive today, but in the times of deficits and distribution based on vouchers, it was somewhat of a position.

How did you manage to move from a small town to the capital and still become a heart surgeon in the prestigious field of surgery?

It was an incredible coincidence. I was already doing abdominal surgery, besides, I also graduated from the Faculty of History of Vilnius University. I wanted to move from Ignalina to Vilnius and continue this work. But something happened differently – a cardiac surgeon was called to Ignalina for an operation on a chest injury. Cardiac surgeon, now professor, and then associate professor Giedrius Uždavinys asked me during the operation if my father was Alfonsas Andriukaitis, who had written the underground book “Punishment Without a Crime” and confessed that he had read it. He told me: “We need surgeons. Come to Vilnius". After some thought, I agreed to switch to this area of cardiac surgery, of course, I had to start all over again. At that time, the clinic was headed by a professor, the famous heart surgeon Algimantas Marcinkevičius. He believed in me and pulled me out of Ignalina. In two years, I had improved so much that I was given the right to perform heart surgery on my own. The team of younger colleagues with whom I worked and from whom I learned are now medical celebrities of the younger generation: G. Kundrotas, G. Kalinauskas, V. Lebetkevičius, V. Tarutis, K. Versockas and others. For two years, I travelled from Ignalina to work in Vilnius by train every day, and later I managed to change my apartment from Ignalina to Vilnius. I still live on Subačius Street.

