Parodos
Albumai
LIETUVOS TOTORIAI ARCHYVŲ DOKUMENTUOSE

PRATARMĖ

Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700-osioms metinėms paminėti ir bendrai lietuvių ir totorių kovai su Kryžiuočių ordinu įprasminti 2021-ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Šiais metais taip pat minime ir Archyvų metus. Šiame kontekste Lietuvos valstybės istorijos archyvo bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos ypatinguoju archyvu parengta virtuali paroda „Lietuvos totoriai archyvų dokumentuose“ tampa itin svaria paskata atsigręžti į mūsų valstybės praeitį, jos istoriją, pasidomėti jos daugiatautės kultūros raida.

Parodoje pristatomi dokumentai, atspindintys Lietuvos totorių istoriją nuo XVI a. antrosios pusės iki šių dienų. Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, apsigyvenusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje daugiau nei prieš 600 metų – XIV–XV amžiuje. Masiškiausiai į mūsų šalį jie kėlėsi Vytauto Didžiojo laikais. Atvykėliai buvo apgyvendinami Pietryčių Lietuvoje – taip netoli Trakų ir Vilniaus atsirado Keturiasdešimties totorių, Kolnolarų, Kozaklarų ir kiti kaimai. Imigraciją į LDK skatino puikios totoriams suteikiamos sąlygos – šalyje įsikuriantiems totoriams buvo užtikrinama pilna religijos ir papročių laisvė, buvo leidžiama statyti mečetes, bajorų totorių teisės prilygintos Lietuvos bajorų teisėms.

Lietuvos totoriai garsėjo kaip puikūs kariai. Jie kovėsi Žalgirio mūšyje, tarnavo vėliavose, vėliau – Priešakinės sargybos pulkuose LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje, dalyvavo visuose be išimties karuose iki ATR padalijimų. Ketverių metų Seimo laikotarpiu pasižymėjo ne tik generolas Juozapas Bieliakas, bet ir kiti Lietuvos totoriai, įsitraukę į Lietuvos saulėlydžio laikotarpio kovas, įsilieję į Kosciuškos sukilėlių gretas. Svarbią reikšmę karo istorijoje turėjo ir totorių ulonų kavalerija. Totoriai dalyvavo ir 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Tarpukario Lietuvoje totoriai turėjo tris musulmonų parapijas Kaune, Raižiuose ir Vinkšnupiuose. Laikinojoje sostinėje 1930 m. buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje mūrinė mečetė. Iš to galima spręsti apie pakankamai gerą totorių bendruomenės padėtį tuometinėje Lietuvoje. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir jį sekusios šalies okupacijos pakeitė viską. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, valstybėje gyvenę totoriai prarado savo spaudą, mokyklas, buvo uždarytos beveik visos mečetės. Visuomeninė totorių bendruomenių veikla atsikūrė tik sovietmečio pabaigoje.

Lietuvos teritorijoje iki šių dienų išliko vos keli kaimai, kuriuose gyvena totorių bendruomenės. Jos įsikūrusios Raižių, Nemėžio, Keturiasdešimties Totorių kaimuose, taip pat Vilniuje, Alytuje ir Kaune. Maža etninė grupė, šiuo metu sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų, nors ir praradusi savo gimtąją kalbą dar XVI–XVII a., sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją, kultūrą.

Virtualioje parodoje pristatomi dokumentai atspindi Lietuvos totorių istoriją: tai Lietuvos ir Lenkijos valdovų privilegijos ir raštai totoriams, dokumentai apie jų tarnybą LDK ir carinės Rusijos kariuomenėje, totorių bajorystės patvirtinimo bylos su jų genealoginiais medžiais ir herbais, dokumentai apie totorių valdas Nemėžyje, Kenoje, Keturiasdešimties Totorių kaime bei šių valdų geometriniai planai, XX a. dokumentai, teikiantys informacijos apie totorių padėtį Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, musulmonų parapijas Raižiuose, Kaune ir Vinkšnupiuose bei šių parapijų imamus, totorių religines draugijas ir organizacijas – Kauno totorių draugiją, Vilniaus muftiatą ir kt., žymesnius totorių karininkus – Aleksandrą Makulavičių, Suleimaną Chaleckį ir kt. LYA išliko dokumentų apie XX a. 5 dešimtmetyje Sovietų okupacinės valdžios ištremtus totorius.

Parodoje taip pat pristatomi dokumentai, susiję su Lietuvos totorių mečetėmis ir jų metrikų knygomis. Mečečių tinklą totoriai paveldėjo iš ATR laikų. Archyvų dokumentai teikia informacijos apie Raižių, Keturiasdešimties Totorių, Nemėžio, Vilniaus Lukiškių, Kauno, Kėdainių, Vinkšnupių, Daubutiškių, Vijos Murauščiznos, Naugarduko ir Vidžių mečetes. LVIA fonduose saugomas originalia arabų kalba parašytas Koranas, kelių parapijų – Kauno, Nemėžio, Raižių, Vinkšnupių, Keturiasdešimties Totorių, Vilniaus Lukiškių – tarpukario laikotarpio metrikų aktų knygos. Išskyrus Keturiasdešimties Totorių ir Vilniaus parapijas, išliko ir senesnės – XIX a. metrikų knygos. Totorių bajorystės patvirtinimo bylose pasitaiko XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios išrašų apie gimimą ir mirtį iš Keturiasdešimties Totorių, Raižių ir Lukiškių mečečių metrikų knygų.

Dokumentai surašyti rusėnų, lenkų, rusų, prancūzų, arabų ir lietuvių kalbomis. Jie gali sudominti ir sfragistikos tyrinėtojus – bajorystės patvirtinimo dokumentuose yra totorių herbinių antspaudų, su karyba susijusiuose dokumentuose – LDK 3-iosios divizijos ir totorių ulonų pulko antspaudų, mečečių metrikų knygose – parapijų ir imamų antspaudų, parašų.

Pristatomi dokumentai liudija, kad Lietuvos totoriai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, kad ši bendruomenė savo gyvenimą glaudžiai susiejo su Lietuva ir yra nedaloma mūsų valstybės istorijos dalis.

 

Parodos kuratoriai

        Neringa Češkevičiūtė

        Violeta Pansevič

        Aleksandr Baniusevič

Parodos organizatorius

Parodos partneriai

    

Lt En