Kazimieras Antanavičius gimė 1937 m. lapkričio 25 d. Balsėnų k. (Klaipėdos raj.) Antano Antanavičiaus ir Elenos Bočkutės-Antanavičienės šeimoje. Tėvai buvo stambūs ūkininkai. Jis buvo vienuoliktasis vaikas gausioje Antanavičių šeimoje.
1948 m. gegužės 28 d. K. Antanavičiaus tėvai buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Visi vaikai liko Lietuvoje. Globojamas gerų žmonių ir vyresnių seserų K. Antanavičius baigė Balsėnų pradinę mokyklą, vėliau tęsė mokslą Švėkšnos, Tauragės, Šilalės vidurinėse mokyklose. Laikai buvo neramūs, nesiliovė tardymai ir teroras, todėl Antanavičių vaikai išsivažinėjo po visą Lietuvą. 1950 m. už antitarybinę veiklą buvo suimtas ir 10-čiai metų kalėti nuteistas K. Antanavičiaus vyresnysis brolis Gediminas. 1954 m. rudenį K. Antanavičius įsijungė pogrindinę antitarybinę veiklą – platino lapelius, raginančius nepamiršti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės bylos.
Norėdamas įstoti į aukštąją mokyklą, K. Antanavičius, gavęs suklastotus dokumentus, kad jo tėvai yra mirę, 1955 m. įstojo į komjaunimą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultetą. 1959 m. buvo išsiaiškinta K. Antanavičiaus antitarybinė veikla, kilmė ir tai, kad jo tėvai yra buvę stambūs ūkininkai bei Sibiro tremtiniai. Tačiau žemiečio Kosto Vitkaus (kuris tuomet buvo Politechnikos instituto partkomo sekretoriaus pavaduotojas) paramos dėka K. Antanavičius 1960 m. apgynė diplominį darbą ir sėkmingai baigė studijas. Pagal paskyrimą pradėjo dirbti statybų inžinieriumi Vilniaus statybos tresto Naujosios Vilnios statybose. Čia darbų vykdytoju ir statybos aikštelės viršininku dirbo penkerius metus.
1964–1967 m. buvo Kauno politechnikos instituto aspirantas. 1967 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją ir pradėjo dirbti Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytoju, docentu, laboratorijos vadovu, profesoriumi, katedros vedėju. Buvo daugelio mokslinių tarybų narys bei vadovas. Čia dirbo daugiau kaip 20 metų. 1975 m. parengė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją, kurią dėl įvairių trukdymų apgynė tik 1977 m. Netrukus K. Antanavičiaus atžvilgiu vėl prasidėjo puldinėjimai ir skundai politiniais ir autobiografiniais motyvais. Rektoriaus Aleksandro Čypo bei studijų draugo Vasilijaus Jemeljanovo pagalbos dėka 1980 m. Maskvoje jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis, o 1982 m. – profesoriaus vardas. Per visą darbo Vilniaus inžineriniame statybos institute K. Antanavičius parengė 27 mokslų kandidatus.
1986 m. K. Antanavičius pradeda eiti Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto skyriaus vadovo pareigas. Pasineria į Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos kūrimo darbus. Rengia sovietinės ekonomikos transformavimo į rinkos ekonomiką projektus. Dalyvauja daugybėje susitikimų su žmonėmis, tie susitikimai tampa Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo preliudija. Nuo 1988 m. aktyviai ir be atodairos dalyvauja Sąjūdžio veikloje, rengia ir vadovauja Sąjūdžio ekonominėms programoms, imasi rengti Lietuvos ekonomikos reformos įstatiminę bazę. 1988 m. pab. suburia pajėgų mokslinį kolektyvą ir jam vadovauja. Šis kolektyvas dirbo labai produktyviai ir per pusantrų metų parengė daugiau kaip 50 ekonomikos reformos įstatymų.
1989 m. K. Antanavičius, kaip Sąjūdžio kandidatas, Vilniaus rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Garbingai ir ryžtingai, dalyvaudamas Lietuvos komandos sudėtyje TSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime, K. Antanavičius dirbo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstaymo darbą. 1988–1989 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo organizacinio komiteto narys, 1989–1991 m. – šios partijos pirmininkas (1993 m. iš jos išstojo).
1990 m., kaip Sąjūdžio kandidatas, K. Antanavičius toje pačioje Vilniaus rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Buvo vienas iš 124 deputatų, kurie 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Iki 1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisijos pirmininku, rengė ir analizavo ekonominius įstatymus. 1992 m. Gargždų rinkimų apygardoje K. Antanavičius buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, iki 1994 m. užėmė Ekonomikos komiteto pirmininko pareigas. Kadenciją LR Seime baigė 1996 m. Dirbdamas LR Aukščiausioje Taryboje ir LR Seime, parengė daugiau kaip šimtą įstatymų, LR Seimo nutarimų projektų, Lietuvos ekonomikos atkūrimo ir plėtojimo metmenis.
Nuo 1997 m. rudens dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Biznio ir vadybos fakultete, 1996–1998 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute.
K. Antanavičius vienas ir kartu su kitais autoriais yra parašęs knygų ekonomikos, valdymo sprendimų parengimo technologijos klausimais: „Nauji keliai, seni kliuviniai: nuo administracinio komandinio – prie ekonominio valdymo metodų“ (Vilnius, 1988); „Lietuvos ekonomikos reformos principai“ (Vilnius,1990); „Ekonomikos transformavimasis: vadybos paradigma“ (Kaunas, 2000).
Mirė 1998 m. balandžio 16 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Apdovanojimai:
1985 m. apdovanotas LTSR valstybine premija;
2001 m. (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
Šeima: žmona Ona – buvusi Lietuvos dailės muziejaus vyriausioji architektė, dukra Rasa – meno istorikė, Vilniaus miesto muziejaus direktorė.
Parengta pagal:
Profesorius Kazimieras Antanavičius: dokumentinė apybraiža / sudarytojas – Algimantas Liekis. Vilnius, 2000. p.
Kazimieras Antanavičius // Vilnijos vartai. Prieiga per internetą: <https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/kazimieras-antanavicius/>
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 26, ap. 1, b. 489, l. 127–130.
***
Skaidrės:
1. Profesorius Kazimieras Antanavičius. Fotografijos autorius – nenustatytas. [1989–1990].
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-21082.