<...>

Skaidrės:
1. A. Andriukaitis (1-as iš kairės) jaunystės metais Kaune.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. A. Andriukaitis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. A. Andriukaitis (1-oje eilėje, 1-as iš kairės) Kaune, su 4 vidurinės mokyklos mokytojais ir mokiniais prieš baigiamuosius abitūros egzaminus. 1941 m. birželio 11 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. A. Andriukaitis (2-oje eilėje, 2-as iš kairės) su Kauno 4 vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. A. Andriukaitis su draugais Kaune.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. A. Andriukaitis (1st on the left) in his younger days in Kaunas.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. A. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. A. Andriukaitis (1st row, 1st on the left) in Kaunas, with 4 secondary school teachers and pupils before the final school graduation exams. 11 June 1941.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. A. Andriukaitis (2nd row, 2nd on the left) with the teachers of Kaunas secondary school No. 4.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. A. Andriukaitis with friends in Kaunas.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Liuda Gikytė su savo mama.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–5. Liuda Gikytė jaunystėje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Liuda Gikytė ir Alfonsas Andriukaitis savo vestuvių dieną. 1937 m. vasario 6 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai su Liudos mama, broliu ir jo žmona.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Liuda Andriukaitienė su pirmagimiu Remigijumi Švedriu dažnai ilsėdavosi pušyne šalia savo namų Klaipėdoje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. Liuda ir Alfonsas Andriukaičiai su pirmagimiu Remigijumi Švedriu pušyne šalia savo namų Klaipėdoje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. Liuda Andriukaitienė prie pražydusios obels.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
11. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai, jau gyvendami Vilniuje, nusifotografavo prie įėjimo į Šventosios Dvasios cerkvę Aušros Vartų gatvėje. 1940 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. Liuda Gikytė with her mother.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2-5. Liuda Gikytė in her younger days.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. Liuda Gikytė and Alfonsas Andriukaitis on their wedding day on 6 February 1937.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Alfonsas and Liuda Andriukaitis with Liuda’s mother, brother and his wife.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8. Liuda Andriukaitienė and her first child, Remigijus Švedris taking a rest in the pine forest near their home in Klaipėda.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
9. Liuda and Alfonsas Andriukaitis with their first child Remigijus Švedris in the pine forest near their home in Klaipėda.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
10. Liuda Andriukaitienė by a blooming apple tree.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
11. Alfonsas and Liuda Andriukaitis, who were already living in Vilnius, took this photo at the entrance to the Church of the Holy Spirit on Aušros Vartų Street in 1940.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Gorno Atlaisko kaimas Altajaus krašte, kur iš pradžių buvo ištremti Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai su vaikais.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–6. Tremties vieta amžino įšalo žemėje Jakutijos krašte, Kiusiuro kaime.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Tremties vieta Tit-Arų saloje.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. The village of Gorno Atlaisk in the Altai region, where Alfonsas and Liuda Andriukaitis and their children were initially exiled.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2-6. The site of exile in the land of permafrost in the village of Kyusiur, Yakutia region.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. The site of exile on the island of Tit-Aros.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–2. Alfonsas ir Liuda Andriukaičiai tremties Sibire laikotarpiu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. A. Andriukaitis su bendradarbiais prie pirmo visos šeimos rankomis pastatyto namo Oliokminske.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. A. Andriukaitis (1-as iš dešinės) su likimo draugais sunkių darbų tremtyje metu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. A. Andriukaitis (1-oje eilėje, 1-as iš kairės) tremtyje dirbo ir matematikos mokytoju. Su kitais mokytojais ir auklėtiniais.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Tremtinyje Liuda Andriukaitienė buvo apdovanota pirmojo laipsnio Motinystės šlovės medaliu už penkis užaugintus vaikus. Tai ir atvėrė Chruščiovo laikais Andriukaičių šeimai kelią atgal į Lietuvą.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. A. Andriukaičio rašytas prašymas Bulunsko raj. vadovybei ir Bulunsko raj. valdžios įsakymas dėl jo skyrimo matematikos mokytoju.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–9. A. Andriukaičio rašytas prašymas Bulunsko raj. valdžiai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1-2. Alfonsas and Liuda Andriukaitis in exile in Siberia.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. A. Andriukaitis with his co-workers at the first house built by the hands of the whole family in Oliokminsk.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. A. Andriukaitis (1st from the right) with friends of the same fate during hard work in exile.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. A. Andriukaitis (1st row, 1st from the left) also worked as a mathematics teacher in exile. With other teachers and students.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. While in exile, Liuda Andriukaitienė was awarded the 1st class Medal of Honour for Motherhood for raising five children. This opened the way back to Lithuania for the Andriukaitis family during Khrushchev’s time.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Application written by A. Andriukaitis to the governance of Bulunsk district and order of the governance of Bulunsk district regarding his appointment as a mathematics teacher.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8-9. Application written by A. Andriukaitis to the authorities of Bulunska district.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–2. Pažymos apie A. Andriukaičio veiklą.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3–5. V. P. Andriukaičio mamos Liudos pasas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6–7. V. P. Andriukaičio mamos Liudos maldaknygė ir rožančius, kuriuos išsaugojo visą tremties laikotarpį. 
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–11. V. P. Andriukaičio mamos Liudos siuvinėti buities reikmenys.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
12–15. V. P. Andriukaičio tėčio Alfonso užrašai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1-2. Certificates about the activities of A. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3-5. Passport of V.P. Andriukaitis’ mother Liuda.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6-7. V.P. Andriukaitis’ mother Liuda’s prayer book and rosary, which she kept throughout the period of exile.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8-11. Household items embroidered by V.P. Andriukaitis’ mother Liuda.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
12-15. Notes of V.P. Andriukaitis’ father Alfonsas.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. A. Andriukaičio gyvenimo aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–6. A. Andriukaičio rašyti pareiškimai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. A. Andriukaičio gyvenimo aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–11. Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos šaukimai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
12–16. A. Andriukaičio dalyvavimo Lietuvos sodininkų draugijos veikloje dokumentai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. Biography of A. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2-6. Applications written by A. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Biography of A. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8-11. Summons of the State Security Committee under the Council of Ministers of the Lithuanian SSR.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
12-16. Documents related to A. Andriukaitis’ participation in the activities of the Lithuanian Society of Gardeners.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

1. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 2-oji abiturientų laida (11^c klasė) su Auklėtoju A. Peckumi. 1969 m. birželio 21 d.
V. P. Andriukaitis – 3-oje eilėje, 3-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 2-osios abiturientų laidos vinjetė. 1969 m.
V. P. Andriukaitis – apatinėje eilėje, 7-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. V. P. Andriukaičiui įteikiama pažyma, kad vidurinę mokyklą baigia kaip pretendentas gauti aukso medalį. 1969 m. birželio 23 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. V. P. Andriukaičio vidurinio mokslo baigimo atestatas. 1969 m. birželio 21 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–6. Kauno 24-osios vidurinės mokyklos 11^c klasės mokinio V. P. Andriukaičio charakteristika ir išrašas iš Kauno 24-osios vidurinės mokyklos Pedagogų Tarybos posėdžio. 1969 m. birželio 18 d., birželio 20 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. V. P. Andriukaičio viduriniojo mokslo baigimo aukso medalis.
Dėl to, kad V. P. Andriukaitis buvo iš disidentų šeimos, mokyklos vadovybė ir Kauno miesto valdžia iškart po vidurinio mokslo baigimo nusprendė neskirti jam šio apdovanojimo, kuris atvertų geresnes galimybes, tęsiant tolesnes studijas universitete. Tik po 2 metų šis medalis atkeliavo tiesiai iš Maskvos ir buvo įteiktas V. P. Andriukaičiui.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Kauno medicinos instituto Gydomojo fakulteto 24-osios absolventų laidos vinjetė. 1975 m.
V. P. Andriukaitis – 7-oje eilėje iš apačios, 10-as iš dešinės.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. V. P. Andriukaičio Kauno medicinos instituto gydomosios specialybės baigimo diplomas. 1975 m. birželio 27 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. V. P. Andriukaičio Kauno medicinos instituto chirurgijos internarūros baigimo pažymėjimas. 1976 m. birželio 21 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. The 2nd generation of graduates from Kaunas secondary school No. 24 (class 11c) with teacher A. Peckus on 21 June 1969. V.P. Andriukaitis – 3rd row, 3rd from the right.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. Vignette of the 2nd generation of graduates from Kaunas secondary school No. 24 in 1969.
V.P. Andriukaitis – in the bottom row, 7th from the right.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. V.P. Andriukaitis is awarded a certificate on his graduation from secondary school as a candidate for a gold medal. 23 June 1969.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. V.P. Andriukaitis secondary school graduation certificate. 21 June 1969.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5-6. Reference letter for V.P. Andriukaitis, a student of class 11c of Kaunas secondary school No. 24, and an extract from the meeting of the Council of Teachers of Kaunas secondary school No. 24. 18 June, 20 June, 1969.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Gold medal conferred on V.P. Andriukaitis at his secondary school graduation.
Due to the fact that V.P. Andriukaitis originated from a family of dissidents, right after he graduated from secondary school, the managers of the school and the Kaunas city governance made a decision not to give him this award which could have offered him better opportunities for further studies at university. Only 2 years later, this medal arrived directly from Moscow and was presented to V.P. Andriukaitis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8. Vignette of the 24th generation of graduates from the Faculty of Medicine of Kaunas Medical Institute. 1975.
V.P. Andriukaitis – 7th row from the bottom, 10th from the right.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
9. Diploma of V.P. Andriukaitis’ graduation from specialty of Medicine at Kaunas Institute of Medicine. 27 June 1975.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
10. Certificate of V.P. Andriukaitis’ graduation from the surgical internship at Kaunas Medical Institute. 21 June 1976.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Kauno medicinos instituto Gydomojo fakulteto gydomosios specialybės studento V. P. Andriukaičio egzaminų išrašas. 1978 m. gegužės 19 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Kauno medicinos instituto padėka V. P. Andriukaičiui.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Kauno medicinos instituto baigimo (su pagyrimu) pažymėjimo ženkliukas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–5. Medicininės praktikos metu.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. V. P. Andriukaitis su Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto istorijos specialybės diplomantais neakivaizdininkais. 1984 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. V. P. Andriukaičio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto istorijos specialybės baigimo diplomas. 1984 m. liepos 1 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos fakulteto istorijos specialybės studento V. P. Andriukaičio egzaminų išrašas. 1984 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. Exam transcript of V.P. Andriukaitis, a student of the medical specialty of the Medicine Faculty of Kaunas Medical Institute. 19 May 1978.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. Certificate of Appreciation awarded to V.P. Andriukaitis by Kaunas Medical Institute.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. Badge of Certificate of graduation (cum laude) from Kaunas Medical Institute.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4-5. Carrying out his medical internship.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. V.P. Andriukaitis with part-time graduates of history specialty from Vilnius State V. Kapsukas University. 1984.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Diploma of V.P. Andriukaitis’ graduation from Vilnius State V. Kapsukas University with a major in history. 1 July 1984.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8. Exam transcript of V.P. Andriukaitis, a history major student of V. Kapsukas University, Faculty of History, Vilnius State University. 1984.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Antano Strazdelio universiteto seminaro Viktoro Kutorgos bibliotekoje metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas. Iš kairės: Vytenis Povilas Andriukaitis, nenustatytas asmuo, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, Eimutis Petras Andriukaitis ir Viktoras Kutorga. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Antano Strazdelio universiteto seminaro Viktoro Kutorgos bibliotekoje metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Viktoras Kutorga seminaro metu. 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Su politinio kalinio Stanislovo Jako šeima jo bute Vilniuje. Stovi iš kairės: Jakas, Viktoras Kutorga ir Vytenis Povilas Andriukaitis. Sėdi: Jako žmona ir sūnus. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–6. Viktoro Kutorgos biblioteka: knygos, Antano Strazdelio universiteto vėliava, garsių humanistų fotografijos. 1979 m. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Atsisveikinant su Antano Strazdelio universiteto rektoriumi Viktoru Kutorga Kauno raj. Zapyškio kapinėse. 1991 m. birželio 24 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Antano Strazdelio universiteto vėliavoje esančių simbolių ir spalvų reikšmių aprašymas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
