Ne anksčiau kaip 1957 m. sausio 3 d.  

Nuotrauka.

Straipsnis „Rusų telegrafistas iššoko į Kategatą“, publikuotas Danijos laikraštyje „Dagens Nyheder“. 1956 m. rugsėjo 26 d.

Straipsnis „Užsienio žvalgybos pinklėse“, kuriame A. Gindulin pasakoja apie bandymą pabėgti iš SSRS, publikuotas laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ (rus. „Советская Клайпеда“). 1957 m. kovo 2 d.

Spaudos iškarpos. Dokumentai danų ir rusų kalbomis.    

Kategato sąsiaurio, vieno iš sąsiaurių jungiančių Baltijos jūrą su Šiaurės jūra,  žemėlapis.

Žemėlapis skelbtas: https://www.vle.lt (straipsnis-Danija)

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44066/3, BB, l. 171-5, 171-12; SB, l. 18-2.

Akram Gindulin (g. 1927 m. Baškirijoje), Klaipėdos žvejybos tralerio radistas, laivui išplaukus į Šiaurės Atlanto vandenyną gaudyti silkių, 1956 m. rugsėjo 22 d. naktį Kategato sąsiauryje iššoko į vandenį ir pradėjo plaukti link Danijos plaukiojančio švyturio, buvusio už 300 m. Srovei pradėjus nešti  į priešingą pusę, ėmė šauktis pagalbos. Švyturio įgulai išgirdus pagalbos šauksmą, valtimi buvo atplukdytas į švyturį, o vėliau Danijos kariniu kateriu nugabentas į Kopenhagą ir perduotas policijai. 1957 m. sausio 3 d. grįžo į SSRS ir buvo suimtas. Tardytojui nurodė, kad pabėgti į užsienį nusprendė dėl nesėkmingo šeimyninio gyvenimo: jį metė trys žmonos, neturėjo buto. Laivo  kajutėje su mechaniku prisivaišinęs odekolonu, nusprendė pabėgti į užsienį ir „sukurti naują gyvenimą“. Danijos policijai išaiškinus, kad likti galės tik paprašius politinio prieglobsčio ir ką tai reiškia, tokį prašymą parašė. Danijoje dirbo radijo aparatų fabrike Aalborge. Vienatvės jausmas, svetimi papročiai ir buitis bei SSRS radijo stočių laidų klausymas lėmė norą grįžti į SSRS, todėl kreipėsi į SSRS konsulatą Kopenhagoje. A. Gindulin taip pat nurodė antisovietinės rusų emigrantų organizacijos narių, su kuriais bendravo Danijoje, adresus. Atsižvelgiant į tai, kad grįžo savo noru, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. nuosprendžiu nuteistas 3 m. laisvės atėmimu be teisių suvaržymo. Spaudoje buvo publikuotas A. Gindulino pasakojimas, kuriame jis atgailavo už savo poelgį, rašė, kad „užsienio žvalgybos atstovai“ jį privertė prašyti politinio prieglobsčio, rusų emigrantus, kurie neva norėjo jį paversti išdaviku, vadino „apgailėtina išdavikų, išlaikomų užsienio žvalgybos, krūvele“, „nuolat girtaujančia ir neturinčia Tėvynės“.

1966 m.

Nuotrauka.

SSRS–Turkijos valstybinės sienos žemėlapis.

Spaudinys. Dokumentas rusų kalba.

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro atstovybės Turkijoje raštas dėl V. Koržo pripažinimo pabėgėliu. 1963 m. gruodžio 13 d.

Originalas. Dokumentas anglų kalba.

Lagaminas, kurį V. Koržas įsigijo Atėnuose, ir ant jo užklijuota Pasaulinės Bažnyčių Tarybos (angl. „World Council of Churches“), kuri rūpinasi pabėgėliais, emblema. Ne vėliau kaip 1966 m.  

Nuotrauka, indėlis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47477/3, t. 1, l. 24, 187-1, 193-1; t. 2, l. 156-1.

