SOVIETŲ VALDŽIOS REPRESUOTI ANTANO SNIEČKAUS GIMINAIČIAI

Ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Antanas Gintautas[1] Sniečkus iki šiol yra vertinamas prieštaringai. Gyventojų masinių trėmimų ir kitų komunistinio režimo represijų vykdytojas, ginkluotos rezistencijos malšintojas, Katalikų bažnyčios bei inteligentijos persekiojimo organizatorius nemažai daliai žmonių buvo ir iki šiol lieka už krašto materialinę gerovę kovojusiu bei sugebėjusiu tinkamai tvarkyti ūkį „šeimininku“.
Lietuvos ypatingojo archyvo saugomi dokumentai byloja, kad pasiturinčių valstiečių šeimoje gimęs, tačiau vėliau ryšius su šeima visiškai nutraukęs, iki gyvenimo pabaigos komunistinėms dogmoms likęs ištikimas A. Sniečkus, aukščiausiosios Sovietų Sąjungos vadovybės nurodymu vykdydamas brutalias represijas Lietuvoje, nedarė išlygų net savo artimiems giminaičiams. Dokumentuose taip pat užfiksuota įdomi, tačiau beveik niekam iki šiol nežinoma informacija apie tai, kad vienas ilgamečio sovietų okupuotos Lietuvos vadovo pusbrolis ėjo aukštas pareigas tarpukario Lietuvos vyriausybėse, buvo diplomatas, o kitas 1936‒1940 m. buvo Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo nariu.
Nuo ankstyvos jaunystės į marksistinę veiklą įsitraukęs ir Rusijos bolševikų idėjomis susižavėjęs A. Sniečkus nuolat deklaravo, kad su „iš buožių kilusiais“ savo artimaisiais nutraukė bet kokius ryšius dar 1919 m., tačiau iki 1940 m. sudarytuose dokumentuose neslėpė informacijos apie tarpukario Lietuvoje įvairias pareigas ėjusius giminaičius. 1933 m. spalio mėn. pildydamas LKP atstovybei prie Kominterno vykdomojo komiteto teiktą anketą jis pažymėjo, kad „pusbrolis Bronius Dailydė [taip dokumente, tikroji pavardė ‒ Dailidė] yra Lietuvos atstovu Estijoj“. Anketoje A. Sniečkus taip pat rašė (kalba netaisyta): „1917 m. (iki Spalių Revoliucijos) jau tvirtai stovėjau bolševikų pusėj. 1918 m. pabėgėliams [Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusijos gilumą pasitraukusiems Lietuvos gyventojams] grįžtant į Lietuvą aš taipogi sugrįžau į Lietuvą. Sugrįžęs pusę metų gyvenau namuose, o paskui apleidau, nes norėjau nutraukti visus ryšius su namais ir gyventi savistoviai“.
Sniečkaus pusbrolis (motinos sesers Agotos Dailidienės sūnus) Bronius Edmundas Dailidė (1892‒1981) nuo 1921 m. ėjo įvairias pareigas Lietuvos Respublikos vyriausybėse, 1928‒1933 m. buvo Lietuvos Respublikos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Latvijai, 1933‒1940 m. ‒ Estijai (nuo 1934 m. Estijai ir Suomijai). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo atleistas iš pareigų, apie 1940 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau persikėlė gyventi į JAV.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Vikipedijoje ir kituose informacijos šaltiniuose Broniaus Edmundo Dailidės broliu yra klaidingai vadinamas diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, Antrojo Lietuvos Respublikos Seimo narys Pranas Dailidė (1888‒1965).
