D. Kirvelis – profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, politikos ir visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavimo dalyvių, Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

Mano pažintis su Kazimieru prasidėjo 1989 m. balandžio mėn., kai pirmą kartą susitikome privačiame bute (berods, pas doc. Juozą Šatą), aptart Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo idėją.

Mano pažintis ir aktyvus bendravimas su bičiuliu Kazimieru prasidėjo 1989 m. pradžioje ir truko iki 1992 metų rinkimų į LR Seimą – apie tris metus. Šiuo laikotarpiu neatsiejamai nuo Kazimiero, jo politiniai žingsniai, kaip ir mano, buvo surišti ir su kita asmenybe – to meto Vilniaus Sąjūdžio pirmininku prof. Aloyzu Sakalu. Kazimieras buvo pirmasis atkurtos LSDP pirmininkas, o Aloyzas – antrasis, jau 1991 m. pakeitęs šiame poste Kazimierą. Juos abu suvedė politinė 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio veikla, 1989 m. rinkimai į SSSR Liaudies Deputatų Tarybą, kai, Kazimierui kandidatuojant, Aloyzas buvo jo rinkiminės komisijos, berods, vadovu. Aš pats su Aloyzu neoficialiai buvau pažįstamas nuo 1990 m., kai būnant dar KPI Elektrotechnikos fakulteto studentu, teko verst į rusų kalbą Aloyzo diplominį projektą Maskvai – SSSR studentų mokslo darbų konkursui. O artimai susipažinau jau dirbdamas VU Biochemijos-Biofizikos katedros asistentu, ypač nuo 1970 m., kuriant mokslinę Biofizikos-Neurokibernetikos tyrimų laboratoriją bendrai su VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos problemine laboratorija. O ypač artimai dalykiškai, kai 1988 m. Aloyzo iniciatyva, VU Rektoriaus prof. Jono Kubiliaus remiami, Fizikos fakultete pradėjome kartu rengti fizikus-biofizikus.

Pirmasis dalykinis, charakteringas posėdis kartu su Kazimieru ir Aloyzu įvyko 1989 m. balandžio 27 d. Kaune, vakare, pasibaigus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo tarybos posėdžiui, Parodų kalno kavinukėje susirinkus Vilniaus ir Kauno socialdemokratijos simpatikams aptart – jau laikas atkurt LSDP, ar dar palaukt? Kazimierui vėluojant, pirmininkaujantis Aloyzas Sakalas pradėjo samprotauti, kad daugiapartinė politika Lietuvai dar perankstyva, ir tęsė, kad reikėtų luktert, nes kenksime Sąjūdžiui. Bet ant šių žodžių, į salę įeina Kazimieras ir griežtu energingu balsu, sėsdamas prie stalo, pareiškia: „Sąjūdį reikia griaut, jau laikas Sąjūdį skaldyti – Sąjūdį reikia paversti daugiapartine sistema.“ Aloyzas nutilo, pirmininkavimą perleido Kazimierui, ir prasidėjo LSDP atkūrimo aptarimas bei tolimesnės veiklos svarstymas. Buvo nutarta – po Gegužinių susirenkame VU GMF Biofizikos-Neurokibernetikos laboratorijos (M. K. Čiurlionio g-vėje) patalpose ir paruošiame LSDP atkūrimo dokumentus: LSDP atkūrimo pareiškimą-deklaraciją, platinimą bei skelbimus ir tolimesnę veiklą.

Po Gegužinių, pirmąjį šeštadienį, susirinkus VU GMF tvirtai dalykiškai Kazimieras pasikvietė Aloyzą į atskirą kambariuką, ir jie surašė kompaktišką LSDP atkūrimo deklaraciją-pareiškimą. Nutarta, Dobilas Kirvelis paruošia nušlifuotą LSDP deklaracijos tekstą, perduoda Sakalui, kuris Fizikos fakultete atspausdina lazeriniu printeriu (tada dar naujovė), ir jos pagrindu išsiuntinėjame skelbimus bei detalesnius istorinius aiškinimus. Tiesa, atsirado naujovė – į mūsų veiklą nelauktai įsijungė tik ką iš lagerio grįžęs už eurokomunizmą nuteistas poetas Gintautas Iešmantas, kuris pasiūlė pradėt leist laikraštį „Lietuvos socialdemokratas“. Po gero mėnesio pasirodė pirmasis savaitinio „Lietuvos socialdemokrato“ numeris. Ėjo iki 1990 m. sausio mėn., kai jį pakeitėme – atkūrėme liaudininkų laikraštį „Lietuvos žinios“. Taip, aktyvia Kazimiero veikla, ir prasidėjo LSDP atkūrimas. Tuo metu kitos tokios ryžtingai aktyviai veiklai asmenybės, kuri neturėjo baimės bendraut su politikais, užsieniečiais, (retas mokėjo laisvai kalbėt angliškai) kad ir primityvoka anglų kalba, važinėt ne tik į Maskvą, bet ir į Vakarus kaip Kazimieras, mes dar neturėjome galimybės.

Kur ir kaip Kazimieras „susirgo“ socialdemokratija – gerai nežinau. Iš pokalbių, su juo kalbant, klausant jo pasisakymų, apie tai kas buvo, kas yra tikroji LSDP ideologija, sakyčiau, jam nebuvo gerai žinoma. Jis žinojo tai, ką reikėjo žinot studijuojant SSSR-LSRS istoriją bei Dialektinį materializmą: apie socdemus Kapsuką, Angarietį ir kitus tapusius Rusijos komunistais. Žinojau, kad prasidėjus Perestroikai, jis Ekonomikos institute kartu su akademiku Eduardu Vilku kūrė Lietuvos ekonomikos vystymo-reorganizacijos projektus, modelius, net matematinius. Ir tai mane labai domino, nes aš besistažuodamas Maskvos universitete buvau susipažinęs su JAV ir SSSR įvairiais ekologinių sistemų matematiniais modeliais, net kompiuteriniais, kurie mane domino, jie man buvo dar reikalingi ir dėstant biofizikos sistemas. Dar anksčiau, mane, kaip biokibernetiką, buvo sudominęs Čilės, Salvadoro Aljendės laikų (1971–1973 m.) eksperimentas – bandymas valstybę valdyti kompiuterių pagalba (tai, kas šiandien vadinama dirbtiniu Intelektu) – neurokibernetinis (dar vadinamas socialmeritokratiškasis) – žmogaus smegenų valdymo principais pagrįstas, pavadintas CyberSyn programos vardu modelis. Mes tie, kurie dar būdami aspirantais Maskvoje supratome, kad ateis laikas atkurt LSDP, pamąstydavome ir apie CyberSyn variantą Lietuvai. Todėl E. Vilko Lietuvos ekonomikos modeliavimo grupe domėjausi, ir labai nudžiugau, kai Vytenis Andriukaitis informavo, kad jis atradęs ir prikalbinęs prof. Kazimierą Antanavičių įsijunkti į mūsų LSDP atkūrimo grupę. Žinojau, kad Mokslų akademijos E. Vilko grupei priklauso prof. K. Antanaviučius, G. Vagnorius, ir dar eilė matematikų bei prof. J. Maimino auklėtinių – ekonomkibernetikų.

Pasirodo, kad Sąjūdžio pradžioje Kazimieras su šeima nuosavu automobiliu per Suomiją, Švediją, Daniją pervažiuodamas pamatė Švediškąjį socializmą, susižavėjo, o grįžęs susirgo – atsigulė Santariškėse. O gi čia, „sirgdamas“ socialdemokratija, kardiologu dirbo politinis nenuorama – sergantis tikra socialdemokratija – demokratiniu socializmu – medikas, istorikas Vytenis Povilas Andriukaitis. To tik ir reikėjo – jie iš kart rado bendrą kalbą.

Tiesa, mus tuos, kurie kaip mokslininkai žinojome Vakarų Europos ir Lietuvos tarpukario socdemiją, Kazimiero ekonomikos supratimas neramino. Kazimieras „sirgo“ balcieriška šoko ekonomika. Mūsų manymu tai buvo ne socdemiška. Pasamprotaudavome, kad laikui bėgant jo ekonominis požiūris evoliucionuosis link socialdemokratiškos. Baiminomės, kad tai gali ateity sukelt aštrokus nesutarimus, nes Kazimieras buvo karštokas ir gan valdingas. Bet kaip LSDP lyderis Seime atliko ryškiai, net įspūdingai (pvz. iškeltu mikrofono stovu grasindamas Seimo pirmininkaujančiam) savo misiją.

