I. Dagytė-Mituzienė – VU socialinių mokslų daktarė, docentė, knygos „Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis“ autorė.

Knygą apie Loretą Asanavičiūtę rašiau, ištirpus aštuonioms kiekvieną sausio tryliktąją kartojamų proginių pasižadėjimų niekada jos neužmiršti pusnims. Minėjimai iškiliose Valstybės institucijose, atminimo pamokos mokyklose, įvairiose kitose organizacijose, iškilmingai dedami vainikai ir degamos žvakės Antakalnio kapinėse, kur ilsisi jos palaikai... Mano matyti scenarijai savo turiniu kartojosi ir skatino apmąstyti, kaip mes mokame ar mokomės prisiminti savo dabarčiai ir ateičiai svarbius žmones. Ypač tuos, kurie tvirtino Lietuvos laisvės kelią savo žūtimi. Tai lėmė ir knygos pavadinimą – Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis. Tarp 14-os žuvusiųjų 1991 m. sausio 13 d. ji buvo vienintelė mergina. Knyga pasirodė 2000-aisiais metais. Akimirksniu dingus pirmajam leidimui, netrukus 1500 egz. tiražu buvo išleistas papildytas antrasis.

Daug kartų teko susitikti su šios knygos esamais ir potencialiais skaitytojais įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ėjo antras dešimtmetis, kai netekome Loretos. Džiaugiausi, kai skaitytojai dėkojo už pasirinktos pasakojimo tonacijos tikrumą, už išskirtus įvykius, juos lydinčius pastebėjimus, priartinusius Loretą ne tiek kaip didvyrę, bet kaip paprastą žmogų. Toks ir buvo mano sumanymas.

Norėjau ir tebenoriu, kad atminties veiksmuose atsirastų ne tik akimirkos tragizmo prisiminimų, bet ir šviesių ritualų. Kad jie būtų verti geros nuomonės apie mūsų saviraiškos proveržius. Kai kurie tarp jų galėtų išsirutulioti iš Loretos pamėgtų dalykų. Pavyzdžiui, sausio 13-ąją savam rate sudainuoti liaudies dainą. Kad ir pasirinktą iš jos lankyto folklorinio ansamblio repertuaro.

Lankantis mokyklose Sausio 13-osios minėjimo proga, teko pastebėti, kad jose šia intencija klostosi gražių tradicijų – pristatomi mokinių rašiniai, tarp jų – laiškai, atvirukai su žodžiais išreikštom mintim, kurias pasakytų jai, jei būtų gyva. Tarkim, jos gimtą dieną. Šią balandžio 22-ąją, kai Valstybės naujojo archyvo rengiama paroda, Loretai būtų jau 55-eri. Loreta turėjo pomėgių, aptariamų tiek minėtoje knygoje, tiek jos mokytojų, draugių, kitų ją pažinojusių, jai artimų žmonių prisiminimuose. Tai paprasti ir daugeliui priimtini pomėgiai, kurie gali šviesiai nuspalvinti, įsipinti į naujus jos atminimo veiksmų scenarijus, pageidautina, ne tik viešame, bet ir privačiame gyvenime. Ir nuo mūsų vertybių, gebėjimų, valios priklausys, kiek jie bus dvasingi, išvengs rutininio buitiškumo.

Siūlyti ką nors padaryti kitam yra lengviau, nei ką tai padaryti pačiam. Manau, aš šiuo atveju turiu atliktu veiksmu pagrįstą teisę – knygos gimimas pareikalavo asmeninių pastangų. Knygos turinį lėmė ir komplikuota faktų paieška. Objektyvi aplinkybė buvo pats Loretos Asanavičiūtės gyvenimas. 23-ejų metų mergina turėjo į nepilną puslapį telpančius biografijos faktus. Ji nebuvo rezistencinio judėjimo dalyvė, kryptinga kovotoja. Pasikartosiu (knygoje tai akcentavau) – herojė ji tapo per vieną veiksmą – žūtį Sausio-13-osios žaizdre, sutvirtinusiame mūsų visų žengimą Laisvės keliu.

Parodos rengėjų paprašyta nedideliu tekstu pasidalinti autorinio lauko prisiminimais ir artefaktais, visų pirma internete peržvelgiau tai, kas atsirado, suformulavus užklausą „knygos ir straipsniai apie Loretą Asanavičiūtę“. Naujų knygų neradau. Bet įvairiose svetainėse Loretos Asanavičiūtės pristatymų, savo turiniu gana artimų ar net identiškų – yra. Greta viso pluošto įvairių žmonių – gydytojų, draugų, muziejininkų ir kt. – prisiminimų.

