S. Kašauskas – rašytojas, žurnalistas, publicistas, leidėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Iki Platelių nuo Telšių pro Truikius 16 kilometrų. Kely mašinų bemaž nebūdavo. Tais senais laikais. Tuos kilometrus visad eidavau pėsčias. Mažiukas, gal koks penktokas ar šeštokas. Niekam neįdomus. Ir vėliau eidavau, jau vyrėlesnis. Ten vykdavo ir visokios žemaičių šventės. Nes Plateliai buvo pats gražiausias miestelis. Mačiau ir kitokių, bet šis tebėra gražiausias.

Nepamenu, ar girdėjau Saulių giriant gimtinę. Gal ir ne – jo vaikystė buvo karas ir pokaris. Kiti laikai, kiti įvykai. Negalėjau jo pažinti – penkerių metų amžiaus skirtumas.

Draugais tapome Aukščiausiojoje Taryboje. Iki 1991 metų Kovo 11-osios Saulius buvo perėjęs nemažai tarnybų, baustas už disidentinę veiklą. Mokslo žmogus – paskelbė straipsnių.

Pagaliau pastaraisiais metais buvome kaimynai – vienas K. Oginskio, kitas – Lentupio gatvėje. Gerame name gavo gerą butą, kai kažkas išvažiavo į Izraelį.

Kai medžiai be lapų – matėme vienas kito langus.

Aš vis tyrinėjau, iš kur Saulius, žemaitis, išmoko tokio subtilaus dvasinio grožio, taurumo, padorumo, orumo?

Prigimtis, išsiauklėjimas. Ir dar kažkas. Kaip sakydavo tų kraštų į velniuką panašus dievdirbys Stanislovas Riauba – gal ir faifoklis. Kas tai yra – nieks nežino.

Ir nė kiek nekeista, kad imlus ir jautrus Sauliaus protas priešinosi sovietų sistemai. Beje, apie politiką mudu gal ir nesame kalbėję. Apie Lietuvą, Platelius. Kartais įsismagindavome ir žemaitiškai. Garbiosios Danutės Mukienės rūpesčiu buvo pasirodęs lietuviškai grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė istorinis romanas „Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje“. Platelių seniūnas ir didysis vėliavininkas yra buvęs Grigalius Antanas Oginskis.

Ne šiaip sau miniu garsias pavardes. Plateliai daug metų priklausė garsiai Šuazel-Gufjė giminei. Šiaip ar kitaip, ši garbinga istorija yra palietusi plateliškių gyvenimą, be abejo, nušvietusi Sauliaus sielą. Pasakodavau istorijas, o Sauliui taip patikdavo...

Pasigirdavau, grįžęs iš Žemaitijos. Tas kraštas, ko gero, kuršių, mūsų bendravime būdavo labai gerai.
– A į Platelius užsuka? – pasiteiraudavo Saulius.
– Už.

Saulius „skundėsi“, kad jam primygtinai siūlė privatizuoti aukštąją partinę mokyklą. Pastatus. Ne, sakė jis. Ne tam esu sutvertas...

Kai skambindavo ar šiaip susitikdavome, niekad nepamiršdavo: „Būtina perdouk linkėjimus žmonele...“

Gal prieš vienuolika metų, pamenu, buvo dar gerokai pašalę, su Sauliumi vykome į Seimą paminėti Vasario 16-osios. Sutikome kaimyną Vytautą Kernagį, išėjusį pakvėpuoti gaiviu oru. Baltą baltą kaip popieriaus lapą, beveik permatomą... Sirgo.

Kas galėjo tada pagalvoti, kad štai tokį pat bičiulį Saulių parvešiu iš Seimo paminėjimo į K. Oginskio gatvę... baltą baltą, kaip popierių... Paskutinįkart.

O pastaraisiais metais gyveno Saulius su ištikimąja žmona Leokadija miške, prie Asvejos ežero, tarp pušų.

Vis paskambindavo ir pranešdavo:
– Nuėjau šimtą, nuėjau du šimtus metrų prilaikomas Leokadijos...

Tokie paskutiniai šviesaus žmogaus ir bičiulio žingsniai.

Gėlė Tau, Sauliau, iš Platelių paežerės.

 Stasys Kašauskas
2019 m.

Tekstas spausdintas istorijos ir kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2019 metų 2 numeryje.

***
Skaidrės:
1. Rašytojas Stasys Kašauskas.
Iš asmeninio Stasio Kašausko archyvo.