Aštresni nesutarimai su Kazimieru prasidėjo ne dėl ekonomikos sampratos, – bet dėl trumparegiško siauro pseudopatriotizmo – principinio ideologinio „švarumo“ – tautizmo – santykių su ekskomunistais – ir vėliau su LDDP. Pradžioje Kazimieras buvo radikaliai nusiteikęs prieš brazauskininkus ir LDDP, bet 1990 m. paskutiniaisiais mėnesiais jo nuomonė pradėjo keistis. Tuo tarpu jo politinis bendražygis – Aloyzas brazauskininkų adresu buvo radikalus – buvo kietai prieš – buvo Kauno „arbatėlės“ frakcijos nuostaų pusėje.

Aptariant Aloyzo politines pažiūras, turėčiau pripažinti, kad jo atsiradimas pas mus (socdemus) mane nustebino. Nors jį pažinojau jau vos ne 20 metų kaip VU bendradarbį fiziką, bendradarbiaujantį biofizikiškai su medikais, bet ne socdemą – mačiau jį kaip jaunystėje nukentėjusį politiškai, kietoką antikomunistą, su ne socdemiškais, antifeministiškais ir net antisemitiniais išsišokimais. Aloyzas ne vienam ir ne kartą yra pareiškęs, kad jam priekaištauja krikdemiškų nuostatų jo tėvas, kam jis susidedąs su socdemais. Akivaizdu, kad jis nebuvo socdemijos simpatiku. Ir tai, jau 1990 m. išryškėjo politiniais nesutarimais.

Bet Kazimieras, atkuriant ir užtvirtinant LSDP ypač Socialistų Internacionale (SI) buvo nepakeičiamas.

Kazimieras – ryški LSDP atkūrimo asmenybė

Grupės iniciatorių Kauno kavinukėje 1989 m. balandžio 27 d. priimtas sprendimas – negaištant atkurt LSDP, politinę Lietuvos socialdemokratų partiją, kuri veikė dar nuo 1896 m. gegužės 1 d. Programa deklaravo Nepriklausomą Demokratinę Lietuvos Respubliką, aktyviai dalyvavo atkuriant demokratinę Lietuvą, ir iki 1936 m. buvo Lietuvos Seimo partija (tais metais autoritarinio Smetonos rėžimo uždarytą). Bet ir vėliau, net ir būnant Lietuvai LSRS, LSDP veikė nelegaliai – kultūriškai Lietuvoje, ir Vakaruose (kurį laiką), kaip Socialistų Internacionalo (SI) kolektyvinis Rytų ir Centrinės Europos socialdemokratų narys.

LSDP atkūrimas vyko darniai ir dalykiškai – Kazimiero aktyvi veikla buvo akivaizdi. „Žinijos“ draugijos patalpose atsirado LSDP būstinė ir aktyvo posėdžių vieta taip pat. Kazimiero temperamentingos kalbos inicijavo LSDP grupių formavimąsi rajonuose. Kazimiero dėka LSDP atkūrimas 1989 m. rugpjūčio 12 d. vyko autoritetingoje Mokslų akademijos Prezidiumo salėje: LSDP Atkuriamojoje konferencijoje gausiai dalyvavo mokslinė inteligentija. Kazimieras, nors ir grubokai kalbantis angliškai, be jokių kompleksų važinėjo į Vakartų Europą, užmezgė ryšius su Londono lietuviais – socdemais, Stepono Kairio ištikimu bičiuliu Juozu Vilčinsku. Kazimieras Škotų Nacionalistų partijos lyderio buvo pakviestas į jų kasmetinį suvažiavimą Perte (bet išsiuntė jį atstovaut mane D.K.) Jis aplankė Londone Socialistų Internacionalo (SI) būstinę, susipažino su SI Generaliniu sekretoriumi Luis‘u Ajala ir užmezgė su juo ryšius. Buvo pakviestas dalyvauti SI delegacijos išvažiuojamajame Helsinkio posėdyje ir net kartu su jais, kaip SI misija, apsilankė Vilniuje, įvertinant LSDP atsikūrimą. Atrodo, kad įvertino teigiamai. Kartu su Juozu Vilčinsku apsilankius SI būstinėje (tai buvo labai patogu, nes SI būstinė buvo Juozo Vilčinsko kaiminystėje, o jis buvo dažnas jų svečias, nes pas juos lankydavosi dar Stepono Kairio prašymu), sužinojau, kad būsimajame SI Tarybos posėdyje (berods Kaire) LSDP bus atstatyta pilnateisiu SI nariu. (Kartu SI būstinėje sužinojau, kad ir LDDP taip pat pasiprašė į SI, ir tai buvo rimtai svarstoma. Tiesa, vėliau išgirdau, kad vienam mūsų LSDP autoritetui, lyderiui paprieštaravus, LDDP į SI nebuvo priimta).

1989 m. rugpjūčio 12 d. Mokslų akademijos salėje įvykusioje LSDP Atkuriamojoje konferencijoje buvo nutarta, kuo greičiau organizuot Atkuriamąjį LSDP XIV suvažiavimą. Buvo sudarytas Atkuriamojo LSDP suvažiavimo Organizacinis komitetas, ir jau tų pačių metų gruodžio 2–3 d. vykusiame LSDP XIV suvažiavime, dalyvaujant LSDP Užsienio delegatūros vadovams, buvo priimtas LSDP statutas bei aptarta programa. Kazimieras Antanavičius buvo išrinktas pirmuoju atkurtos LSDP pirmininku, o jau 1990 m. sausio 17 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 8 LSDP buvo legalizuota.

1990 m. vasarą SI Budapešte organizavo Rytų Europos atsikuriančių Socialdemokratinių partijų pasitarimą, į kurį pakvietė ir mūsų LSDP. Mes dviese į Budapeštą vykome traukiniu, o Kazimieras atvyko savu keliu iš Vakarų Europos. Ten teko pamatyti, koks emocionalus, ambicingas neracionalus ir net juokingas vyksta atsikuriančių Rytų Europos partijų procesas. Kadangi nuo 1988 m. jau man buvo nuimtas KGB „kalpokas“, draudžiantis vykt net ir į mokslinę išvyką Bulgarijoje, tai 1990 m. sausyje buvau savaitei nuvykęs į Budapeštą ir ten, rinkimų į Parlamentą kampanijos metu, stebėjau, kaip dalykiškai Vengrijos ekskomunistai pasisuka į socinterną, gan sėkmingai laimi rinkimus, tuo tarpu atsikurianti senoji Vengrijos socdemija emociškai pretenzingai kvailioja, ir negauna Parlamente nei vienos vietos. Teko stebėti Latvijos socdemų, vengrų ir bei kitų buvusių Rytų valstybių liūdnoką socialdemokratų atsikūrimą.

O jau 1990 m. spalio 9 d. SI Tarybos posėdyje, Kaire, dalyvaujant kartu Kazimierui ir LSDP UD atstovui Juozui Vilčinskui LSDP buvo atstatyta tikrąja Socialistų Internacionalo nare. Tuo metu partijoje buvo apie 600 narių. 1990 m. LTSR Aukščiausioje Taryboje LSDP turėjo 9 išrinktus vienmandatėse atstovus. Bet, jau tų pačių metų rudenį, LSDP viduje prasidėjo vidiniai taktiniai politiniai-ideologiniai nesutarimai, kurių rezultate, Kazimieras, aktyvių pseudosocdeminių patriotų buvo priverstas iš LSDP pirmininko pareigų pasitraukti.

Kazimieras pasitraukia iš LSDP pirmininko pareigų

Viskas prasidėjo dėl LSDP taktikos, dėl santykių su savarankiška LKP – brazauskininkais. Ir šiame konflikte, gal nepadauginsiu pasakęs, pradininku buvau aš (šių eilučių autorius D.K.). Nesuklysiu pasakęs, kad pirmieji nesutarimai pradėjo išryžkėti 1990-ųjų rudenį, Ekonomikos instituto salėje (Sierakausko g-vė) vykstant pirmąjai atkurtos LSDP konferencijai. Savo pranešime-ataskaitoje apie tai, kas vyko Budapešto konferencijoje, bei kokie partijos veiklos būtų protingi žingsniai, aš atvirai išdėsčiau savo požiūrį, kad politiškai būtų protingiausia vystyti mūsų LSDP taktiką, derinatis su tik ką susikūrusia LKP, siekiant juos padaryt tikrais skandinaviškais socdemais. Papasakojau apie savo pokalbį Londone SI būstinėje, jų tolerantišką požiūrį į Rytų Europos buvusias komunistines partijas, jų transformacijas, apie Stepono Kairio 1957 m. laišką Juozui Vilčinskiui – kuriame Kairys pataria, sušvelnėjus Maskvos rėžimui, vardan Lietuvos nepriklausomybės ir demokratinės ateities, socdemams reikėtų paieškot bendrų interesų net ir su tais komunistais, kurie kažkada išdavė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idėją, nes jo manymu, dabar ir jie gali jau pradėt galvot apie Lietuvos nepriklausomybę. Kam, jei ne socialdemokratams tai būtų suprantama ir toleruotina. Tada aš jau buvau „nusidėjęs“ Aloyzui: kad svečio teise dalyvavau LKP atsiskyrimo nuo TSKP suvažiavime, LKP Plenume keičiant LKP vardą – LSDDP ar LDDP?, (net teko išsakyt ten savo nuomonę, kad žiūrint į ateitį – vizijonuojant LSDP ir LDDP susijungimą, išmintingiau dabar pasirinkt LDDP).

