Švedų rašytoja Astrida Lindgren, kurios 110-ąsias gimimo metines šiemet minime, žinoma turbūt visiems – ir skaitantiems knygas, ir neskaitantiems, bet žiūrintiems animacinius filmukus, teatrų spektaklius, vaidybinius filmus. Jos sukurti herojai Karlsonas, Pepė Ilgakojinė, Kalis Bliumkvistas seniai yra tapę savais. Jos knygos pasaulyje parduodamos milijoniniais tiražais, o kūriniai yra įtraukti į vaikų literatūros „Aukso fondą“.

Lietuvoje šios autorės herojus lietuviškai prakalbino vertėja Eugenija Stravinskienė. Šios vertėjos vertimų sąrašas ilgas. Jame yra per penkiasdešimt pasaulinio garso švedų rašytojų kūrinių. Tai ir Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf, ir Augusto Strindbergo, ir Vilhelmo Mobergo, ir kitų autorių knygos. Tarp jų – Astrida Lindgren. Eugenija Stravinskienė išvertė jos dešimt žymiausių knygų. Viena iš jų – „Ronja plėšiko duktė“, kurią „Vagos“ leidykla išleido 1985 metais.

Eugenija Stravinskienė dirbo „Vagos“ leidykloje, Verstinės literatūros redakcijoje. „Tuo metu buvo reikalaujama kiekvieną vertimą lyginti su originalu, ne tik redaguoti stilistiškai“, – rašo redaktorė ir vertėja savo prisiminimų knygoje „Mano metai“ (išleista 2008 m.). Turbūt redaktorės darbas išmokė Eugeniją Stravinskienę preciziškai gilintis į kiekvieną autoriaus parašytą žodį. Tai labai pravertė verčiant kūrinius.

Neretai vertėjai išmokdavo užsienio kalbas savarankiškai, nes Lietuvos TSR aukštosiose mokyklose buvo rengiami tik anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų specialistai. Savarankiškai švedų kalbą išmoko ir Eugenija Stravinskienė. Taigi, kruopščiai ir sąžiningai vertėjai reikėjo pagalbininko ir patarėjo. Tokiu tapo Švedijoje gyvenęs lietuvis tyrinėtojas Zigfrydas Kalvaitis, kuris sukaupė ir išsaugojo labai įdomų savo archyvą, o jo žmona Maj-Britt Nilsson ir duktė Birutė Grete (Kalvaitis) Åkvåg jį perdavė Lietuvos literatūros ir meno archyvui. Šiame Zigfrydo Kalvaičio archyve be kitų įdomių ir vertingų dokumentų sukaupta ir išsaugota 1969–1996 m. 183 Eugenijos Stravinskienės jam parašyti laiškai ir sveikinimai.

„[...] Dabar džiaugiuosi A. Lindgren knygute, nuostabiai gražiai parašyta, tik man rodos, kad tie visi miško gyventojai, tokie paslaptingi, tikriausiai yra išgalvoti. Pavyzdžiui, skumtroll, rumpnissar, vildvittror (šiokių tautosakoje būta), grådvärgar radau Bauerio kataloge, tik neįsivaizduoju, kaip juos visus pavadinti lietuviškai, reikia irgi kurti iš galvos. Apskritai, šiai knygai reikia labai ieškoti žodžių, šiaip sau nepasakysi. Darbas labai įdomus. [...]“ Tai ištrauka iš 1982 m. vasario 21 d. Eugenijos Stravinskienės Zigfrydui Kalvaičiui rašyto laiško. Ji pasakoja, kaip jai sekasi versti apysaką „Ronja plėšiko dukra“.

