LLMA. F.23, ap. 3, b. 561, l. 1–3.

„Niekas negalėjo prilygti žiniai, kad vienas iš jų įsigis nuosavus namus. Vesterhagoje nebuvo vaiko, kuris nebūtų svajojęs apie tokią laimę. Netgi dideli berniukai ir mergaitės, kurie netrukus turėjo įžengti į savarankišką gyvenimą, neklausydami proto balso, tikėjosi tokio stebuklo. Dargi negražiausi, didžiausi paniurėliai ir nevykėliai negalėjo atsikratyti vilties, kad vieną gražią dieną kas nors ateis ir dėl nesuprantamų priežasčių pasirinks būtent jį ar ją. Ne kaip pusbernį ar pusmergę už pastumdėlį, bet kaip savo vaiką. Prieglaudos vaikai neįsivaizdavo pasaulyje didesnės laimės, kaip turėti tėvus.“

Astrid Lindgren

Už šią knygą 1958 m. rašytojai buvo suteikta Hanso Kristiano Anderseno premija.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1002721115