Parodos
Albumai
TEATRO IR KINO DAILININKĖS, TAPYTOJOS JUZEFOS ČEIČYTĖS 100 METŲ SUKAKTIS

PRATARMĖ

ŠIANDIEN GIMIAU

ALYVOMS IR VYŠNIOMS ŽYDINT

 Juzefa Čeičytė. LLMA. F. 676, ap. 1, b. 107, l. 165.

Juzefa Pajauta (Juta) Čeičytė, scenografė, kino dailininkė, tapytoja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (1997 m.), gimė 1922-05-19 Aleknų kaime (Juodupės valsčius, Rokiškio apskritis) ūkininkų šeimoje.

1941 m. baigė Linkuvos gimnaziją,  mokytojavo Rokiškio apskrityje.

1942–1943 m. kaip laisva klausytoja studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje iki ją vokiečiams uždarant. Vengdama išvežimo Reicho darbams į Vokietiją tuo pat metu mokytojavo Vilniaus mokyklose. 1944 m. atsikūrus akademijai, pavadintai Vilniaus dailės institutu, studijas tęsė pasirinkusi teatro dailininkės specialybę. 1948 m. dėl politinių priežasčių (tėvai buvo išvežti į Sibirą, brolis žuvo rezistencijos kovose) buvo persekiojama, iš instituto pašalinta. 1953 m. jai buvo leista tęsti studijas, kurias tais pačiais metais baigė eksternu.

1944 m. J. Čeičytė pradėjo vaidinti Vilniaus „Vaidilos“ teatre. 1945 m. jį sujungus su Vilniaus valstybiniu dramos teatru lankė teatro studiją, mokėsi R.Juknevičiaus kurse iki 1946 m., trumpai dirbo dailininke dekoratore teatre. 1948–1949 m. taip pat tapė dekoracijas Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre.

1949 m. atvažiavusi dirbti į Klaipėdos dramos teatrą iki 1954 m. vadovavo dekoracijų cechui, 1954–1961 m. buvo teatro vyriausioji dailininkė, kūrė lietuvių ir rusų trupių spektaklių scenografiją.1959 m. teatre surengė scenografijos eskizų parodą. Klaipėdoje dailininkė sukūrė virš 50 spektaklių scenovaizdžių ir kostiumų, scenografijoje atsiplėšdama nuo buitinio realizmo, ieškodama išgryninto simbolinio sceninio vaizdo (Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“, „Otelas“ , „Dvyliktoji naktis“, Moljero  „Tartiufas“, E. Voinič „Gylys“ ir kt.). J. Čeičytė taip pat kūrė scenovaizdžius ir kostiumus Vilniaus, Šiaulių, Kauno teatruose.

1963 m. kino režisierius R. Vabalas pakvietė dailininkę sukurti kostiumus vaidybinio filmo „Marš-marš, tra-ta-ta!“ veikėjams. Nuo to laiko iki 1978 m. Lietuvos kino studijoje J. Čeičytė kūrė kostiumus, buvo keliolikos filmų dailininkė-statytoja. Jos filmų sąraše yra „Naktys be nakvynės“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Naktibalda“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Žvangutis“ ir kiti.

Tapybos ieškojimus dailininkė tęsė baigusi darbą kino studijoje. 1982 m., ilgą laiką buvusi dailės gyvenimo šešėlyje, nors ir dalyvavusi grupinėse tapybos ir scenografijos parodose, surengė personalinę parodą, po kurios jai buvo suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas.

Ypatingo susidomėjimo dailininkės kūryba sulaukė po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo surengta  parodų Vilniuje, Kaune, gimtajame Rokiškyje, jos darbus kartu su kitų lietuvių dailininkų kūryba išvydo JAV, Vokietijos, Olandijos (Nyderlandai), Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos dailės parodų lankytojai ir žinovai, pradėjo kaupti dailės kūrinių kolekcininkai.

