Pirmoje eilėje iš kairės: 2. LSSR švietimo ministro pavaduotojas Liudas Gira, 5. Įgaliotosios komisijos pirmininkas Justas Paleckis, 6. V. Dekanozovas, 8. LSSR krašto apsaugos ministras Vincas Vitkauskas. Antroje eilėje iš kairės: 5. rašytojas Petras Cvirka, 7. LSSR švietimo ministras Antanas Venclova, 9. rašytoja Salomėja Nėris, 12. A. Sniečkus, 15. ELTA direktorius Kostas Korsakas. Maskva, Kremliaus rūmai. 1940 m. rugpjūčio 3 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 23 atv.-2.

1940 m. rugsėjo 26 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 5, l. 1, 4, 5.

[1941 m. vasario 5–9 d. ]

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-079435.

1941 m. gegužės 23 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 252, l. 67, 69.

Antano Sniečkaus pasirašytuose nutarimuose nurodyta iš Kauno karo muziejaus sodelio pašalinti Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvinskio, Nepriklausomybės kovose žuvusių Antano Juozapavičiaus ir Povilo Lukšio biustus bei uždaryti visas Lietuvoje veikusias seminarijas.

1945 m. vasario 16 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 653, l. 19–20.

Nutarime Vyriausiajai literatūros ir leidyklų valdybai (GLAVLIT)  prie LSSR Liaudies Komisarų Tarybos nurodyta sugriežtinti spaudinių cenzūravimą, iki 1945 m. kovo mėn. baigti sovietų režimui politiškai ir ideologiškai netinkamų leidinių išėmimą iš apyvartos ir sunaikinimą. 

LKP(b) CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui griežtai kontroliuojant, 1941 m. pradėtas „knygų valymas“ buvo tęsiamas  1944–1945 m. Buvo sunaikintas beveik visas nepriklausomoje Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų fondas. 1941 m., suderinus su LKP(b) CK, buvo sunaikinta daugiau kaip 30 tūkst. knygų, iš  nacionalizuotų leidyklų sunaikinimui atrinkta daugiau kaip 400 tūkst. spaudinių, 1944 m. iš bibliotekų, knygynų, leidyklų sandėlių bei žmonių konfiskuota ir sunaikinta apie 1,2 mln., 1945 m. – 2,5 mln. Lietuvos nepriklausomybės metais išleistų leidinių.

Vilnius. 1950 m. liepos 20 d.

V. Vanagaičio nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-002031.

1945 m. balandžio 7 d.

Nuorašas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 774, l. 36.

LSSR švietimo liaudies komisariatas persiuntė T. Matulionio raštą Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) centro komitetui (CK), ragindamas imtis ryžtingų priemonių užkardant T. Matulionio „klerikalinę akciją“, pakertant Lietuvos katalikų bažnyčios įtaką jaunimui ir antisovietinę poziciją.

LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus aktyviai rėmė ir skatino Lietuvos katalikų bažnyčios persekiojimą ir prievartinę ateizaciją. Su jo žinia 1945–1960 m. buvo uždarytos 136 bažnyčios ir 42 vienuolynai, 1944–1953 m. represuoti 364 kunigai, apribota religinės literatūros leidyba, įvesta privaloma religinių bendruomenių ir dvasininkų registracija, kontroliuota parapijų komitetų veikla, neleidžiant į juos išrinkti valdžiai nelojalius tikinčiuosius, uždrausta vaikus mokyti tikybos, išvystyta karinga ateizmo propaganda. A. Sniečkus ypač aršiai puolė dvasininkus už antisovietinę laikyseną, tikinčiųjų teisių gynimą, tautinės savimonės ir katalikiškų tradicijų puoselėjimą bei jaunimo dvasinį ugdymą, reikalavo atitraukti vaikus ir jaunuolius nuo tautinių ir krikščioniškų vertybių, skiepyti jiems komunistinę ideologiją ir ateistinę pasaulėžiūrą.

Spaudinys.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 354.

Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis (1873–1962) sovietų saugumo 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas. SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) Ypatingojo pasitarimo 1947 m. rugsėjo 27 d. nutarimu nubaustas 7 m. laisvės atėmimo. 1956 m. grįžęs iš įkalinimo apgyvendintas Birštone, nušalintas nuo Kaišiadorių vyskupijos valdymo. Nepaisydamas sovietų valdžios draudimo, aktyviai įsijungė į bažnytinę veiklą, 1958 m. spalio mėn. prievarta iškeldintas į Šeduvą.

1947 m. lapkričio 22 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 290, b. 29, l. 26–29.

