Parodos
Albumai
SVEIKOS VISUOMENĖS KŪRIMO KELIU. SVEIKATOS APSAUGOS PROBLEMOS LAIKINOJOJE SOSTINĖJE (KRVA)

PRATARMĖ

                    Šioje parodoje pirmą kartą visuomenei plačiai pristatomi Kauno miesto savivaldybės Sveikatos skyriaus fondo dokumentai. Kartu demonstruojami Kauno miesto Savivaldybės, jos skyrių - Mokesčių inspekcijos, Statybos skyriaus, Pasų kortelių, taip pat Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus bei Prof. V. Tumėnienės sanatorijų fondų dokumentai.

                     Parodoje galima susipažinti su KMS Sveikatos skyriaus veiklos organizavimo dokumentais, Tarybos, gydytojų posėdžių protokolais, skyriaus veiklos ataskaitomis, infekcinių ligų statistika, tarnautojų bylomis, gydytojų sąrašais ir jų Lietuvos Respublikos vidaus pasų kortelėmis,  Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės ir sanatorijos, žydų ligoninės ,,Bikur Cholim“, įvairių draugijų dokumentais. Svarbiausia skyriaus veiklos sritis buvo likviduoti užkrečiamų ligų epidemijas, rūpintis gyventojų, ypač vaikų ir motinų sveikata. Skyrius taip pat vykdė sanitarinę priežiūrą mieste, rūpinosi sanitariniu visuomenės švietimu.  

                      Lietuva, 1918 metais atgavusi nepriklausomybę, buvo karo audrų ir epidemijų nuniokota neturtinga šalis. Po carinės Rusijos valdymo atėjusi vokiečių okupacija, vėliau kovos už Lietuvos nepriklausomybę sunaikino visą šalies ūkinį gyvenimą. Per I pasaulinį karą labai sumažėjo gydytojų, daug gydymo įstaigų buvo uždaryta, todėl pirmaisiais nepriklausomybės metais  gyventojų sveikatos apsauga buvo menka, medicinos pagalba daugeliui buvo neprieinama. Mirusiųjų skaičius buvo didesnis nei gimusiųjų. Bloga sanitarinė būklė bei siaučiančios epidemijos taip pat didino mirčių skaičių.

                      1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras J. Basanavičius, inžinierius profesorius S. Kairys, kunigas J. Staugaitis ir  daktaras J. Alekna. 1918 m. lapkričio 11 d. A. Voldemaro sudaryta vyriausybė Sveikatos komisiją reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Pagrindinis departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinius sveikatos sistemos pamatus, spręsti aktualias organizacines problemas. Paskirtas Sveikatos departamento direktorius ir VRM viceministras daktaras J. Alekna vieną iš pirmųjų pasirašė įsakymą dėl 20 apskričių gydytojų paskyrimo ir jų pareigų. Be Sveikatos departamento, sveikatos reikalų tvarkymu rūpinosi dar keturios ministerijos: Susisiekimo, Krašto apsaugos, Švietimo ir Teisingumo.  1920 m. Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos krašto) buvo tik 216 gydytojų, 98 dantų gydytojai, 163 felčeriai, 75 akušerės.

                      Nuo 1920 m. Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi ir visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 m. pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamų ligų.

                     Kauno miesto savivaldybės Sveikatos skyrius savo veiklą pradėjo 1919 m. vasario 11 d. kaip Socialinės apsaugos skyriaus poskyris, iš kurio 1919 m. balandžio 19 d.   sudarytas Medicinos ir sanitarijos skyrius. Iki 1934 metų skyrius vadinosi Kauno miesto Savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriumi.

                      KMS Sveikatos skyrius buvo burmistro žinioje. 1926 m.  skyriuje buvo šios įstaigos: KMS vaistinė, Centrinė ambulatorija, Senojo miesto, Naujojo miesto ir Karmelitų, Šančių, Žaliojo Kalno ir Slabados rajoninės ambulatorijos, Motinų ir kūdikių sveikatos globojimo centrai, Ryan’o vardo moterų ligoninė, Plaučių ligomis sergančių globojimo centras, dezinfekcijos stotis, Mokyklų medicinos centras, taip pat buvo paskirti visų miesto rajonų sanitariniai gydytojai ir veterinarijos gydytojas. Visų sveikatos globojimo centrų tikslas buvo kovoti su kūdikių, motinų bei kitų gyventojų mirtingumu, sergamumu. Buvo vykdomas sanitarinės priežiūros darbas. Sudarinėjami beturčių sąrašai, kurie, gavę Kauno miesto savivaldybės leidimą, ligoninėse gydydavosi nemokamai.

