Šiemet sukanka 70 metų nuo didžiausio Lietuvos gyventojų trėmimo, kuris buvo įvykdytas 1948 m. gegužės mėnesį. Šiam gyventojų trėmimui okupacinė valdžia kruopščiai pasiruošė: 1948 m. gegužės 18 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Lietuvos KP (b) Centro komitetas, vykdydami SSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. 417-160vs „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos specialiajai tremčiai 12 tūkst. nelegaliai gyvenančių nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“, priėmė visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“. Trėmimui buvo slaptai rengiamasi – buvo suplanuota ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų, sudaryti pagrindinis ir rezervinis (pastarasis pradėtas rengti nuo 1948 m.) tremiamųjų asmenų sąrašai, į kuriuos buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolūkius ar kitaip neįtikusių sovietų valdžiai šeimos. Vykdant šią akciją, buvo siekiama palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, suaktyvinti žemės ūkio kolektyvizavimą, įbauginti lietuvių tautą ir priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietinimu.

  1948 m. gegužės trėmimo akcijai, kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), buvo sutelkta per 41 tūkst. baudėjų: MGB kariuomenės kareivių ir karininkų, stribų, operatyvinių darbuotojų (2,5 tūkst. jų atsiųsta iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir sričių), milicininkų, partinių ir sovietinių aktyvistų.

  1948 m. gegužės 22-23 d. buvo ištremti 40002 Lietuvos gyventojai, t. y. 11365 šeimos, iš jų beveik 12 tūkst. vaikų, apie 5 tūkst. asmenų, vyresnių nei 60 metų. Apie 1200 šeimų ir nemažai pavienių asmenų pavyko pasislėpti, tačiau vietoje jų buvo ištremtos šeimos iš rezervinio sąrašo. Apie 22 tūkst. tremtinių buvo apgyvendinti Krasnojarsko krašte, apie 11,5 tūkst. – Irkutsko srityje, per 4 tūkst. – Buriatijos–Mongolijos ASSR. Tremtiniai buvo apgyvendinami senuose barakuose, klubuose, sandėliuose ir kitose netinkamose gyventi patalpose.

  Į Sibiro taigą ar už poliarinio rato ištremtiems Lietuvos žmonėms buvo sunku prisitaikyti prie neįprastų gyvenimo sąlygų – dėl nuolatinių šalčių, užpustytų kelių tremtiniai buvo beveik atskirti nuo pasaulio, laiku negaudavo medicininės pagalbos, tremtinių vaikams tekdavo per pusnynus įveikti dešimtis kilometrų iki mokyklos, didelių pastangų reikėjo apsirūpinant malkomis ir geriamuoju vandeniu. Tremtiniams trūko maisto, drabužių, būtiniausių namų apyvokos daiktų. Nors per 1948 m. gegužės mėn. trėmimą oficialiai buvo leidžiama pasiimti turto iki 1000 kg, šia galimybe buvo beveik neįmanoma pasinaudoti, nes akcijos vykdytojai, tikėdamiesi pasipelnyti iš tremiamų asmenų turto ar norėdami parodyti savo valdžią bei neapykantą tremiamiesiems, skubindavo, neleisdavo pasiimti vertingesnių ar daug vietos užimančių daiktų.

  Dauguma 1948 metais ištremtų Lietuvos gyventojų buvo įdarbinti miško pramonės ūkiuose – vyrams, moterims, net vyresniems vaikams teko kirsti medžius, vasarą upėmis plukdyti rąstus, rišti sielius, lydėti jų karavanus, valyti upes nuo rąstų sangrūdų, tiesti kelius.

  Nors 1947 m. pabaigoje Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta kortelių sistema, produktų labai trūko, todėl jie ir toliau buvo normuojami. Gyvenimas tremtyje buvo žūtbūtinė kova dėl išlikimo, šios kovos sėkmė priklausė nuo šeimos narių amžiaus, darbingumo, kiek ir ko spėta pasiimti,  nuo Lietuvoje likusių artimųjų siunčiamos paramos. Nors pokario metais tremiamos šeimos nebebuvo išskiriamos, tačiau ir tuomet už savo ir savo vaikų gyvenimus dažnai grūmėsi vienos moterys, nes jų vyrai jau anksčiau buvo suimti, įkalinti ar žuvę. Šeimos, kuriose buvo daugiau vaikų ar dėl senatvės negalinčių dirbti asmenų, buvo priverstos badauti. Dėl sekinančio darbo, sunkių gyvenimo sąlygų, nuolatinio maisto trūkumo, ligų tremtyje mirė per 5 tūkst. 1948 m. tremtinių, iš jų beveik tūkstantis vaikų.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo parengtoje parodoje „Tremties šmėklos paliesti. Elena Jansonienė“ šis tragiškas mūsų tautos laikotarpis atskleidžiamas per archyve saugomo tremtinės Elenos Jansonienės fondo dokumentus.

