Berlynas. 1947 m. vasario 5 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 42311/3, l. 9-12.

A. Reznikovič (g. 1924 m. Rokiškyje) 1944 m. pabėgo iš Kauno geto, įstojo į sovietinių partizanų būrį „Mirtis okupantams“. Šeimos nariai sušaudyti Rokiškyje. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo vertėju SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pasienio kariuomenėje. Autobiografijoje nurodė, kad „dirbo R. Prūsijoj ir Lietuvoj naikinant lietuvių ir vokiečių fašistų banditus“. Nuo 1946 m. gegužės mėn. dirbo rusų-vokiečių kalbų vertėju SSRS MGB operatyviniame sektoriuje Berlyne. Palaikė artimus ryšius su vokiete Kete Kalski. 1947 m. balandžio 11 d. pabėgo į JAV kontroliuojamą Berlyno sektorių. Prikarpatės karinės apygardos Karo Tribunolo 1952 m. nuosprendžiu „už tėvynės išdavimą ir perėjimą tarnauti amerikiečių-anglų imperializmui“ už akių nuteistas sušaudyti. SSRS MGB įgaliotinio Vokietijoje 1952 m. nutarimu, baudžiamoji byla sustabdyta iki kaltinamojo suradimo, nes trūko kaltinimą patvirtinančių duomenų.

Ne vėliau 1947 m. kovo 28 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47323/3, l. 20-2.

J. Zilberis (g. 1915 m. Kėdainiuose) gyveno Maskvoje, Raudonosios armijos medicinos tarnybos kapitonas. Nuo 1945 m. dirbo gydytoju Sovietų okupacinės kariuomenės grupės Vokietijoje ligoninėje SSRS kontroliuojamame  Berlyno sektoriuje. 1947 m. kovo 28 d. pabėgo į JAV kontroliuojamą Berlyno sektorių, vėliau pasitraukė į Hanoverį, buvusį Jungtinės Karalystės okupacinėje Vokietijos zonoje.  Karinio dalinio 48240 Karo Tribunolo 1951 m. nuosprendžiu už akių nuteistas sušaudyti.

1947–1948 m.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 42190/3, l. 121-2, 121-3, 122-1, 122-2.

L. Olšvangas (g. 1903 m. Plungėje)  nuo 1947 m. tarnavo sovietų armijoje, turėjo leitenanto laipsnį, dirbo Sovietų  karinės administracijos Brandenburgo žemėje Informacijos biuro korespondentu. Gyveno Potsdame.  1949 m. liepos 14 d. naktį su žmona J.  Olšvang (g. 1910 m. Kaune), pabėgo į JAV okupacinę Vokietijos zoną. Karinio dalinio 48240 Karo Tribunolo 1951 m. nuosprendžiu kaip „tėvynės išdavikai“ už akių  nuteisti sušaudyti.

1948 m. sausio 23 d. 

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas,  f. K-16, ap. 1, b. 18, viršelis, l. 1.

Žvejybos tralerio „Merituul“ 9 asmenų įgula, vadovaujama laivo kapitono Laisono, 1947 m. gruodžio 7 d. naktį išplaukusi į žvejybą jūroje, negrįžo į Klaipėdos uostą, kirto SSRS valstybinę sieną,  nuplaukė į Švediją.

1952 m. rugsėjo 5 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

20 metų po pabėgimo į Švediją. Iš kairės: J. Grišmanauskas, L. Kublickas, E. Paulauskas. Nuotrauka publikuota JAV, Čikagoje leistame laikraštyje  „Laisva Lietuva“.  1971 m.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 36626/3, SB, l. 29, 30; f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 169.

Mažojo žvejybos tralerio „Samum“ kapitonas L. Kublickas (g. 1929 m.), meistras J. Grišmanauskas (g. 1927 m.) ir jūreivis E. Paulauskas (g. 1932 m.), kartu su kitais 3 įgulos nariais iš Klaipėdos uosto išplaukė žvejoti į jūrą. 1951 m. liepos 16 d. būdami Švedijos teritoriniuose vandenyse, kubrike uždarė  likusius  rusakalbius įgulos narius. Apsiginklavę laužtuvais ir geležiniu strypu saugojo juos ir neleido išeiti. Vėliau sėdę į gelbėjimosi valtį nuplaukė į Švediją. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Klaipėdos srities valdybos 1952 m. pažymoje nurodyta, kad pabėgėliai jau yra  JAV ir „amerikiečių žvalgybos buvo naudojami informacijai gauti, spaudoje ir per radiją sakė antisovietines kalbas“. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pranešime rašoma, kad „emigrantų šaltiniai“ pranešė, kad Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse 1983 m. buvo palaidotas kompanijos „Chicago Extruded Metals“ darbininkas, „tėvynės išdavikas“ J. Grišmanauskas.

1955 m.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-19309, l. 9-2, 306-2, 306-6, 306-7.

Jūreivis P. Adomavičius (g. 1931 m.) 1955 m. balandžio 26 d. traleriui, kuriame jis tarnavo, plaukiant per Zundo sąsiaurį Baltijos jūroje, iššoko į vandenį  ir nuplaukė į Daniją. Danijos spaudoje buvo rašoma, kad žvejys ištraukė iš vandens sąmonės netekusį „rusų jūreivį“, iššokusį iš tralerio. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos 1 vyriausiosios valdybos 1956 m. duomenimis, „Danijos valdžia P. Adomavičių perdavė amerikiečių žvalgybos atstovams Vakarų Vokietijoje, kurie jį panaudojo radijo stoties „Amerikos balsas“ laidose“. P. Adomavičiaus tėvai ir broliai tardytojams liudijo, kad P. Adomavičius žveju įsidarbino tam, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų studijuoti institute. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1956 m.  nuosprendžiu „už pabėgimą priešiškais tikslais“ ir ryšius su „amerikiniais valdžios organais Vakarų Vokietijoje“ už akių nuteistas sušaudyti. 1983 m. duomenimis, gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

1956 m. spalio 23 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 43461/3, l. 114.

B. Bilevičiūtė (g. 1929 m.), Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto darbuotoja, būdama turistinėje kelionėje aplink Europą, 1956 m. rugsėjo 28 d. Stokholme negrįžo į laivą „Pobeda“. Per policiją ji kreipėsi į Švedijos užsienio reikalų ministeriją su prašymu suteikti jai politinį prieglobstį, kuris jai buvo suteiktas. Susitikti su SSRS pasiuntinybės Švedijoje atstovu atsisakė. Laiškuose tėvams prašė jos nesmerkti, rašė kad sutiko sužadėtinį, be to, laive buvo smerkiama už tai, kad Romoje ir Paryžiuje susitiko su lietuviais  ir „tikriausiai, kaip mums grasino mūsų „sargai“, grįžusi būtų netekusi darbo bei turėjusi kitų nemalonumų“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. nuosprendžiu už akių  nuteista sušaudyti.

Vokietijos Demokratinė Respublika. 1960 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47348/3, t. 1, l. 44.

A. Bartasevičius (g. 1940 m.) atlikdamas privalomąją karinę tarnybą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje,  1960 m. birželio 4 d. pabėgo į Vakarų Vokietiją. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie SSRS Ministrų Tarybos Ypatingųjų skyrių valdyba iškėlė jam baudžiamąją bylą, tačiau jos tyrimas buvo sustabdytas. Nutarime laikinai sustabdyti baudžiamosios bylos tyrimą nurodyta, kad A. Bartasevičius „žavėjosi vakarietiškomis madomis, džiazo muzika ir šokiais, reiškė norą „pavažinėti po užsienį ir pažiūrėti, kaip ten gyvena“, pažįstami jį vadino „stiliaga“. 1986 m. duomenimis, gyveno JAV, Niujorke.

