Sovietų saugumas akylai stebėjo į SSRS uostus atplaukiančių laivų, plaukiojusių su užsienio valstybių vėliavomis, įgulas, bandė verbuoti jų narius. Ypač daug dėmesio sulaukdavo su Vakarų valstybių vėliavomis atplaukiančių laivų įgulų nariai. Klaipėdoje kontržvalgybinį darbą tarp laivų iš užsienio įgulų vykdė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos skyrius Klaipėdos miestui ir Lietuvos jūrų baseinui (Lietuvos SSR KGB Klaipėdos skyrius).

Vienas iš daugelio į KGB akiratį patekusių užsienio jūreivių buvo su Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) vėliava, maršrutu Bremenas-Klaipėda, plaukiojusio prekybos laivo „Bremer Norden“  kapitonas Klausas Kiopke (Klaus Köpke). Jį 1971 m. vasarą pradėjo verbuoti Lietuvos SSR KGB Klaipėdos skyriaus operatyviniai darbuotojai.

Asmeninės kapitono K. Kiopkės savybės saugumiečiams pasirodė labai tinkamos verbavimui. K. Kiopkė buvo išsilavinęs, komunikabilus, „linkęs į nuotykius“, socialdemokratinių pažiūrų, pritarė gerėjantiems VFR santykiams su SSRS ir Rytų bloko šalimis, dėl kainų ir mokesčių didinimo kritikavo VFR vidaus politiką, guodėsi, kad laivų savininkai samdo pigesnę darbo jėgą iš užsienio. Nepaisant to, kad K. Kiopkė buvo priešiškai nusiteikęs komunizmo idėjoms, kritikavo Sovietų Sąjungos atsilikimą gamyboje, darbo stilių ir laisvės suvaržymus, jis demonstravo lojalumą SSRS, vykdė laivybos kompanijos „Bruno Bischoff & Co“ nuostatas dėl komercinių tikslų palaikyti gerus santykius su SSRS. Rinkdamasis įgulos narius, nepriimdavo žmonių, kurie „sukeltų sovietų saugumo organų įtarimus“, „pasistengė atsikratyti“ laive dirbusiu latviu Andriu Perkoniu, kuris buvo „geras, disciplinuotas jūreivis“, bet buvo užmezgęs ryšius su latvių išeiviais. Tiesa, sovietų saugumui įtarimų kėlė K. Kiopkės domėjimasis kai kuriais klausimais: kodėl gilinama Klaipėdos uosto akvatorija, koks gylis prie krantinių ir farvaterio, jo bendravimas su į Rygos uostą atplaukusių Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laivų, gabenusių karinę techniką VDR liaudies armijai ir VDR dislokuotai SSRS kariuomenės grupei, įgulų nariais ir kt.

K. Kiopkė norėdamas, kad jo laivas Klaipėdos uoste būtų aptarnaujamas geriau, o kroviniai iškraunami greičiau, stengėsi užmegzti artimus santykius su uosto tarnybų darbuotojais. Vaišingumu garsėjęs kapitonas skundėsi, kad dažnos išgertuvės kenkė jo sveikatai, o laivybos kompanijos reprezentacijai skiriamų 110 markių, konjakui, alui ir saldainiams ne visada pakakdavo. K. Kiopkės bandymai susidraugauti su uosto tarnybų darbuotojais buvo parankūs sovietų saugumui, nes šiose tarnybose veikė daug KGB agentų.

