Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų, Lietuvos centrinis valstybės archyvas pristato virtualią parodą „Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų kūrimasis ir raida 1918–1940 m.“
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, naujos valstybės laukė nelengvas kūrimosi kelias. Į teritoriją veržėsi Raudonoji armija, valdžios įstaigoms organizuoti trūko pinigų, kompetentingų tarnautojų ir valstybės valdymo patirties turinčių specialistų.
Esant sudėtingai vidaus ir užsienio politinei situacijai, ilgai buvo atidėliojamas Steigiamojo Seimo sušaukimas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkričio mėn., tačiau patys rinkimai įvyko tik 1920 m. balandžio 14–15 d. Rinkimų metų buvo išrinkta 112 atstovų.
Pagal 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtą Lietuvos valstybės Konstituciją Lietuva buvo įteisinta kaip nepriklausoma demokratinė parlamentinė respublika. Lietuvai pavyzdžiu tapo klasikinė parlamentinė tuometinės Prancūzijos valdžios sąranga. Pagal šią konstituciją įstatymų leidimo teisė buvo suteikta išimtinai Lietuvos Respublikos Seimui, kuriam buvo atsakingas ir Ministrų Kabinetas. Lietuvos Respublikos Prezidentas turėjo atlikti reprezentacines funkcijas.
Didžiausias pokytis tarpukario Lietuvos politinėje sistemoje įvyko 1926 m. gruodžio 17 d., kai, įvykdžius perversmą ir nuvertus teisėtai išrinktą Prezidentą Kazį Grinių, buvo įvestas Antano Smetonos autoritarinis režimas. Į valdžią atėjo Lietuvos tautininkų sąjunga. Iki perversmo Lietuvos tautininkų sąjunga III Seime buvo laimėjusi tik tris vietas.
1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sušaukti penki Seimai: Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.), I Seimas (1922–1923 m.), II Seimas (1923–1926 m.), III Seimas (1926–1927 m.), IV Seimas (1936–1940 m.). Tarpukario Lietuvoje Seimo Pirmininko pareigas ėjo: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras, Antanas Tumėnas, Justinas Staugaitis, Vytautas Petrulis, Jonas Staugaitis ir Konstantinas Šakenis.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje pasikeitė 16 Ministrų Kabinetų, kuriems vadovavo: Augustinas Voldemaras, Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis, Ernestas Galvanauskas, Antanas Tumėnas, Vytautas Petrulis, Leonas Bistras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Jonas Černius ir Antanas Merkys. Ministerijų skaičius tuo laikotarpiu taip pat kito. Daugiausia ministerijų (14) veikė 1919 m. balandžio 12 d.–spalio 2 d., Ministrų Kabinetui vadovaujant Mykolui Sleževičiui. Ilgainiui Lietuvoje liko aštuonios ministerijos: Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Teisingumo, Krašto apsaugos, Susisiekimo, Švietimo, Žemės ūkio ir Finansų.
1918–1940 m. Lietuvoje valdžios įstaigos nuveikė nemažai reikšmingų darbų: buvo sukurta Lietuvos kariuomenė, priimtas Žemės reformos įstatymas, įvesta nacionalinė valiuta litas, Kaune įkurtas Lietuvos universitetas (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), palaipsniui nustatyti diplomatiniai santykiai su visomis valstybėmis, švietimo pertvarka reformavo mokyklų tinklą ir ugdymo turinį, prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas, buvo nutiestas Žemaičių plentas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo parodą „Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų kūrimasis ir raida 1918–1940 m.“ sudaro 12 dalių: Prezidentūros kanceliarija, Seimas, Ministrų Kabinetas, Užsienio reikalų ministerija, Švietimo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Finansų ministerija, Susisiekimo ministerija bei Gudų ir Žydų reikalų ministerijos.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir visų tarpukario Lietuvos ministerijų fondai. Parodoje „Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų kūrimasis ir raida 1918–1940 m.“ eksponuojami dokumentai yra surinkti iš 24 skirtingų archyvo fondų. Daugiausia pristatomų eksponatų yra saugoma Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto ir ministerijų fonduose. Jūsų dėmesiui pristatome žymiausių tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų bei ministerijų pastatų fotografijas, ministerijų struktūrų schemas, išlaidų sąmatas ir etatus bei jų kaitą, dokumentus, liudijančius apie valdžios įstaigų likvidavimą prasidėjus sovietinei okupacijai. Šioje parodoje pristatomi dokumentai susiję ne tik su aukščiausias valstybės pareigas ėjusiais asmenimis, bet ir su valstybės tarnautojais, kurie buvo mažiau matomi viešumoje. Parodoje taip pat kviečiame susipažinti su Lietuvos valdžios įstaigų svarbiausiais tuo metu nuveiktais darbais.
Kviečiame apžiūrėti parodą.