Na ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom,

jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Balta šventvagystė

„Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau.  <···> Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas“. Tikriausiai ne vienas, atkreipęs dėmesį į šiuos L. Baliukevičiaus-Dzūko žodžius, toliau skaitydamas jo dienoraštį jautėsi truputį nejaukiai. Neįmanoma atsakyti į klausimą kodėl autorius taip parašė? Nuogąstavo, kad užrašai gali pasitarnauti priešui ieškant bendražygių? Laikė užrašus asmenine paslaptimi? Abejojo jų literatūrine verte? Pageidavimas liko neįvykdytas, dienoraštis ne kartą buvo publikuotas, buvo, yra ir bus skaitomas.

Skaitymą, nepaisant autoriaus valios, norisi pavadinti „balta šventvagyste“.

Nuobodus rudaplaukis

Jaunas, išsilavinęs, atokvėpio minutes knygoms skirdavęs partizanas, mažiau jį pažinojusiems bendražygiams atrodė sausas, nuobodus, uždaras. Jis ir pats pripažino, kad dažnai yra laikomas „šaltu anglu“. Trumpas, subjektyvias, bet reikia pripažinti gana taiklias kai kurių Laisvės kovotojų charakteristikas sovietų saugumui pateikė išdavikas, saugumo agentas „Varnas“ – poetas Kostas Kubilinskas:

Adolfas Ramanauskas-Vanagas – „senosios Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, dar gana jaunas, šviesiaplaukis, optimistas, savotiškai naivus, tikintis savo kovos teisingumu“;

Benediktas Labėnas-Kariūnas – „jaunas, lieknas, užsispyręs ir fanatiškas“;

Bronius Kulikauskas-Kiškis – „komikas, visada besijuokiantis, maždaug 30 metų amžiaus“;

Bernardas Navickas-Girinis – „naivus, bet tvirtas, užsispyręs nacionalistas“;

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas – „rudaplaukis, nuobodus, grubus studentas, pilnas karčios ironijos“.

K. Kubilinskas taip pat informavo saugumiečius, kad „šviesiaplaukis optimistas“ Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas labiausiai mėgsta ir vertina „nuobodų, grubų, karčios ironijos pilną“ L. Baliukevičių-Dzūką bei pageidauja su juo toliau bendradarbiauti net ir paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu.

Pokario informacinis karas

Svarbiu Laisvės kovotojų ginklu buvo žodis. Jo reikšmė ypač išaugo vėlesniais pasipriešinimo metais, kai partizanų gretoms išretėjus, stoti į atviras kautynes su žymiai gausesnėmis okupantų pajėgomis buvo savižudiška, o palaikyti Lietuvos žmonių dvasią reikėjo bet kokia kaina.

1948-ųjų pabaiga – 1949-ųjų pradžia buvo metas, kada, anot A. Ramanausko-Vanago, su viena aštria epigrama buvo galima nuveikti „žymiai daugiau negu su būriu automatais ginkluotų vyrų“. Pogrindinės spaudos leidybai trūko popieriaus, spausdinimo mašinėlių, rotatorių, dažų ir kitų priemonių. Tačiau labiausiai trūko rašyti sugebančių žmonių. Daugelis inteligentų, suvokdami padėtį, suprasdami kovos beviltiškumą, laikėsi nuošaliai, stengėsi prisitaikyti prie okupacijos sąlygų. Šaltuose, drėgnuose bunkeriuose iki paskutinio sau skirto šovinio kovėsi – anot partizanų spaudos – „dirvonų artojų sūnūs, drobių audėjų dukros ir tik nedidelis skaičius mokytojų, karininkų, studentų“.

Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidyba rūpinęsis L. Baliukevičius-Dzūkas inteligentijos nenorą jungtis į kovą išgyveno skaudžiai, rašė apie tai atvirai ir tiesiai: „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų“.

Pasaulio politinių naujienų apžvalgos, sovietinės kasdienybės nušvietimas, jos pašiepimas satyriniais tekstais ar karikatūromis, patriotiškos, kai kada ir humoristinės eilės buvo atsvara brukamai sovietinei propagandai ir svarbi žinia žmonėms, kad kova tęsiasi, kad Lietuva dar gyva. Galima teigti, kad partizanai vykdė kovą, kurią šiandien vadiname informaciniu karu.