Pretekstu užmegzti kontaktą su K. Kiopke buvo jo vadovaujamos laivo įgulos narių Klaipėdoje padaryti pasienio režimo pažeidimai: grįžimas į laivą po 24 val., mieste sukeltos muštynės ir kt. Su K. Kiopke susitikęs, pasieniečiu karininku apsimetęs Lietuvos SSR KGB Klaipėdos skyriaus operatyvininkas Jevgenijus Lavrentjevas (Евгений Лаврентьев), jam pareiškė, kad įgulos narių padaryti  pažeidimai susiję ir su jo paties netinkamu elgesiu, kadangi jis pats „naktimis negrįžta į laivą ir girtuokliauja“. Pagrasinus apie pažeidimus pranešti laivo savininkams kompanijai „Bruno Bischoff & Co“ ir pasinaudojus tuo, kad K. Kiopkė bijojo prarasti reputaciją ir netekti kapitono pareigų, saugumiečiai palaipsniui pradėjo megzti „asmeninius draugiškus santykius“ ir ruošti jį verbavimui. K. Kiopkei buvo žadama apie pažeidimus nepranešti savininkams, jei jis „bendromis jėgomis“ padės užkirsti kelią galimiems pasienio režimo pažeidimams: informuos apie įgulos narius, kurie ruošis išvykti už miesto ribų ar fotografuos uosto teritorijoje, apie asmenis, kurie bandys nelegaliai patekti į laivą, norėdami pabėgti į užsienį, perduoti įgulos nariams laiškus ar siuntinius bei užsiima kontrabanda. Kapitono buvo paprašyta „jo paties labui“ apie susitikimus su „pasieniečiu karininku už laivo denio ribų“ nepasakoti nei įgulos nariams, nei laivo savininkų atstovams.

Pirmasis K. Kiopkės susitikimas su „pasieniečiu karininku“ J. Lavrentjevu už laivo ribų įvyko 1972 m. sausio mėn. Klaipėdos kavinėje. „Operatyvinio kontakto užmezgimo“ metu buvo „sutarta“, kad kapitonas, rūpindamasis savo ir laivybos kompanijos reputacija, pranešinės tik apie veiksmus, galinčius „pakenkti SSRS sienų saugumui“. Nors K. Kiopkė galimai suvokė, kad turi reikalų su sovietų žvalgyba, bet „pasieniečiui karininkui“ teigė, kad jis ir laivybos kompanija laikosi nuostatos nebendradarbiauti nei su VFR, nei su SSRS specialiosiomis tarnybomis ir, kad  jis niekada neužsiims šnipinėjimu.

Susitikimuose su „pasieniečiui karininkui“ K. Kiopkė, siekdamas sukurti „draugišką ir laisvanorišką“ atmosferą, kagėbistui  pasakodavo apie įvairius įvykius laive, pasieniečių, muitininkų ir policininkų darbą VFR uostuose, padovanojo prekybos ir karinių jūrų laivyno žinyną, charakterizuodavo savo laivo įgulos narius. Saugumiečiai džiaugėsi, kad vaišių metu net nereikdavo naudoti „spec. preparato“, K. Kiopkė atsakydavo į visus „teisingai“ suformuluotus klausimus. Taip KGB bandė išgauti informaciją apie galimus užsienio laivų jūreivių ryšius su VFR specialiosiomis tarnybomis, išaiškinti jūreivius, tinkamus verbavimui ir žvalgybinėms žinioms gauti. Ateityje saugumiečiai planavo „plėsti klausimų diapazoną“, įtraukiant klausimus apie VFR specialiųjų tarnybų darbuotojus Bremeno ir Hamburgo uostuose, laivybos kompanijos „Bruno Bischoff & Co“  ryšius su specialiosiomis tarnybomis ir kt. Tačiau galutinis ir svarbiausias sovietų saugumo tikslas buvo KGB agentu užverbuotą asmenį „pakišti“ užsienio specialiosioms tarnyboms ir taip  „įsiskverbti“ į „priešo agentūrinį tinklą“ bei gauti reikiamą informaciją.