Pranešime, skaitytame LKP(b) CK XV plenume, A. Sniečkus apkaltino LSSR mokslų akademijos narį A. Janulaitį, Istorijos instituto direktorių prof. P. Pakarklį ir kitus mokslininkus apolitiškumu, „akademiniu uždarumu“, nemarksistine metodologija, pareikalavo perimti sovietinio mokslo tradicijas, tyrimo metodus ir koncepcijas, tirti režimui ideologiškai aktualius klausimus.

A. Sniečkui skatinant, 1947–1948 m. išvystytas organizuotas komunistams ideologiškai netinkamų mokslinių tyrimų smerkimas ir mokslininkų puolimas. Sovietų režimui nepalankūs, nemarksistine metodologija ir buržuazine ideologija apkaltinti intelektualai buvo atleidžiami iš mokslo įstaigų ir aukštųjų mokyklų, mokslininkai verčiami prisitaikyti prie sovietinio mokslo modelio. 1946–1950 m. represuoti filosofai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, ekonomistai Domas Cesevičius, Fabijonas Kemešis ir kiti mokslininkai. Per 1948 m. kovos su „mendelistais morganistais“ kampaniją nukentėjo biologai Jonas Dagys, Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, Pranciškus Šivickas. 1952 m. A. Sniečkus konstatavo, kad LKP(b) sudavė triuškinantį smūgį „buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams“ moksle, pašalino iš mokslo šios ideologijos reiškėjus ir „pataisė“ mokslo darbuotojų klaidas.

[1904 m.]

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 15808, ap. 1, b. 145, l. 59.

A. Janulaitis (1878–1950), teisininkas, istorikas, LSSR mokslų akademijos narys. 

1947 m. lapkričio 6 d., 1948 m. sausio 31 d.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 291, b. 274, l. 1, 10–11.

SSRS žydų antifašistinis komitetas perdavė A. Sniečkui Pasaulio  žydų kongreso prašymą nenaikinti Šnipiškių senųjų žydų kapinių Vilniuje, kuriose palaidotas Vilniaus Gaonas. Vilniaus miesto DŽDT vykdomasis komitetas  pranešė A. Sniečkui, kad kapinių teritorijoje numatyta išplėsti stadioną bei pastatyti sporto rūmus ir baseiną, o „vertingos memorialinės lentos ir plytos gali būti perkeltos į kitas kapines (pvz., Antakalnio) arba [...] surinktos į vieną vietą būsimame parke ir užmaskuotos aukštais želdiniais“. A. Sniečkus atmetė žydų bendruomenės prašymą. Šnipiškių senosios žydų kapinės visiškai sunaikintos 1955–1956 m., statant baseiną bei 1971 m. – Koncertų ir sporto rūmus.

1950 m.

Spaudinys.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 6, l. 148-2.

Stadionas atidarytas 1951 m., vadinosi „Dinamo“, vėliau – „Spartako“ stadionu, 1962 m. stadionui suteiktas „Žalgirio“ pavadinimas.  

1970 m. liepos mėn.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 64, l. 17.

Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) CK ir LSSR Ministrų Tarybai 1948 m. kovo 20 d. priėmus nutarimą dėl kolūkių organizavimo, pradėta masinė prievartinė kolektyvizacija. A. Sniečkus reikalavo spartinti kolektyvizaciją, skatino prievolių nevykdančių ūkininkų baudžiamąjį persekiojimą, kolūkių steigimui pasipriešinusių asmenų represavimą, masinius ūkininkų šeimų trėmimus. 1950 m. veikė apie 2 tūkst. kolūkių. Kolektyvizacija iš esmės baigta 1951 m. Žemės ūkį laikydamas prioritetine, sovietų valdžios pasiekimus reprezentuojančia LSSR ūkio šaka, A. Sniečkus skatino plėsti valstybinį agrarinį sektorių, stambinti kolūkius ir statyti dideles fermas, rėmė 1966 m. pradėtą vienkiemių naikinimo ir didelių kolūkinių gyvenviečių statybų kampaniją.

1949 m. kovo mėn.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 59, l. 56, 58–59, 62, 69.

Pranešime prof. L. Karsavinas apkaltintas misticizmu, prof. Vosylius Sezemanas – kosmopolitizmu, literatai V. Drazdauskas, Antanas Miškinis, Kazimieras Ambrozaitis, Jonas Graičiūnas, Jonas Navakas, kiti leidyklos darbuotojai – nacionalizmu, tautinių idėjų sklaida vertinant ir leidžiant rašytojų kūrybą.