9. Vytenis Povilas Andriukaitis su Antano Strazdelio universiteto vėliava rankose. 2017 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. At a seminar held in the Viktoras Kutorga library of Antanas Strazdelis University. 1979. The author of the photograph is unknown. From left: Vytenis Povilas Andriukaitis, unidentified person, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, Petras Eimutis Andriukaitis and Viktoras Kutorga. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. At a seminar held in the Viktoras Kutorga library of Antanas Strazdelis University. 1979. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. Viktoras Kutorga at the seminar. 1979. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. With the family of political prisoner Stanislovas Jakas in his apartment in Vilnius. Standing from the left: Jakas, Viktoras Kutorga and Vytenis Povilas Andriukaitis. Seated: Jakas’ wife and son. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5-6. Library of Viktoras Kutorga: books, Antanas Strazdelis University flag, photographs of famous humanists. 1979. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. Farewell to Viktoras Kutorga, the Rector of Antanas Strazdelis University, in Zapyškis cemetery, Kaunas District. 24 June 1991.The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8. Description of the meanings of the symbols and colours on the flag of Antanas Strazdelis University.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
9. Vytenis Povilas Andriukaitis with the flag of Antanas Strazdelis University in his hands. 2017. The author of the photo is Audrius Zavadskis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–2. Vytenis Povilas Andriukaitis su muzikinio folklorinio būrelio dalyviais Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3–4. Muzikinio folklorinio būrelio nariai disidentas Povilas Butkevičius ir Vytenis Povilas Andriukaitis Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Vytenis Povilas Andriukaitis su Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju, kunigu, pamokslininku Tėvu Stanislovu ir disidentu iš Marijampolės Jonu Ambraziejumi. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6–9. Vytenis Povilas Andriukaitis su Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėju, kunigu, pamokslininku Tėvu Stanislovu Paberžėje. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
10. Su jėzuitų tėvu Jonu Lauriūnu Sąjūdžio mitingo Ignalinoje metu. 1989 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
11–13. Su kitais disidentais. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1-2. Vytenis Povilas Andriukaitis with the participants of the musical folklore circle during the rye harvest celebrated at Rumšiškių Museum. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3-4. Dissident Povilas Butkevičius and Vytenis Povilas Andriukaitis, members of the musical folklore group, during the rye harvest celebration at Rumšiškių Museum. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. Vytenis Povilas Andriukaitis with Father Stanislovas, an active participant in the Lithuanian resistance to the Soviet occupation, and Jonas Ambraziejus, a dissident from Marijampolė. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6-9. Vytenis Povilas Andriukaitis with Father Stanislovas, an active participant of the Lithuanian resistance to the Soviet occupation. Paberžė. The authors of the photographs are not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
10. With Jesuit Father Jonas Lauriūnas during the Sąjūdis rally in Ignalina. 1989. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
11-13. With other dissidents. The authors of the photographs are not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–7. Vytenis Povilas Andriukaitis su muzikinio folklorinio būrelio dalyviais Rumšiškių muziejuje švenčiamos rugiapjūtės metu. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1-7. Vytenis Povilas Andriukaitis with the participants of the musical folklore club during the rye harvest celebrated at Rumšiškių Museum. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Antano Strazdelio universiteto semestro apžvalga, dalyvių lankomumas ir darbų sąrašas. 1978 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–3. Humanistinės simbolikos ir chronologijos aktualumas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–7. V. P. Andriukaičio parengta Humaniškosios Kertelės bibliotekos Ignalinoje koncepcija. 1980 m.
Daktaras V. Kutorga pasiūlė vietoj universiteto užsiėmimų ciklo sukurti bibliotekų tinklą. 1982–1986 m. V. P. Andriukaitis su bendraminčiais įsteigė bibliotekas Vilniuje, Kaune, Kupiškyje, Ignalinoje. Į jas suvažiuodavo žmonės, buvo vedami teminiai pasitarimai, seminarai.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. Semester overview of Antanas Strazdelis University, attendance of participants and work list. 1978.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2-3. The relevance of humanist symbolism and chronology.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4-7. The concept of the Humaniška Kertelė (Humanistic Corner) library in Ignalina was developed by V.P. Andriukaitis. 1980.
Dr. V. Kutorga proposed the creation of a network of libraries instead of a cycle of university classes. In 1982-1986, V.P. Andriukaitis and like-minded people established libraries in Vilnius, Kaunas, Kupiškis, and Ignalina. The libraries received visitors, and thematic meetings and seminars were held there.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–2. Rumšiškių chartijos rankraščio, parašyto V. Kutorgos ranka, fragmentai, kalbantys apie dialektinę demokratiją ir demokratinį socializmą. Patvirtintas šios chartijos signatarų pavardėmis. 1985 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Tokius atsišaukimus gamino bei platino Kaune ir Vilniuje Vytenis Povilas ir Eimutis Petras Andriukaičiai. Pasirašydavo kaip „Neomarksistai“. Šiame atsišaukime spausdinimo klaida: „Neoistai“.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Humanizmo formulė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5–7. V. P. Andriukaičio pamąstymai apie V. Kutorgos seminaro metu išdėstytas mintis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8–9. V. Kutorgos parašytos veiklos gairės V. P. Andriukaičiui.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1-2. Fragments of the manuscript of the Rumšiškių Charter, handwritten by V. Kutorga, a talk about dialectical democracy and democratic socialism. Endorsed by the names of the signatories of this Charter. 1985.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. Samples of circulars produced and distributed in Kaunas and Vilnius by Vytenis Povilas and Eimutis Petras Andriukaitis. Signed as “Neo-Marxists”. The word “Neoists” in this circular was a misprint.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. Formula of humanism.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5-7. V.P. Andriukaitis’ reflections on V. Kutorga’s ideas presented during the seminar.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8-9. Guidelines for V.P. Andriukaitis’ activities written by V. Kutorga.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1. Vytenis su savo mylimąja Irena Meižyte. Apie 1979 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2–3. Vytenio ir Irenos vestuvių akimirkos. 1980 m. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Vytenis ir Irena Andriukaičiai su pirmagimiu Šarūnu. 1981 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Vytenis ir Irena Andriukaičiai su mažamečiais sūnūmis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Žmonos Irenos gimtadienio šventės metu. 1994 m. sausio 27 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. Vytenis with his beloved Irena Meižytė. About 1979. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2-3. Vytenis and Irena’s wedding photos. 1980. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. Vytenis and Irena Andriukaitis with their firstborn son Šarūnas. 1981. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. Vytenis and Irena Andriukaitis with their young sons. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. At the birthday celebration of his wife Irena. 27 January 1994. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