V. Korž (g. 1942 m. Altajaus krašte) 1962 m. nuvykęs į Armėniją, bandė pereiti SSRS–Turkijos valstybinę sieną, bet vietos draugovininkų buvo sulaikytas ir perduotas pasieniečiams. Nepagrįstai diagnozavus šizofreniją, Armėnijos SSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu priverstinai buvo gydomas Sevano  psichiatrijos ligoninėje.  Pabėgęs iš ligoninės, 1963 m. liepos 15 d., apšaudomas SSRS pasieniečių, sėkmingai perplaukė Arakso upę ir atsidūrė Turkijoje, kur paprašė politinio prieglobsčio kaip nepritariantis sovietų santvarkai. Vėliau persikėlė į Graikiją, Švediją. „Jausdamas tėvynės ilgesį“, kreipėsi į SSRS konsulatą Stokholme, apgailestavo, kad pabėgo. 1966 m. su SSRS laivu atplaukė į Klaipėdos uostą, kur buvo sulaikytas, jam iškelta baudžiamoji byla. Tardomas nurodė, kad pabėgimą lėmė nuolatinis radijo stočių BBC ir „Amerikos balsas“ laidų, kurios suformavo klaidingą nuomonę apie „gerą“ gyvenimą kapitalistinėse šalyse ir „blogą“ Sovietų Sąjungoje, klausymasis. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1968 m. nuosprendžiu nuteistas 2 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimu, bet įskaičius priverstinio gydymo ir parengtinio tyrimo laiką, iš suėmimo paleistas.

1973 m. kovo 2 d.

Nuotrauka.

K. Bartkui SSRS pasiuntinybės Švedijoje išduota viza grįžti į SSRS. 1973 m. vasario 27 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Straipsnis apie K. Barkaus grįžimą į SSRS, publikuotas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“. 1973 m. birželio 14 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11623, l. 183-1, 185; f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 61.

K. Bartkus (g. 1936 m.), Alytaus elektros tinklų profsąjungos vietos komiteto pirmininko pavaduotojas, būdamas turistinėje kelionėje Jugoslavijoje, 1969 m. spalio 2 d. atsiskyrė nuo grupės ir pabėgo į Italiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, buvo apgyvendintas  perkeltųjų asmenų stovyklose. 1971 m. išvyko į Švediją,  dirbo fabrike ir mokėsi švedų kalbos. 1973 m. vasario 28 d. savo noru grįžo į SSRS, tačiau jau kovo 2 d. buvo sulaikytas ir patalpintas KGB tardymo izoliatoriuje. Vėliau kardomoji priemonė pakeista rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Tardomas nurodė, kad pabėgo bijodamas atsakomybės už tai, kad Jugoslavijoje atsiskyrė nuo grupės ir su vietiniu gyventoju automobiliu vyko į Riekos m. Automobiliui pakeliui sugedus, jis nebespėjo grįžti,  todėl nusprendė bėgti į Italiją. Italijos pareigūnų apklausiamas perkeltųjų asmenų stovykloje nurodė, kad pabėgo norėdamas geriau uždirbti ir „nesuprato, kad šiuo pareiškimu šmeižia tarybinę santvarką“. Grįžti paskatino „tėvynės ilgesys ir karštas noras gyventi su šeima“, išreiškė padėką SSRS  vyriausybei, „kad leido ištaisyti klaidą“. Atsižvelgiant į tai, kad „gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo“, grįžo savo noru, neužsiėmė priešiška SSRS veikla, 1973 m. nutarimu baudžiamoji byla nutraukta.

1973 m. spalio 8 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Leidinys „Kas yra Hamburge“, rastas B. Baranausko kajutėje ir kaip daiktinis įrodymas prijungtas prie baudžiamosios bylos, nes  „rodė Baranausko domėjimąsi šiuo miestu“. 1973 m. rugsėjo mėn.

Leidinys. Dokumentas vokiečių ir anglų kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11628, l. 2, 2 ap., 42-1.

B. Baranauskas (g. 1935 m.), Okeaninio žvejybos laivyno Klaipėdos bazės vilkiko radijo stoties viršininkas, komunistų partijos narys, laivui stovint Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo uoste, 1973 m. spalio 5 d. pabėgo iš laivo, nes išsigando, kad bus nubaustas už kontrabanda įvežtus pinigus įsigytą didelį prekių kiekį.  Hamburgo policijoje paprašė politinio prieglobsčio. SSRS pasiuntinybės atstovams primygtinai reikalaujant, Bonos policijos valdyboje buvo suorganizuotas jų susitikimas su B. Baranausku. Pasiuntinybės darbuotojams „išaiškinus jo neteisingą elgesį“, atsisakė pasilikti Vokietijoje ir spalio 10 d. reisiniu lėktuvu išskraidintas į Maskvą. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1973 m. nutarimu baudžiamoji byla nutraukta.

1974 m. rugsėjo 30 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11637, l. 224, 225, 226, 227.