1960 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Straipsnis apie Vasario 16-osios minėjimą Čikagoje, iliustruotas minėjime kalbėjusio J. Miklovo nuotraukomis, publikuotas JAV lietuvių laikraštyje „Dirva“. 1962 m. vasario 23 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-19264, l. 4, 84-20.

J. Miklovas (g. 1930 m.), Geologinės paieškų-žvalgybos ekspedicijos partijos viršininkas, išvykęs į turistinę kelionę aplink Europą, 1961 m. kovo 29 d. lankydamasis Paryžiuje paprašė politinio prieglobsčio. 1961 m. pradžioje išvyko į JAV, Čikagą. Palaikė ryšius su lietuvių išeiviais, skaitė pranešimus ir rašė straipsnius  apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, sovietų valdžios vykdytus trėmimus, rusinimo politiką, kvietė laisvojo pasaulio žmones paremti SSRS pavergtas tautas kovoje už laisvę. JAV Kongreso komisijos tirti sovietinės Rusijos politikai pavergtose šalyse pakomitetyje perskaitė pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1962 m. nuosprendžiu „už tėvynės išdavimą“, sovietinės santvarkos šmeižimą už akių nuteistas sušaudyti. 1986 m. duomenimis, gyveno JAV.

Ne vėliau kaip 1961 m. balandžio mėn.

Nuotrauka.

Straipsnių apie SSRS karinio laivo nuplukdymą į Švediją, publikuotų Švedijos spaudoje, iškarpos. 1961 m. balandžio mėn.  

Spaudos iškarpos. Dokumentai švedų kalba.

SSRS karinio jūrų laivyno Baltijos laivyno savaeigė krovininė barža МБСС-136150, po parplukdymo iš Švedijos Gotlando salos Liepojos uoste prišvartuota prie plaukiojančios bazės „Smolnis“. 1961 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 46615/3, t. 1, l. 5, 14, 278-1.

J. Pleškys (1935 m.) 1959 m. baigė Aukštąją povandeninio plaukiojimo karinę jūrų mokyklą Leningrade, įgijo povandeninio plaukiojimo karininko šturmano specialybę, bet tarnauti buvo paskirtas ne į povandeninį laivą, o savaeigės krovininės baržos МБСС-136150 kapitonu. 1961 m. balandžio 6 d. barža МБСС-136150, su 9 įgulos nariais, iš Klaipėdos uosto išplaukė į sąvartyną jūroje išmesti cheminių atliekų. Kapitonas J. Pleškys įgulai neleido užmegzti radijo ryšio, sutemus įsakė nedegti šviesų ir nemažinti maksimalaus greičio. Įgulos narius įtikinęs, kad grįžta į Klaipėdą, baržą nuplukdė prie Švedijos Gotlando salos krantų. Išsilaipinęs Gotlando saloje, paprašė politinio prieglobsčio. Susitikęs su SSRS pasiuntinybės atstovu pareiškė, kad pasiliks Švedijoje. Švedijos spaudoje buvo rašoma, kad per apklausas policijoje J. Pleškys nurodė, kad „gyvenimas SSRS buvo nepakenčiamas“, kad „negalėtų likusį gyvenimą nugyventi melo pasaulyje“. Baltijos laivyno Karo Tribunolo 1961 m. nuosprendžiu už Tėvynės išdavimą už akių nuteistas sušaudymu. J. Pleškys išvyko į JAV, kur buvo globojamas JAV specialiųjų tarnybų. Jo gyvenamoji vieta buvo slepiama, nes būdamas karininku žinojo sovietų karinių paslapčių. 9 metus gyveno Centrinėje ir Pietų Amerikoje, slapstėsi Meksikos kalnuose, po to persikėlė į JAV, kur dirbo programuotoju ir analitiku. 1988 m. JAV susitiko su iš Lietuvos atvykusia seserim aktore Eugenija Pleškyte. 1992 m.lankėsi Lietuvoje. 1993 m. mirė JAV.

Ne anksčiau kaip 1962 m. rugsėjo 29 d.

Nuotraukos.

J. A. Bružo iš užsienio rašyti laiškai, rasti atliekant kratą jo tėvų namuose. 1962 m.

Originalai. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47190/3, l. 120, 159-8, 159-11, 159-13, 182-1, 182-2.

J. A. Bružas (g. 1942 m.), Klaipėdos laivų remonto įmonės tekintojas, vėliau Klaipėdos „Trinyčių“ verpimo fabriko darbininkas, 1962 m. rugsėjo 29 d. susitarė su Klaipėdos uoste buvusio Švedijos laivo „Celios“ jūreiviu prancūzu Kristijanu Trančartu, kad šis paskolins pasą, ant kurio J. A. Bružas užklijuos savo nuotrauką, ir su juo bandys patekti į laivą. Kitą dieną J. A. Bružas sėkmingai pateko į laivą, kuris be trukdžių išplaukė iš Klaipėdos. Valentina Patrašina, padėjusi  J. A.Bružui angliškai susikalbėti su jūreiviais, apie tai, kad jis užsienio jūreivių prašė padėti patekti pas seserį į Ameriką bei galimą jo pabėgimą pranešė saugumui. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseine įstaiga iškėlė J. A. Bružui baudžiamąją bylą. 1964 m. saugumas J. A. Bružo tėvų namuose atliko kratą ir konfiskavo laiškus, kuriuos J. A. Bružas artimiesiems rašė iš Olandijos ir Kanados. Į Kanadą nuvykęs J. A. Bružas gavo pilietybę ir sukūrė šeimą. A. J. Bružo artimieji tardytojams nurodė, kad, jų nuomone, jis pabėgo, nes „ieškojo geresnio gyvenimo“, „norėdamas pasiblaškyti po pasaulį“. 1971 m.  baudžiamoji byla buvo nutraukta atsižvelgus į tai, kad A. J. Bružas nesireiškė išeivijos spaudoje, nepriklausė „nacionalistinėms organizacijoms“, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas pasibaigė. 1983 m. duomenimis gyveno Kanadoje, Monrealyje.

1961 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių ir rusų kalbomis.

Halifakso uostas. Kanada. 1960 m.

Nuotrauka skelbta: https://www.knickles.com/items/halifax-harbour-1960/

Kanados imigracijos skyriaus pranešimas tankerio „Alytus“ kapitonui P. Titovui apie tai, kad A. Vibrys ir Jurgis Vaitkevičius pasiliko Kanadoje, Halifakso uoste. 1963 m. liepos 23 d.

Originalas. Dokumentas anglų ir prancūzų kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47336/3, l. 24-2, 119, 119 ap.

Tankerio „Alytus“ jūreivis A. Vibrys (g. 1933 m.) ir motoristas Jurgis Ferdinandas Vaitkevičius (g. 1932 m.), 1963 m. liepos 18 d. būdami Kanados Halifakso uoste paprašė vietinės valdžios suteikti politinį prieglobstį.  SSRS pasiuntinybei paprašius grąžinti jūreivius į laivą, Kanados valdžia atsisakė tai padaryti. Jūreiviai nurodė, kad pasilieka dėl materialinių priežasčių (mažo atlyginimo). Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1963 m. nuosprendžiu už Tėvynės išdavimą abu už akių buvo nuteisti 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

1966 m.