1. Su žmona Irena priėmimo LR Prezidentūroje metu. 1997 m. lapkričio 21 d. Fotografijos autorius – Vladas Gulevičius.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. Su žmona Irena apdovanojimų Lietuvos Nepriklausomybės medaliais LR Prezidentūroje įteikimo oficialiai ceremonijai pasibaigus. 2000 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Su žmona Irena švenčiant savo 50-metį. 2001 m. rugpjūčio 9 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Su žmona Irena savo namuose Vilniuje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Su žmona Irena gamtoje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Prie Šventosios Dvasios cerkvės įėjimo (Vilniaus Aušros Vartų gatvėje), kur 1940 m. V. P. Andriukaičio tėvai, jau gyvendami Vilniuje, čia nusifotografavo. 2010 m.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. With his wife Irena during the reception at the Presidency of the Republic of Lithuania. 21 November 1997. The author of the photo is Vladas Gulevičius.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. With his wife Irena after the official ceremony of awarding Lithuanian Independence Medals at the Presidency of the Republic of Lithuania. 2000.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. Celebrating his 50th birthday with his wife Irena. 9 August 2001. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. With his wife Irena in his home in Vilnius. 2002. The author of the photo is Audrius Zavadskis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. With his wife Irena in the countryside. 2002. The author of the photo is Audrius Zavadskis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. At the entrance to the Church of the Holy Spirit (on Aušros Vartai Street in Vilnius), where in 1940 the parents of V.P. Andriukaitis, who were already living in Vilnius, had taken this picture there. 2010.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skaidrės:
1–3. Su šeima akcijos „Baltijos kelias“ metu. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4. Bendra šeimos fotografija. Fotografijų autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
5. Visi kartu. 1994 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
6. Su V. P. Andriukaičio mama Liuda Andriukaitiene. 1994 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
7. Su žmona Irena, sūnūmis Šarūnu, Gediminu ir dukra Rūta jaukioje namų aplinkoje. 1998 m. Fotografijos autorius – Martynas Vidzbelis.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
8. Graži Andriukaičių šeima jaukioje namų aplinkoje. 2002 m. Fotografijos autorius – Audrius Zavadskis.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 120, l. 10.