Ir ten, LSDP konferencijos salėje, man nulipus nuo tribūnos pajutau, kad nelauktai padauginau: visi pradėjo nuo manęs šalintis. Tik nustebino, kad man, praeinant pro konferencijos svečius, greta sėdinčius šv. patrijotą Antaną Terlecką ir nuosaikų krikščionį demokratą Joną Algirdą Antanaitį, išgirdau frazę – „...o čia rimta...“. Tuo tarpu dauguma mane už tokias mintis pasmerkė. Pribėgo 2 jaunosios susijaudinusios socdemės ir mane informavo, kad vienas mūsų jaunasis vicepirmininkas kalbina Kazimierą už tokias kalbas Kirvelį šalinti iš vicepirmininkų ir iš Prezidiumo. Bet Kazimieras, atrodo, į tai visai nereagavo – man apie tai net neprisiminė. (Tas vicepirmininkas nuliūdino – tai buvo mokslininkas, diplomuotas Genų inžinerijos specialistas, iš kurio, aš, kaip VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas, laukiau mokslininko-dėstytojo. Bet jis iš partijos veiklos pasitraukė, metė mokslą ir tapo stambių politinių avantiūrų veikėju.)

Po konferencijos, verdanti politika Aukščiausiojoje Taryboje, atrodo, ypač skubotai priimant neracionalius ekonominių-socialinių reformų įstatymus, ypač dešiniųjų, stipriai suerzino Kazimierą. Vieną dieną man būnat Seimo patalpose Kazimieras prabėgdamas man pasakė: „...ketvirtadienį 18 val. ateik į mūsų Basanavičiaus LSDP būstinę, ateis Justas Paleckis ir dar, aptarsim svarbius partijos reikalus. (Rudenį Kazimieras jau buvo išrūpinęs būstinei naujas patalpas Basanavičiaus gatvėje.) Atėjęs ketvirtadienį, būstinėje radau Justą Paleckį, Vladimirą Beriozovą ir, kas mane nustebino – Justiną Marcinkevičių. Čia jau buvo Vytenis Andriukaitis ir tuojau pat atsirado Kazimieras. Susėdome aplink keturkampį stalą – Kazimieras gale, ir prasidėjo kalba apie išmintigesnį darbą Aukščiausiojoje Taryboje priimant įstatymus. Kartu buvo aptarti praeitis ir paliesta ateities problemos. Buvo nutarta paieškot bendros, Lietuvai naudingesnės politinės veiklos. Mano dūšia triumfavo, (dar vasarą, kai Kazimieras pareikšdavo, kad „tegul Brazauskas ima valdžią ir tegul komuniagos galutinai susikompromituoja“, kai bandydavau pareikšti savo nuomonę – kad aš laikysiu špygą kišenėje, kad tik Brazauskui pasisektų sunormint mūsų ekonomiką, bei naudingus ryšius su Rusija, mane negailestingai pašiepdamas nusodindavo. Tada jis netoleravo mano požiūrio – kad būtų išmintingas žingsnis ekskomunistus, turinčius valstybės valdymo patirties, pažįstančius savas esančias ekonomines organizacijas, Rusiją, jų ekonomines struktūras, galėtume su jais suformuot rimtą LSDP politinę jėgą. („Lietuvos žiniose“ net atspausdinau vedamąjį pavadinimu „Socialdemokratinė jėga Lietuvai“. Dėl to teko išklausyt nuolatinius Aloyzo pasišaipymus.)

Bet jau kitą savaitę gavau kvietimą nebe Kazimiero, taip pat ketvirtadienį, tuo pačiu laiku būti Basanavičiaus būstinėje. Atvykes radau: pirmuoju smuiku „groja“ aktyvus tautinis socdemas Rimantas Dagys, už stalo gale sėdi Aloyzas, ramiai nedemonstruodamas aktyvumo sėdi Vytenis, berods dalyvavo Akstinavičius, ir ...Dagys įrodinėja, kad, dėl netoleruotinos Pirmininko veiklos, reikia versti Kazimierą iš Pirmininko pareigų ir kalbina, spaudžia Aloyzą kandidatuot į Pirmininkus.

Ir taip, 1991 m. gegužės 4–5 d. LSDP XV suvažiavime partijos pirmininku tapo Aloyzas Sakalas. Kadangi suvažiavimas vyko VU GMF, man teko matyti, kaip Kazimieras, įvertinęs realią situaciją partijoje, kad siauras patrijotizmas dominuoja, vardan demokratinės ramumos, be konfliktų perleido Partijos vairą Aloyzui, jį pasveikino ir savo veikla pasitraukė į Seimą – Ekonomikos Komitetą. Bet jis dar dalyvavo 1992 m. LSDP XVI suvažiavime, kuriame buvo priimta LSDP ir Nuosaikiųjų krikščionių demokratų rinkimų programa „Į pilnutinę demokratiją“, o taip pat kaip LSDP kandidatas 1992 m. Seimo rinkimuose taip pat. Rinkiminė LSDP konferencija vyko tose pačiose VU GM fakulteto patalpose. Palaimintų į Seimą LSDP kandidatų nuotraukoje matyti, kad Kazimieras jaučiasi laisvai: centre, Aloyzas šone. Akivaizdu – rinkiminė atmosfera partijoje normali. Bet, atrodo, iki rezultatų...

Tie, kurie dar prisimena 1992 m. rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą rezultatų paskelbimo vakarą, tikriausiai dar ir šiandien mato televizoriaus ekrane linksmą vaizdelį: daugumos partijų atstovai, laukiantys rezultaų iš rinkiminių komisijų glaudžiai susėdo dešinėje pusėje. Vienas Gediminas Kirkilas, atstovaujantis LDDP sėdėjo kairėje. Vidury ekrano, centre, pradžioje, kurį laiką sėdėjo atsiskyręs nuo kitų, atstovaujantis LSDP Aloyzas Sakalas. Bet jis, kiek lukterėjęs – pasislinko į dešinę ir vėliau sėdėjo jau bendroje grupėje su dešiniaisiais. Ir staiga pradeda ateiti rezultatai: beveik visi – 37 iš 70 Kirkilui. Sakalui tik 8.

Po AT Seimo rinkimų Kazimieras, kaip ir aš, tapome nelabai reikalingais partijai – ne taip, kaip reikia, burbuliuojantys. Kazimierui pasitraukus iš aktyvios veiklos, su juo nebesusitikinėdavome. Be to 1993 m. jis pasitraukė ir iš LSDP. Be to, pradėjo reikštis rimta Kazimiero liga, dėl kurios labai anksti – 1998 m. pavasarį palydėjome jį į Veidrodinę Visatą.

O idėją „LSDP ir LDDP valdo Lietuvą“ po beveik dešimtmečio (1999–2000 m.) įgyvendino Vytenis Povilas Andriukaitis, kuris sutardamas su Česlovu Juršėnu, suorganizo sėkmingą rinkimų į LRS Algirdo Brazausko koaliciją. Bet tuo metu ryškiausias LSDP atkūrėjas, ekonomistas prof. Kazimieras Antanavičius jau VEIKĖ VEIDRODINIAME PASAULYJE. Šiandien jo atvaizdą galime pamatyti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto salėje.

Dobilas Kirvelis
2022 m. lapkričio 21 d.

***
Skaidrės:
1. Prof. Dobilas Kirvelis (centre) parodos „LIETUVOS SOCIALDEMOKRATIJAI – 100“ atidarymo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu. 1996 m.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 58 (Vytenio Povilo Andriukaičio fondas).