Tačiau sovietų saugumo planai žlugo, K. Kiopkės  užverbuoti nepavyko. Galbūt įtakos tam turėjo Vakarų Vokietijoje pasirodę pranešimai apie už šnipinėjimą Sovietų Sąjungai nuteistą laivo kapitoną Nikolą Hartmutą (Nicol Hartmut) – KGB agentą Richardas (pseud.) bei keli VFR Konstitucijos apsaugos tarnybos (vokiškai – Bundesamt für Verfassungsschutz) atstovų vizitai pas K. Kiopkę. VFR kontržvalgybininkai norėjo įsitikinti, ar jis neužverbuotas KGB. Jie įspėjo K. Kiopkę būti atsargiu, nes jo aplinkoje veikia daug KGB agentų, bei informavo jį, kad laive įrengti telefonai yra pasiklausomi. K. Kiopkei atpažinimui buvo parodytos Klaipėdos, Rygos Leningrado uostuose darytos „tarybinių merginų“, susitikinėjusių su užsienio laivų jūreiviais ir KGB naudotų jų kompromitavimui siekiant užverbuoti, nuotraukas. Jis prisipažino, kad kai kurios merginos jam yra pažįstamos. K. Kiopkei taip pat buvo pranešta, kad Konstitucijos apsaugos tarnyba žino apie jo ryšius su „pasieniečiu karininku“ ir nurodyta būti atsargiu, nes „pasienietis“ yra arba „KGB darbuotojas“, arba „asmuo, artimai susijęs su KGB“. Vokietijos kontržvalgybininkai taikliai nuspėjo, kad K. Kiopkei „pasieniečio karininko“ pateikti su pasienio režimu susiję klausimai yra tik pretekstas užmegzti kontaktą ir kad ateityje bus reikalaujama daugiau – toks KGB darbo metodas. Pareigūnai įspėjo kapitoną nedelsiant jiems pranešti, jei bus bandoma jį verbuoti. Socialdemokratams simpatizavusį K. Kiopkę taip pat giliai sukrėtė 1974 m. kilęs skandalas paaiškėjus, jog Vokietijos kanclerio Vilio Branto (Willy Brandt) patarėju dirbo VDR Stasi šnipas Giunteris Gijomas (Günter Guillaume), kuris buvo nuteistas kalėti 13 metų.

1975 m. vasario mėn. eilinį kartą į Klaipėdą atplaukęs K. Kiopkė vėl susitiko su „pasienio karininku“, kuriam pasakė, kad bendraudamas su juo padarė daug klaidų – buvo per daug atviras ir išpasakojo kai kuriuos, jo manymu, neviešintinus duomenis apie VFR specialiųjų tarnybų veiklą. Kapitonas prisipažino, kad apie ryšius su „pasienio karininku“ raštu išdėstė laivybos kompanijos „Bruno Bischoff & Co“ vadovybei ir Konstitucijos apsaugos tarnybai. Jis buvo pasiryžęs tęsti draugystę su „pasieniečiu karininku“, bet tik jei nebus aptariamos ankstesnės problemos. Saugumietis pagrasino K. Kiopkei, kad nuo šiol jam teks pačiam atsakyti už laivo įgulos narių nusižengimus. Visi asmeniniai susitikimai su kapitonu buvo nutraukti ir pradėta rinkti jį kompromituojanti medžiaga, siekiant uždrausti jam plaukti į SSRS uostus.

Po šio pokalbio K. Kiopkė jautėsi persekiojamas KGB, nuolat provokuojamas veltis į kontrabandinius sandorius. Jis vis atviriau kritikavo „sovietinę demokratiją“: asmens teisių ir laisvių varžymą, laivuose atliekamus patikrinimus, nepasitikėjimą žmonėmis ir užsieniečiams pateikiamus įtarimus esant šnipais, draudimą SSRS piliečiams išvykti už „geležinės uždangos“ ir „apsidairyti po kitas šalis“. Jo vadovaujamame laive apsilankiusiems Klaipėdos ir Rygos uostų tarnybų darbuotojams demonstravo A. Solženycino knygas. Kalbėdavo, kad vadovaujančius postus Klaipėdos uosto tarnybose užima rusai, nes lietuviais nepasitikima, ypač jei kiltų konfliktas su NATO. Klausinėjo Inflot‘o darbuotojos ar jai patinka, kad rusai nekalba lietuviškai. Stebėjosi, kodėl lietuviai sutinka bendradarbiauti su KGB, nes jis pats „gėdytųsi tokio darbo“. Kartais elgėsi demonstratyviai laisvai – pliaže jūreiviui numovė glaudes ir tas vaikščiojo nuogas, restorane sėdėdavo užkėlęs kojas ant stalo. Uosto ir kitų tarnybų darbuotojams dažnai laidydavo ironiškas ir tuo pačiu labai taiklias užuominas dėl jų sąsajų su KGB, kurie apie jas nedelsiant pranešdavo saugumiečiams.

