1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, joje imta diegti socialistinę ūkio sanklodą: panaikinta privatinė nuosavybė, visos ekonomikos šakos sparčiai pertvarkomos pagal sovietinį modelį. 1940 m. liepą nacionalizuota žemė, bankai, stambioji pramonė, rudenį pradėta prekybos įmonių ekspropriacija. 1941 m. pradžioje buvo nacionalizuota beveik visa pramonė.

Svarbus žingsnis ūkiškai okupuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. 1941 m. pavasarį pranešta, kad litas jau nebegalioja ir atsiskaityti galima tik rubliais. Litai į rublius keisti nepalankiu santykiu, todėl nuvertėjo gyventojų santaupos. Įtraukus Lietuvą į SSRS ūkio sistemą kainos ėmė stipriai kilti, o gyventojų perkamoji galia sumažėjo, buvo jaučiamas didelis prekių deficitas.

Sovietizacija ypač stipriai palietė žemės ūkio sektorių, kadangi Lietuva, kaip ir kitos okupuotos Baltijos valstybės, buvo žemės ūkio kraštai. 1940 m. liepos 22 d. Žemės nacionalizavimo deklaracija numatė, kad visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, o ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais. Didžiausia žemės norma ūkiui buvo nustatyta 30 ha, tačiau realus priskirtos žemės kiekis priklausė nuo socialinės klasės. Nors 1940 m. kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo pradėta vykdyti, tačiau jai rengtasi, siekiant galutinio komunistų agrarinės politikos tikslo – žemės kolektyvizavimo.

1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, buvo pratęstas 1940 m. pradėtas socialistinės ūkio sanklodos diegimas. „Socializmo statyba“ apėmė visas ekonomikos sritis.

Žemės ūkis. Kolektyvizacija. Masinis kolūkių steigimas Lietuvoje pradėtas 1948 m., o lūžis įvyko 1949 m. Metų pradžioje palyginti dar nedidelė dalis ūkių buvo suvaryta į kolūkius, tačiau metų pabaigoje kolūkiuose jau buvo daugiau nei 60 proc. ūkių. Beveik niekas nenorėjo savanoriškai stoti į kolūkius, todėl valdžia griebėsi prievartos: represijų ir trėmimų, ekonominio ir psichologinio spaudimo, apgaulės. Tik tokiais būdais iki 1952 m. pradžios pavyko sukolektyvinti apie 90 proc. ūkių. Dar nebaigus kolektyvizacijos, 1950 m. gegužę Sovietų Sąjungos vadovybė nutarė stambinti kolūkius. Po sustambinimo 1955 m. Lietuvos SSR liko 1,8 tūkst. kolūkių (1950 m. jų buvo 7,2 tūkst.). Kolūkiečių atlygis už darbą buvo labai menkas. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo asmeninis pagalbinis ūkis. Padėtis pasikeitė nurašius kolūkių įsiskolinimus už neįvykdytas produktų prievoles, vėliau tokių prievolių buvo išvis atsisakyta. XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje kolūkiečiams įvesta „garantinio mokėjimo už darbą“ sistema, jiems pradėta mokėti senatvės pensijas. Šiuo laikotarpiu padėtis žemdirbystės srityje pagerėjo. Lietuva pagal įvairius žemės ūkio gamybos rodiklius pradėjo pirmauti tarp Sovietų Sąjungos respublikų, buvo pasiektas prieškarinis gamybos lygis. Visuotinė elektrifikacija, melioracija, žemių chemizavimas, darbų mechanizavimas didino žemės ūkio produktyvumą. 6-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pradėta „kukurūzomanija“ neaplenkė ir Lietuvos SSR žemės ūkio. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, prasidėjo priverstinis kukurūzų auginimo vajus. Buvo reikalaujama Lietuvoje atsisakyti tradicinių pašarinių kultūrų, išarti ganyklas. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus skeptiškai žiūrėjo į visą kukurūzų kampaniją ir nors oficialiai ragino diegti naujoves, bet realiai netaikė itin griežtų sankcijų tokį reikalavimą pažeidusiems, neviešai rėmė Lietuvos žemės ūkio mokslininkus, protestavusius prieš „kukurūzomaniją“. Kukurūzai buvo sėjami daugiausia matomose vietose – pakelėse, kitur ir toliau augo žalienos.