Pogrindiniai leidiniai buvo populiarūs tarp gyventojų, kai kur jie net visiškai išstūmė oficialią sovietinę spaudą. Plunksną valdę žmonės ginkluotam pogrindžiui buvo labai reikalingi. Apie tai gerai žinojo ir slaptų informatorių pranešimus gaudavęs sovietų saugumas. Neverta stebėtis, kad kruvina užduotis likviduoti Dainavos apygardos štabą buvo pavesta dviem poetams Kostui Kubilinskui ir Algirdui Skinkiui, nepaisant menko jų kovinio pasirengimo.

„Kurių velnių jis čia atsivilko?“

K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavystė L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje nušviesta plačiai. Nemažai dėmesio skirta jų asmenybėms, ypač – besiblaškiusiam, apsispręsti negalėjusiam K. Kubilinskui, kuris anot dienoraščio autoriaus, eitų kovoti nebent tik tada, jeigu „šaudytų medinėmis kulkomis“. Atrodytų, kad nė vienas partizanas negalėjo pagalvoti, kad neryžtingi „poečiokai-plunksnagraužiai“ galėjo ryžtis tam, ką jie įvykdė 1949-ųjų kovo 7-osios naktį. Kai kurios A. Skinkio – saugumo agento „Ryto“ – pranešimų sovietų saugumui eilutės leidžia daryti prielaidą, kad K. Kubilinską L. Baliukevičius-Dzūkas buvo pradėjęs įtarinėti.

Praėjus keletui dienų po Dainavos apygardos vado pareigas ėjusio B. Labėno-Kariūno nužudymo, A. Skinkys Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2N valdybos viršininkui I. Počkajui pateikė išsamią ataskaitą, kurioje pažymėjo, kad 1949 m. sausio pabaigoje, po Vytauto tėvūnijos vado Adolfo Baublio-Merkio bunkerio sunaikinimo, L. Baliukevičius-Dzūkas, „neva juokaudamas“, pareiškė, kad bunkerio vietą galėjo išduoti ir K. Kubilinskas, nes viena pažįstama mergina matė jį Vilniuje einantį gatve drauge su milicininkais. „Tokio įtarimo nereikėtų labai sureikšminti, – samprotavo A. Skinkys, – tačiau vėliau [L. Baliukevičius-Dzūkas] apie „Varną“ [K. Kubilinską] kalbėdavo šaltai, o kartais ir su ironija“.

Su K. Kubilinsku L. Baliukevičiaus-Dzūko santykiai galutinai atšalo 1949-ųjų kovo pradžioje. Kai vėlų kovo 4-osios vakarą K. Kubilinskas atvyko į Dainavos apygardos štabo bunkerį, atgabendamas spausdinimui skirto popieriaus, anot A. Skinkio, „Dzūkas labai nustebo ir visiems girdint pareiškė: „Aš jam liepiau daugiau į bunkerį nevažiuoti, o palikti atvežtus daiktus sutartoje vietoje, tai kurių velnių jis čia atsivilko?“ Kai A. Skinkys teisino bendrininką, sakydamas, kad gal yra „koks nors svarbus reikalas“, Dzūkas atrėžė: „Kokie čia gali būti svarbūs reikalai?! Jeigu aš pasakiau, tai gal ne sienai kalbėjau!“ Po šių žodžių, partizanai K. Kubilinską pasitiko šaltai ir net nepakvietė vakarienės, nors jis guodėsi, kad sunkiai blogu oru keliavo pėsčias ir labai pavargo. Kai kitą dieną K. Kubilinskui pareiškus norą netrukus vėl išvykti, o L. Baliukevičius-Dzūkas atrėžė: „Išvyksi tada, kai mes išleisim, o ne tada, kai pats užsinorėsi“, MGB užverbuotus poetus apėmė dar didesnis nerimas ir nuojauta, kad partizanai kažką įtaria.

Nušauti mieguistus

K. Kubilinsko ir A. Skinkio pasirinktas Dainavos apygardos vado pareigas ėjusio B. Labėno-Kariūno nužudymo būdas buvo itin niekingas. Jie jį nušovė miegantį. Būtent toks būdas kovinės patirties stokojusiems literatams buvo nurodytas 1946 m. sausio 6 d. saugumiečių suformuotoje užduotyje. Mieguistus arba iš pasalų netikėtai užkluptus taip, kad nespėtų pasipriešinti, K. Kubilinskas ir A. Skinkys turėjo nužudyti Dainavos apygardos štabo narius Adolfą Ramanauską-Vanagą, Jurgį Krikščiūną-Rimvydą, Vaclovą Voverį-Žaibą, Lionginą Baliukevičių-Dzūką.