J. V. Paleckis – diplomatas, buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos narys, nuo 2004 m. iki 2014 m. – Europos Parlamento narys, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Kazimiero Antanavičiaus vardas Lietuvoje skambėjo nuo pat Atgimimo laikų priešaušrio. Įsidėmėjau jį, įtikinamai, aistringai kalbantį apie rinkos ekonomikos privalumus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių susitikimuose su tuomet valdančiosios ir vienintelės partijos – komunistų partijos – atstovais. O labiausiai profesorių Antanavičių tautoje išgarsino pranašystė, paskelbta vienoje iš daugybės tuomet kunkuliavusių diskusijų: pasiekus Nepriklausomybę, po penkerių metų gyvensime kaip Švedijoje! Nebuvau ir nesu ekonomikos žinovas, bet įsivaizdavau, kad pereinamasis laikotarpis bus sunkus ir netrumpas. Antra vertus, aiškus ir viltingas kalbėjimas tuomet buvo ypač patrauklus. Svaiginantys pokyčiai gyvenime, neįtikėtinas virsmas gimdė iliuziją, kad viskas įmanoma, jau ranka pasiekiama. Ir toji penkmečio riba viliojo. Juk Lechas Valensa tada pasakė panašiai: po penkerių metų mes būsim Japonija! Ir pats netrukus tapo prezidentu, nors jo šalis, Lenkija, taip ir netapo Japonija ir po dešimties, ir po trisdešimties metų.                     

1989-jų pabaigoje žengianti į savarankiškumą Lietuvos komunistų partija (LKP) delegavo mane pasveikinti atsikuriančios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) suvažiavimą, kuriame partijos pirmininku išrinktas K. Antanavičius. Pabrėžiau, kad mūsų partija, pasmerkusi praeities klaidas, tiesia ranką seniausiai Lietuvos partijai ir pasiruošusi konstruktyviai bendradarbiauti. K. Antanavičius ir savo pranešime, ir pokalbiuose per pertraukas rodė kitokį nusiteikimą. Gerai supratau, kodėl. Atsikuriančiai Lietuvoje partijai buvo nenaudinga nustatyti artimesnius ryšius su komunistais, kad ir besireformuojančiais. Tada dar nelabai buvo žinoma socialdemokratų partijos patriarcho Stepono Kairio įžvalgi pranašystė. Jis 1956 metais, šaltojo karo įkarštyje, tvirtino, kad socialdemokratai savo politinėje veikloje turėtų nebijoti „susitrefninti“ bendradarbiavimu su komunistais, kurie bus apsisprendę nutraukti ryšius su bolševikais ir nuoširdžiai prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos statybos.

Rinkimų į AT išvakarėse K. Antanavičius paleido į gyvenimą dar vieną nemaža diskusijų sulaukusį samprotavimą. Nepaisant rinkimų rezultatų, įtikinėjo jis, komunistams po nepriklausomybės paskelbimo reikėtų leisti sudaryti vyriausybę. Būtent LKP, turėdama patyrusių ir kompetentingų žmonių, privalėtų „iškuopti“ tai, ką pati kūrė. Kažką gero pasiekti per porą metų – neįvykdoma misija, sakė profesorius, žmonės jais nusiviltų. Ir tada jau į valdžią galėtų ateiti nauji žmonės, nauja jėga – Sąjūdis.

Jau savarankiška, Maskvos diktato atsikračiusi ir socialdemokratinę programą priėmusi LKP laikėsi kitos pozicijos: po rinkimų reikėtų vienyti visas už demokratiją ir nepriklausomybę pasisakančias politines jėgas. Laukia labai sudėtingas ir pavojingas perėjimo į realią nepriklausomybę laikotarpis, todėl būsima vyriausybė turėtų būti koalicinė. Kaip žinome, nė vienas iš šių dviejų variantų nebuvo įgyvendintas.

Tvarkydamas savo archyvus suradau nemaža užrašų iš Atgimimo metų. Dar nuo jaunystės, nuo darbo jaunimo laikraštyje laikų įpratau kiekvienos diskusijos, įdomesnių susitikimų metu pasižymėti į savo darbo bloknotą pagrindines kalbėtojų mintis (to įpročio laikiausi visą gyvenimą, kur bebūčiau dirbęs). Štai ištrauka iš 1989 metų liepos pirmosios LKP Centro Komiteto (CK) biuro narių susitikimo su Sąjūdžio Tarybos nariais LKP CK patalpose. Ne pirmas toks susitikimas, bet šis žymėtinas tuo, kad valdančioji partija jau laiko reikalingu aptarti kandidatus į svarbius postus (vicepremjero, agrarinio – pramoninio komplekso pirmininko, žemės ūkio ministro) su kita kylančia ir jau stipria politine jėga – Sąjūdžiu. Pagrindinis susitikimo klausimas – ruošiamas įstatymas dėl žemės, aktualus visai Lietuvai.

Užrašų knygelėje užfiksuota, kad pirmininkaujantis susitikime LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas praneša: gauti penki šimtai pareiškimų dėl žemės grąžinimo. (Turėčiau paaiškinti, kad toliau į laužtinius skliaustus įdėjau žodžius, kuriuos teko įrašyti dėl geresnio teksto suvokimo, nes užsirašinėjau trumpindamas, tik esmę). Čia įsiterpia K. Antanavičius: „Pagal mūsų duomenis – jau tūkstantis. Daugelyje vietų rajonų valdžia viską daro, kad tuos žmones sužlugdytų“. Netrukus jis jau dėsto savo pasiūlymus (nieko nuostabaus – jis vadovavo Sąjūdžio grupei, kuri ruošė ekonomikos reformos projektą socialdemokratinėje dvasioje): „Įstatymas dėl žemės reikalingas. Kaip buožės palikuonis [pareiškiu]: reikia užfiksuoti, kad žemė buvo suvisuomeninta, prie jokių savininkų teisių [negrįšim]. Jei [tai nebus užfiksuota], prie kivirčų grįšim. Įstatyme numatoma per dešimt mėnesių įteisinti pardavimą. Galima [parduoti] visam amžiui, su paveldėjimo teise. Pastaba – gyvenantys kolūkyje prie savo žemės gali ją atgauti“. Jo nuomonė dėl siūlymo Kazimierai Prunskienei dirbti LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja reformų reikalams: „Gerbiama Kazimiera turi pati apsispręsti“. Ir pagaliau prelegentas, jau TSRS liaudies deputato statuse, nebūtų savimi, jei netartų dar keletą aštrių žodžių: „Maskvoje vis daugiau [mūsų] šalininkų, draugų – ir iš Rusijos Federacijos. Norim, kad tokių draugų turėtume ir Lietuvoje. Su ta partija nepakeliui, kuri dar prieš keletą metų žlugdė mokslinę mintį, žmogų. [LKP CK birželio] plenume [pasakyta]: mes remsime visus konstruktyviai mąstančius, kūrybingus žmones. O ar jie jus rems?“.

Antanavičiaus kalba susitikime išsiskyrė, kiti sąjūdiečiai kalbėjo diplomatiškiau, nuosaikiau. Ūmaus, kovingo charakterio ekonomikos profesoriui, augusiam be ištremtų tėvų, pašalintam iš aukštosios mokyklos dėl antitarybinės veiklos ir ją baigusiam eksternu, po to daugiau kaip du dešimtmečius dirbusiam dėstytojo ir mokslininko darbą, prasiveržė susikaupusios nuoskaudos. Ne kartą, regis, jis susidūrė su situacijomis, kai buvo gniaužiama pažangi mintis, kai pirmenybė nepelnytai buvo suteikiama partijos nariams. Beje, dar visai neseniai inteligentams, kultūros ir mokslo darbuotojams, ypač iš tremtinių ir kitų nukentėjusių pokaryje šeimų, įstoti į partiją buvo labai nelengva - tarsi pralysti pro adatos skylutę. Vadinamos „priėmimo kvotos“ plačiai atvėrė duris darbininkams, valstiečiams, o kitiems tekdavo ilgai laukti eilėje pagal nuleistus „iš aukščiau“ normatyvus. Pažįstu ne vieną Aukščiausios Tarybos (AT) ir Seimo narį, kuris veržėsi į partiją, net pasitelkdamas bendramokslius iš aukštas partines pozicijas užėmusių, o pasikeitus santvarkai neišpasakytai džiaugėsi, kad nepralindo pro tą adatos skylutę. Ir atvirkščiai. Kai kurie išgyveno dėl to, kad, pasinaudoję suvaržymų sumažėjimu M. Gorbačiovo laikais, suspėjo įstoti į partiją, o po metų-kitų visai be kaltės kartu su visais partiečiais buvo sodinami į „kaltinamųjų suolą“.