1995 m. kino dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius sukūrė ciklo „Menininkų portretai“ filmą „Juta, Juzefa Čeičytė“. 1999 m. ir 2007 m. buvo išleisti J. Čeičytės tapybos albumai.

Baigusi tapyti didesnio formato paveikslus dailininkė nenustojo kurti – piešti, rašyti eiles, leisti piešinių ir eilėraščių, sakymų knygas.

 Juzefa Čeičytė mirė šiemet, balandžio 13 d., nesulaukusi savo šimtmečio, palikusi ryškų kūrybos ir asmenybės pėdsaką Lietuvos dailės, teatro, kino istorijoje ir meno profesionalų, mylėtojų, kraštiečių atmintyje.

Juzefos Čeičytės autobiografiniai pasakojimai ir interviu:

Atsisiųsti 1

Atsisiųsti 2

Atsisiųsti 3

ŠIANDIEN GIMIAU

ALYVOMS IR VYŠNIOMS ŽYDINT

 Juzefa Čeičytė. LLMA. F. 676, ap. 1, b. 107, l. 165.

Juzefa Pajauta (Juta) Čeičytė, scenografė, kino dailininkė, tapytoja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (1997 m.), gimė 1922-05-19 Aleknų kaime (Juodupės valsčius, Rokiškio apskritis) ūkininkų šeimoje.

1941 m. baigė Linkuvos gimnaziją,  mokytojavo Rokiškio apskrityje.

1942–1943 m. kaip laisva klausytoja studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje iki ją vokiečiams uždarant. Vengdama išvežimo Reicho darbams į Vokietiją tuo pat metu mokytojavo Vilniaus mokyklose. 1944 m. atsikūrus akademijai, pavadintai Vilniaus dailės institutu, studijas tęsė pasirinkusi teatro dailininkės specialybę. 1948 m. dėl politinių priežasčių (tėvai buvo išvežti į Sibirą, brolis žuvo rezistencijos kovose) buvo persekiojama, iš instituto pašalinta. 1953 m. jai buvo leista tęsti studijas, kurias tais pačiais metais baigė eksternu.

1944 m. J. Čeičytė pradėjo vaidinti Vilniaus „Vaidilos“ teatre. 1945 m. jį sujungus su Vilniaus valstybiniu dramos teatru lankė teatro studiją, mokėsi R.Juknevičiaus kurse iki 1946 m., trumpai dirbo dailininke dekoratore teatre. 1948–1949 m. taip pat tapė dekoracijas Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre.

1949 m. atvažiavusi dirbti į Klaipėdos dramos teatrą iki 1954 m. vadovavo dekoracijų cechui, 1954–1961 m. buvo teatro vyriausioji dailininkė, kūrė lietuvių ir rusų trupių spektaklių scenografiją.1959 m. teatre surengė scenografijos eskizų parodą. Klaipėdoje dailininkė sukūrė virš 50 spektaklių scenovaizdžių ir kostiumų, scenografijoje atsiplėšdama nuo buitinio realizmo, ieškodama išgryninto simbolinio sceninio vaizdo (Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“, „Otelas“ , „Dvyliktoji naktis“, Moljero  „Tartiufas“, E. Voinič „Gylys“ ir kt.). J. Čeičytė taip pat kūrė scenovaizdžius ir kostiumus Vilniaus, Šiaulių, Kauno teatruose.

1963 m. kino režisierius R. Vabalas pakvietė dailininkę sukurti kostiumus vaidybinio filmo „Marš-marš, tra-ta-ta!“ veikėjams. Nuo to laiko iki 1978 m. Lietuvos kino studijoje J. Čeičytė kūrė kostiumus, buvo keliolikos filmų dailininkė-statytoja. Jos filmų sąraše yra „Naktys be nakvynės“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Naktibalda“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Žvangutis“ ir kiti.

Tapybos ieškojimus dailininkė tęsė baigusi darbą kino studijoje. 1982 m., ilgą laiką buvusi dailės gyvenimo šešėlyje, nors ir dalyvavusi grupinėse tapybos ir scenografijos parodose, surengė personalinę parodą, po kurios jai buvo suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas.