• Kulnytė-Jansonienė gimė 1928 m. kovo 13 d. Šiaulių rajono Radvilų kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokėsi Verbūnų, Kužių pradinėse mokyklose, 1946 m. baigė Šiaulių II-ą mergaičių gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą, bet jos  baigti nespėjo.
• 1946 m. gruodžio mėn. E. Kulnytės-Jansonienės tėvai buvo išbuožinti – visas turtas ir 46 ha žemės atiteko valstybei. E. Kulnytė-Jansonienė pasitraukė iš namų ir apsigyveno Šiauliuose, kur pavyko įsidarbinti miesto vykdomajame komitete, vėliau – Šiaulių apskrities veislinių daržovių sėklų kontoroje.
• 1948 m. gegužės 22 d. E. Kulnytės-Jansonienės mama, brolis Rokas ir sesuo Janina buvo ištremti į Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitoko gyvenvietę. Išvengusi 1948 m. trėmimo, E. Kulnytė-Jansonienė buvo nuolat persekiojama, todėl buvo priversta slapstytis, keisti gyvenamąją vietą. Iki suėmimo 1951 m. ji dirbo buhaltere Radviliškio rajono Kalno-Gražionių, Jonavos rajono Žeimių ir Širvintų rajono Bartkuškių tarybiniuose ūkiuose.
• 1951 m. spalio 2 d. E. Kulnytė-Jansonienė su sūnumi Jauniumi ir seserimi Albina buvo ištremtos į Tomsko srities Podgorno rajoną, kirto mišką Bondiuro taigoje. 1953 m. gegužės mėn. po Stalino mirties atskirai ištremtiems šeimos nariams buvo leista susijungti - E. Kulnytė-Jansonienė ir jos sesuo Albina išvyko į Irkutsko sritį pas gimines.
• 1953 m. birželio mėn. E. Kulnytė-Jansonienė įsidarbino buhaltere Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitoko baldų kombinate. 1954 m. ji sukūrė šeimą, tremtyje gimė dukros Romualda ir Alma. 1960 m. vasario mėn. E. Jansonienei ir jos šeimai tremtis buvo panaikinta, tačiau uždrausta grįžti į Lietuvą, todėl iš pradžių teko apsigyventi Latvijoje ir tik vėliau pavyko persikelti į Lietuvą. 1960 m. gruodžio mėn. ji įstojo į Vilniaus buhalterinės apskaitos žemės ūkio technikumo neakivaizdinį skyrių, kurį 1962 m. baigė su pagyrimu. Nors buvo rekomenduota, Tauragės rajono tarybinių ūkių vadovai nepriėmė į darbą buvusios tremtinės. Tik po ilgų paieškų E. Jansonienei pavyko gauti darbą Skaudvilės rajono Norkiškio tarybiniame ūkyje. 1964 m. gegužės mėn. E. Jansonienė buvo perkelta dirbti vyr. buhaltere į Tauragės rajono Lomių tarybinį ūkį, o nuo 1970 m. persikėlė gyventi į Šiaulių rajono Pr. Jankutės kolūkį ir iki pensijos dirbo šio ūkio buhalterijoje.

Prasidėjus Atgimimui, E. Jansonienė aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje.

Ši paroda skirta tremtinės Elenos Kulnytės-Jansonienės 90-mečiui paminėti.

Parodoje eksponuojami dokumentai (juos dar 1993 m. metais perdavė E. Jansonienė): nuotraukos, artimųjų, draugų laiškai, mokslo baigimo pažymėjimai, charakteristikos, reabilitacijos pažymos, nacionalizuoto turto grąžinimo dokumentai, padėkos raštai, atsiminimai ir kt. atspindi jaunos gabios abiturientės svajonių žlugimą, patirtą ir išgyventą tremties baisumą, sugebėjimą išlikti, grįžti į tėvynę, įgyti profesinį išsilavinimą, užauginti vaikus ir sulaukti tautos atgimimo.

LITERATŪRA

Lietuvos kovų ir kančių istorija: dokumentų rinkinys. Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 m.

Kn. 1, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1994.