Santykiuose tarp socialdemokratų partijos ir trokštančios tapti socialdemokratine LKP vyravo  abipusis nepasitikėjimas, įtarumas. O svarbiausia – konkurencija dėl kairiojo sparno rinkėjų. Tačiau jau tada LSDP pirmininkas K. Antanavičius (vėliau – ir jį pakeitęs A. Sakalas) nesibaidė pokalbių, pasiginčijimų su valdančiąja partija.

Artėjant 1990 metų rinkimams į Aukščiausią Tarybą  su socialdemokratų partijos vadovybe susitarta dėl susitikimo. „Derybininkų“ misija Algirdo Brazausko pasiūlymu teko Vladimirui Beriozovui ir man. Pasiūliau kolegoms: o jeigu ir Justiną Marcinkevičių, didžiausią autoritetą Lietuvoje, pakviestume dalyvauti? Paskambinau jam. Įkalbinėti nereikėjo, sutiko iškart. Gerai prisimenu, kaip trise žingsniavome Liudo Giros (dabar Vilniaus) gatve į susitikimą „neutralioje teritorijoje“ – „Žinijos“ draugijoje – su Kazimieru Antanavičiumi, Vyteniu Andriukaičiu ir Dobilu Kirveliu. Tuomet dar nepažinojome vieni kitų. Tvyrojo įtampa, gan kietai kalbėjo ir Kazimieras, ir Vytenis. Tai, kad pirmasis blynas neprisvilo, kad po pokalbio geriau supratome vienas kitą ir galimybes bendradarbiauti – didelis Justino Marcinkevičiaus nuopelnas. Jis iš mūsų trijulės geriausiai pažinojo profesorių Antanavičių – abu TSRS liaudies deputatai, kartu dirbantys ir Maskvoje.

Pirmuose po 64 metų pertraukos laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose į Lietuvos parlamentą Kazimieras Antanavičius buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos deputatu Vilniuje. Aš rinkėjų pasitikėjimą pelniau Marijampolėje. Dabar jau su profesoriumi susitikdavome beveik kasdien. Įsiminė ugninga, atakuojanti K. Antanavičiaus kalba iškart po kovo 11-osios, kai po grupės deputatų pareiškimo užsimota „nuimti“ radijo ir televizijos komiteto pirmininką Domą Šniuką. Apie jį profesorius palankią nuomonę, manyčiau, susidarė pagal bendrą darbą liaudies deputatų suvažiavime.

– Aš esu labai nustebęs tokiu pasiūlymu ir tokiu pateikimu, – kalbėjo K. Antanavičius. – Jeigu gerbiamą D. Šniuką mes šičia keičiame... (...) Čia vėl gali iškilti formalios diskusijos, tačiau mes jį turime išklausyti. Užduoti paklausimus Vyriausybės. Aš manau, kad mes matėm, ar reikia dabar pradėt aiškinti, kiek čia mes pažeidėm procedūrų. Mes viską pažeidėm. Jokių įstatymų nebepaisysim. Aš tiesiog esu giliai sukrėstas šitokio pasielgimo. (...) Tačiau dabar, nesvarsčius komisijose, nesvarsčius nei kandidatūros, nei Šniuko reikalų,- štai paimt, pasiūlyt ir skirti... Tai gal mes rytoj visus jau suskirsim ministrus iš nakties atėję? Aš manau, kad čia yra visiškai neleistina, nepriimtina ir netoleruotina.

Šis tvirtas K. Antanavičiaus pareiškimas įžiebė parlamente, dar tik besimokančiame dirbti demokratiškai, nepažeidžiant mažumos teisių, smarkią diskusiją. Ir kiti sąjūdiečiai netylėjo. Česlovas Kudaba jausmingai kalbėjo apie tai, kad dar tik trečia diena nepriklausomos Lietuvos, o jau skubama, nėra santarvės – ką žmonės galvoja, mes, deputatai, labai nepatrauklūs daromės... Dviejų profesorių – ekonomikos ir gamtos mokslų – emocingos kalbos daugiausiai, ko gero, paveikė kolegas. Ir Romualdas Ozolas įsijungė į diskusiją, pabrėždamas, kad parlamente jau formuojasi opozicija. Pagrindinis raginusių susilaikyti nuo neparuoštų, neapgalvotų žingsnių argumentas: ar verta skubėti verčiantis per galvą, keisti LRT pirmininką jam pačiam nedalyvaujant, jo net neišklausius? Džentelmeniškai pasielgė Algirdas Kaušpėdas, atsisakęs pretenduoti į tą postą, kai siūlomo atleisti asmens nėra salėje. Tą trečią parlamento darbo dieną deputatų dauguma palaikė pasiūlymus sprendimą atidėti.

1991 metų liepą, atsiliepdamas į naujojo LSDP pirmininko A. Sakalo kvietimą, išstojau iš Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios savarankiškos LKP) ir perėjau pas socialdemokratus. Gerai prisimenu dalykiškus ir demokratiškus partijos vadovybės posėdžius būstinėje Basanavičiaus gatvėje  – trumpai savo nuomonę paprastai išdėstydavo visi posėdžio dalyviai. Profesorius Antanavičius, nors jau ne partijos pirmininkas, pasižymėjo pasiūlymų, idėjų gausa. O ir Aukščiausioje Taryboje, kur aš tapau neformaliu Centro frakcijos nariu, iki užkimimo karštuose, aštriuose ginčuose frakcijoje jis grojo vienu iš pirmųjų smuikų. Kartu su kitu profesoriumi – A. Sakalu – jie aštriausiai kalbėjo dėl būtinybės keisti AT vadovybę.

1992-jų pavasarį ir Aukščiausią Tarybą, ir visuomenę gerokai supriešino parlamento vadovybės stumiami net trys referendumai, ypač vienas – dėl „stipraus prezidento“ neturint nuolatinės Konstitucijos. Aukščiausioje Taryboje jautėme, kad vis daugiau deputatų nepritaria tai užmačiai. Dešinieji, savo ruožtu, stengėsi mobilizuoti savo agresyviai nusiteikusius palaikytojus miestuose ir miesteliuose. Tuo laiku „vieno vienintelio teisingo kelio“ šalininkai nesidrovėjo ir „bombeles“ deputatų susitikimuose su rinkėjais sprogdinti (per atsitiktinumą išvengta aukų), ir kumščius į darbą prieš kolegą deputatą paleisti. Seimą vis dar juosė barikados iš masyvių gelžbetoninių blokų. Ant kyšančių iš armatūros virbų vieną po kito smaigstė deputatų-sąjūdiečių (!) nuotraukas su išpaišytomis ant kaktos žvaigždėmis, žeminančiais užrašais. Pagaliau nutarta ir pačioje sostinėje kaip reikiant „pamokyti“ kitaminčius. „Stipraus prezidento“ šalininkai gegužės 21-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos sušaukė didžiulį mitingą. Gerokai prieš posėdžio pradžią aikštėje pradėjo rinktis valdžią prarandančiųjų palaikytojai – su aršiais plakatais, negailestingai „priešus“ demaskuojančiais piešiniais. Deputatams patekti į AT rūmus darėsi vis sudėtingiau – žinomesnius opozicionierius gerokai apstumdė, apžnaibė augančioje minioje ar bent praeinančius iškeikė. Ypač kentėjo dažnai AT kalbantys aštrialiežuviai, tarp kitų ir K. Antanavičius.

Tą dieną į AT atėjau anksti ryte, o profesorių prieš pat posėdžio pradžią pamačiau artėjantį prie šoninio įėjimo nuo Mažvydo bibliotekos – suplukusį, pasipiktinusį.

– Kas čia, po paraliais, darosi?! Ar mes laisvoje Lietuvoje, ar kokioje papuasų šalelėje? Kur mūsų policija?! Maniau, kad ne tik mano švarką suplėšys, bet ir mane patį. Vakar Alytuje – ta pati velniava...

Posėdis AT salėje prasidėjo audringai. Aiškiai susijaudinęs Nikolajus Medvedevas kalbėjo Mandatų ir etikos komisijos vardu. Kalbėjo griausmingu balsu, skausmingai. Jis pirmą kartą nusivylęs dalimi Lietuvos žmonių, o ir kai kuriais kolegomis deputatais. Prie įėjimo į parlamentą matęs rėkiančius, klykiančius žmones, kurie stumdė deputatus, spjaudė į juos. Šalia parlamento kabo bjaurūs šūkiai, bjaurūs lozungai, išvadinantys deputatus Judais, išdavikais ir panašiai. O tie, su kuriais mes kartu kovojome prieš bolševizmą, stovėjo AT prie langų ir žiūrėjo, kas ten aikštėje dedasi. Anais laikais taip pat buvo įtempta kova, bet aš ir mano bičiuliai gynėme savo oponentus net ir tada, kai jie, mūsų nuomone, elgėsi ne visai garbingai. Mes privalėtume pasižadėti, jog savo oponentus ginsime nepriklausomai nuo jų požiūrių ir kad tai privalo padaryti visi Lietuvos valdžios žmonės gindami žmonių orumą.