Ypatingo susidomėjimo dailininkės kūryba sulaukė po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo surengta  parodų Vilniuje, Kaune, gimtajame Rokiškyje, jos darbus kartu su kitų lietuvių dailininkų kūryba išvydo JAV, Vokietijos, Olandijos (Nyderlandai), Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos dailės parodų lankytojai ir žinovai, pradėjo kaupti dailės kūrinių kolekcininkai.

1995 m. kino dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius sukūrė ciklo „Menininkų portretai“ filmą „Juta, Juzefa Čeičytė“. 1999 m. ir 2007 m. buvo išleisti J. Čeičytės tapybos albumai.

Baigusi tapyti didesnio formato paveikslus dailininkė nenustojo kurti – piešti, rašyti eiles, leisti piešinių ir eilėraščių, sakymų knygas.

 Juzefa Čeičytė mirė šiemet, balandžio 13 d., nesulaukusi savo šimtmečio, palikusi ryškų kūrybos ir asmenybės pėdsaką Lietuvos dailės, teatro, kino istorijoje ir meno profesionalų, mylėtojų, kraštiečių atmintyje.

Juzefos Čeičytės autobiografiniai pasakojimai ir interviu:

Atsisiųsti 1

Atsisiųsti 2

Atsisiųsti 3



JUTOS LAIKAS

„Yra žmonių, kurių gyvenimas – pažiūros, darbai, poelgiai ir net pareigos – atspindi visuomenės gyvenimą ir atitinka laikmetį. Juzefos Čeičytės laikas su anuo metu nuolat prasilenkdavo, buvo greta ar net už jo ribų. Didieji meno valdininkai metų metais jos nepastebėjo, o ir Juta, galima sakyti, atsimokėjo jiems tuo pačiu. 

Eidama savo vargo keliu, susikaupus ir savaip vieniša net pažįstamų būryje, ji visuomet turėjo vieną tikrą vaistą nuo negandų – darbą. O ir šis kelias nebuvo įprastas. Pokario metais, būdama Klaipėdos teatro dailininke, ji pradėjo tapyti. Vėliau, Lietuvos kino studijoje režisieriams tarnaudama (tik kine dirbdamas dailininkas gali pajusti tos „tarnybos“ skonį), ji irgi rado savyje jėgų tapybai. (Beje, neturėdama jokio buto, ilgą laiką ir gyveno, ir kūrė dirbtuvės pastogėje). Jos tapybą buvo matę tik artimiausieji žmonės. Todėl 1982 metais surengta pirmoji personalinė tapybos paroda daugeliui, pažinojusiems Jutą kaip scenografę, sukėlė didžiulę nuostabą. Mat ekspozicija, atidaryta L. Brežnevo mirties dieną, tapo savotišku kūrybos triumfu. Atsivėrė uždaras ir ilgai slėptas dvasingumo ir ekspresijos nepraradęs pasaulis. Juta tapė daug ir intensyviai, kūrė ciklus, tarsi norėdama kuo greičiau, kol jėgos ir sveikata leidžia, išsakyti visa, kas širdy susikaupė. Daugiausia tai buvo abstrakcijos – rūsčių tonų, šykščios paletės, bet visuomet tvirtos kompozicijos ir subtilios tapybos.

Juta mokėsi V. Palaimos kurse, bet savo netiesioginiais mokytojais laiko Gudaitį ir Vienožinskį, daug dėmesio ir šilumos mokiniams spinduliavusius. Tačiau kūryboje niekieno pėdom nesekė ir bibliotekose prie meno albumų neplušo. Nesidairydama į šalis, ėjo gilyn į savo metaforiškų, simbolinių vizijų ir apmąstymų pasaulį. Todėl jos darbus visuomet atpažinsi ir su niekuo kitu nesupainiosi. Iš jų dvelkia išmintis, ramybė ir pusiausvyra. Pamenu, rengiant pirmąją Jutos personalinę parodą (vėliau jų būta dar kelios), teko susirašinėti niekad neįvardintų, nedatuotų darbų pavadinimus (tada dar jų reikėjo priedangai). Juta dažnai dvejodavo, kaip čia drobę pavadinti: „Ričardas III“ ar tiesiog „Javai“. Gal todėl jos darbai atspindi laiko universalumą“.