A. Sniečkus pasmerkė Valstybinės grožinės literatūros leidyklos direktorių V. Drazdauską už „nacionalistinės“ ideologijos sklaidą, apkaltino leidyklą tapus valdžiai priešiškų asmenų priebėga ir pareikalavo ryžtingai kovoti su šiais „nacionalistiniais elementais“. Jam inspiravus kultūrininkų persekiojimą, buvo represuoti prof. L. Karsavinas, prof. V. Sezemanas, literatai A. Miškinis, K. Ambrozaitis, J. Graičiūnas, Isakas Kaplanas, J. Navakas. 1952 m. A. Sniečkus konstatavo, kad LKP(b) pastangomis buvo sutriuškinta Valstybinės grožinės literatūros leidykloje susibūrusi „buržuazinių nacionalistų“ grupė.

Nuotrauka iš asmens dokumento.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11972, l. 29-1

L. Karsavinas (1882–1952), filosofas, kultūros istorikas, 1922 m. sovietų valdžios ištremtas iš Sovietų Rusijos, dalyvavo rusų emigrantų Euraziečių sąjūdžio veikloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (1928–1940 m.), Vilniaus valstybinio universiteto (1940–1946 m.) dėstytojas, Vilniaus dailės muziejaus direktorius (1944–1949 m.). 1949 m. liepos 9 d. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. nutarimu nubaustas 10 m. pataisos darbų lagerio. Mirė Abezės lageryje Komijos ASSR.

1949 m. gegužės 19 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11690, t. 1, l. 7 atv.

V. Drazdauskas (1906–1981), literatūros kritikas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, Valstybinės grožinės literatūros leidyklos direktorius (1945–1948 m.). Pradėjęs leisti Žemaitės, Vaižganto, Maironio raštus buvo apkaltintas nacionalizmu, nemarksistiniu kultūros palikimo vertinimu ir tautinių idėjų sklaida, 1948 m. gruodžio mėn. atleistas iš darbo, 1949 m. gegužės 19 d. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. gegužės 31 d. nutarimu nubaustas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. grįžęs į Lietuvą dirbo vertėju.

[1955 m.]

A. Geniušo nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-097226.

A. Miškinis (1905–1983), rašytojas, Tauro apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiasis redaktorius (1945–1948 m.), Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio narys. 1948 m. vasario 11 d. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1948 m. liepos 21 d. nutarimu nubaustas 25 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. grįžęs į Lietuvą buvo sovietų saugumo sekamas.

1952 m. gruodžio 30 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 69, l. 116, 116a.

A. Sniečkui išvysčius kovą su „buržuazine nacionalistine“ ideologija ir inspiravus kultūrininkų persekiojimą, Valstybinės enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidyklos direktorius B. Vaitiekūnas kritikuotas už tautines nuostatas ir komunistams ideologiškai netinkamos mokslinės literatūros leidybą, 1949 m. suimtas, apkaltintas antisovietiniu veikimu „literatūros fronte“ bei dalyvavimu „mistinės masonų organizacijos“ – N. Rericho draugijos veikloje ir 1950 m. nubaustas laisvės atėmimu. Už tautines pažiūras ir dalyvavimą N. Rericho draugijos veikloje buvo represuoti ir kiti leidyklos etatiniai ir neetatiniai darbuotojai, N. Rericho draugijos nariai ir pasekėjai.

A. Sniečkus 1952 m. pranešė, kad LKP(b) pastangomis buvo sutriuškinta leidykloje veikusi „masonų kosmopolitų“ grupė.

1949 m. birželio 22 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 36554/3, t. 1, l. 6 atv.

B. Vaitiekūnas (1902–1986), vertėjas, leidėjas, Lietuviškosios enciklopedijos atsakingas redaktorius (1934–1944 m.), Valstybinės enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidyklos direktorius (1944–1948 m.), N. Rericho draugijos vadovas (1947–1949 m.), 1949 m. birželio 22 d. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. gegužės 27 d. nutarimu nubaustas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Čekoslovakijos Socialistinė Respublika, Ostrava. [1966 m.]

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-085218.

1956 m. rugpjūčio 26 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 182, b. 83, l. 146–148.

Laiškuose piktinamasi rusifikavimo politikos padariniais – paplitusiu rusų šovinizmu ir lietuvių kalbą ignoravusių sovietinių įstaigų tarnautojų elgesiu bei lietuvių kalbos nemokėjusiais, su klientais tik rusiškai bendravusiais LSSR ryšių ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojais.

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus rėmė rusinimo politiką, rusų kalbos vartojimo sferos plėtimą, ryžtingai slopino bet kokias antirusiškas nuotaikas.

1968 m. gruodžio mėn.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 56, l. 17 atv-1.