Drama parlamento salėje tęsėsi. K. Motieka, kalbėdamas raiškiai ir kietai, paskelbė kreipimąsi į Lietuvos žmones, kurį pasirašė trisdešimt trys deputatai. Vėl kartūs žodžiai. Nepriklausomybės aikštėje ant Mažvydo bibliotekos laiptų vis mažiau piliečiams pažįstamų veidų, o aikštėje vis daugiau plakatų su „tautos priešų“ vardais. Visuomenės supriešinimo politika yra Baltijos kelio idėjų išdavystė, kuri kartu su neapgalvota ekonomine politika kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei, o ir demokratijai. Gegužės 23 dienos referendumą visiems primetė politinė grupuotė, siekianti kalbėti tautos vardu. Mūsų pastangos pasiekti sutarimą ir surengti visus referendumus vieną dieną buvo sužlugdytos. Keletas referendumų yra loginė žaidimo už prezidentą be naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos išvada. Kviečiame visus Lietuvos žmones neapykantos ir prievartos skatinimui priešpastatyti argumentus ir santarvę, remti mūsų pastangas susitarimo pagrindu parengtos Konstitucijos priėmimui.

Galima įsivaizduoti Kazimiero Antanavičiaus, jautraus ir emocingo žmogaus, savijautą, klausant tų pareiškimų. Kai jis dvi dienas iš eilės susidūrė su įsiūčio perkreiptais veidais, užgauliojimais, apstumdymais. Ir už ką? Už savo nuomonės turėjimą... Profesorius kalbėjo labai susijaudinęs, ryžtingai:

– Vakar mes nuoširdžiai kvietėm Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį susitaikyti, daryti žingsnius susitaikymo link, siūlėme, nuoširdžiai siūlėme suteikti visus įgaliojimus, kurių jis norėtų, kuriuos jis galėtų naudoti valdžios stiprinimui, tačiau jis nėjo į jokius pokalbius, į jokius kompromisus.

Ir šiandien štai iš šitos tribūnos drįsta pareikšti, kad mes dirbame nekonstruktyviai, kad mes nenorim tvarkingai dirbti, kad mes primetam kažkokius referendumus, kai iš tiesų visi trys referendumai yra niekam nereikalingi, kai iš tiesų reikėtų spręsti šiandien pat ir atšaukti visus tuos referendumus sukvietus didesniąją dalį deputatų.

Juk Lietuvai svarbiausias klausimas yra - kaip tvarkytis, kaip tvarkyti politiką, kaip tvarkyti ekonomiką, kaip eiti pirmyn, kaip išvengti tų sovietinių reliktų iš tos Rytų pusės ir iš kitur, o ne pirmininko klausimas. (...) O dabar štai kas darosi... Argi šitie, kurie... Man kliuvo, kai kuriems deputatams kliuvo... Vakar su ponu Č. Juršėnu buvom Alytuj – siaubo viršūnė, kitaip nepavadinsi! Č. Juršėnui akinius sudaužė, puolė! (...) Taigi ar neniekinga yra remtis pačiomis juodžiausiomis jėgomis Lietuvoje? Ir tai bus įrašyta į Lietuvos istoriją, be abejo. Ir už tai teks atsakomybė.

Po audringo, daug jėgų ir nervų atimančio posėdžio opozicijos deputatų laukė dar vienas išbandymas. Kaip patekti namo ar kažkur kitur pagal savo darbotvarkę? Visus tris AT pastatus juosė įtūžusių demonstrantų daugiatūkstantinis žiedas. Būriavomės vestibiulyje, aptarinėjom šią neramią dieną, prognozavome referendumo baigtį. Mums pranešė, kad prie parlamento sukauptos papildomos policijos pajėgos ir jau galima bandyti išeiti iš pastato. Niekad nepamiršiu, kaip su Kazimieru Antanavičiumi ir grupele deputatų žengėme pro policininkų atitvertą koridorių link Mažvydo bibliotekos. Kurtinantis švilpimas, transliuojantis kraštutinę neapykantą, keiksmai ir prakeiksmai lydėjo parlamento narius. Vidaus reikalų ministras Petras Valiukas mindžiukavo koridoriaus viduryje ir nejaukiai šypsojosi, tarsi sakydamas – ką tu jiems padarysi... Ir stebuklas – tik išsprūdus iš to neapykantos žiedo, čia pat, Gedimino prospekte – jau ramu ir tyku. Ir šiaip tais laikais gatvėse, aikštėse – Vilniuje ir kitur – niekas opozicijos deputatų neužgauliodavo, nepriekaištaudavo. Atvirkščiai, tekdavo išgirsti nemaža palaikymo žodžių. Toji triukšmingoji mažuma pasijausdavo drąsi ir akiplėšiška tik daugumoje, tik agresyvių bendraminčių minioje.

O nemalonaus įvykio Alytuje detales, pasitelkdamas ir žiupsnį humoro, man visai neseniai papasakojo Česlovas Juršėnas, tuo metu Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojas. Kartu su AT ekonomikos komisijos pirmininku profesoriumi Antanavičiumi alytiškių pakviesti gegužės 20-tąją jie atvyko į Alytų agituoti prieš referendumą. Priartėję prie miesto savivaldybės rūmų pamatė, kad įėjimą į pastatą užstojo žmonės, aiškiai jiems nedraugiški. Mandagiai pasisveikinę, svečiai iš Vilniaus mėgino prasiskverbti į savivaldybės salę. Susibūrusieji neleidžia – rėkia, šaukia, koneveikia komunistus (nors K. Antanavičius niekad tokiu nebuvo). Abu bandė aiškinti, kad salėje jų laukia alytiškiai, kurie juos ir pasikvietė. „O mes neleisim!“. Kodėl? „Nes jūs prieš referendumą!“. Kiek aplamdytas profesorius vargais negalais prasispraudė, gi prieš Č. Juršėną – gyva siena. Jos dalyvių širdis jis mėgino įkalbinėjimais minkštinti, kartu saugodamas neseniai „Lelijoj“ pasiūto kostiumo rankoves ir sagas. Bet nepastebėjo, kad pagrindinis pavojus gresia akiniams – ginčijantis su oponentu kairėje, kažkas iš dešinės pusės ryžtingu mostu nubraukė juos jam nuo nosies. Siena sekundei įskilo, Č. Juršėnas šmurkšt į salę. O joje irgi šaršalas, jokie vilniečių raminimai, argumentavimai efekto neduoda. Tuomet kažkas iš alytiškių siūlo eiti į kitas patalpas ir ten ramiai pasikalbėti. Ar triukšmadariai pavargo, ar jiems tiesiog nusibodo, bet mažesnėje salėje visai kitokios nuotaikos. Pasibaigus pokalbiui - smarkūs plojimai abiems. Gi Č. Juršėnas, grįžęs į Vilnių, nusipirko naujus akinius. Ir pirmiausiai profesoriui Antanavičiui, paskui ir visiems solidžiai aiškino: svarbiausia, kad stumdymąsi Alytuje atlaikė lietuviškasis „Lelijos“ kostiumas, o sudužo vokiški „Zeiss“ akiniai...

Gegužės 23-ąją įvykęs referendumas sužlugo. Tapo aišku, kad AT vadovybė, praėjus dvejiems metams ir dviem mėnesiams po kovo 11-osios, praranda daugumą parlamente, pozicija virsta opozicija. Netrukus paskelbta apie „šliaužiantį perversmą“ ir mažumoje atsidūrę „stipraus prezidento“ šalininkai išrado iki tol neregėtą parlamentinio veikimo būdą – patraukė posėdžiauti į kitą rūmų salę (tas AT patyrimas, beje, prisimintas ir šiemet LR Seime). Viskas baigėsi pirmalaikiais rinkimais.

