1945 m. rugpjūčio 24 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 629, l. 164–165.

Plečiantis partizaniniam karui Lietuvoje, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. apkaltino A. Sniečkų nesugebant užgniaužti ginkluoto pasipriešinimo. Pranešime A. Sniečkus teisinosi dėl „pagrindinio“ LKP(b) CK veiklos trūkumo –  „neryžtingumo ir reikiamo operatyvumo stokos“ kovojant su partizanais, iškėlė pagrindinį LKP(b) uždavinį – likviduoti ginkluotą pogrindį, pareikalavo iš visų partinių ir sovietinių organų „visomis kryptimis“ kovoti su partizanais, derinant represines, administracines, ideologines ir kitas priemones.

Per visą partizaninio karo 1944–1953 m. laikotarpį A. Sniečkus politiškai vadovavo ginkluoto pasipriešinimo slopinimui, nustatė kovos su juo priemones, koordinavo ir kontroliavo jų vykdymą, iš visų partinių, sovietinių ir represinių struktūrų reikalavo palaužti pasipriešinimą, negailestingai naikinti jo dalyvius ir jų rėmėjus. Kovoje su sovietų režimu  žuvo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų.

Vilnius. 1946 m.

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-36987.

1947 m. gruodžio 12 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 2, b. 6, l. 179, 183, 185.

Nutarime pripažinta, kad sovietų režimui nepavyko nuslopinti ginkluoto pasipriešinimo, iš visų partinių, sovietinių ir represinių struktūrų pareikalauta likviduoti ginkluotą pogrindį, 1947 m. gruodžio mėn. ištremti maksimalų skaičių partizanų ir jų rėmėjų –  ūkininkų šeimų, siekiant į „klasinę kovą“ su partizanais įtraukti kuo daugiau šalies gyventojų, ypač lietuvių, prašyti Maskvos suformuoti SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenėje lietuvišką dalinį.

Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Albertas Perminas-Jūrininkas, 2. Rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Alytaus aps., Rudnios miškas. 1946 m. lapkričio mėn.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 6, l. 231-1.

1949 m. birželio 1 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 2, b. 16, l. 39–40, 45–46.

Pasitarime pripažinta, kad, sovietų režimui nepavyko palaužti ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo, partizanai trukdė steigti kolūkius, kaimo gyventojai, inteligentija, katalikų bažnyčios dvasininkai priešinosi kolektyvizacijai. LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pareikalavo iš LSSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) perimti „bendrą vadovavimą“ kovai su partizanais, sustiprinti kovą su katalikų dvasininkija, jaunimo antisovietinėmis grupėmis, griauti inteligentijos nusišalinimo nuo politikos ir „tylėjimo sieną“ ir „vyti visus lauk, kurie ne su mumis“. LKP(b) CK biuro 1949 m. birželio 6 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl kovos su tautiniu pogrindžiu steigiant kolūkius, kuriame nurodyta likviduoti ginkluotą pogrindį.

1965 m.  birželio mėn.

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-031615.

1953 m. liepos 2 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 72, l. 18–19.

Pranešime, skaitytame Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK plenume skirtame L. Berijos veiklai pasmerkti, A. Sniečkus pripažino, kad sovietų režimui ilgą laiką nepavyko suimti „pogrindyje išrinkto Lietuvos prezidento“ J. Žemaičio-Vytauto, piktinosi L. Berijos „nacionalistine provokacija“ – siūlymu „su Žemaičio pagalba sukurti pogrindžio nacionalistinę organizaciją“ Lietuvoje. 1953 m. gegužės 30 d. suimtas J. Žemaitis-Vytautas birželio 23 d. buvo nuskraidintas į Maskvą, birželio 25 d. pristatytas pas L. Beriją tardymui, rugpjūčio 30 d. konvojuotas atgal į Vilnių.

L. Berija 1953 m. gegužės mėn. pateikė pažymą apie LKP vadovybės klaidas slopinant  antisovietinį pogrindį Lietuvoje ir inspiravo SSKP CK nutarimą, kuriame A. Sniečkus apkaltintas negebėjimu palaužti partizanų kovos, realios valdžios, kuri priklauso pogrindžio prezidentui J. Žemaičiui-Vytautui, neturėjimu. L. Berija mėgino panaudoti J. Žemaičio autoritetą politinėje kombinacijoje prieš A. Sniečkų.

Ne vėliau kaip 1941 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 571, l. 5.

J. Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas (1949–1952 m.), 1953 m. gegužės 30 d. sovietų saugumo suimtas, 1954 m. birželio 7 d. nubaustas mirties bausme ir lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime.

1953 m. gruodžio 31 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 2, b. 32, l. 36, 39.