Rastų tekstų peržvalga vėl grąžino prie minties, kaip nelengva, metams bėgant, išlaikyti tikslumą, nepriimti norimą už esamą. Pagrįsiu šią mintį tik vienu pavyzdžiu. Prieš kurį laiką vienas iš Vokietijos transliuotojų per tarpininką kreipėsi į mane – knygos apie Loretą autorę – prašydamas išplėtoti temą apie herojės širdies išrinktąjį. Jis viešoje erdvėje vis sužmėžuoja Vinco vardu. Iš Stasės Asanavičienės lūpų girdėjau jį vadinant būsimu sužadėtiniu. Vienam antram tekste – jis jau realus sužadėtinis. Šiuo metu Vikipedijoje Vincas pristatomas jau kaip Loretos vyras.

Bendraudama su Stase Asanavičiene, keldama jai daug atsakymų nesulaukusių klausimų, patyriau, kad apie Vincą daugiau pridurti kaip ir nėra ką. Taip, jis buvo atėjęs į Loretos gyvenimą, tačiau, matyt, daugiau vizijoje, nei realybėje. Ta žinia, matyt, nuvylė ne tik potencialius filmo kūrėjus iš Vokietijos, bet ir ne vieną romantiškai nusiteikusį kūrėją Lietuvoje.

Ne aš pirma, bendravusi su Loretos mama, pastebėjau, kad ji – nelengva pašnekovė. Turinti savo griežtą nuomonę apie tai, ko norėtų sulaukti iš aplinkos už Laisvę žuvusios dukters motina. Išsakė nemažai po dukters praradimo susiklosčiusių nuoskaudų. Beje, iš anksto draudė plėtoti temą apie Loretos tėtį, savo buvusį vyrą. Turėjo ir daugiau pageidavimų, dėl kurių diskutavome, derinomės, tačiau pasilikau sau autorės teisę ir atsakomybę priimti sprendimus dėl knygos turinio. Nesipykome, nors ir nesusidraugavome. Bet knyga liko patenkinta. Tą ir pasakė jos pirmojo pristatymo metu.

O mano akyse vis iškyla ta batų dėžutė, iš kurios ponia Stasė „iškratė“ Loretos nuotraukas. Jos vienu sluoksniu pasklido ant nedidelio stalo plokštumos. Mėgėjiškose nuotraukose atsispindėjo Loretos nueitas kelias su vyraujančiomis stotelėmis – vaikystės džiaugsmai, mokykliniai patyrimai, darbinės veiklos pradžia... Dar atsirado keli dokumentai, susiję su Loretos Asanavičiūtės asmenybe. Susipažinau su jos gyvenamąja aplinka, pamačiau jos rankomis lytėtus daiktus... Apžvelgiau artefaktus, atsiradusius jau po Loretos išėjimo.

Prisimenu, pagalvojau: tiems, kurie imsis archyvuoti Loretos Asanavičiūtės palikimą, bus nelengva. Aš sau tokio uždavinio nekėliau. Bet tai, kuo disponuoja Valstybinis archyvas, atrodo, mano prielaidą patvirtina. Mielai sutikau duoti jiems leidimą panaudoti parodoje knygoje publikuotas nuotraukas, iliustracijas. Jų originalų neturiu – buvo skolintos. Didelė dalis – iš „batų dėžutės“. Sugrąžinau. Kopijas turėjo leidykla. Neišsaugota. Tada skaitmeninimo tradicijos dar nebuvo. Esu 20 įvairių mokslinių ir publicistinių, eseistinių knygų, virš 200 straipsnių autorė. Reikėjo ir tebereikia vietos bibliotekai. O mano archyve vyrauja suskaitmeninta medžiaga. 

Dėkinga, kad šios proginės parodos rengėjai vėl sugrąžino mano mintis prie herojiško veiksmo ir atminties temos. Vertinga, kai lemtingomis aplinkybėmis įvykusio garbingo veiksmo atmintis praturtina dabartį, jos neužgoždama, ugdydama ateitį. Proceso gyvybingumas priklauso nuo kasdienybėje besišaknijančių atminties veiksmų, kurie grėsmingoje Pasauliui, Valstybei, Tautai situacijoje žadintų paprastus žmones imtis tuo metu reikalingų veiksmų. Tarp jų ir tokių, kuriuos jų bendražygiai ir kitos kartos pripažins herojiškais. Taip, kaip 1991-ųjų Sausio 13-ąją Lietuvoje, taip, kaip šiuo metu Ukrainoje. Mastas kitas, tačiau agresorius tas pats.

Dr. Ina Dagytė-Mituzienė
2022 m. balandžio 21 d.

***
Skaidrės:
1. Ina Dagytė-Mituzienė. Fotografijos autorė – Almutė Juzėnienė. 2021 m.
Iš asmeninio Inos Dagytė-Mituzienės archyvo. 
2. Dagytė, Ina. Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis. Vilnius: Lietuvos moterų lyga, 2000.