Tie dveji su puse Aukščiausios Tarybos metų suteikė daug progų pažinti Kazimierą Antanavičių. Tiesų, tvirtą politiką, numojantį ranka į visokius savanaudiškus gudravimus, kombinacijas. Apsigimęs polemistas ir kalbėtojas. Ir bendravime karštas, staigus, aštraus žodžio ir nepikto humoro mėgėjas. Dar ir dabar ausyse skamba profesoriaus balsas, kai jis charakterizavo vieną asmenį: „Jis gi žyyynomas duurnius“ – tęsdamas abiejų žodžių pirmųjų skiemenų balses. Pažinoję profesorių, regis, patvirtintų, kad jo lūpose tai neskambėjo įžeidžiai. Kaip ir kitas posakis, kurį įsidėmėjau: „Dabar, atrodo, Lietuvoje beliko vienas tikras lietuvis, ir tas ...“ – šypsodamasis ištarė garsaus politiko pavardę.

Tik aštuonerius metus, deja, Kazimierui Antanavičiui buvo lemta dirbti nepriklausomoje Lietuvoje. Jis nespėjo realizuoti viso savo potencialo – politiko, ekonomisto – kurį kreipė Lietuvos žmonių, ypač socialiai pažeidžiamųjų, labui. Tas neišvengiamai chaotiškas virsmo periodas irgi nebuvo jo temperamento žmonėms palankus. Opozicionieriui iš prigimties, jam buvo, regis, per ankšta trapios demokratijos ir tik besiformuojančių politinių struktūrų rėmuose.

Ketvirčiui amžiaus praėjus po profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus mirties, jis prisimenamas kaip vienas ryškiausių Atgimimo epochos veikėjų, vienas iš modernios Lietuvos kūrėjų.

Justas Vincas Paleckis
2022 m. lapkričio 21 d.

***
Skaidrės:
1. Justas Vincas Paleckis.
Iš asmeninio Justo Vinco Paleckio archyvo.

V. P. Andriukaitis – gydytojas-chirurgas, istorikas, humanistas, progresyviojo sparno visuomenininkų atstovas Lietuvoje, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavimo dalyvių, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir kelių Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų narys, Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys visuotinei sveikatos aprėpčiai Europos regione, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Lankant per šių metų Vėlines kapus Žemaitijoje, teko į namus grįžti pro Veiviržėnus. Važiuojant iš Veiviržėnų link Klaipėdos Vilniaus magistralės vingiuotu keliu staiga pakelėje pamačiau gražias rodykles – „Signataro Jurgio Šaulio gimtinė“ ir „Signataro Kazimiero Antanavičiaus gimtinė“. Rodyklės rodė link Balsėnų kaimo.

Vasario 16-osios Akto signatarui Jurgiui Šauliui pastatytas stogastulpis, o Kovo 11-osios Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui – jo buvusios sodybos vietą ženklinantis kryžius.

Tame šiandien nedideliame Balsėnų kaime, per kurį link Minijos vingiuoja Šlūžmė, o ją ten pasitinka upelis Balsė, savo vaikystes praleido du ekonomistai, du Signatarai, du garsūs Žemaitijos ir Lietuvos žmonės. Žinia, jų vaikystes ir epochas skyrė dešimtmečiai, bet jų vardai jau lieka šimtmečiams. Štai koks įspūdingas šio banguoto reljefo, kalneliais ir miškais pasidabinusio krašto derlius Lietuvai ir pasauliui. 

Gausios stambių ūkininkų Elenos ir Antano Antanavičių sodybos, kur augo ir gausi jų šeima, vietoje jau tik atminimo kryžius. Bet kas gi tame krašte nežino profesoriaus, ekonomikos mokslų daktaro Kazimiero Antanavičiaus vardo. Ir kas šio vardo nežino šiandieninėje Lietuvoje.

O man iškyla tas pirmasis susitikimas su profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi tuometėje Vilniaus Respublikinėje klinikinėje ligoninėje Santariškėse. Ten tuomet aš dirbau kardiochirurgu. Bet apie tai kiek vėliau.

Ėjo 1988-ji metai, per Lietuvą jau skleidėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) banga, įsisteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kasdien vis daugiau naujų pavardžių ėmė rastis Lietuvos padangėje. Ir viena iš ryškiausių tos epochos asmenybių neabejotinai tapo profesorius Kazimieras Antanavičius, karštas ir aštrus daugelio mitingų oratorius, Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos vienas iš kūrėjų, LPS Seimo ir LPS Tarybos narys. 

Dar iki LPS Iniciatyvinės grupės įsisteigimo man 1988-ųjų birželio 2 dieną Lietuvos Mokslų Akademijos mokslininkų namuose Verkių dvare teko klausytis diskusijos „Ar įveiksime biurokratizmą“, kur prof. K. Antanavičius labai įtikinamai įrodinėjo skubios pertvarkos būtinumą. Dėmesį patraukė jo labai drąsūs samprotavimai, siekiantys toliau nei temos pavadinimas. 

O jau 1988-ųjų metų rudenį jis tapo vienu iš LPS lyderių tiek LPS Seime, tiek LPS Taryboje, tiek ir viešojoje Lietuvos erdvėje. Ir jau 1989 m. pavasarį buvo išrinktas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu. Tuo metu tai buvo labai reikšmingas statusas, leidęs mūsų deputatams daryti milžinišką įtaka Lietuvos politinei raidai. Tad sekiau jo kalbas, skaičiau jo straipsnius ir ieškojau progos su juo susipažinti.

Ir tokia proga atsirado dėl netikėtos aplinkybės. Kazimierui 1988-ųjų vėlų rudenį kiek netikėtai sušlubavo sveikata. Ir jis ištyrimui buvo paguldytas į mūsų ligoninę. Diagnozė nebuvo aiški, konsultavo visa eilė mūsų specialistų, man taip pat teko tose konsultacijose dalyvauti. Tad štai ir atsirado proga arčiau susipažinti su Kazimieru jau kaip su ekonomistu ir politikų.

Ėmėme diskutuoti ir apie politines aktualijas, ir apie Lietuvos raidos perspektyvas. Man pavyko Kazimierą sudominti ir su svarbiais Lietuvos istorijos aspektais, susijusiais su Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) veikla ir jos principinga linija siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Su Sąjūdžio banga siejau mintį atgaivinti ir socialdemokratų partijos atkūrimą. Bet tam reikėjo pritraukti kuo daugiau jau visuomenėje pagarsėjusių asmenybių. 

Mūsų vakariniai pokalbiai palatoje greitai peraugo į labai šiltą bendravimą. Kazimierui buvo žingeidu daugiau sužinoti apie LSDP istoriją, veiklą, ir apie tai, kad jos veikla nėra nutrūkusi, kad ir dabar veikia LSDP Užsienio delegatūra, aktyviai ginanti Lietuvos nepriklausomybės klausimus Socialistų Internacionalo (SI) renginiuose ir tarptautinėje arenoje. Juo labiau Kazimieras savo straipsniuose vis daugiau dėmesio ėmė skirti Skandinavijos šalių ekonominiams pasiekimams. Tad nebuvo sunku jį sudominti ir su „švediškojo socializmo“ esminėmis politinėmis nuostatomis.

Ir štai tomis bendravimo akimirkomis atsiskleidė Kazimiero Antanavičiaus nuostabios savybės – žingeidumas, veržlumas, įžvalgumas, betarpiškumas, drąsa ir padorumas. Jam nebuvo sunku pasakyti, kad LSDP istorija ir jos programinėmis nuostatomis jis iki tol nesidomėjo. Jis mokėjo greitai pajusti solidarumo svarbą visuomenėje. Ir jau po kelių bendravimo mėnesių, 1989 m. balandžio 27 d. gimė iniciatyvinė grupė LSDP veiklai atkurti. Ir joje jau pirmąja ryškią figūra tapo Kazimieras Antanavičius.

Jis kaip meteoras sušvito visomis lyderio savybėmis ir tapo viena iš reikšmingiausių figūrų atkuriant LSDP 1989 m. rugpjūčio 12 d. įvykusioje konferencijoje. 1989–1990 m. prof. Kazimieras Antanavičius buvo vienu iš ryškiausių socialdemokratų lyderių ne tik Lietuvoje, ne tik tarp trijų Baltijos valstybių, bet ir visoje Rytų ir Vidurio Europos erdvėje. 

Jo pastangomis LSDP 1990 m. spalio mėn. 8 d. SI tarybos posėdyje Niujorke vėl atstatytas pilnateisės narės statusas. O tai buvo ir Lietuvos demokratinės politinės raidos tarptautinio pripažinimo reikalas.