1957 m. lapkričio 1 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 76, l. 171–172.

Perskaitęs A. Liobytės libretą J. Juzeliūno operai „Sukilėliai“, A. Sniečkus nusprendė, kad jis yra „tiesioginis nacionalistinis išpuolis“ ir inspiravo operos uždraudimą. 1957 m. spalio mėn. LKP centro komiteto (CK) biuro pasitarime kūrinys pavadintas „ideologine diversija“ ir „nacionalistiniu išpuoliu“. Mėgindama išsaugoti operą, A. Liobytė pataisė libretą, tačiau 1958 m. sausio mėn. opera vis tiek buvo uždrausta kaip sovietų valdžiai politiškai ir ideologiškai kenksmingas kūrinys dėl jame iškeltų lietuvių tautos išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos ir kovos už laisvę idėjų.

Vilnius. 1960 m. sausio mėn.

Marijono Baranausko nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-012777.

1958 m. vasario 12 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 191, b. 430, l. 94–95.

Pranešime, skaitytame LKP X suvažiavime, Lietuvių literatūros katedros dėstytojai apkaltinti revizionistinėmis tendencijomis vertinant Lietuvos kultūros palikimą, katedros vedėja Meilė Lukšienė – už Jono Biliūno kūrybos analizavimą iš „buržuazinės koncepcijos“ pozicijų, Universiteto rektorius Juozas Bulavas – už taikstymąsi su „revizionistinėmis“ tendencijomis katedroje.

1956 m. A. Sniečkus inspiravo Lietuvių literatūros katedros – „nacionalistinių idėjų ir koncepcijų skleidėjos“ ideologinę kritiką, katedros vedėjos M. Lukšienės, dėstytojų Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės, Vandos Zaborskaitės ir kitų mokslo darbuotojų pasmerkimą, 1957 m. pastūmėjo išvystyti organizuotą puolimą prieš katedrą, kuris tęsėsi 5 metus ir tapo stambiausia politinio susidorojimo akcija sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo lauke. 1958–1961 m. iš darbo Universitete atleistos M. Lukšienė, I. Kostkevičiūė, A. Rabačiauskaitė, V. Zaborskaitė, Stasė Litvinaitytė, persekioti lietuvių kultūrinį tapatumą puoselėję literatai, dekadentizmu apkalinti studentai.

1958 m. birželio 27 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 191, b. 542, l. 154–156.

SSRS vadovybei 1956 m. leidus A. Sniečkui skirti daugiau lietuvių į vadovaujančias pareigas, J. Bulavas buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi ir pradėjo lietuvinti universitetą. Pasipriešinus rusakalbiams universiteto dėstytojams ir universitete sustiprėjus tautinėms nuotaikoms, buvo apkaltintas nacionalizmu ir 1958 m. birželio 27 d. atleistas iš rektoriaus pareigų.

[1946–1950 m.]

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 3, b. 4690, l. 74.

J. Bulavas (1909–1995), Vilniaus valstybinio universiteto prorektorius (1940–1941 m.), Teisės instituto direktorius (1946–1952 m.), Ekonomikos instituto direktorius (1953–1956 m.), Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto rektorius (1956–1958 m.), LSSR mokslų akademijos Ekonomikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis (1958–1968 m.), Istorijos instituto Teisės sektoriaus vadovas (1969–1973 m.), LSSR mokslų akademijos narys korespondentas (1953–1995 m.).

1959 m. liepos 11 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 510, l. 143, 149, 150.

Pranešime aršiai užsipulta J. Keliuočio pjesės [„Vėtra Valionytė“] „nacionalistinė, kontrrevoliucinė koncepcija“, raginama imtis ryžtingų J. Keliuočio persekiojimo priemonių.

A. Sniečkus 1952 m. apkaltino J. Keliuotį nacionalizmu ir inspiravo susidorojimą su juo. 1952 m. J. Keliuotis buvo suimtas ir nubaustas laisvės atėmimu. 1956 m. jam grįžus iš įkalinimo, A. Sniečkus pareikalavo griežtai iš komunistinių pozicijų vertini jo kūrybą, pasmerkė J. Keliuočio „idėjiniu atžvilgiu svetimą“ pjesę „Vėtra Valionytė“.

1967 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 374, l. 260-5.

J. Keliuotis (1902–1983), rašytojas, žurnalistas, literatūros kritikas, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius  (1931–1940 m.), 1945–1947, 1952–1956 m. kalėjo sovietų lageriuose, 1956 m. grįžęs iš įkalinimo į Lietuvą, sovietų saugumo buvo sekamas. Neatlikus reikalaujamos viešos atgailos, jo kūryba nebuvo spausdinama. J. Keliuotis buvo populiarus tarp intelektualų, jaunųjų literatų ir disidentų.