Fotokopija. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47480/3, l. 98-1

B. Kulberkis (g. 1937 m.), Klaipėdos žvejybos laivo „Merkurijus“ jūreivis, 1966 m. balandžio 30 d. išlipęs Kamerūno Federacinės Respublikos Dualo uoste, JAV konsulate paprašė suteikti politinį prieglobstį. Vėliau apsigyveno JAV. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1967 m. nuosprendžiu  už atsisakymą grįžti iš užsienio, skleidimą JAV spaudoje „antisovietinio  turinio prasimanymus, kurie padarė žalą SSRS valstybinei nepriklausomybei“, už akių  nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Lietuvių išeivių spaudoje parašyta, kad „įpuolė į neviltį, nenorėjo dirbti, buvo labai pamėgęs stiklelį“. Mirė sulaukęs 33 metų Cicero m.

JAV. Ne anksčiau kaip 1967 m. rugsėjo mėn.

Nuotrauka.

P. Ulevičiaus artimiesiems Lietuvoje rašyti laiškai bei atvirukai, perduoti saugumui ir prijungti prie baudžiamosios bylos kaip turintys įrodomąją reikšmę. 1986 m.

Originalai. Dokumentai lietuvių ir anglų kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15925, l. 108-2

P. Ulevičius (g. 1923 m.), Kauno mechanizuotos statybos kolonos ekskavatorininkas, išvykęs į turistinę kelionę Suomijoje, 1967 m. rugsėjo 16 d. Turku turguje atsiliko nuo grupės ir į viešbutį negrįžo. Išvyko į Švediją, vėliau JAV, Los Andželą, kur įsikurti padėjo motinos brolis. Sukūrė naują šeimą su našle lietuve Valerija, dirbo ligoninėje grindų vaškuotoju. Valstybės saugumo komitetas (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos iškėlė baudžiamąją bylą. Giminės ir artimieji tardytojams nurodė, kad į SSRS P. Ulevičius nesugrįžo dėl asmeninių ir buitinių priežasčių. 1986 m. duomenimis, gyveno JAV, Kalifornijoje. Atsižvelgiant į tai, kad jis nepriklausė antisovietinėms organizacijoms, „neturėjo tikslo padaryti žalos SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamybei arba karinei galiai“, 1987 m. baudžiamoji byla nutraukta.

1968 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

J. Gursko iš JAV Panevėžyje gyvenančiam draugui rašyti laiškai. 1977–1978 m.

Originalai. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11773, l. 97-2, 118-1, 118-2.

J. Gurskas (g. 1934 m.), prekybos laivo „Igarkales“ jūreivis, 1968 m. Belgijoje, Briuselio uoste paprašė Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlio statuso. Po pabėgimo apsigyveno JAV, Kalifornijoje, dirbo laivų remonto įmonėje elektriku. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, paskelbė paiešką. Atsižvelgiant į tai, kad neužsiiminėjo antisovietine veikla, „neturėjo tikslo padaryti žalos SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamybei arba karinei galiai“, 1987 m. baudžiamoji  byla buvo nutraukta.

1974 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Straipsniai apie Brazinskus, publikuoti JAV lietuvių spaudoje. Socialistinės pakraipos laikraštyje „Vilnis“ publikuotas straipsnis buvo parengtas KGB darbuotojų. 1970, 1972, 1974, 1977 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 39, l. 94, 138, 156; b. 41, l. 73.

Pranas Brazinskas (g. 1924 m.), vertęsis spekuliacine prekyba, dažnai skraidęs į Uzbekijos SSR Kokando m., ir jo sūnus Algirdas Brazinskas (g. 1955 m.), 1970 m. spalio 15 d. skrisdami lėktuvu reisu Batumis – Suchumis, grasindami ginklu pareikalavo įgulos pakeisti lėktuvo kursą ir skristi į Turkiją. Stiuardesei N. Kurčenko atsisakius įgulai perduoti voką su įsakymu, P. Brazinskas ją nušovė, peršovė šturmaną V. Fadejevą, sužeidė borto mechaniką O. Bobajaną ir laivo vadą G. Cachrakiją. Antrasis pilotas buvo priverstas lėktuvą su 42 keleiviais nutupdyti  Turkijos Trabzono mieste, kur Brazinskai buvo sulaikyti, apkaltinus juos stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių sužeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sukūrimu, nelegaliu ginklų įvežimu ir įvažiavimu be vizų. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Juozas Kęstutis Valiūnas nusiuntė telegramą Turkijos prezidentui su prašymu neperduoti Brazinskų Sovietų Sąjungai, kalbėjo su Turkijos valdžios atstovais. VLIK‘o nariai organizavo lėšų rinkimą Brazinskų paramai, samdė advokatus. VLIK‘o, Amerikos lietuvių tarybos, Amerikos lietuvių fondo (BALF) atstovai pabėgimą vertino kaip tarptautinės reikšmės įvykį laisvojo pasaulio kovoje su sovietais. P. Brazinskas melagingai prisistatė kaip asmuo, nukentėjęs nuo sovietinių represijų ir dalyvavęs antikomunistinėje veikloje, nors jo tėvas 1949 m. tapo atsitiktine kovos su sovietine okupacija auka, o jis pats buvo teistas už tarnybinius prekybinius nusikaltimus. 1974 m. Turkijos Respublikos 50-mečio proga Brazinskai buvo paleisti iš kalėjimo ir įsikūrė Jozgato pabėgėlių stovykloje 300 km nuo Ankaros. 1976 m. Brazinskai slapta atvyko į JAV ambasadą Turkijoje, tačiau išduoti vizas į JAV jiems buvo atsakyta. Protestuodamas P. Brazinskas ambasadoje persipjovė gyslas, jam buvo suteikta medicininė pagalba. BALF’o pirmininkės Marijos Rudienės pastangomis Brazinskai gavo Venesuelos vizą, iš kur vėliau atskrido į JAV, Niujorką. Dėl nelegalaus atvykimo, JAV imigracijos ir natūralizacijos tarnyba Brazinskus įkalino. Už 10 tūkst. dolerių užstatą, kurį sumokėjo  VLIK’o pirmininkas J. Valiūnas,  Brazinskai buvo paleisti. Daugelį metų buvo sprendžiamas Brazinskų deportavimo iš JAV į Venesuelą klausimas. JAV neketino suteikti Brazinskams politinių pabėgėlių statuso ir jų veiksmus vertino kaip nepolitinį nusikaltimą, tačiau jie toliau gyveno JAV. SSRS KGB Pirmoji vyriausioji valdyba ir Lietuvos SSR KGB 1 skyrius, kuris Brazinskams vedė operatyvinio ištyrimo bylą „Piratai“, kūrė planus sugrąžinti juos į SSRS. KGB agentų pagalba rinko apie juos informaciją, Lietuvoje ir užsienyje skleidė juos kompromituojančią medžiagą. Lietuvos SSR KGB 1  skyriaus 1987 m. duomenimis, P. Brazinskas nedirbo, gyveno už lietuvių išeivių paaukotas lėšas, kurios vis mažėjo, „daugelis vengė su juo kontaktų, laikydami jį sukčiumi“. Baudžiamoji byla buvo iškelta Adžarijos ASSR KGB. 2002 m. P. Brazinskas Santa Monikoje buvo rastas mirtinai sumuštas. Nusikaltimo padarymu buvo įtartas jo bedarbis sūnus Algirdas, kuris teisme neprisipažino padaręs nusikaltimą.

JAV, Čikaga. Ne anksčiau kaip 1972 m. birželio mėn.

Nuotrauka.