1976 m. sausio mėn. Lietuvos ir Latvijos saugumiečiai parengė bendrą K. Kiopkes kompromitavimo planą. Kagėbistų nurodymu, jūrų agentūros Inflot dispečeriai, saugumo agentai Sergejus (pseud.) ir Fontanas (pseud.), apie kurių slaptą bendradarbiavimą su KGB K. Kiopkė teigė žinąs, parašė pareiškimus dėl netinkamo kapitono elgesio. Dar vienas K. Kiopkės „kontrabandinės“ veiklos įrodymu buvo pateiktas Rygos uosto darbuotojo pasiaiškinimas milicijai apie kapitono įsigytus tris puskilogramius juodųjų ikrų. Remdamiesi šiais ir kitais dokumentais, saugumiečiai Inflot‘o vardu 1976 m. balandžio mėn. išsiuntė protestą laivybos kompanijai „Bruno Bischoff & Co“ ir pareikalavo nušalinti K. Kiopkę nuo laivo kapitono pareigų, nes jis kritikavo santvarką, šmeižė ir diskreditavo uosto tarnybų darbuotojus ir t.t. Pažymėtina, kad protestas buvo išsiųstas be atsakingų darbuotojų parašų, nes jį pasirašyti atsisakė ne tik Klaipėdos jūrų uosto viršininkas A. Ramanauskas, bet ir Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininkas A. Belyj, o jų įtakoje – ir Inflot‘o viršininkas. Protestui ir K. Kiopkės kompromitavimui pritarė tik Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas. Kompanija atsiprašė už netinkamą K. Kiopkes elgesį, pranešė, kad uždraus jam plaukti į SSRS uostus bei „nuoširdžiai sieks tęsti gerus santykius“.

Sužinojęs, kad SSRS tapo nepageidaujamu asmeniu, K. Kiopkę ištiko širdies priepuolis. Jis dvi paras pragulėjo lovoje. Į naują reisą išlydėdamas laivą „Bremer Norden“, kuriam vadovavo jau kitas kapitonas, K. Kiopkė kajutėje sudraskė ir išmetė už borto ant stalo pastatytą SSRS vėliavą. Vėliau jis dar plaukiojo laivais maršrutu VFR-Norvegija, o 1977 m. sausio 1 d. buvo atleistas.

1976 m. balandžio mėn. laivas „Bremer Norden“ į Klaipėdą atplaukė vadovaujamas naujo kapitono – Ernsto Švobmano (Ernst Schwöbmann). Istorija pasikartojo – KGB pradėjo domėtis jo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis, politinėmis pažiūromis. Dar 1965 m. jam jau buvo uždrausta plaukti į SSRS uostus, bet vėliau draudimas buvo atšauktas.

KGB duomenimis, 1970 m. užsienio šalių laivų įgulų narius Klaipėdoje sekė 94 saugumo agentai. Jūreiviai, kurie neva bandė išaiškinti KGB agentus, skatino tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir rusų (anot saugumiečių, „žaidė nacionaliniais jausmais“), gyrė vakarietišką gyvenimo būdą, kritikavo sovietinio gyvenimo tvarką, būdavo paskelbiami nepageidaujamais SSRS uostuose, dėl jų elgesio rašomi protestai laivybos kompanijoms.