Pramonės plėtra. Sovietinė ekonominė politika ir praktika stabilizavosi 1955–1968 m. Lietuvos SSR buvo gana sparčiai industrializuojama ir urbanizuojama pagal sovietinį modelį, tam investuojant didžiules lėšas. Pramonė buvo svarbiausias sovietinės ekonomikos sektorius, kuriame kirtosi valdžios institucijų ir ekonominių grupių politiniai ir ūkiniai interesai. Centrinės SSRS ministerijos ir žinybos kontroliavo per 80 proc. pramonės Lietuvoje. 1957 m. Sovietų Sąjungos vadovybė vietoj pramonės ir statybos ministerijų įsteigė regionines Liaudies ūkio tarybas (LŪT). Per septynerius LŪT veiklos metus pramonės gamyba išaugo 2,3 karto, o nacionalinės pajamos padidėjo 1,8  karto. Buvo plėtojamos ne tik tradicinės, bet ir naujos pramonės šakos – chemijos, tiksliųjų staklių gamybos, elektronikos ir kt. LŪT laikotarpiu vyravo technokratinis optimizmas ir iniciatyva, kuri paspartino technikos pažangą, naujovių ir išradimų diegimą pramonėje bei kasdienybės modernizaciją. Tačiau metiniai pramonės augimo tempai nepaliaujamai lėtėjo, artėdami prie regreso ribos. Svarbiausios priežastys, lėmusios ūkio krizę, buvo laisvosios rinkos nebuvimas, vyravusi valstybinė monopolinė ekonomika, gamybos priemonių̨ ir vartojimo prekių̨ gamybos proporcijų neracionalumas.

Urbanistinė plėtra. 1953–1954 m., po J. Stalino mirties pripažinus, kad SSRS ekonomika yra atsilikusi ir neefektyvi, kritikų žvilgsniai nukrypo į netolygų gamybinių jėgų išdėstymą ir per didelį pramonės koncentravimą didžiuosiuose miestuose. Nedelsiant pradėta masiškai taikyti rajoninio planavimo principus: stabdyti didelių miestų augimą, pradėti jų išskirstymą ir naujų miestų-palydovų kūrimą, intensyviau vystyti mažus ir vidutinius miestus, visų pirma statant juose pramonės įmones, o laisvas teritorijas panaudojant gyvenamajai statybai. 1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“ – sparčiausias ir intensyviausias sovietinės modernizacijos etapas Lietuvos SSR istorijoje. Naujoji urbanizavimo schema buvo paremta sąjungine pramonės plėtros direktyva. Šių darbų kulminacija – 1964 m. patvirtinta „Perspektyvinė pramonės išdėstymo ir miestų išvystymo schema“, kurioje numatyta, kur steigti pramonės įmones, statyti gyvenvietes, tiesti kelius, kaip naudoti vandens išteklius ir spręsti kitus krašto urbanizavimo ir žemės ūkio pertvarkymo klausimus. Vienas svarbiausių traukos objektų, skatinusių žmones rinktis darbą pramonės įmonėse, buvo pažadas aprūpinti gyvenamuoju plotu. 1958 m. Lietuvos kaimą palietė regioninio planavimo ir architektūrinės modernizacijos idėjos, kurių esmė buvo kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių stambinimas. Visos gyvenvietės buvo suskirstytos į centrines (čia buvo sutelkiama visa infrastruktūra, administracinis centras ir ilgainiui perkeliami visi kolūkio ar tarybinio ūkio dirbantieji), pagalbines (vystoma tik gamybinė veikla ir gyvenama) ir neplėstinas (neperspektyvias, iš kurių gyventojai buvo perkeliami į centrines gyvenvietes). Prasidėjo didžiulė vienkiemių naikinimo kampanija. Centrinėse gyvenvietėse buvo įrenginėjamas vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, elektra, radijas ir telefonas.

Energetika. 1957 m. pradėta centralizuota Lietuvos SSR elektrifikacija ir elektrinių statyba įkūnijo sovietų valdžios siekius iki 1965 m. modernizuoti sovietinę Lietuvą. 1955 m. pradėta statyti Kauno hidroelektrinė jau 7-ojo dešimtmečio pradžioje elektros energija aprūpino visą Lietuvą. Elektrifikacijos procesą ir sovietinę modernizaciją geriausiai reprezentavo 1960–1965 m. industrinė statyba – Lietuvos valstybinė rajoninė elektrinė ir greta iškilęs naujas Elektrėnų miestas. Pastačius naują elektrinę, elektros energijos gamyba padidėjo daugiau nei dvigubai.

1979–1980 m. Lietuvoje esmė trūkti kuro ir elektros energijos, todėl sulėtėjo pramones raidos tempai. Tai paveikė bendrą ekonomikos raidą ir pablogino socialinę-ekonominę padėtį. Bandant išspręsti kuro problemą, 1980 m. paleista Mažeikių̨ naftos perdirbimo gamyklos pirmoji eilė, 1984 m. pradėjo veikti Ignalinos atominės elektrines pirmasis reaktorius (1987 m. – antrasis reaktorius), pradėta statyti Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.