„Padėtis pasidarė labai pavojinga“ – rašė ataskaitoje A. Skinkys. Kai drauge su keliais kitais partizanais L. Baliukevičius-Dzūkas išėjo, palikdami bunkeryje du MGB agentus ir B. Labėną-Kariūną, išdavikai pajuto, kad virš jų galvų tvenkiasi įtarimo debesys. K. Kubilinskas pasiūlė nedelsiant likviduoti B. Labėną-Kariūną ir bėgti į Alytų. „Pasiūlymas, – toliau rašė A. Skinkys, – pasirodė priimtinas, kadangi kitos išeities nebuvo“.

Baimės apimti išdavikai nušovė miegantį partizanų vadą, o vėliau saugumui suteikė duomenis apie slaptavietes. Dėl jų išdavystės žuvo penkiolika Laisvės kovotojų, tarp jų – L. Baliukevičiaus-Dzūko bendražygis ir geras bičiulis – Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas.

Apie šiuos įvykius  L. Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje parašė vienas skaudžiausių eilučių: „Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. Juk Kapsas [K. Kubilinsko partizaniškas slapyvardis] taip nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jeigu tada taip pat galėjo išduoti? Mintys, narpliojimai, svarstymai mane vėl apima. Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?“

Gal jis ir numanė, kad būdamas Vilniuje, K. Kubilinskas galėjo lengvabūdiškai išplepėti ką nors svarbaus visur zujusiems saugumo agentams ar eidamas link partizanų slaptaviečių, dėl apdairumo stokos paskui save atvesti šnipus, tačiau tokia siaubinga išdavystė jo galvoje netilpo.  

Gyvųjų ir žuvusiųjų vadas

„Dainavos apygardos štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininką Dzūką iš einamų pareigų atleidžiu, – skelbė Pietų Lietuvos srities vado A. Ramanauskas-Vanago 1949 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 4, – ir nuo 1949 m. gegužės 19 d. skiriu Dainavos apygardos vadu. Pagrindas: Dainavos apygardos vadų sąskrydžio protokolas Nr. 3“.

„Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“, – dienoraštyje užrašė L. Baliukevičius-Dzūkas, – Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj, ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų. <···> Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi“.

Trečias poetas

Jeigu poetų K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavystę žino beveik kiekvienas, bent kiek domėjęsis pokario Lietuvos istorija, tai Kazio Kalantos vardas ir pavardė daugeliui nesako nieko.

Visiems, kas žemę mūsų šventą teršia,

Kas ją niokoja niekšo širdimi,

Tu suliepsnok, didysis mūsų krašte,

Naikinančia ir baisia ugnimi.

Liepsningai patriotiškas eiles Kovo slapyvardžiu partizanų spaudoje pasirašinėjęs poetas K. Kalanta, gyvenimo buvo vėtytas ir mėtytas. 1944-ųjų pradžioje okupacinės Vokietijos valdžios suimtas už policininko sužeidimą, kalintas Vokietijoje, 1947 m. grįžo į Lietuvą, o 1948-ųjų rudenį pradėjo bendradarbiauti su Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanais. Raštingas, kūrybingas jaunuolis pogrindiniame laikraštyje „Laisvės varpas“ spausdintais paprastais, visiems suprantamais posmais, anot sovietinių saugumiečių, „tapo populiarus tarp pogrindininkų“.

1949-ųjų spalio mėnesį „trečią poetą“ apėmė pagrįstas nerimas, nes buvo suimti jį pažinoję partizanai, o į emgėbistų rankas pateko jo ryšius su Laisvės kovotojais liudiję pogrindžio dokumentai. Pradžioje K. Kalanta slapstėsi, tačiau greitai suprato savo padėties beviltiškumą ir... 1949 m. gruodžio pradžioje parašė laišką Lietuvos SSR MGB Druskininkų rajono skyriaus viršininkui, kuriame prisipažino dėl „nusikalstamos veiklos“ bei pažadėjo „išpirkti kaltę naudingu darbu sovietų valdžios labui“. Patikėję K. Kalantos „nuoširdumu ir noru išpirkti kaltę“, saugumiečiai jį užverbavo agentu „Vasaris“ ir infiltravo į Dainavos apygardos Šarūno rinktinę. Žinomų poetų-išdavikų K. Kubilinsko ir A. Skinkio gretas papildė trečias mažiau žinomas poetas ir nė kiek ne mažiau pasižymėjęs MGB agentas Kazys Kalanta, slapyvardžiu „Vasaris“.

Agentas agentui nelygu

Emgėbistai daug dėmesio skyrė agentų asmeninėms savybėms, užverbuotų asmenų veiklą jie atidžiai stebėjo ir kai kada vertino labai kritiškai.