1960 m. gruodžio 12 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 2, b. 37, l. 97– 98. 

Antano Sniečkaus pasirašytame nutarime nurodyta ištirti lėšų bažnyčios statybai rinkimą, statybai reikalingų medžiagų įsigijimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn statybos organizatorius kunigus.

Biuro posėdyje patvirtintas A. Sniečkaus laiško Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK dėl Lietuvos katalikų bažnyčios veiklos varžymo ir bažnyčios Klaipėdoje statybos organizatorių baudžiamojo persekiojimo tekstas. Laiške A. Sniečkus nurodė, kad „Katalikų bažnyčios asmenyje mes turėjome ir turime ypač stiprų ir pavojingą vidaus priešą“, kurio veikla padeda „kurstyti ne tik religinius, bet ir nacionalistinius prietarus“, todėl LKP laikėsi „tvirtos linijos“: varžė Bažnyčios veiklą, represavo 362 kunigus ir 4 vyskupus, nušalino vyskupus Teofilį Matulionį ir Vincentą Sladkevičių bei rengėsi pašalinti vyskupą Julijoną Steponavičių nuo pareigų, uždarė 3 dvasines seminarijas ir 136 bažnyčias, negrąžino tikintiesiems Vilniaus katedros, pradėjo Klaipėdos bažnyčios statybos organizatorių kunigų baudžiamąjį persekiojimą ir ketino uždaryti pastatytą bažnyčią.

A. Sniečkui inspiravus Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybos organizatorių kunigų baudžiamąjį persekiojimą, 1961 m. suimti ir 1962 m. nuteisti kunigai Liudvikas Povilonis, Bronislovas Burneikis, kiti asmenys. 1963 m. bažnyčia uždaryta, pastate įsikūrė LSSR filharmonijos filialas. Bažnyčia tikintiesiems grąžinta 1988 m.

Vokietijos Demokratinė Respublika. 1966 m.

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-085240.

1969 m. gegužės 10 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 480, l. 24.

Anoniminiame 26 žydų inteligentų 1968 m. vasario 15 d. laiške buvo protestuojama prieš žydų diskriminavimo, neiškėlimo į vadovaujančias pareigas politiką, sovietinės propagandos išvystytą antisionistinę kampaniją, piktinamasi, kad LKP CK iniciatyva pokario metais likviduotos žydų kultūros įstaigos, naikinamas žydų kultūros paveldas ir kapinės, nepastatyti paminklai žydų genocido per Antrąjį pasaulinį karą aukoms Paneriuose, Kauno IX forte ir kitose masinėse žydų žudynių vietose atminti, teigiama, kad, jeigu būtų atverta siena, iš Lietuvos į Izraelį emigruotų 80 proc. žydų. A. Sniečkus nereagavo į šį protesto laišką.

Vilnius. 1949 m.
Nuotrauka.
Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-51, ap. 1, b. 30, l. 223.

Holokaustą išgyvenusių Vilniaus žydų lėšomis Paneriuose 1948 m. buvo pastatytas paminklas nužudytiems žydams atminti su užrašais jidiš, hebrajų ir rusų kalbomis. Paminklas sovietų  valdžios nurodymu 1952 m. buvo nugriautas. 1967 m. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto (CK) biurui nutarus „sutvarkyti masinių fašistinio teroro aukų likvidavimo“ vietą, pastatytas naujas paminklas-obeliskas „Fašistinio teroro aukoms“ su sovietine simbolika ir užrašais lietuvių bei rusų kalbomis apie 100 tūkst. sovietinių piliečių nužudymą. Ideologiniais sumetimais LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus žydų genocidą vadino masinėmis taikių sovietinių piliečių žudynėmis, sąmoningai nutylint Holokaustą ir atskirai neišskiriant žydų aukų.

Rusijos SFSR,  Šiaurės Osetijos ASSR. [1968 m.]

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-085160.

1972 m. gruodžio 8 d.

Nuorašas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 39, l. 48.

Vilnius. 1973 m. spalio 10 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f.  K-1, ap. 58, b. 47726/3, t. 7, l. 7-1.

J. Jurašas, Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiasis režisierius (1967–1972 m.), protestuodamas prieš kūrybinės laisvės varžymą ir jo spektaklių cenzūrą, pasipriešino sistemai ir buvo pašalintas iš pareigų be teisės dirbti teatre. 1974 m. su žmona A. M. Sluckaite emigravo į Vakarus.

Vilnius.

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-085158.