K. Z. Anužis (g. 1939 m.), Lietuvos jūrų laivyno prekybos laivo „Iljičiov“ gydytojas, laivui stovint Belgijos Antverpeno uoste, 1974 m. kovo 15 d. pabėgo iš laivo. Tardymo protokolų duomenimis, pabėgimą lėmė susikomplikavęs asmeninis gyvenimas, be to, įvairiuose kapitalistinių šalių miestuose darė įspūdį „išorinis kapitalistinio pasaulio gyvenimo vaizdas – gražios mašinos, reklamos, įvairių buitinių prekių gausybė, įdomesnė gyvenimo aplinka“. „Supratęs nusikaltimo esmę, pajutęs sąžinės graužimą“, 1974 m. kovo 20 d. SSRS pasiuntinybėje Belgijoje paprašė grąžinti jį į Tėvynę.

Vokietija, Miuncheno olimpinis kaimelis.  1972 m.

Nuotrauka.

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Tardymo skyriaus nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą ištrauka. 1979 m. lapkričio 6 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.  

Straipsnių apie V. Česiūną, publikuotų užsienio lietuvių spaudoje, iškarpos, surinktos Lietuvos SSR KGB darbuotojų. 1972 m., 1979 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-52, ap. 1, b. 207, l. 34-1; b. 208, l. 97; f. K-35, ap. 3, b. 128, l.104; b. 129, l. 129

V. Česiūnas (g. 1940 m.), irkluotojas, Miuncheno olimpinių žaidynių, daugkartinis pasaulio ir SSRS čempionas, SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) karinės dalies  3404 sporto komandos treneris, su SSRS kūno kultūros ir sporto komiteto specializuota turistine grupe išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, Duisburgą stebėti Pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo pirmenybių. 1979 m. rugpjūčio 17 d. atsiskyrė nuo grupės ir dingo. Duisburgo policija pranešė, kad jis paprašė politinio prieglobsčio. 1979 m. rugsėjo 13 d. V. Česiūnas grįžo į SSRS ir kitą dieną atvyko į Lietuvos SSR KGB. Davė pasižadėjimą neišvykti. Kelias savaites gydėsi Lietuvos SSR MVD ligoninės Neurologiniame skyriuje, nes „daugelio buvusių įvykių negalėjo atsiminti, po to ėmė viską suprasti, kritiškai vertino buvusius įvykius“. SSRS vyriausybė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai, vėliau ir pats V. Česiūnas spaudos konferencijoje Vilniuje pranešė, kad grįžo laisvanoriškai. Baudžiamojoje byloje, iškeltoje V.Česiūnui pagal „Tėvynės išdavimo“ faktą, esančiuose jo paaiškinimuose, apklausos protokoluose ir nutarime nutraukti baudžiamąją bylą rašoma, kad Vokietijoje jis susitiko su iš Klaipėdos krašto kilusia Uršule Forkert, su kuria susipažino Miuncheno olimpiadoje. Forkertų šeimos namuose Altenos m. gyveno iki rugsėjo 13 d., mokėsi vokiečių kalbos kursuose. Tuo metu jis „buvo keistoje būsenoje ir nebegalėjo kontroliuoti savo veiksmų“, „jeigu ir prašė politinio prieglobsčio, tai nesąmoningai“, „kažkas norėjo, kad jis liktų VFR prieš jo valią ir galbūt ketino jo vardu prisidengiant šmeižti būsimas Olimpines žaidynes Maskvoje“. Ėmė jausti, kad jį visą laiką kažkas stebi ir „pradėjo galvoti kaip nors kad ištrūkti į tėvynę“. Atsižvelgiant į tai, kad V. Česiūnas nevykdė priešiškos SSRS veiklos, Lietuvos SSR KGB 1979 m. nutarimu jam iškelta baudžiamoji byla nutraukta. Užsienio žiniasklaida, taip pat Forkertų šeima kėlė prielaidą, kad V. Česiūnas buvo pagrobtas KGB agentų ir prievarta grąžintas į SSRS. Interneto portalui Sportas.info 2018 m. duotame interviu, V. Česiūnas  nurodė, kad iš Vokietijos grįžo savo noru, nes „neįsivaizdavau, kad gimtojo krašto trauka gali būti tokia stipri“. Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių įsidarbino Lietuvos muitinėje, dirbo Lavoriškių pasienio poste, buvo sumuštas postą užpuolusių SSRS omonininkų. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1991 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 1992 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu.