„Leonas“ kaip agentas neturi operatyvinės vertės, – rašė jie apie informatorių, stebėjusį L. Baliukevičiaus-Dzūko artimuosius, – tyrime dalyvauti nesugeba ir nenori. Kaip tipas – „Leonas“ deklasuotas, nuolat girtas, akiplėšiškai ima pinigus Varėnoje, Kaune ir pas mus“. Iš konteksto reikėtų suprasti, kad „pas mus“ reiškia centrinėje MGB būstinėje Vilniuje.

Visiškai kitokiais žodžiais apibūdintas į partizanų gretas infiltruotas K. Kalanta – „Vasaris“. „Kaip agentas perspektyvus. Drąsaus ir santūraus charakterio, apsukrus ir išradingas. Greitai ir sumaniai orientuojasi susidarius naujoms aplinkybėms. Pasižymi gera protine ir regimąja atmintimi. Greitai ir teisingai supranta bei vykdo jam pavestas užduotis“.

Per keletą mėnesių K. Kalanta suteikė informaciją apie dvylikos bunkerių, kuriuose slėpėsi penkiolika partizanų, buvimo vietas, pateikė duomenis apie dešimt partizanų rėmėjų, išsamiai papasakodamas apie jų „priešišką veiklą“. Dėl išdavikiškos K. Kalantos – agento „Vasario“ – veiklos per keletą mėnesių žuvo arba buvo suimti mažiausiai dvidešimt penki žmonės.  

Dainavos partizanų apygardos štabo likvidavimo plane, 1950 m. balandžio 21 d. parengtame Lietuvos SSR MGB 2N valdybos, pažymėta: „vykdydamas mūsų užduotis, o taip pat dėka jo paties iniciatyvos, ryžtingumo ir sumanumo, agentas „Vasaris“ įsiskverbė į vieno stambiausių banditų junginių – „Dainavos“ apygardos – štabą“. Agentui nurodyta „pasinaudojus tinkamomis sąlygomis, sudaryti galimybes suimti gyvus banditų vadeivas „Vanagą“, „Dzūką“, „Litą“ ar bent jau vieną jų“. 

Gyvenimo taurė

Įrašai L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje nutrūksta 1949 m. birželio pradžioje. Užrašų apie Šarūno rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką K. Kalantą, partizaniškas slapyvardis Aidas, nėra. Tačiau galima įsivaizduoti kaip šio poeto atsiradimu partizanų gretose turėjo džiaugtis Dainavos apygardos vadas, dienoraštyje ne kartą reiškęs nusivylimą, kad pogrindinėje spaudoje trūksta aiškių, tiesių, įkvepiančių eilių, kurios galėtų „tautą išjudinti, žadinti ir puoselėti tėvynės meilės ugnį“, žadintų „jaunimą ir visą tautą ryžtingumui“.

Per gėlą, ašaras ir kraują karštą,

Per sielvartą ir naktį mus vedi

Ir skatini gyvent, didysis keršte,

Liepsnodamas gaisru tautos širdy.

Liepsnoji širdyje tu pas lietuvį,

Kaupies sunkus mūs kiekvienoj skriaudoj

Aidi garsus tu partizano šūvy,

Aidi garsus tu tremtinio raudoj...

Džiaugsmingai skaitydamas bei publikavimui laikraštyje „Laisvės varpas“ šiuos ir kitus panašius posmus ruošęs L. Baliukevičius-Dzūkas neįtarė, jog tai Judo eilės.

„Šių metų vasario mėnesį, vykdant priemones į Dainavos apygardos banditų brigadą Šarūnas buvo infiltruotas agentas „Vasaris“ – 1950 m. liepos 8 d. rašė Lietuvos SSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ataskaitoje savo viršininkui Maskvoje Genadijui Abakumovui, – agentas gavo banditų brigados vadovybės užduotį įrengti bunkerį, kuriame laikinai turėjo pasislėpti iš „Kazimieraičio“ banditų brigados rajono vykęs Dainavos apygardos vadas „Dzūkas“. Apie gautą užduotį „Vasaris“ mus informavo ir „Dzūkui“ bunkerį paruošė“. „Realizuojant agento duomenis“, Merkinės ir Lazdijų apskričių sandūroje esančiame Žaliamiškio miške 1950 m. birželio 24 d. MGB įvykdė operaciją, per kurią nukauti keturi partizanai, tarp kurių – Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Nežinia, ar 1991 m. išleistame partizanų poezijos rinkinyje „Kovos keliu žengiant“ paskelbtas poeto Kazio Kalantos-Kovo eilėraštis „Bunkery“ rašytas iki 1950-ųjų birželio 24-osios ar vėliau.

