G. E. Jovaiša – Lietuvos istorikas-archeologas, akademikas, humanitarinių mokslų daktaras, politikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, knygų autorius.

1977–2016 m. dėstė Lietuvos edukologijos universitete (iki 1993 m. – Vilniaus pedagoginis institutas, 1993–2011 – Vilniaus pedagoginis universitetas), 1990–1991 m. ir 2006–2016 m. – Istorijos fakulteto dekanas, 1991–1993 m. – prorektorius, 1993 m. – rektorius, nuo 1991 m. – Baltų proistorės katedros vedėjas; profesorius (2008). Nuo 2016 m. – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas.

Skaidrės:
1. Prof. Ginas Eugenijus Jovaiša paskaitos metu.
Iš asmeninio Gino Eugenijaus Jovaišos archyvo.

2019 metų gegužę atsisveikinome su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru ir Vilniaus pedagoginio instituto Rektoriumi Liudviku Sauliumi Razma. 1989–1993 metų bendra veikla giliai įsirėžė į mano sąmonę. Jis buvo begalinės vidinės kultūros žmogus, įžvalgus ir toliaregiškas. Ir tos nuostabiausios savybės, deja, nepadarė Liudviko Sauliaus Razmos gyvenimo lengvesniu, – 1972 metais dėl politinės disidentinės veiklos buvo pašalintas iš Vilniaus pedagoginio instituto ir komunistų partijos. Gyvenusiems anais laikais, tai daug ką pasako. Vardan savo įsitikinimų jis atsisakė lengvesnio gyvenimo.

1987–1990 metų lietuvių revoliucija pakeitė Lietuvą ir jos žmones, bet Liudvikas Saulius Razma ir gyveno tomis nuostatomis, kurias iškėlė Sąjūdis. Tad Rektorius buvo tas žmogus, kurio 1990 metų kovo 11 dienos parašas įgyvendino jo viso gyvenimo siekį.

Prasidėjus Sąjūdžiui, iškilo Rektoriaus klausimas. Tuomet rektoriumi buvęs įsitikinęs ateistas ir aktyvus komunistų partijos politinis veikėjas Jonas Aničas nebuvo žmonių mėgiamas. 1989 metais jis atsistatydino, ir Rektoriaus rinkimų metu mūsų gyvenimo keliai susitiko. Sąjūdžio ir ypač Instituto fizikų ir jų dekano Donato Grabausko palaikomas, Rektoriumi buvo išrinktas Liudvikas Saulius Razma. Nuo to laiko, kaip Istorijos fakulteto prodekanas ir vėliau dekanas, dažniau susitikdavau su Rektoriumi, bet visai kitokia veikla įsisiūbavo 1991 metais, kai Rektorius pasiūlė užimti Studijų prorektoriaus vietą.

Rektorius ištisai buvo užsiėmęs valstybės reikalais Atkuriamajame Seime, o didžiausia instituto valdymo našta teko mums trims jo prorektoriams – profesorei Marijonai Barkauskaitei, profesoriui Kazimierui Pyragui ir man. Prasidėjo esminės instituto pertvarkos: 1992 metais Rektoriaus rūpesčiu institutas buvo pertvarkytas į universitetą, įvedėme, kaip ir kitame laisvame pasaulyje, dvipakopes – bakalaurines ir magistrines – studijas. Tai buvo visiškai nauja. Reikėjo pertvarkyti visas universiteto programas ir jas akredituoti. Ypač didžiules naujoves patyrė mokytojų rengimas. Jau tada mes visi trys prorektoriai supratome ir Rektorius visiškai mus palaikė, kad vienos specialybės mokytojų rengimas yra neperspektyvus, kad Lietuvai reikia dvejus ir net trejus dalykus mokyti gebančių mokytojų. Sunkus buvo šis kelias – pasirodė, kad didelė dalis mūsų žmonių nesuprato šio žingsnio reikšmingumo, bet, palaikant Rektoriui ir Senatui, mokytojų rengimo pertvarka buvo patvirtinta. Studijų programos buvo pertvarkytos taip, kad pirmame kurse visame universitete buvo dėstomi tik bendrieji ir įvadiniai specialybių kursai, kad studentai, lankydamiesi kituose fakultetuose, pasirinktų jiems artimą antrą specialybę. Tuos ketverius metus, kai Rektoriumi buvo Liudvikas Saulius Razma, universitetas ūžė. Ūžė pilna to žodžio prasme, – vieni palaikydami Rektorių, kiti siekdami jį nuversti. Nežinau kodėl, tačiau pastarųjų tarpe ypač reiškėsi matematikai: nepraeidavo Senato posėdis be įvairiausių priekaištų. Ir turiu pasakyti, kad nuolat būdamas greta jo, daug ko iš jo išmokau, – ypač tolerancijos. Rektoriui užtekdavo takto ir savitvardos, ir kito supratimo, kad niekada nepakeltų balso, kad niekada net savo kūno kalba neparodytų žmogui nepagarbos. Reta savybė. Kita vertus dabar, praėjus tiek laiko, negaliu nepaminėti Rektoriaus įžvalgumo. Būdamas ekonomistu, rektorius, regis, neturėtų būti taip išmanąs pedagogikos reikalus. Bet ne – jis puikiai išmanė pedagogikos dalykus. Padėjo, matyt ir jo darbas institute beveik dešimt metų (nuo 1963 metų iki jį atleidžiant) ir jo nuolatinis gilinimasis į pedagogiką. 1993 metai buvo kritiški: Rektorius sumanė Vilniaus pedagoginį universitetą sujungti su Vilniaus universitetu. Kilo didžiausias triukšmas, ir Rektorius atsistatydino. Bet dabar, kai žinai tolesnę Vilniaus pedagoginio universiteto istoriją, negali atsistebėti Rektoriaus įžvalgumu.

Toks tai, bendrais bruožais tariant, atminimas lydi mane, kai aš prisimenu šviesų Rektoriaus veidą su lūpose sustingusia lengva šypsenėle.

Ginas Eugenijus Jovaiša
2023 m. vasario 6 d.