Straipsnių apie Butkų šeimą, publikuotų JAV lietuvių spaudoje, iškarpos. 1972 m. spalio mėn.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18609, l. 10-8, 132-5, 133-3.  

A. Z. Butkus (g. 1937 m.), Kauno juridinės konsultacijos vedėjas, Lietuvos SSR advokatų kolegijos Prezidiumo narys, komunistų partijos narys, su šeima: žmona D. Butkiene (g. 1932 m.) Kauno vaikų poliklinikos gydytoja, ir vaikais Loreta (g. 1960 m.), Raimondu (g. 1962 m.), Rimvydu (g. 1969 m.), 1972 m. birželio 4 d., pagal pažįstamo advokato, gyvenančio Lenkijoje, Balstogėje, kvietimą, su savo automobiliu „Volga“, išvyko 30 dienų atostogoms į Lenkijos Liaudies Respubliką, Tačiau pas juo kvietusį advokatą nepasirodė. Iš Lenkijos jiems pavyko nusigauti į Švediją, o po to į JAV, kur paprašė politinio prieglobsčio. Spaudos konferencijose Čikagoje A. Z. Butkus nurodė, kad „okupacijos priespauda, ūkinis atsilikimas Lietuvoje“ jį palenkė imtis rizikos pabėgti. Apie Butkų pabėgimą į Vakarus buvo rodoma per TV, rašoma laikraščiuose. A. Z. Butkus skaitė pranešimą Tarptautinio komiteto žmogaus teisėms Sovietų Sąjungoje ginti surengtame simpoziume Briuselyje. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius Butkams iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jų paieška. SSRS KGB padalinio Lietuvoje 1991 m. nutarimu baudžiamoji byla nutraukta, nes „negauta duomenų apie tai, kad A. Z. Butkus ir D. Butkienė būtų padarę žalą SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamumui arba valstybės saugumui ir gynybiniam pajėgumui“.

1972 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

A. Mockapetris savo namuose ir prie naujo automobilio. JAV, Ohajo valstija. 1978 m., 1987 m.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16406, l. 23-1, 23-2, 80-3, 80-5.   

A. Mockapetris (g. 1945 m.), Žemės ūkio statybos projektavimo instituto Kaune technikas, su instituto liaudies šokių ansambliu „Rasa“ 1972 m. rugpjūčio 25 d. laivu „Latvija“ išvyko į turistinę koncertinę kelionę Jugoslavijoje. Grįžtant laivas sustojo Graikijoje Pirėjo uoste, kur A. Mockapetris išėjęs pasivaikščioti į laivą nebegrįžo, o Graikijos valdžios paprašė politinio prieglobsčio. Vėliau apsigyveno JAV, Klivlende. Dirbo Klivlendo merijos Statybos skyriuje tarnautoju, kurį laiką šoko Klivlendo lietuvių liaudies šokių kolektyve „Grandinėlė“. 1978 m. gavo JAV pilietybę. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. Atsižvelgiant į tai, kad „neužsiiminėjo jokia antisovietine veikla ir nepriklausė jokioms antisovietinėms  emigrantinėms organizacijoms“, „neturėjo tikslo padaryti žalos SSRS suverenitetui, teritorijos neliečiamybei, valstybės saugumui arba karinei galiai“, 1988 m.  baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1971 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Straipsnio apie mokslininko V. Rubšteino pabėgimą iš sovietų laivo, publikuoto Danijos laikraštyje „Vestkysten“, iškarpa. 1973 m. balandžio 25 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas danų kalba.

V. Rubšteino iš Kanados ir JAV motinai rašyti laiškai, paimti saugumo darbuotojų.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16920, l. 104-1, 112-1, 134-1, 134-3.

V. Rubštein (g. 1940 m., Ukrainoje, Charkove), Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijos jūrinio mokslinio tiriamojo laivo „Okeanograf“ ekspedicijos viršininkas. Laivui išplaukus padaryti  Baltijos jūros pietinės dalies užteršimo nuotraukas, 1972 m. rugsėjo 16 d. naktį laivui plaukiant per Zundo sąsiaurį, V Rubšteinas netoli „mažos salos su švyturiu“ iššoko į jūrą. Vandenyje pateko į stiprią srovę, beveik nebegalėjo plaukti. Jį išgelbėjo tai, kad buvo pastebėtas Danijos teritoriniuose vandenyse plaukusio Švedijos keleivinio laivo įgulos. Iš Švedijos laivo jį paėmė Danijos karinis kateris ir Kopenhagoje perdavė policijai. Susitikti su SSRS pasiuntinybės atstovais atsisakė. Danijos laikraštyje buvo rašoma, kad žydiška tėvo kilmė, o motinos dvarininkiška praeitis padarė Rubšteiną įtartina asmenybe ir jis pajautė, kad sovietinė sistema stabdė jo gebėjimų vystymąsi, tai apsunkino gauti leidimą atlikti mokslinius tyrimus tarptautiniu mastu. Po pabėgimo gyveno ir dirbo įvairius darbus Danijoje, Kanadoje, nuo 1984 m. – JAV, Bostone, kur 1989 m. jį aplankė motina, gyvenusi Leningrade. Valstybės saugumo komitetas (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1972 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. Atsižvelgiant į tai, kad neužsiiminėjo priešiška SSRS veikla, užsienyje liko „dėl buitinių motyvų“,  SSRS KGB padalinio Lietuvoje Tardymo skyriaus 1990 m.  nutarimu baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Ne vėliau kaip 1972 m. spalio mėn.

Nuotrauka.

Straipsnių apie L. Morkūno pabėgimą, publikuotų JAV lietuvių spaudoje, iškarpos. 1972 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-14690, l. 6-1, 116; f. K-35, ap. 3, b. 129, l. 4, 5, 10.

L. Morkūnas (g. 1927 m.), Vilniaus konstravimo biuro Gamybinio-dispečerinio skyriaus viršininkas, komunistų partijos narys, būdamas turistinėje kelionėje Italijoje, Genujoje 1972 m. spalio 16 d. kreipėsi į policiją ir paprašė politinio prieglobsčio. Policijoje pareiškė, kad „Lietuva nelaisva šalis, Rusija jai primetė režimą, prieš kurį jis protestuoja“. Vėliau apsigyveno JAV, Ročesteryje, kur  dirbo inžinieriumi gamykloje. Turistinės grupės vadovui sakė, kad saugumo darbuotojų pavedimu kelionėje turėjo stebėti turistų elgesį. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška.  Atsižvelgiant į tai, kad užsienyje neužsiiminėjo priešiška SSRS veikla,  mirė 1989 m., 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1972 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas B. Kliučininką patraukti kaltinamuoju baudžiamojoje byloje. 1973 m. lapkričio 23 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15926, l. 43-1, 43-4, 107.