Slides:
1-3. With the family during the “Baltic Road” campaign. 23 August 1988. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4. A joint family photograph. The author of the photographs is not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
5. All together. 1994. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
6. With V.P. Andriukaitis’ mother, Liuda Andriukaitienė. 1994. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
7. With his wife Irena, sons Šarūnas, Gediminas and daughter Rūta in a cosy home environment. 1998. The author of the photograph is Martynas Vidzbelis.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
8. The beautiful Andriukaitis family in a cosy home environment. 2002. The author of the photo is Audrius Zavadskis.
Archive signature: LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 120, l. 10.

Skaidrės:
1. Andriukaičiai su buvusiu LR Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku. 2000 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
2. V. P. Andriukaitis su žmona Irena ir sūnumi Šarūnu jo mokslo studijų baigimo proga. Diplomų įteikimo Vilniaus universitete ceremonijai pasibaigus. 2004 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
3. Šeimyninis fotokoliažas. Fotografijų autoriai – nenustatyti.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
4–6. Žmonos Irenos jubiliejaus šventinio vakaro metu. 2009 m. Fotografijos autorius – nenustatytas. 
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slides:
1. The Andriukaitis family with former President of the Republic of Lithuania Algirdas Mykolas Brazauskas. 2000. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
2. V.P. Andriukaitis with his wife Irena and son Šarūnas on the occasion of his son’s graduation from university studies. After the graduation ceremony at Vilnius University. 2004. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
3. Family photo collage. The authors of the photographs are not identified.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.
4-6. During the festive evening of his wife Irena’s anniversary. 2009. The author of the photograph is unknown.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
The author of the photograph is Džoja Gunda Barysaitė.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties) apdovanojo V. P. Andriukaičio tėtį Alfonsą Andriukaitį. Ceremonijoje dalyvavo visa V. P. Andriukaičio šeima, jo brolis Remigijus bei brolių Antano ir Eimučio Petro vaikai.
The President of the Republic of Lithuania Valdas Adamkus awarded the Order of the Cross of Vytis (posthumously) to Alfonsas Andriukaitis, the father of V.P. Andriukaitis. The entire family of V.P. Andriukaitis, his brother Remigijus and the children of brothers Antanas and Eimutis Petras participated in the ceremony.

2 skaidrė: Apdovanojimą iš LR Prezidento Valdo Adamkaus priėmė Liuda Andriukaitienė. Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

3 skaidrė: V. P. Andriukaitis ir jo artimieji Vyčio Kryžiaus ordino (po mirties) apdovanojimo atsiėmimo 2003 m. sausio 12 d. LR Seime metu. 2003 m. rugpjūčio 3 d. darytas fotokoliažas. Fotografijų autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slide 2: Liuda Andriukaitienė accepted the award from Valdas Adamkus, the President of the Republic of Lithuania. The author of the photograph is Džoja Gunda Barysaitė.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Slide 3: V.P. Andriukaitis and his relatives at the Order of the Cross of Vytis (posthumously) award ceremony in the Seimas of the Republic of Lithuania on 12 January 2003. The photo collage was made on 3 August 2003. The author of the photographs is Džoja Gunda Barysaitė.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

2 skaidrė:  Alfonso Andriukaičio apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties) pažymėjimas. 2003 m. sausio 8 d.
LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 138, l. 22.

3 skaidrė: Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais“ išrašas. 2003 m. sausio 8 d.
Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.

Slide 2: Certificate of the awarding of Alfonsas Andriukaitis with the Order of the Cross of Vytis (posthumously). 8 January 2003.
Archive signature: LVNA, f. 58, dokumentų sąrašas Nr. 1, b. 138, l. 22.

Slide 3: Extract from the decree of the President of the Republic of Lithuania Valdas Adamkus “On awarding citizens of the Republic of Lithuania and foreign countries with orders of the State of Lithuania”. 8 January 2003.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.

Iš asmeninio Vytenio Povilo Andriukaičio archyvo.
From the family archive of Vytenis Povilas Andriukaitis.