Susiekimo infrastruktūra. Išvystyta susisiekimo infrastruktūra turėjo užtikrinti Lietuvos SSR ekonomikos funkcionavimą, skatinti gamybinės ir negamybinės sferos augimą. Pokario laikotarpiu buvo atstatomas ir plečiamas geležinkelio transportas, pastatytos naujos stotys, rekonstruota Vilniaus geležinkelio stotis. 1985 m. geležinkelių ilgis Lietuvos SSR siekė 2014 km. Vienas būdingiausių transporto sistemos vystymo bruožų pokario metais buvo spartus automobilių transporto augimas. Didžiausi automobilių kelių tiesimo darbai vyko vėlyvuoju sovietmečiu: 1970 m. užbaigta pirmoji Lietuvoje automagistralė Vilnius–Kaunas. Po jos pradėtos tiesti Kauno–Klaipėdos automagistralė ir Minsko–Talino automagistralės Vilniaus–Ukmergės ruožas. Greta naujų automagistralių tiesimo vyko ir kitų kelių rekonstrukcijos. Vystant jūrų transportą, 1969 m. įsteigta Lietuvos jūsų laivininkystė, į kurią buvo įjungtas ir Klaipėdos jūrų prekybos uostas. Klaipėdoje daugėjo atplaukiančių užsienio valstybių laivų. Augant akmens anglies eksportui, 1962–1965 m. Klaipėdos uoste pastatytas pirmasis anglies rūšiavimo ir perkrovimo kompleksas, kuriame visi krovos procesai buvo mechanizuoti ir automatizuoti.

Gyventojų buities pokyčiai. Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR lenkė kitas sovietines respublikas pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui. 8-ojo dešimtmečio viduryje dalis Lietuvos visuomenės tapo viena iš labiausiai pasiturinčių Sovietų Sąjungoje. Didesnes pajamas gaudavo sovietinės nomenklatūros elitas, prekybininkai ir asmenys, galėję gauti deficitinių prekių, dalis žemės ūkio srityje dirbančiųjų, gaunančių pajamas iš  asmeninių ūkių. Didėjant pajamoms, proporcingai augo ir gyventojų vartotojiškumas, tačiau apsirūpinimas kasdieniam gyvenimui būtinomis prekėmis iš sovietinio žmogaus reikalavo nemažai energijos ir sumanumo, „blato“ ryšių, plačių socialinių tinklų kūrimo ir jų nuolatinio vystymo. Tuo pačiu metu dėl intensyvios urbanizacijos, didėjančio visuomenės išsimokslinimo ir Sovietų Sąjungon patenkančios informacijos apie Vakarų pasaulio ekonominį klestėjimą, augo ir kokybiniai reikalavimai plataus vartojimo prekėms, keitėsi pačios kultūrinės ir socialinės vertybės. Nors plataus vartojimo prekių asortimentas įvairėjo ir gerėjo jų kokybė, tačiau prekių nuolat trūko, nes sovietinė ekonomika negalėjo patenkinti žmonių buitinių ir socialinių poreikių.

***

XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ypač antroje jo pusėje, Sovietų Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis labai pablogėjo: mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo atotrūkis tarp gamybos ir vartojimo, tarp gyventojų piniginių pajamų ir jų̨ padengimo prekėmis, sparčiai kilo kainos, augo infliacija. Ūkio krizės priežasčių̨ buvo daug: socialistinė ekonominė sankloda, ydingas ūkio mechanizmas ir nesubėgėjimas jį valdyti (planinės ekonomikos sistema ir jos komandinė-administracinė valdymo schema), nuasmeninta nuosavybė, neužtikrinanti materialinių gamybos stimulų, militarizuota ekonomika, mokslinis-technologinis atsilikimas, ūkinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, infliacija, griaunanti vartojimo rinką. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos SSRS ekonominės reformos nebepajėgė sustabdyti nei ekonomikos krizės, nei sovietinės imperijos griūties.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyresnioji specialistė Rūta Grišinaitė.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

BULOTA, Rytis. SSRS reformų išvakarėse: nomenklatūra ir inteligentija Lietuvoje. In Darbai ir dienos, nr. 49. Kaunas, 2008.

DRĖMAITĖ, Marija. Svajonių fabrikai?: industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945-1990 m.) kultūros istorijos požiūriu. In Darbai ir dienos, nr. 52. Kaunas, 2009.

DRĖMAITĖ, Marija. Industrializacija ir urbanizacija. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu: http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19551959-modernizmo-startas/industrializacija-ir-urbanizacija/78195.

DRĖMAITĖ, Marija. Urbanistika ir gyvenamoji architektūra. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu: http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19701979-lietuviskoji-architekturos-mokykla-triumfo-metai/urbanistika-ir-gyvenamoji-architektura/78565.

DRĖMAITĖ, Marija. Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania. Berlynas, 2017.

GRYBKAUSKAS, Saulius. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Vilnius, 2011.

Grybkauskas, Saulius. Lietuviškosios sovietinės nomenklatūros požiūris į ūkio valdymo permainas Sovietų Sąjungoje 7-ojo dešimtmečio viduryje. In Lietuvos istorijos metraštis,     nr. 2, Vilnius, 2002.

Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.

IVANAUSKAS, Vilius. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988 m.). Vilnius, 2011.

MEŠKAUSKAS, Kazimieras. Lietuvos ūkis 1940–1990. Vilnius, 1994 m.

MISIŪNAS Romualdas J., Taagepera Rein. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius, 1992.