B. Kliučininkas (g. 1938 m.), 1967–1970 m. dirbo Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto Archyviniams dokumentams skelbti redakcijoje, kuri rinko ir skelbė medžiagą „demaskuojančią nacionalistų antiliaudinę veiklą“, vėliau – Vilniaus inžinerinio statybos instituto Filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros, vadovaujamos Mykolo Burokevičiaus, dėstytoju, komunistų partijos narys, KGB  agentas, išvyko į mokslinę stažuotę Lenkijos Liaudies Respublikoje Jogailos universitete Krokuvoje. 1972 m. lapkričio pabaigoje Austrijos pasiuntinybėje Varšuvoje gavęs leidimą išvyko į Vieną, kur kreipėsi į JAV pasiuntinybę su prašymu leisti išvykti į JAV. Vienoje susitikęs su SSRS pasiuntinybės atstovais, grįžti į SSRS atsisakė. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus nutarimu jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta paieška. Apsigyvenęs JAV, Floridos valstijoje, pasikeitė pavardę ir vardą į Linas Ben. Pagal žmonos V. Kliučininkienės parodymus,  atsisakymas grįžti iš užsienio buvo susijęs su „avantiūristiškais charakterio bruožais ir lengvesnio gyvenimo ieškojimu“. Atsižvelgiant į tai, kad jis nedalyvavo „užsienio reakcinių organizacijų veikloje, nukreiptoje prieš SSRS“, nenustatyta, kad jis, atsisakydamas grįžti iš užsienio į SSRS, tuo „siekė padaryti žalą jos valstybinei nepriklausomybei, teritorinei neliečiamybei arba karinei galiai“, 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1973 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 16, 36, 127.

V. Gadliauskas (g. 1938 m.), žvejybos laivo „Višera“ radistas. 1972 m. rugpjūčio mėn. laivas iš Kerčės uosto Juodojoje jūroje turėjo plaukti į Odesą, tačiau kapitonas laivą nukreipė  į Turkijos teritorinius vandenis ir 7 įgulos nariams pranešė, kad yra nutaręs pabėgti į Vakarus. Laivas nuplaukė į Graikijos Pirėjo uostą, kur kapitonas ir šeši kartu su juo apsisprendę bėgti įgulos nariai pasiprašė politinio prieglobsčio. Susitikti su SSRS konsulu atsisakė. Pabėgėlių stovykloje Atėnuose sutiko iš koncertinės kelionės Jugoslavijoje pabėgusį Antaną Mockapetrį. 1973 m. sausio 8 d. V. Gadliauskas su kitais įgulos nariais išplaukė į JAV, Niujorką. JAV jį pasitiko lietuvių išeivių organizacijų atstovai. Jų iniciatyva V. Gadliauskas surengė spaudos konferenciją. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos paskelbė V. Gadliausko paiešką. Baudžiamoji byla buvo vedama Abchazijos ASSR KGB. 1986 m. duomenimis, gyveno JAV, Niujorke. KGB agento „Helga“, pas kurio motiną JAV V. Gadliauskas gyveno ir padėjo prižiūrėti namą, 1987 m. pranešime nurodyta, kad  jis dirbo sunkų fizinį darbą (laivavirvių įrangos surinkėjas), į agento brolių verslą investavo 110 tūkst. dolerių, pirko žemės sklypų Floridoje, ryšių su giminėmis Lietuvoje nepalaikė, kad „nieko neprašytų“, nusiteikęs antisovietiškai, bet organizacinėje veikloje nedalyvavo, nes ten „nuolat prašydavo paaukoti išlaisvinimo reikalams“, palaikė ryšius su Kalifornijoje gyvenusiu Simu Kudirka.

1972 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Austrijos federalinės užsienio reikalų ministerijos verbalinė nota SSRS apie A. J. Kanono atsisakymą susitikti su SSRS pasiuntinybės atstovu. 1973 m. gruodžio 19 d.

Originalas. Dokumentas vokiečių kalba.

A. J. Kanono iš Kanados motinai rašytas laiškas, pašte paimtas saugumo darbuotojų. 1975 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15232, l. 23, 81-4, 92-1, 96-2.

A. J. Kanonas (g. 1941 m.), Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Fizikinių-techninių energetikos problemų instituto aspirantas, inžinierius, komunistų partijos narys. Būdamas komandiruotėje tarptautiniame esperantininkų kongrese Jugoslavijoje, 1973 m. rugpjūčio 14 d. savavališkai išvyko į Austriją, kur vietos valdžios paprašė suteikti galimybę išvykti į JAV. Atsisakė susitikti su SSRS pasiuntinybės Austrijoje atstovais. Apsigyveno Kanadoje, Monrealyje, kur sukūrė šeimą. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. Vienas iš liudytojų, 1988 m. lankęsis JAV ir telefonu kalbėjęs su A. J. Kanonu nurodė, kad jis į SSRS negrįžo, nes „norėjo pamatyti pasaulį“. Atsižvelgiant į tai, kad neužsiiminėjo antisovietine veikla, nepriklausė jokioms antisovietinėms  organizacijoms ir „neturėjo tikslo padaryti žalą SSRS suverenitetui, teritorijos neliečiamybei, valstybės saugumui ar gynybiniam pajėgumui“, 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1973 m. kovo 22 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

E. Miežlaiškis su žmona ir dukra. Kanada. 1987 m.

Nuotraukos fotokopija.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11793, l. 31-2, 115-5.

E. Miežlaiškis (g. 1947 m.), Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės tanklaivio „Žalgiris“ jūreivis, 1973 m. vasario 19 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Kylio uoste vietos valdžios paprašė politinio prieglobsčio. Niurnbergo policijoje susitikęs su SSRS pasiuntinybės atstovu grįžti atsisakė. Pareiškė esąs nepatenkintas nacionalinio klausimo sprendimu SSRS, asmens laisvės nebuvimu, atlyginimu ir gyvenimo sąlygomis. Vėliau apsigyveno Kanadoje, kur įsikurti padėjo giminaitė. 1978 m. įgijo Kanados pilietybę. Sukūrė šeimą, dirbo Misisaugos municipaliteto elektriku. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius 1973 m. jam iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška.  Atsižvelgiant į tai, kad nepriklausė „jokioms emigrantinėms organizacijoms, neužsiiminėjo priešiška SSRS veikla“ ir „neturėjo tikslo padaryti žalą SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamybei arba karinei galiai“, 1987 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1974–1977 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 70, 138, 139, 145; b. 129, l. 32.

A. Jurgutis (g. 1939 m.), Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos Chorinio dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos komiteto sekretoriaus pavaduotojas, LLKJS centro komiteto narys, kandidatas į komunistų partijos narius, KGB agentas, būdamas turistinėje kelionėje Jugoslavijoje, Cirkvenicos m. 1974 m. gegužės 16 d. atsiskyrė nuo grupės, naktį nelegaliai perėjo Jugoslavijos–Italijos valstybinę sieną ir Italijos valdžios paprašė politinio prieglobsčio. 1974 m. išvyko į JAV. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) iniciatyva buvo pristatytas Amerikos Lietuvių kongrese, spaudos konferencijoje Čikagoje, davė keletą interviu lietuvių išeivių spaudai. Kritikavo sovietinę santvarką, išreiškė norą, kad Lietuva būtų nepriklausoma valstybė, nurodė, kad jo antisovietinę pasaulėžiūrą suformavo Lietuvos partizanų epocha, kad Lietuvoje veikė nelegalios antisovietinės grupės, prašė lietuvių organizacijų pagalbos reikalaujant SSRS, kad būtų leista į JAV atvykti jo žmonai su dukra. Dirbo Čikagos lietuvių ansamblio „Dainava“ meno vadovu ir dirigentu. 1988 m. duomenimis, gyveno Holivude, kur dirbo lietuvių choro „Spindulys“ vadovu. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius 1974 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. 1975 m. jam atimta SSRS pilietybė. Žmona Marija Jurgutienė buvo atleista iš „Žinijos“ draugijos bibliotekininkės-metodistės pareigų. Nuo 1974 m. ji ne vieną kartą prašė leidimo išvykti pas vyrą, tačiau leidimas išvykti duotas tik 1987 m. Atsižvelgiant į tai, kad A. Jurgutis „neužsiėmė antisovietine veikla, nepriklausė jokioms antisovietinėms emigrantinėms organizacijoms arba centrams, jo interviu emigracinei spaudai, padaryti 1974 m. nesudaro antisovietinės  agitacijos arba propagandos sudėties“, 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1974 m. gruodžio 6 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

Radijo stoties „Amerikos balsas“ [1974] m. gruodžio 2 d. transliuoto pranešimo „Apie naują pabėgėlį iš Lietuvos“ tekstas. [1974 m. gruodžio mėn.]