                      Svarbiausias skyriaus uždavinys buvo ,,kova su limpamomis ligomis“.  Po I-ojo pasaulinio karo grįždami į tėvynę Lietuvos gyventojai įvežė dėmėtąją šiltinę. Grįžtantiems asmenims 1920 m. pradžioje Obeliuose buvo įsteigtas karantinas – ligoninė, kur jie buvo izoliuojami ir gydomi. Tuo metu buvo išleista ir platinama nemažai plakatų ir atsišaukimų sanitarinio švietimo klausimais keliomis kalbomis. Didžiausias sergamumas dėmėtąja šiltine buvo 1920 m. Tuo pat metu plito ir dizenterija, vidurių šiltinė, difterija, skarlatina,  didelė problema buvo raupai. Grįžtantieji iš Rusijos buvo skiepijami nuo raupų.  Įveikti epidemijas buvo sunku, nes nepakako lėšų, reikėjo naujų ligoninių ir barakų, apmokyto medicinos personalo bei visuomenės švietimo. Kaune atskiros užkrečiamųjų ligų ligoninės nebuvo. Svarbiausia Kauno miesto ligoninė buvo Valstybinė ligoninė, kuri priklausė VRM Sveikatos departamentui.  Ligoniai, sergantys užkrečiamomis ligomis, iki 1922 m. birželio mėn. buvo gydomi Raudonojo Kryžiaus ligoninės Užkrečiamųjų ligų skyriuje. Žydų ligoninėje ,,Bikur Cholim“ buvo gydomi suaugusieji ir vaikai,  sergantys užkrečiamomis ligomis. Kunigo Pr. Bizausko įteigta labdaros Krikščioniškos meilės draugija 1928 metais pastatė pirmąją ligoninę, skirtą užkrečiamomis ligomis sergantiems ligoniams gydyti. Mokslo pasiekimų, gydytojų ir visuomenės pastangų dėka mažėjo gyventojų sergamumas užkrečiamomis ligomis. 1939 m. Lietuvoje įregistruoti 154 susirgimai dėmėtąja šiltine, 1771 – trachoma, 2030 – difterija, nuo kurios kasmet mirdavo  apie 500 vaikų.

                      Gerinant sveikatos apsaugą ypatingai buvo reikšmingas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir kitų  visuomeninių organizacijų vaidmuo bei sutelktos pajėgos. 1919 m. įkurtai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus  draugijai atiteko Rusijos imperijos Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninė. 1920 m. rugpjūčio mėn. į ligoninę buvo perkeltos Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus Akušerijos ir ginekologijos, Akių bei ausų, nosies ir gerklės klinikos. Ligoninės stacionaro skyriai ir poliklinika tapo klinikine baze Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus studijoms. Dr. P. Mažylis buvo paskirtas vadovauti  ligoninei. Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo pagrindinė ligoninė, teikusi medicininę pagalbą ne tik Kauno miesto, bet ir aplinkinių rajonų moterims.

                      Kūdikių mirtingumas Lietuvoje buvo didelis. Lietuvoje 1924 – 1935 m. vidutiniškai šimtui gimusių kūdikių teko 15,4 mirusių – tai žymiai daugiau negu kitose Vakarų Europos šalyse. Todėl labai svarbi buvo ne tik gydymo įstaigų, bet ir labdaros organizacijų pagalba motinoms ir vaikams - Vaikelio Jėzaus draugija, Lietuvos moterų globos komitetas, Šv. Vincento A Paulo draugija, Kūdikių gelbėjimo draugija, ,,Pieno lašo” draugija. Draugijos globojo vargingose šeimose augančius kūdikius ir kovojo su kūdikių sergamumu ir mirtingumu. ,,Pieno lašo” draugijai padėjo įsikurti žymios anglų visuomenės veikėjos filantropės ledi Muriel Paget’s misija, kuri Kaune įkūrė pirmąjį Lietuvoje Motinos ir vaiko sveikatos centrą su pieno virtuve. 1928 m. Kaune įsteigta Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, sujungusi visas tuo metu veikusias labdaros organizacijas, kurios rūpinosi vaikų sveikatingumu. Veikė ,,Caritas” ir ,,Oze” – žydų sveikatos draugija. Svarbi buvo pagalba, kurią suteikė Amerikos Raudonojo Kryžiaus misija Baltijos šalims remti, vadovaujama pulkininko leitenanto Edvardo Ryan’o.

                     Lietuvoje plito ir kita klastinga liga – džiova, nusinešusi ne vieną gyvybę. Dr. K. Grinius buvo pirmojo tuberkuliozinio dispanserio Kaune įsteigėjas, jo pastangų dėka 1930 m. buvo pastatyta pirmoji tuberkuliozės sanatorija A. Panemunėje. 1932 m. pradeda veikti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija A. Panemunėje, o 1933 m. prof. V. Tumėnienė atidaro privačią sanatoriją kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams.

                      Gydymas ligoninėse santykinai buvo pigus, negalintieji sumokėti gaudavo vietos savivaldybės pašalpą. 10 tūkstančių gyventojų 1940 m. teko 6,7 gydytojo, 30 ligoninių lovų, gimstamumas tūkstančiui gyventojų buvo 23, mirtingumas – 13. Lietuva pirmavo regione pagal gimstamumo rodiklį: Latviją lenkė 2 kartus, Estiją – net 3. Bet ir kūdikių mirtingumas Lietuvoje buvo didžiausias. Estija ir Latvija maždaug prilygo Vakarų Europai, ten kūdikių mirtingumas buvo perpus mažesnis nei Lietuvoje. Gydytojų skaičiumi Lietuva kone dvigubai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos. 1940 m. 10 tūkstančių  gyventojų  Latvijoje  teko 13,2 gydytojo,  Estijoje - 10.

                     Svarbi paskata gerinti sveikatingumo padėtį turėjo būti 1940 m. pavasarį pradėjusios veikti VDU klinikos.

 

      Panaudota literatūra:

      K. Baliutavičienė, Akušerija ir ginekologija Kaune 1918 – 1990 m., Kaunas, 2013

      Laiškonis, Infekcinės ligos Kaune XVI-XXI a., Kaunas, 2016

      Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2007, t. XII

                   

Lt En