Nutarime pripažinta, kad, sovietų režimui nepavyko užgniaužti antisovietinio pasipriešinimo, sunaikinus organizuotas Lietuvos partizanų struktūras, 52 Lietuvos rajonuose vis dar veikė pavieniai partizanai, steigėsi nelegalios antisovietinės jaunimo grupės. Iš partinių, sovietinių ir represinių struktūrų pareikalauta galutinai likviduoti ginkluoto pogrindžio „likučius“, palaužti pasipriešinimo režimui dvasią ir tarp jaunimo plitusias tautines nuotaikas.

Vilnius. 1964 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 278, b. 579, l. 1.

1957 m. lapkričio 25 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas,  f. 1771, ap. 2, b. 36, l. 103–104.

Nutarime sovietų saugumo organams nurodyta išaiškinti ir nubausti protesto dalyvius bei išplėsti kovą su antisovietiniu pogrindžiu.

Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių minėjimai buvo vieša pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. lapkričio 2 d. Kauno Senosiose Karmelitų kapinėse susirinkus 100 jaunuolių, 1956 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Rasų kapinėse – keliems tūkstančiams, o Senosiose Karmelitų kapinėse – daugiau kaip 10 tūkst. žmonių spontaniškai kilo politinio protesto akcijos. 1957 m. lapkričio 2 d. Senosiose Karmelitų kapinėse susirinkę 2,5 tūkst. žmonių giedojo Tautišką giesmę, skandavo patriotinius šūkius, dalis patraukė Lenino (dabar – Vytauto) prospektu, susibūrė maždaug 2 tūkst. žmonių demonstracija, kuri buvo išsklaidyta, suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis svarstyti mokymo įstaigose ir darbo kolektyvuose, pasmerkti ir persekioti, studentai pašalinti iš aukštųjų mokyklų. A. Sniečkus griežtai reagavo į 1955–1957 m. protesto akcijas, inspiravo jų dalyvių pasmerkimą ir baudžiamąjį persekiojimą.

Vilnius. 1964 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 61, l. 7.

1960 m. liepos 25 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 205, b. 27, l. 137–138.

1960 m. liepos 21 d. per varžybas tarp Kauno „Spartako“ ir Taškento „Spartako“ bokso komandų, teisėjų sprendimais nepatenkinti lietuvių sirgaliai susistumdė su teisėjais ir milicininkais, padegė milicijos automobilį, skandavo antisovietinius ir antirusiškus šūkius. Tramdydami sirgalius, milicininkai pradėjo šaudyti. Vienas žmogus  buvo nušautas, 4 sužeisti. Antisovietinių nuotaikų proveržis įvyko A. Sniečkui koordinuojant propagandinius renginius, skirtus Lietuvos inkorporavimo į SSRS 20-osioms metinėms ir šia proga Lietuvoje lankantis SSKP CK „pilkajam kardinolui“ Michailui Suslovui. A. Sniečkui teko inicijuoti milicininkų veiksmų malšinant „chuliganišką elementą“ tyrimą ir pasiaiškinti SSKP CK dėl liepos 21 d. įvykio Kaune. Antisovietinių nuotaikų proveržiai per sporto varžybas dažnai virsdavo spontaniškomis protesto manifestacijomis

1960 m. liepos mėn.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 27, l. 21.

1972 m. gegužės 18 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644/3, t. 1, l. 63.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode protestuodamas prieš sovietų režimą susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Gegužės 18 d., R. Kalantos laidotuvių dieną, Kaune įvyko stichiškos demonstracijos, kuriose dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, buvo skanduojami šūkiai: „Tegyvuoja Laisva Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“. Protestų malšinimui mestos didelės milicijos, vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgos.

1972 m. gegužės 30 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 247, b. 79, l. 2, 4.

Antano Sniečkaus pasirašytame nutarime nurodyta  išaiškinti ir nubausti protesto dalyvius, užkardyti antisovietinių nuotaikų proveržius per koncertus, sporto varžybas, išvystyti komunistinį jaunuolių indoktrinavimą.

Romos Kalantos laidotuvių dieną kilusios protesto eitynės buvo iššūkis sovietų režimui. A. Sniečkus griežtai reagavo į antisovietinę akciją, inspiravo R. Kalantos šmeižtą, demonstracijų dalyvių diskreditavimą, pasmerkimą ir persekiojimą.

Druskininkai. 1970 m. lapkričio 15 d.

Irenos Juciūtės nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-038087.

1972 m. liepos 4 d.

Originalas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 40, l. 56–57.

Laiške A. Sniečkus šmeižė R. Kalantą ir protesto demonstracijų dalyvius, kartu apgailestavo: „Gaila tik, kad ne kurios moksleivių grupės (svarbiausia iš tos mokyklos, kur Kalanta mokėsi) emocijų veikiami prisidėjo prie chuliganų“, klastodamas Kauno įvykius rašė, kad „jokia kariuomenė nebuvo panaudota“, dėkojo užsienio lietuviams, kurie „remia Tarybų Lietuvą, [...] kovoja su jos aršiausiais priešais“.

1974 m. sausio 8 d.

Nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-045765.