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18611, l. 181; f. K-35, ap. 3, b. 129, l. 95.

J. Stankevičius (g. 1946 m.), Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės laivo „Kazys Preikšas“ radijo operatorius, Prancūzijos Pajūrio Bulonės (Boulogne-sur-Mer) uoste 1974 m. rugpjūčio 16 d. išėjo iš laivo, nuvyko į Paryžių kur kreipėsi į JAV pasiuntinybę prašydamas suteikti politinį prieglobstį. 1975 m. apsigyveno JAV, Čikagoje. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) iniciatyva surengė spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, asmens laisvių varžymą, tikinčiųjų persekiojimą. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius 1974 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. 1986 m. duomenimis gyveno JAV, Bostone.  Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo gauta duomenų „apie veiklą darant žalą SSRS valstybinei nepriklausomybei, teritorijos neliečiamumui arba valstybės saugumui ir gynybiniam pajėgumui“, 1991 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1974 m.

Spaudos iškarpa. Originalas. Dokumentai švedų ir rusų kalbomis.

Valentin Agapov. 1971 m.

Nuotrauka.

V. Agapovo iš Švedijos mamai rašytas atvirlaiškis, paimtas pašte Maskvoje ir vokas, kuriame šis atvirlaiškis iš Maskvos buvo atsiųstas Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriui. 1975 m.

Originalai. Dokumentai rusų ir švedų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18610, l. 11, 161, 249-6, 249-7, 249-7 atv.

V. Agapov (g. 1934 m.) gyveno Maskvos srities Kaliningrado m., dirbo Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės laive „Privolžsk“ tekintoju. 1974 m. lapkričio 25 d. Švedijos Helsingborgo uoste pabėgo iš laivo ir paprašė politinio prieglobsčio, pareikšdamas, kad Sovietų Sąjungoje nėra laisvės. Saugomas Švedijos policijos susitikime su SSRS generaliniu konsulu Geteborge pareiškė, kad atsisako grįžti į SSRS dėl sunkios šeimos materialinės padėties ir blogų gyvenamojo būsto sąlygų, „noro pamatyti užsienį“. Kreipėsi į Švedijos ministrą pirmininką ir SSRS pasiuntinį Švedijoje, Švedijos Raudonąjį Kryžių, dalyvavo protesto akcijose reikalaudamas, kad būtų leista atvykti žmonai ir dukrai, tačiau nesėkmingai. KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius 1974 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. V. Agapov Švedijoje sukūrė naują šeimą. Atsižvelgiant į tai, kad jo pabėgimo motyvai buvo buitiniai, nuo 1981 m. negatyvia veikla prieš SSRS, susijusia su ankstesnėmis pastangomis gauti leidimą šeimai išvykti iš SSRS, neužsiiminėjo, 1991 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1976 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių ir prancūzų kalbomis.

R. Daunoro koncertas. JAV, Floridos valstija, St. Petersburgas. 1979 m.

Ričardas Daunoras.

Nuotrauka, saugumo darbuotojų 1988 m. sausio 12 d. paimta poėmio metu pas R. Daunoro brolį Vaclovą Daunorą.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-15928, l. 1374, 137-4 atv., 211-5, 212-7.

Ričardas Vincas Daunoras (g. 1944 m.), buvęs Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro solistas,  nuo 1976 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, 1968 m. saugumo užverbuotas agentu „Petrauskas“, su Vilniaus valstybinio universiteto dainų ir šokių liaudies ansambliu išvyko į tarptautinį folkloro festivalį Prancūzijoje. 1976 m. liepos 18 d. Paryžiuje policijos paprašė politinio prieglobsčio, atsisakė susitikti su SSRS pasiuntinybės atstovais. Laiškuose artimiesiems nurodė, kad norėjo pagerinti savo materialines sąlygas, tikėjosi įgyti kūrybinių perspektyvų. Dainavo Briuselio operoje. Mokėsi Vokietijoje Štutgarto aukštosios muzikos mokyklos operos klasėje. Gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Krefeldo m., sukūrė kitą šeimą. Dirbo muzikos mokyklos dėstytoju, turėjo privačių pamokų. Dalyvaudavo lietuvių išeivių organizuojamuose koncertuose JAV, Kanadoje ir kt. 1979 m., 1982 m., 1987 m. Vakarų Vokietijoje jį aplankė brolis Vaclovas Daunoras, Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos profesorius. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius R. V. Daunorui 1976 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. Atsižvelgiant į tai, kad priešiška Sovietų Sąjungai veikla neužsiėmė, „neturėjo tikslo padaryti žalą SSRS suverenitetui, teritorijos neliečiamybei, valstybės saugumui ir gynybiniam pajėgumui“, 1988 m. nutarimu baudžiamoji byla buvo nutraukta.

1976 m. lapkričio 22 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Evgenijus Kotovas.

Nuotrauka.

E. Kotovo (E. Winter) iš JAV tėvui rašyti laiškai, saugumo darbuotojų 1989 m. paimti iš E. Kotovo tėvo Piotro Kotovo. Ne anksčiau kaip 1976 m. lapkričio mėn.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18612, l. 28-2, 63, 249-1, 249-2.

E. Kotov (g. 1947 m.) baigė Leningrado admirolo Makarovo aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą, nes „norėjo pamatyti pasaulį, keliauti“. Neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Buvo nepatenkintas, kad negalėjo gauti buto, daug uždirbti. Nepavykus įstoti į Sąjunginę užsienio prekybos akademiją Maskvoje, nusprendė įsidarbinti laive, nors sirgo jūros liga. Lietuvos jūrų laivyno prekybos laive „Iljičevo“ dirbo 3-uoju kapitono padėjėju. Laivui iš Leningrado atgabenus pjautinę medieną į Amsterdamą, mieste atsiskyrė nuo įgulos narių ir 1976 m. lapkričio 26 d. JAV pasiuntinybėje paprašė politinio prieglobsčio. Išvyko į Vokietiją, Miuncheną, vėliau JAV, kur sukūrė šeimą. Mokėsi, vėliau dėstė JAV Mineapolio universitete Ekonomikos fakultete, džiaugėsi, kad „gali save realizuoti kaip ekonomistas ir už tai gauti gerą atlygį“. Pavardę pakeitė į Winter. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyrius 1976 m. iškėlė jam baudžiamąją bylą, buvo paskelbta paieška. Atsižvelgiant į tai, kad „užsienyje liko dėl buitinių motyvų“, nerasta duomenų apie veiklą, nukreiptą prieš „SSRS suverenitetą, teritorinį vientisumą, valstybės saugumą ir gynybinį pajėgumą“, todėl jo veikloje nėra „tėvynės išdavimo“ nusikaltimo sudėties, 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Ne vėliau kaip 1975 m.

Nuotrauka.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus nutarimas J. Ravkiną patraukti kaltinamuoju. 1977 m. gruodžio 16 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18268, l. 50-1, 60.