Tikrasis Broniaus Edmundo Dailidės brolis Pranas gimė 1896 m. Šakių aps. Sintautų vls. Tarpučių k. pasiturinčių valstiečių šeimoje, 1919‒1921 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Grįžęs iš karinės tarnybos gyveno tėvų ūkyje, kurį paveldėjęs po tėvo mirties ir 1930 m. pardavęs, įsigijo 80 ha ūkį Vilkaviškio aps. Kybartų vls. Keturkaimio k. (kai kuriuose dokumentuose vietovė vadinama „Keturkava“). Nuo 1927 m. P. Dailidė buvo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, 1937 m. jis įstojo į Lietuvos tautininkų sąjungą, 1936 m. buvo išrinktas Kybartų valsčiaus viršaičiu, ėjo Vilkaviškio apskrities atstovo Žemės ūkio rūmuose pareigas, 1936 m. išrinktas į Ketvirtąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Būdamas Seimo nariu, dalyvavo komisijų, svarsčiusių su krašto apsauga, žemės ūkiu, miško pramone bei maisto priežiūra susijusių įstatymų projektus, veikloje.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, P. Dailidė iš karto pateko į sovietinio saugumo akiratį. Nuo 1940 m. rudens jis buvo sekamas, jam užvesta įskaitos byla, o slapti saugumo bendradarbiai teikė pranešimus apie jo skleidžiamą antisovietinę agitaciją. „Dabar reikia gerti ir valgyti, ‒ savo pranešime citavo 1940 m. spalio 15 d. P. Dailidės žodžius sovietinio saugumo agentas, slapyvardžiu „Šmidt“, ‒ kadangi atvažiavo apiplyšusi ir alkana Raudonoji armija, kuri viską atims“. 1941 m. birželio 11 d. priimtas nutarimas „nuolat skleidžiantį kontrrevoliucinę agitaciją“ P. Dailidę suimti.
1941 m. birželio 14 d. P. Dailidė buvo suimtas, o prasidėjus Vokietijos–SSRS karui,  išsiųstas į SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Krasnojarsko pataisos darbų lagerį (Kraslagą). Kraslago Operatyvinio-čekistinio skyriaus 1942 m. gegužės 9 d. kaltinamojoje išvadoje „stambų dvarininką“, „buržuazinės-fašistinės tautininkų partijos“ ir „karinės-fašistinės“ organizacijos „Šaulių sąjungą“ narį, „savo veiksmais talkinusį lietuvių buržuazijai kovoje su revoliuciškai nusiteikusiomis darbininkų masėmis“ P. Dailidę pasiūlyta pripažinti kaltu ir vadovaujantis RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 4-ąja dalimi, sušaudyti. Tačiau SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas P. Dailidei siūlomą aukščiausiąją bausmę sušvelnino ir 1943 m. sausio 20 d. „už priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai“ skyrė 10 m. pataisos darbų lagerio bausmę. 1948 m. liepos 2 d. P. Dailidė mirė lagerio ligoninėje, oficiali mirties priežastis – kepenų vėžys.
Dailidės šeima ‒ žmona Marija, sūnūs Algimantas ir Kęstutis 1941 m. birželio 14 d. „kaip socialiai pavojingo elemento šeimos nariai“ buvo ištremti į Staro Baradinsko rajoną Altajaus krašte. P. Dailidės motina ‒ A. Sniečkaus teta Agota Dailidienė ištremta nebuvo, kadangi trėmimo metu gulėjo ligoninėje Kaune. Iš tremties Marija Dailidienė ir jos abu sūnūs buvo paleisti 1958 m. vasarą, Lietuvos SSR apsigyventi jiems leista tik 1960 m. gegužės mėnesį.
Kitas A. Sniečkaus pusbrolis (motinos brolio Jono Stankūno sūnus) ‒ ūkininkas, agronomas Antanas Stankūnas sovietinio saugumo organų dėmesio susilaukė taip pat 1940 m. vasarą. 1940 m. liepos 28 d. agento, slapyvardžiu „Krasnyj“ pranešime buvo rašoma: „1939 m., Vilniaus m. perdavimo Lietuvai metu, jis [A. Stankūnas] grįžęs iš Vilniaus skleidė tarp gyventojų gandus, kad Raudonoji armija įžengė į Vilnių apiplyšusi ir alkana“. Be to, A. Stankūnas kalbėjo, kad Sovietų Sąjungoje „darbininkai ir valstiečiai kenčia badą“.