Audronė Girdzijauskaitė, 1992 m. (LLMA. F. 676, ap. 1, b. 161, l. 4.)

Virtualią parodą parengė Egidija Kaulakytė ir Marija Ežerskytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Juzefos Čeičytės ir kituose fonduose saugomų dokumentų.

JUTOS LAIKAS

„Yra žmonių, kurių gyvenimas – pažiūros, darbai, poelgiai ir net pareigos – atspindi visuomenės gyvenimą ir atitinka laikmetį. Juzefos Čeičytės laikas su anuo metu nuolat prasilenkdavo, buvo greta ar net už jo ribų. Didieji meno valdininkai metų metais jos nepastebėjo, o ir Juta, galima sakyti, atsimokėjo jiems tuo pačiu. 

Eidama savo vargo keliu, susikaupus ir savaip vieniša net pažįstamų būryje, ji visuomet turėjo vieną tikrą vaistą nuo negandų – darbą. O ir šis kelias nebuvo įprastas. Pokario metais, būdama Klaipėdos teatro dailininke, ji pradėjo tapyti. Vėliau, Lietuvos kino studijoje režisieriams tarnaudama (tik kine dirbdamas dailininkas gali pajusti tos „tarnybos“ skonį), ji irgi rado savyje jėgų tapybai. (Beje, neturėdama jokio buto, ilgą laiką ir gyveno, ir kūrė dirbtuvės pastogėje). Jos tapybą buvo matę tik artimiausieji žmonės. Todėl 1982 metais surengta pirmoji personalinė tapybos paroda daugeliui, pažinojusiems Jutą kaip scenografę, sukėlė didžiulę nuostabą. Mat ekspozicija, atidaryta L. Brežnevo mirties dieną, tapo savotišku kūrybos triumfu. Atsivėrė uždaras ir ilgai slėptas dvasingumo ir ekspresijos nepraradęs pasaulis. Juta tapė daug ir intensyviai, kūrė ciklus, tarsi norėdama kuo greičiau, kol jėgos ir sveikata leidžia, išsakyti visa, kas širdy susikaupė. Daugiausia tai buvo abstrakcijos – rūsčių tonų, šykščios paletės, bet visuomet tvirtos kompozicijos ir subtilios tapybos.

Juta mokėsi V. Palaimos kurse, bet savo netiesioginiais mokytojais laiko Gudaitį ir Vienožinskį, daug dėmesio ir šilumos mokiniams spinduliavusius. Tačiau kūryboje niekieno pėdom nesekė ir bibliotekose prie meno albumų neplušo. Nesidairydama į šalis, ėjo gilyn į savo metaforiškų, simbolinių vizijų ir apmąstymų pasaulį. Todėl jos darbus visuomet atpažinsi ir su niekuo kitu nesupainiosi. Iš jų dvelkia išmintis, ramybė ir pusiausvyra. Pamenu, rengiant pirmąją Jutos personalinę parodą (vėliau jų būta dar kelios), teko susirašinėti niekad neįvardintų, nedatuotų darbų pavadinimus (tada dar jų reikėjo priedangai). Juta dažnai dvejodavo, kaip čia drobę pavadinti: „Ričardas III“ ar tiesiog „Javai“. Gal todėl jos darbai atspindi laiko universalumą“.

Audronė Girdzijauskaitė, 1992 m. (LLMA. F. 676, ap. 1, b. 161, l. 4.)

Virtualią parodą parengė Egidija Kaulakytė ir Marija Ežerskytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Juzefos Čeičytės ir kituose fonduose saugomų dokumentų.

Lt En