J. Ravkin (g. 1956 m.) 1972–1975 m. mokėsi Liepojos jūreivystės mokykloje, baigęs dirbo Okeaninio žvejybos laivyno Klaipėdos bazės žvejybos tralerio mechaniku. 1977 m. birželio 2 d. Kanarų salų  Las Palmo uoste paliko laivą ir Ispanijos valdžios paprašė politinio prieglobsčio. Vėliau išvyko į Izraelį, kur gyveno 1976 m. emigravęs jo tėvas, buvęs sovietinis partizanas Michail Ravkin. J. Ravkin buvo iškelta baudžiamoji byla ir paskelbta paieška. 1990 m. duomenimis, J. Ravkin gyveno Izraelyje, dirbo privačioje kondicionierių surinkimo gamykloje Tel Avivo priemiestyje. Atsižvelgiant į tai, kad „užsienyje liko dėl buitinių motyvų“, nerasta duomenų apie veiklą, nukreiptą prieš „SSRS suverenitetą, teritorinį vientisumą, valstybės saugumą ir gynybinį pajėgumą“, todėl jo veikloje nėra „tėvynės išdavimo“ nusikaltimo sudėties, 1990 m. baudžiamoji byla nutraukta.

1979 m.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-35, ap. 3, b. 128, l. 99; b.129, l. 133, 134.

R. Kasiulis (g. 1957 m.), Lietuvos SSR valstybinio dainų ir šokio ansamblio „Lietuva“ artistas, koncertinės kelionės Vakarų Berlyne metu 1979 m. liepos 15 d. JAV ambasadoje paprašė politinio prieglobsčio. Buvo perkeltas į Vokietijos Federacinę Respubliką, vėliau apsigyveno JAV, Čikagoje. 1986 m. gavo JAV pilietybę. R. Kasiulio tėvai daug kartų prašė leidimo išvykti pas sūnų, tačiau išvažiavimo teisė buvo atmesta, nes sūnus užsienyje „pasiliko neteisėtu būdu“. 1990 m. R. Kasiulio tėvams ir broliui leista išvykti į JAV nuolat gyventi.

Ne vėliau kaip 1979 m. rugpjūčio mėn.

Spauda. Dokumentas vokiečių ir rusų kalbomis.

Straipsnis apie V. Mackevičiaus pabėgimą, publikuotas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“. 1979 m. spalio 11 d.

Vytautas Mackevičius. Ne vėliau kaip 1979 m. rugpjūčio mėn.

Nuotrauka saugoma Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) vestoje V. Mackevičiaus paieškos byloje.

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseinui pažymos apie radijo stoties „Laisvoji Europa“ darbuotojo V. Mackevičiaus kompromitavimą ištrauka. 1987 m. rugpjūčio 14 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-18213, l. 36, 149; f. K-35, ap. 2, b. 134, l. 56-4; f. K-18, ap.2, b. 823, l. 13.

V. Mackevičius (g. 1949 m.) Latvijos valstybinio  universiteto Filologijos fakultete neakivaizdžiai baigė anglų kalbą, dirbo šilumlaivio „Kupiškis“ kapitono padėjėju ūkio reikalams, komunistų partijos narys. Atliekant privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje buvo įspėtas dėl užsienio radijo stočių klausymo ir vakarietiško gyvenimo būdo gyrimo. Laivui stovint Vokietijos Federacinės Respublikos Liubeko uoste, 1979 m. rugpjūčio 22 d. atsiskyrė nuo į miestą išleistų jūreivių grupės ir nuėjo į jūreivių viešbutį, iš kur išvyko lydimas policijos. Vietinės valdžios paprašė politinio prieglobsčio. Policijoje susitikęs su SSRS generaliniu konsulu Hamburge, grįžti atsisakė ir pareiškė, kad seniai planavo pabėgti, kad Sovietų Sąjungoje buvo persekiojamas ir pažeidžiamos jo teisės, reikalavo leisti žmonai ir dukrai išvykti iš SSRS. KGB agento „Lena“ pranešimų duomenimis, 1985 m. išrinktas Vokietijos lietuvių susivienijimo Liubeko poskyrio pirmininku, nuo 1986 m. dirbo diktoriumi radijo stotyje „Laisvoji Europa“ Miunchene. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseinui iškelta baudžiamoji byla, buvo paskelbta paieška, kuriami planai kompromituoti jį ir skleisti dezinformaciją kaip apie KGB agentą. 1991 m. baudžiamoji byla nutraukta, nes nenustatyta tėvynės išdavimo nusikaltimo sudėties.

1972 m.

Nuotrauka.

Pranešimas apie B. Bataitį, publikuotas Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“. 1981 m. gruodžio 10 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas lietuvių kalba.

B. Bataičio, viešint JAV, mamai ir žmonai rašyti laiškai, pašte paimti saugumo darbuotojų. 1981 m.

Originalai. Dokumentai lietuvių kalba.

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriaus Klaipėdos m. ir Lietuvos jūrų baseinui  nutarimas prijungti B. Bataičio rašytus laiškus ir pasą, kaip daiktinius įrodymus prie baudžiamosios bylos. 1981 m. birželio 24 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-14691, l. 110-1, 110-3, 111, 160, 166.

B. Bataitis (g. 1940 m.), Klaipėdos, vėliau Kauno respublikinių klinikų neurochirurgas, komunistų partijos narys, atostogų metu dirbo šilumlaivio „Kupiškis“ gydytoju. Laivui stovint Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) Bremeno uoste, 1980 m. gruodžio 29 d. parduotuvėje atsiskyrė nuo jūreivių grupės, nuėjo į policiją ir kreipėsi į vietinę valdžią  prašydamas suteikti jam politinį prieglobstį. 1981, 1987 m. žmonai siųstuose laiškuose rašė, kad „geriau mirti stačiomis, negu gyventi atsiklaupus, chameleonu būti sunku, ne kiekvienas tai moka“, „nusivylė patikėtu socializmu (korupcija, kyšininkavimu ir t.t.)“. 1989 m. duomenimis, gyveno VFR, dirbo privačioje klinikoje vedėjo pavaduotoju, sukūrė kitą šeimą. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta jo paieška. Atsižvelgiant į tai, kad neužsiiminėjo priešiška SSRS veikla, 1989 m. baudžiamoji byla buvo nutraukta, nes nebuvo tėvynės išdavimo nusikaltimo sudėties.

1980 m. spalio 6 d.

Straipsnis „Dramatiškas sovietų perbėgėlio pabėgimas į Švediją per Suomiją“, publikuotas Suomijos laikraštyje „Ilta Sanomat“. 1981 m. sausio 9 d.

Spaudos iškarpos. Dokumentai suomių ir lietuvių kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47817/3, t. 1, l. 318-1, 318-3; t. 3, l. 178-1.

Vladas (Vladimiras) Šakalys (1942–1995), už antisovietinę veiklą 1961–1967 m. kalėjo lageryje Mordovijos ASSR ir Vladimiro kalėjime, vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų ir pogrindinio leidinio „Vytis“ leidybos iniciatorių, kartu su J. Sasnausku ir A. Terlecku parengė ir pasirašė „45 pabaltijiečių memorandumą“. Gresiant naujam suėmimui, 1980 m. jis pėsčiomis pabėgo iš SSRS: pelkėmis bei miškais, perplaukęs ežerą, su kartimi  peršokęs vielų užtvaras perėjo SSRS–Suomijos valstybinę sieną. Atsidūręs Suomijoje, jis toliau naktimis tęsė kelionę į Švediją. Iš viso per 20 parų jis įveikė 600 km. Švedijoje paprašė politinio prieglobsčio. Vėliau išvyko į JAV, kur gyvendamas, įsijungė į kovą dėl Lietuvos laisvės, bendravo su lietuvių išeivių politinėmis organizacijomis, buvo Lietuvos laisvės lygos atstovu Kalifornijoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) 1980 m. V. Šakaliui iškėlė baudžiamąją bylą dėl pabėgimo į užsienį ir „antisovietinės agitacijos bei propagandos varymo“. V. Šakalys, trumpam grįžęs į Lietuvą, mirė Vilniuje. 2003 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

1981 m. rugsėjo – spalio mėn.