Už „samdomos darbo jėgos eksploatavimą“, „šiurkštų elgesį su gyventojais“, „šmeižikiškų“ gandų apie Raudonąją armiją skleidimą,  „aršus Smetonos režimo šalininkas“, „socialiai pavojingas elementas“ A. Stankūnas 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Altajaus kraštą. A. Stankūno žmonos 1988 m. pabaigoje Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Informaciniam centrui rašytame pareiškime nurodyta, kad A. Stankūnas į Lietuvą grįžo 1958 m., mirė 1979 m.
1940 birželio mėn. ‒ 1940 m. rugpjūčio mėn. SSRS okupuotos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas ėjęs, o nuo 1940 m. rugpjūčio Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapęs ir ilgus metus išbuvęs šiame poste A. Sniečkus buvo informuotas apie represuotus giminaičius. Po P. Dailidės suėmimo, jo šeimos narių bei A. Stankūno tremties, A. Sniečkaus broliai ir seserys prašė užtarti represuotus giminaičius. Komunistinio teroro vykdytojas griežtai atsakė, kad giminės „yra buožės“ ir jiems „taip pat atėjęs laikas naudingiau padirbėti“.
Publicistikoje tenka aptikti informaciją apie tai, kad kartu su šeima buvo ištremtas ir tremtyje mirė A. Sniečkaus brolis. Rasti archyvinių dokumentų, liudijančių apie sovietų valdžios represijas kurio nors A. Sniečkaus brolio atžvilgiu nepavyko. Gali būti, kad „ištremtu broliu“ yra laikomas pusbrolis Pranas Dailidė arba Antanas Stankūnas, o gali būti, kad vienas iš trijų LKP CK pirmojo sekretoriaus brolių iš tiesų buvo represuotas, tačiau apie tai bylojančių dokumentų nėra arba jie buvo sunaikinti.
Lietuvos ypatingojo archyvo saugomame Antano Sniečkaus fonde yra išlikęs Vakarų Vokietijoje gyvenusio išeivio Prano Norkaus apie 1958 m. Lietuvos SSR gyvenusiems tėvynainiams rašyto laiško vertimas į rusų kalbą. Laiške aprašomas apie 1940 m. įvykęs paskutinis A. Sniečkaus susitikimas su motina, mėginusia aukštas pareigas ėjusiam sūnui papasakoti apie prasidėjusius komunistinio režimo žiaurumus. „Visi bandymai pažadinti tautinius ir žmogiškus jausmus buvo beviltiški. Taip ir pasibaigė šis paskutinis jos vizitas. Liūdna, ašarojanti išėjo Marija Sniečkuvienė iš savo sūnaus kanceliarijos“.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A. Sniečkaus motina su dviem jo broliais ir trimis seserimis pasitraukė į Vakarus ir nepasidavė vėliau vykusiems įkalbinėjimams grįžti į Lietuvos SSR. P. Norkus laiške rašė, kad ji „ne kartą sakė savo pažįstamiems ir artimiesiems, kad norėtų, jog jos sūnaus Antano nebūtų tarp gyvųjų“, o ją kalbinusio žurnalisto paklausta kodėl negrįžta į Lietuvą pas savo sūnų, atsakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę“[2]. 1948 m. Marija Sniečkuvienė mirė Hanau mieste Vokietijoje.

LITERATŪRA

TININIS, Vytautas. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994.
TININIS, Vytautas. Sniečkus. 33 metai valdžioje. Vilnius, 2000.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. [T.] 4: Cha ‒1‒ Dir / [mokslinė redakcinė taryba: Stasys Vaitekūnas – pirmininkas… [et al.]. Vilnius, 2003.
Lietuvos Respublikos Seimo istorija. IV Seimo nariai (1936‒1940). Pranas Dailidė. Prieiga per internetą: <http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=4166&p_k=1&p_t=158762>. Prisijungimo laikas 2017-11-21.

[1]1903 m. sausio 10 d. įraše apie gimimą Kudirkos Naumiesčio (iki 1917 m. Vladislavovas, iki 1934 m. Naumiestis) Romos katalikų bažnyčios gimimo aktų įrašų knygoje yra nurodyti du vardai. LVIA, f. 1236, ap. 1, b. 65, l. 4(v), 22.

[2] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 4, l. 46–47.