Tamsiausiam miško vidury
Atverta bunkerio anga,
Bet veltui laukia jis draugų —
Negrįš jie niekada...

Tekėjo saulė už miškų

Rausvos šviesos kaskadom,

Kai jie visi kovos lauke

Sau žiaurią mirtį rado.

Po L. Baliukevičiaus-Dzūko ir jo bendražygių nužudymo, K. Kalanta nebebuvo naudojamas kaip į partizanų gretas infiltruotas agentas. 1951 m. pradžioje sudarytame MGB agentūrinių-operatyvinių priemonių plane nurodyta, kad vienas partizanas perdavė agentui „Vasariui“ laišką, kuriame „prašė padėti padaryti taip, kaip padarė jis („Vasaris“), išduoti jam žinomus banditus, išeiti iš gaujos ir tokiu būdu išvengti atsakomybės prieš tarybų valdžią už padarytus nusikaltimus“.

Lietuvos SSR MGB 2N valdybos vestoje agentūrinėje byloje „Blef“ yra dokumentų, liudijančių, kad agentas „Vasaris“ 1950–1953 m. dalyvavo ir Juozo Lukšos-Daumanto paieškoje.

Per vėlu save teisint ar smerkti,

Nes tokia buvo mūsų dalia.

Viską kentę, nemokame verkti, –

Neišmokė to metų eilė.

Rašė Kazys Kalanta 1985 m. kovo mėnesį, prieš pat savo mirtį.

Straipsnyje „Gyvenimo taurė prieš mirtį“, 2002 m. paskelbtame laikraštyje „Alytaus naujienos“,  pažymėta, kad su mirtimi „tiek karo, tiek pokario metais Kaziui teko ir pačiam matytis ir siųsti kitus, kurių (tarp jų ir žymaus partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko) šešėliai kaltino jį tos mūzos akivaizdoje“.

„Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai...“

Simbolišku sakiniu baigiasi išlikęs L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Gal būt jis buvo tęsiamas vėliau, tačiau užrašai buvo arba sunaikinti kartu su kitais dokumentais, pavojaus akivaizdoje, arba iki šiol slypi kur nors užkasti po žeme tankiose Dzūkijos giriose.

Paskutines dvi dienoraščio pastraipas norisi skaityti vieną, antrą, trečią, ketvirtą kartą... Skaityti daug kartų, mintyse iškylant simpatiško, padėvėtą, bet tvarkingai prižiūrimą partizanišką uniformą vilkinčio rudaplaukio jaunuolio, besiilsinčio trumpą atokvėpio minutę, paveikslui:

„Į mano vidų įsismelkė lengvas nerimas. Iš kur jis – nežinau. Juk jokio pavojaus nėra. Priešingai – čia taip ramu. O tas nerimas mane visada apima, kai būna ramu, kai neturi darbo. Kaip koks neprašytas, įkyrus svečias jis visada trukdo mano ramybę. Nuotaika tada kažkokia suniukusi. Sėdžiu, rodos, galvoju, bet mintys nieko nesiekia. Beprasmiškai stebiu vėjo judinamas šakas, girdžiu, kaip kažkur ūkininkai šnekasi... Toks jau gyvenimas. Sielą užgulė kažkokia sunki našta, tarytum su krauju suaugo melancholija. Sunkiu atodūsiu noriu visu tuo atsikratyti, bet neįmanoma. Per šešerius metus suaugo toji melancholija su visomis mano širdies skaidulomis... Šiandien baigiau skaityti Tolstojaus „Prisikėlimą" ir apysaką „Kaukaze". Koks puikus rašytojas ir kokios geros, malonios jo knygos! Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai...“

Ir skaitant neapleidžia mintis, kad dienoraščio eilučių autoriui – Dainavos apygardos partizanų vadui – tebuvo dvidešimt ketveri, o žuvo jis praėjus metams – būdamas dvidešimt penkerių.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

Šaltinių ir literatūros sąrašas:

Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 333, l. 342-2–342-63.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap, 58, b. 44618/3; f. K-1, ap. 59, b. 43823; f. K-30, ap. 1, b. 142, 143, 146, 148, 166, 333.

Kovos keliu žengiant. Vakarų Lietuvos partizanų eilėraščiai ir dainos 1945–1953 metai. Vilnius, 1991.

Alytaus naujienos, 2002 m. kovo 26 d., Nr. 58.