Spaudos iškarpos. Dokumentai lietuvių kalba.

Radijo stoties „Amerikos balsas“ [1981] m. rugsėjo 21 d. transliuoto pranešimo apie K. Ėringį tekstas. [1981 m. rugsėjo mėn.]

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58,b. P-15927, l. 217, 230, 231.

K. Ėringis (1921–2006), Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vedėjas.  Su Ukrainos SSR Mokslų Akademijos mokslinio tiriamojo laivo „Akademikas Vernadskis“ mokslininkais plaukdamas į tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, 1981 m. liepos 22 d. Seišelių Respublikos Viktorijos uoste nuvyko į JAV pasiuntinybę ir paprašė politinio prieglobsčio. Apsigyveno JAV, Čikagoje, kur įsikurti padėjo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) vadovai.  Dalyvavo JAV lietuvių išeivijos politinėje veikloje. Radijo laidose, spaudoje kalbėjo apie Lietuvos okupaciją ir būtinybę siekti suverenumo, rusinimo politiką, jo kaip mokslininko diskriminavimą, KGB kišimąsi į mokslo sferą ir projektų žlugdymą. LSSR KGB Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta paieška. 1990 m. nutarime nutraukti baudžiamąją bylą rašoma, kad, K. Ėringis mokykloje dėstė geografiją, politinėje veikloje nedalyvavo, „atsisakė sugrįžti iš užsienio dėl buitinių priežasčių, neturėdamas tikslo padaryti žalos SSRS suverenitetui, teritorijos neliečiamybei, valstybės saugumui arba kariniam pajėgumui“, todėl baudžiamoji byla nutraukta. 1993 m. K. Ėringis grįžo į Lietuvą, įsitraukė į politinį ir visuomeninį gyvenimą. 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Ne anksčiau kaip 1984 m. rugpjūčio 7 d.  

Nuotraukos, darytos ir suklijuotos Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojų.

Leidinių apie SSRS pasieniečius viršeliai.

Nuotraukos. Leidiniai rusų kalba.

Valerij Dutčak iki pabėgimo. Ne vėliau kaip 1984 m. rugpjūčio 7 d. 

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47831/3, t. 2, l. 13, 85; t. 3, l. 7, 154-6.

Straipsnis „Pabėgo su valtimi Baltijos jūra“, publikuotas Švedijos laikraštyje  „Svenska Dagbladet“.  1984 m. rugpjūčio 10 d.

Laikraščio iškarpa. Dokumentas švedų kalba.

Skelbta: https://www.svd.se/arkiv?q=&startDate=1984-08-10&endDate=1984-08-10&offset=0&sort=date&sortOrder=asc

 V. Dutčak (g. 1959 m. Ukrainos SSR Dnepropetrovsko srityje), Klaipėdos statybos tresto mūrininkas, gerai mokėjo vokiečių kalbą, nes senelė buvo vokietė, savarankiškai mokėsi švedų kalbos, gyvendamas bendrabutyje Klaipėdoje mėgo klausyti užsienio radijo stočių „Amerikos balsas“, „Kalba Stokholmas“, „Nemeckaja volna“, atsisakė stoti į komjaunimą. Ruošdamasis pabėgimui, studijavo leidinius apie SSRS pasieniečius. 1984 m. rugpjūčio 7 d. naktį nuo Kuršių nerijos pakrantės, 10 km piečiau Klaipėdos, gumine valtimi su benzino varomu varikliu išplaukė į Baltijos jūrą. Po paros plaukimo tarptautiniuose vandenyse, Švedijos žvejybos tralerio įgulos buvo paimtas prie Gotlando salos. Nugabentas į Karlskruno policiją paprašė politinio prieglobsčio. Švedijos laikraščio korespondentui pasakojo, kad „norėjo pamatyti pasaulį, Sovietų Sąjungoje jam, paprastai darbo pelei, užsienio kelionės „nešvietė“, net turistinio kelialapio į Bulgariją jis už savo atlyginimą neįpirktų, norėjo būti laisvu, keliauti, dirbti statybose ir jaustis normaliu, gerbiamu žmogumi“. Lietuvos SSR KGB Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta paieška.

1985 m. rugsėjo 20 d.

Schema. Nuotrauka. Dokumentas rusų kalba.

Straipsnis apie A. Sakausko pabėgimą iš žvejybos laivo, publikuotas  Švedijos laikraštyje. Ne anksčiau kaip 1985 m. rugpjūčio 4 d.

Spaudos iškarpa. Dokumentas švedų kalba.

A. Sakauskas. Švedija, Kalmaras. Ne anksčiau kaip 1985 m. rugpjūčio 4 d.

Nuotrauka.

A. Sakausko iš Švedijos šeimai rašytas laiškas, paimtas saugumo darbuotojų. 1985 m. gruodžio 9 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47833/3, t. 1, l. 128, 155; t. 4, l. 48a, 33-1, 33-4, 33-5.

A. Sakauskas (g. 1959 m.) gyveno Vilniuje, vertėsi spekuliacine prekyba. Susitaręs su Ventspilio tralinio laivyno bazės V. Lenino kolūkio laivo MPTK– 0606 kapitono padėjėju V. Šorochovu, už 15 tūkst. rublių atlygį, pasislėpė laivo triume po tinklais. Laivui išplaukus į jūrą ir atsidūrus Švedijos ekonominėje zonoje, V. Šorochovas savavališkai nuplukdė laivą į Švedijos teritorinius vandenis prie Elando salos. 1985 m. rugpjūčio 4 d. A. Sakauskas ir  V. Šorochovas likusius 4 įgulos narius užrakino laivo antstato gyvenamojoje dalyje, surišo budintį mechaniko padėjėją. Laivui užplaukus ant seklumos, abu iš laivo iššoko į jūrą. Laive likę įgulos nariai išlaužė užrakintas duris, sėdę į gelbėjimosi valtį jūroje pavijo V. Šorochovą ir grąžino jį į laivą. A. Sakauskas nuplaukė į Elando salą. Karlsonų šeima, pas kurią jis atbėgo, jį pamaitino ir davė rūbus. Vėliau policija nuvežė jį į Kalmaro m. Latvijos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) 1985 m. iškėlė baudžiamąją bylą, buvo paskelbta A. Sakausko paieška. Tolesnis bylos tyrimas buvo perduotas  Lietuvos SSR KGB. Užsienio šalių radijo stočių laidose ir spaudoje buvo pranešama, kad A. Sakauskas tėvyne laikė ne SSRS, o Lietuvą, kritikavo žemas algas, o uždarbiaudamas papildomai „pajuto gyvenimo skonį“, sakė, kad valdžios žmonės gyveno prašmatniai, todėl ir liaudis mėgina eiti jų pėdomis. 1986 m. duomenimis A. Sakauskas turėjo Švedijos pilietybę, gyveno Kalmare.  Latvijos SSR Aukščiausiojo Teismo 1986 m. nuosprendžiu V. Šorochovas už akių nuteistas 5 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.