1979 m. lapkričio 1 d.

Originalas. Dokumentas anglų kalba.  

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseinui nutarimas nutraukti V. Chramcovui iškeltą baudžiamąją bylą. 1980 m. balandžio 30 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11733, l. 109, 152,  153, 154.

V. Chramcov (g. 1948 m), Valstybinio tralerių laivyno Klaipėdos bazės žvejybos tralerio „J. Uborevičius“ refrižeratorių mašinistas, laivui stovint Kanados Sent Džonso uoste, 1979 m. lapkričio 2 d. paliko laivą  ir policijoje paprašė politinio prieglobsčio, kuris jam buvo suteiktas. Susitikęs su SSRS pasiuntiniu Kanadoje grįžti atsisakė. Po kelių savaičių darbo fabrike ir pirmojo atlyginimo 1980 m. kovo mėn. atvyko į SSRS pasiuntinybę Otavoje ir paprašė jį grąžinti į SSRS. Grįžus į SSRS jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Apklausiamas V. Chramcov tardytojui nurodė, kad pabėgo, nes rūpėjo materialiai aprūpinti šeimą, „ir svarbiausia, neturėjo buto“. Būdamas reisuose užsienyje ir klausydamas  užsienio radijo stočių laidų susidarė įspūdį, kad užsienyje gyvenamojo ploto problema neegzistuoja ir pragyvenimo lygis ten aukštesnis nei SSRS. Sugrįžti į SSRS paskatino žmonos laiškas (parašytas KGB  iniciatyva), „artimų žmonių nebuvimas, kapitalistinės visuomenės ypatybės – gobšumas, gyvenimas vien dėl pinigų“, kalbos nemokėjimas, supratimas, kad „be tėvynės esi ten niekas“. Atsižvelgiant į tai, kad V. Chramcov priešiškos veiklos prieš SSRS nevykdė, 1980 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1985 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Pažyma apie radijo stotis „Laisvoji Europa“ ir „Laisvė“, Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) 1 skyriaus parengta pagal į SSRS po pabėgimo į užsienį grįžusio B. Venclovos ataskaitą. 1987 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvą, f. K-35, ap.2, b. 236, l. 187; b. 344, l. 63, 65, 110.

Bronius Venclova. Lietuva. 2011 m.

Eglės Mičiulienės nuotrauka, skelbta: http://www.santaka.info/index.php?sidx=22940

B. Venclova, baigęs Maskvos P. Lumumbos tautų draugystės universiteto Filologijos fakultetą, dirbo prancūzų kalbos vertėju Kongo Liaudies Respublikoje. 1985 m. vasario mėn. kirto sieną su Zairu, kur  JAV ambasadoje paprašė politinio prieglobsčio. Padedant Lietuvos generaliniam konsului Niujorke A. Simučiui ir emigrantui Tomui Venclovai atvyko į JAV. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininko K. Valiūno suorganizuotoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad pabėgo dėl politinių priežasčių – nenorėjo tapti „sovietinės santvarkos propagandistu“, vėliau susitikimuose kalbėjo, kad už atvirai reiškiamas pažiūras istorijos, tikėjimo laisvės klausimais Konge jau buvo sekamas. 1985 m. kartu su kitais 4 lietuviais liudijo Pasaulio Baltų santalkos, kuriai priklausė ir VLIK‘as, Danijoje, Kopenhagoje organizuotame Baltijos tribunole, paskelbusiame Sovietų Sąjungą nusikaltusia Baltijos tautoms. 1985–1987 m. dirbo radijo stotyje „Laisvoji Europa“ Niujorke. 1987 m. birželio mėn. grįžo į Lietuvą. Saugumui parašė išsamią ataskaitą apie užsienio radijo stočių veiklą ir darbuotojus. Vilkaviškio krašto laikraščiui „Santaka“ 2011 m. duotame interviu, B. Venclova pasakojo, kad JAV jis nepritapo, amerikietiškas gyvenimo būdas jam netiko. Grįžus į Lietuvą teko atiduoti „duoklę“ ir politinei sistemai: buvo sukurta keletas reportažų, susuktas propagandinis filmas apie grįžimą iš kapitalistinės JAV. Medikų pagalba įveikė po sugrįžimo įgytą priklausomybę nuo alkoholio, dirbo Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje ir sanatorinės mokyklos bibliotekoje, dalyvavo Lietuvos bėgimo čempionatuose, kuriuose ne  kartą iškovojo pirmą vietą.