1982 m. balandžio 25 d. ji rašo: „[...] Šiuo metu jau esu baigusi versti A. Lindgren knygelę, kurią man atsiuntėt. Tokio malonaus darbo turbūt nesu turėjusi iki šiol. Ši pasaka jai labai pavyko, knygą bus malonu skaityti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, tik dar teks palūkėti, kol ji bus išspausdinta lietuviškai. A. Lindgren fantazija begalinė, ji čia sukūrusi daugybę visokių pasakų veikėjų, kurių, manau, nėra buvę skandinavų folklore, nes jokiuose žodynuose jų neradau, tiesa, Bauerio trolių knygoje, kurią gavau iš Jūsų, minimi grådvärgar, o jokių skumtroll, rumpnissarna niekur nėra, matyt, išgalvoti. Man tik reikėtų Jūsų patvirtinimo, kurie padarai tikrai išgalvoti, o kurie paimti iš tautosakos. Dabar kol kas rumpnissarna pavadinau striukumbukais, grådvärgarna – gauruočiais nykštukais (jie pikti), o skumtroll – patamsių troliais. Vildvittrorna čia, matyt, jau nebus naujas padaras, bet lietuviškai nieko nėra, tenka fantazuoti, jas kol kas vadinu plėšriomis skraidūnėmis. Paskui visai nesuprantu, kas tai yra dasskammare, iš konteksto atrodo, jog tai išvietė, bet žodynuose neradau. Dar autorė nuolat vartoja tokį keistą keiksmažodį – far åt pipsvängen. Ar čia švedų kalboje aptinkamas ir jau žinomas keiksmas, ar rašytoja tik šioje knygoje pirmą kartą jį sugalvojo? Vienas plėšikas vadinamas Skalle-Per, manau, jog tai būtų Peras Nuplikėlis ar Plikakaktis, kitaip man neišeina. Ar tą galėtų reikšti skalle? Būsiu Jums dėkinga, jei nors keletą žodelių paaiškintumėt. Iš anksto labai atsiprašau už trukdymą, tik negaliu susilaikyti nepasinaudojusi Jūsų visapusiška išmintimi. [...]“.

Zigfrydas Kalvaitis buvo labai energingas žmogus. Jis stengėsi padėti kiekvienam į jį besikreipiančiam lietuviui. Zigfrydas Kalvaitis suorganizavo ir finansavo ne vieną Lietuvos menininkų parodą Švedijoje bei siekė sudominti Švedijos skaitytojus lietuvių literatūra. Šešerius metus jis bendradarbiavo su Finnu-Henriku Aagu iš Trondheimo universiteto (Norvegija) verčiant lietuvių poeziją į norvegų kalbą. Knygą „Poesi fra Litauen“ [Poezija iš Lietuvos] išleido Norvegijos leidykla „Snøfugl“. Zigfrydas Kalvaitis ją iliustravo.

Gavęs Eugenijos Stravinskienės prašymą, jis kreipėsi į Astridą Lindgren ir žymioji rašytoja jam atrašė.

Savo laiške ji patvirtino Eugenijos Stravinskienės spėjimus ir paaiškino, kaip reikėtų suprasti jos sukurtus žodžius. Pavyzdžiui, ji rašė, kad vildvittror - tai keletas labai žiaurių būtybių. Eugenija turi sukurti lietuvišką pavadinimą, nes autorė tiesiog jas "išrado". Far åt pipsvängen, tai taip pat tik sugalvotas terminas, kažkas panašaus į "eiti į pragarą" savo dvasioje. Apie Skalle-Per ji rašė, kad kaukole jis vadinamas todėl, kad yra plikas, be plaukų. Ir savo trumpą laiškelį baigė taip: „Bijau, kad negaliu padėti Eugenijai daugiau. Aš siunčiu jums, ir jūs galite parašyti jai laišką, o gal ir padėti jai surasti kažką gudraus.“

Ką parašė Zigfrydas Kalvaitis Eugenijai Stravinskienei, nežinome. Jo laiško nei juodraščio, nei nuorašo neturime, bet Eugenija Stravinskienė jam atrašė:

„Gerb. p. Kalvaiti,

Jūs man esate didelė likimo siųsta dovana, net nežinau, kaip išreikšti savo džiaugsmą. Juk mano galimybės versti švedų literatūrą, palaikyti ryšius būtų labai menkos, jei ne Jūsų pagalba. Kiek įdomios medžiagos Jūs parūpinate, kaip greitai ir nuoširdžiai man talkininkaujat. Gavau Jūsų gegužės 19 ir 20 laiškus, radau ir atvirukus, ir A. Lindgren laiško nuotrauką, tai man bus labai brangus atminimas nuo tokios didelės rašytojos. Jos pastabos patvirtino mano spėliojimus, dabar galiu elgtis drąsiau ir judinti fantaziją, nors gal ir ne visur išeis taip gražiai, kaip rašo jinai. [...]“.

Astridos Lindgren laiško originalas dabar yra saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, Zigfrydo Kalvaičio fonde.  

Parodą pagal Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomus dokumentus parengė Jolita Dimbelytė-Mchichou. Taip pat yra nuorodos į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įrašus.