VIRTUALI PARODA, SKIRTA PASIPRIEŠINIMO SOVIETŲ OKUPACINIAM REŽIMUI DALYVIO ALGIMANTO ANDREIKOS 70-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Algimantas Andreika (1973 m. patėvio pavardę Bauža pakeitė į motinos brolio pavardę) gimė 1950 m. birželio 11 d. Klaipėdoje. Dar mokydamasis mokykloje pradėjo atvirai reikšti antisovietines pažiūras: suplėšė pionierišką kaklaraištį, nesislapstydamas priėmė pirmąją Komuniją. Jo paties žodžiais „kas yra stribas, komunistas, miško brolis“ suprato vaikystėje, iš tremties grįžus seneliams.
Tarnaudamas sovietinėje armijoje patyrė sunkią stuburo traumą ir iš privalomosios karinės tarnybos buvo atleistas anksčiau laiko. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) iškeltoje baudžiamojoje byloje esančiuose tardymo protokoluose užfiksuota, kad susižalojo krisdamas nuo skersinio per fizines pratybas, tačiau A. Andreika tvirtino, kad buvo suspardytas kategoriškai atsisakius stoti į komjaunimą.
1974 m. vasarą už Romo Kalantos susideginimo minėjimo organizavimą A. Andreikai buvo skirta 10 parų administracinio arešto, jis buvo KGB įspėtas. Tačiau nepaisydamas įspėjimo, toliau skleidė antisovietinę agitaciją, tarp pažįstamų platino pogrindinę antisovietinę spaudą: periodinius leidinius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, Rusijos disidentų leistą leidinį „Chronika tekuščich sobytij“ (liet. „Einamųjų įvykių kronika“), savilaidos būdu išleistus A. Solženicyno ir kitų komunistinį režimą kritikavusių autorių kūrinius, kitą draudžiamą literatūrą.
1975 m. A. Andreika parašė ir išplatino „Kreipimąsi į estų, latvių ir lietuvių tautas“, 1979 m. pasirašė ir platino kolektyvinį protestą Jungtinėms Tautoms dėl Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko suėmimo. Neapsikęsdamas nuolat patiriamo persekiojimo, pavargęs nuo materialinių nepriteklių, ne vienerius metus trukusių kovų raštais bei skundais su sovietiniais funkcionieriais dėl geresnių gyvenimo sąlygų, 1980 m. liepos 21 d. A Andreika paskelbė pareiškimą SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Leonidui Brežnevui, kuriame detaliai išdėstęs priežastis, atsisakė Sovietų Sąjungos pilietybės bei sarkastiškai pareikalavo jam ir jo šeimai sudaryti palankias sąlygas emigruoti į bet kurią „supuvusią vakarų pasaulio valstybę“.
„Mes esame gimę laisvais žmonėmis, ‒ rašė A. Andreika pareiškime, ‒ todėl remdamiesi šia Dievo ir gamtos suteikta teise, Jums pranešame, kad penkmečių vergais-baudžiauninkais pavargome būti, nuilsome statyti „komunistinį rytojų“ iš kurio gyvename ne mes, o spec. žmonės, spec. butuose, naudojasi spec. parduotuvėmis, spec. ligoninėmis ir t. t. Keistoka prieš įstatymą lygybė ar ne? Mes pavargome ir jaučiame šleikštulį egzistuoti „trupiniais“, nukritusiais nuo tarybinio kulto ponų „spec. stalo“, – mes žmonės, o ne šunys, nejaugi tai sunku suprasti, kad visuomenės kantrybės taurė vis tiek prisipildys ir istorija „spec. žmones“ teis.“
Šį ir kitus dokumentus A. Andreika bandė perduoti į Vakarus, tačiau sovietiniai muitininkai 1981 m. gegužės mėn. juos rado iš Klaipėdos į Vokietijos Federacinės Respublikos miestą Brėmeną turėjusiame išplaukti Lietuvos jūrų laivininkystės motorlaivyje „Maratas Kozlovas“. Įtarus, kad šių dokumentų autorius gali būti A. Andreika, jis buvo suimtas.
Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1982 m. balandžio 8 d. „silpninti“ sovietinę santvarką siekusį, „valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų turinčią literatūrą“ gaminusį, laikiusį ir platinusį A. Andreiką nuteisė 5 m. laisvės atėmimu ir nutrėmimu 5 m.
A. Andreika buvo kalinamas Griežto režimo pataisos darbų lageryje Nr. 385/3-4, Mordovijos ASSR Baraševo gyvenvietėje, metus gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte. 1987 m. gegužę grįžęs į Lietuvą, aktyviai įsitraukė į Lietuvos laisvės lygos veiklą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo vykusiame mitinge. 1988 m. rugsėjo mėn. drauge su Petru Cidziku, reikalaudami paleisti lageriuose kalinamus politinius kalinius, pradėjo bado akciją, prie kurios vėliau prisijungė daugiau badautojų.
1989 m. vasarą Vilniuje, Kalnų parke vykusiame mitinge A. Andreikos iniciatyva buvo sudeginta sovietinio kareivio uniforma ir SSRS valstybinę vėliavą simbolizavęs raudonas audeklas. Dėl šio sovietinę nomenklatūrą papiktinusio akibrokšto ir už nesankcionuotos akcijos prie KGB rūmų organizavimą LSSR prokuratūra A. Andreikai iškėlė baudžiamąją bylą. Jis buvo sulaikytas, tardymo metu mušamas. Tai vyko 1989 m., kai daugeliui atrodė, kad brutalios sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi.
Sąjūdžio nariams suteikus pagalbą, A. Andreika 1989‒1995 m. gyveno ir gydėsi Vokietijoje, patyrė keturias operacijas. 1996 m. išsikėlė save kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimo narius Vilniaus Šeškinės rinkiminėje apygardoje, dirbo ekologu ne pelno įmonėje „Šiaurės miestelis“. 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė jam skyrė pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.
2000 m. gegužės 20 d. Algimantas Andreika staiga mirė savo bute Vilniuje. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
2014 m. A. Andreikai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, 2015 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties).
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