1973 m. duomenimis, KGB ryšiais su „priešo“ specialiosiomis tarnybomis įtarė 16 į Klaipėdos uostą atplaukusių užsienio šalių laivų įgulų narių. 1970 m. duomenimis, į Klaipėdos uostą atplaukiantiems užsienio šalių laivų įgulų nariams, KGB buvo užvesti 53 operatyviniai rinkiniai (rusiškai – оперативная подборка), saugumo agentais užverbuoti 7 jūreiviai. KGB dėl galimybės užverbuoti tyrė 16 užsienio šalių laivų įgulų narių. KGB „artimus agentūriniams“ ryšius mezgė su VFR vėliava plaukiojusių laivų kapitonais Jurgenu (KGB duotas pseudonimas), Žoli (KGB duotas pseudonimas), vyr. šturmanu Velikan (KGB duotas pseudonimas). KGB operatyvinio tyrimo objektais buvo laivo „Bremer Norden“ 1-asis mechanikas Gerd Müller (KGB duotas pseudonimas Maks), kuris buvo verbuojamas teikti informaciją apie K. Kiopke, mechaniko asistentas Manfred Karp (KGB duotas pseudonimas Viktoras), laivo „Bremer Saturn“ kapitonai Iden Klaus-Dittmar (KGB duotas pseudonimas Prijatel), Hansen Karl-Heinz (sekamas Latvijos SSR KGB), laivo „Hornbaltic“ kapitonas Helmut Linnau (KGB  duotas pseudonimas Hansas), laivo „Bremer Vesten“ 1-asis mechanikas Krebs Karl Herman (KGB duotas kandidato verbavimui pseudonimas Aleksandr) ir kt.

Pradėjus megzti „draugiškus santykius“ su K. Kiopke, Lietuvos SSR KGB Klaipėdos skyrius 1971 m. lapkričio 18 d. jam taip pat užvedė operatyvinį rinkinį tyrimui dėl verbavimo „Lotaras“ (rusiškai – «Лотар»). Dviejuose bylos tomuose sukaupta daugiau kaip 30-ties KGB agentų, dirbusių uosto tarnybose, jūrų agentūroje Inflot, Interklube, muitinėje ir kt. įstaigose, laive „Bremer Norden“ dirbusio jūreivio – KGB agento Viktoras (pseud.) agentūriniai pranešimai apie kapitoną K. Kiopkę, jo išorinio sekimo suvestinės, pažymos apie „pasieniečio karininko“ J. Lavrentjevo konspiratyvius susitikimus su K. Kiopke Klaipėdoje ir Rygoje, viešbučiuose, užeigose apmokėtų vaišių ir dovanų (laikrodis, gintaro dirbiniai žmonai ir kt.) išlaidų sąrašas, taip pat užduotys agentams, planai ir metodai siekiant išsiaiškinti jo politines pažiūras, charakterio ir dalykines savybes ir svarbiausia, ar nebuvo susijęs su VFR specialiosiomis tarnybomis. „Lotaro“ tyrimą kontroliavo KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 2-oji valdyba Vilniuje ir KGB prie SSRS Ministrų Tarybos 2-oji valdyba Maskvoje.

1977 m. operatyvinis rinkinys „Lotaras“ buvo perduotas į Lietuvos SSR KGB archyvą, kuriame pagal KGB dokumentų saugojimo taisykles, turėjo būti saugomas iki 2010 m., o pasibaigus saugojimo terminui – sunaikintas. Ši byla, skirtingai nei kitos jūreiviams iš užsienio Lietuvos SSR KGB vestos operatyvinės įskaitos bylos, KGB darbuotojų 1988–1991 m. nebuvo sunaikinta arba išvežta į KGB archyvus Rusijoje. Vienintelė išlikusi Lietuvoje vesta tokio pobūdžio byla saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos SSR KGB operatyvinės įskaitos bylų fonde ir yra svarbus šaltinis analizuojant sovietų saugumo darbo metodus verbuojant, persekiojant ir kompromituojant žmones bei tiriant Klaipėdos uosto istoriją.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė

ŠALTINIAI:

Оперативная подборка «Лотар», 1974–1977 г., Комитет государственной безопасности при Совете Министров Литовской ССР, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 893, 894.

Справка о работе 4 отдела 2 управления Комитета государственной безопасности при Совете Министров Литовской ССР в 1970 году. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 675, l. 26, 27. 

Справка о работе 4 отдела 2 управления Комитета государственной безопасности при Совете Министров Литовской ССР за 1972 год, 1972-12-23, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b.700, l. 123-126.

Справка 4 отдела 2 управления Комитета государственной безопасности при Совете Министров Литовской ССР, 1973-09-28, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 700, l. 208.

Информация о разоблачении агента западногерманской разведки Йоханна Венцеля. 1974 г., Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b.1246.