Bet jo ryški žvaigždė švietė ir visoje Lietuvos Atgimimo padangėje. Taip, Atgimimo epocha pažėrė tikrą asmenybių žvaigždyną. Šiandien labai jau suasmenintas tas Atgimimo laikotarpio metas. Ir čia noriu pacituoti Kazimierą Antanavičių iš jo pranešimo, skaityto 1997 m. lapkričio 25 d. jo 60-ojo gimtadienio minėjimo proga: „Kaip nuolatinis tų įvykių dalyvis neabejodamas galiu teigti, kad nebuvo SĄJŪDŽIO kūrėjo ar kūrėjų grupės, kad kas nors iš anksto kūrė SĄJŪDŽIO programą ar nustatinėja jo tikslus. Ne, tai buvo savaiminis Tautos dvasios atgimimo tvarinys. Panašiai, kaip branduolinis sprogimas… Laisvės dvasia jau svaigino ne vienetus, ne būrelį, bet didelį Tautos aktyviųjų žmonių sluoksnį.“

O viename iš savo paskutiniųjų interviu 1997 m. gruodžio 17 d. „Respublikos“ laikraštyje jis vėl pakartojo tą pačią mintį: „Nebuvo asmenybės, kuri būtų sukūrusi Sąjūdį…Tik Sąjūdį kūrė visa Lietuva ir jos žmonės. Mums nepaprasta laimė nusišypsojo, kad buvome Likimo įnešti į tą sūkurį ir kad mus išrinko į tą grupę, kuri jam vadovavo.“

Šios jo mintys gražiai atskleidžia ir jo vidinį pasaulį bei jo asmenybės bruožus. Ne, jame nebuvo savęs sureikšminimo ar noro matyti save kaip svarbią Atgimimo asmenybę. Ne, apie jį ir jo nuveiktus neįtikėtinai didelius darbus kalba jo mokslinės publikacijos, jo gausus mokinių būrys, jo monografijos ir vadovėliai. 

Apie jo įnašą į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą kalba jo kova už ekonominį Lietuvos savarankiškumą dar LTSR laikais. Apie jo ryžtingą veiklą jau realizuojant Lietuvos nepriklausomybę kalba jo įnašas į LPS rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą programą, jo darbas LRAT ekonomikos komisijoje, jo teikti įstatymų projektai, jo darbas ir 1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seime. Jis savo idėjomis, pasiūlymais ir praktine veikla buvo vienas iš labiausiai profesionaliai pasirengusių darbui įstatymų leidyboje asmenų. 

Taip, šiandien 85-ąjį kartą skamba Varpas Kazimierui Antanavičiui. Ir jo garsas sklinda toli. Varpo dūžiai primena mums, jog apie Kazimierą Antanavičių parašyta daug gražių knygų, daug straipsnių. Štai Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos Mokslų Akademijos ir PĮ „Lietuvos mokslas“ pastangomis išleista dokumentinė apybraiža „Profesorius Kazimieras Antanavičius“, jo parlamentinė veikla nušviesta knygoje „Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose“. Jam skirta Aldonos Žemaitytės knyga „Kazimieras Antanavičius. Tamsa ištirpsta šviesoje“, išleista Nepriklausomybės Akto signatarų knygų serijoje.

O dabar sugrįšiu prie 1997 m. lapkričio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje įvykusio prof. K. Antanavičiaus 60-jo gimtadienio minėjimo. Baigęs skaityti pranešimą, profesorius staiga ir visai nelauktai atsiklaupė prieš pilnutėlę Mokslų akademijos salę ir atsiprašė visų, jei ką buvo kada nors įžeidęs. Kai kam atrodė, kad jį paklupdė jo bejėgiškumas. Ne, netiesa. Jo neparklupdė nei gyvenimo smūgiai, o jų buvo nemažai, jo neparklupdė ir liga. Mat esu vienintelis ir tikras liudininkas, kaip jis nutarė priimti siaubingą žinią, kad jam liko gyventi tik du ar trys mėnesiai. 

Jau minėjau, kad mudu arčiau susipažinome Respublikinės ligoninės palatoje. Taip, ne iš karto, bet po didelių pastangų buvo nustatyta, kad yra labai pavojingoje galvos smegenų dalyje auglys. Tuo metu mes neturėjome modernios įrangos auglį patikslinti. Tad pavyko suorganizuoti Kazimiero Antanavičiaus išvyką į Kanadą. Ten jam buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir …konstatuotas jau nebeoperabilus piktybinis galvos smegenų auglys. Kanados medikai pagal jų priimtas taisykles jam tiesiai ir pranešė, jog auglys neoperabilus, gyventi liko gal du ar trys mėnesiai, tad patartina susirūpinti testamentu.

Štai su tokia žinia Kazimieras grįžo į Lietuvą. Tai buvo 1989 m. ruduo. Kaip dabar atsimenu vėlų skambutį ir kvietimą skubiai susitikti prie Kazimiero bažnyčios. Juk mes gyvenome netoli vienas kito. Buvo jau vėlus vakaras. Nuskubėjau į nurodytą vietą. Kazimieras atėjo greitai, ir žodis po žodžio atskleidė tai, ką jam pasakė Kanados medikai. Diagnozė manęs nenustebino, tik jos prognozė skambėjo labai jau neįtikinamai. 

Bet svarbiau buvo kas kita – Kazimieras staiga atskleidė savo sumanymą: „Vyteni, ar gali man parūpinti kalio cianido. Aš esu viską apgalvojęs ir priėmiau štai tokį sprendimą. Aš noriu TSRS liaudies deputatų suvažiavime pasakyti stiprią ir griežtą kalbą prieš TSRS įvykdytą okupaciją, pasmerkti dabartinę vadovybę ir tribūnoje protesto vardan išgerti kalio cianido nuodų, taip mirdamas už Lietuvos laisvę. Ir visa tai pamatys ir visa TSRS, ir visas pasaulis. Juk nebeturiu laiko kitaip pasisakyti už Lietuvos Nepriklausomybę.“ 

Aš buvau pritrenktas ir jo sprendimo, ir jo prašymo, jo ryžtas tai atlikti man nekėlė jokių abejonių. Ne apie testamentą jis galvojo, bet apie savo paskutinį žygį už Lietuvos nepriklausomybę. Stovėjau be žado. Nebandžiau jo atkalbėti, tik galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys. O jis pareikalavo mano priesaikos, kad aš įvykdysiu jo prašymą.

Neberašysiu apie tas valandas ir dienas, kurios mane užgriuvo su tokiomis sunkiomis mintimis. Niekad dar gyvenime į tokią situaciją nebuvau patekęs. Bet Kazimierui te ištariau, kad gauti kalio cianido ne taip paprasta, bet mėginsiu ieškoti sprendimo. Tik tam reikia laiko. 

Nepasakosiu, kaip man pavyko įtikinti profesorių, kad Kanados gydytojų diagnozė neteisinga, kad reikia konsultuotis su prof. Leonu Klumbiu, kad yra neurochirurgų Maskvoje, kurie gali mėginti atlikti tokias operacijas. Ne apie tai noriu čia rašyti, nes kaip žinia, mums pavyko vis tik atkalbėti Kazimierą nuo tokio sprendimo, pavyko organizuoti Maskvoje konsiliumą, pagaliau – pavyko ir operacija. Ir Kazimieras Antanavičius tapo Kovo 11-osios Akto signataru. 

Bet šis tikras įvykis tik dar kartą patvirtina, kad ne dėl bejėgiškumo jis atsiklaupė Mokslų akademijos salėje, o iš pagarbos Lietuvos Atgimimui, leidusiam ir jam atskleisti savo žmogiškumą ir kilnumą, o taip pat ir nusilenkimą tam stebuklui, kurį šiandien vadiname Atgimusia Lietuvos Respublika.

Tad ir vėl Didingai 85-ąjį kartą gaudžia varpas, skleisdamas visiems žinią apie Kazimiero Antanavičiaus gyvenimo grožį.

Vytenis Povilas Andriukaitis
2022 m. lapkričio 24 d.

***
Skaidrės:
1. Dr. Vytenis Povilas Andriukaitis. 
Iš Lietuvos socialdemokratų partijos centrinės būstinės fotoarchyvo.

J. Olekas – gydytojas-chirurgas, kelių Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų narys, Lietuvos socialdemokratų partijos narys, europarlamentaras.

Gerbiamieji brangiausi K. Antanavičiaus artimieji, mielieji Kazimiero bendražygiai signatarai, mielieji kolegos! Šiais metais minime vieno iškiliausių mūsų XX a. antrosios pusės bendražygių 85-ąjį gimtadienį. Deja, jau praėjo 24 metai kaip jį palydėjome į Antakalnio kalnelį. Aiškiai per anksti, dar nesulaukusį 60-šimties. Dar neįgyvendinusį daugelio sumanymų. Gimęs gausioje Elenos ir Antano Antanavičių šeimoje, beveik per Lietuvos kariuomenės gimtadienio minėjimą, dėl komunistų vykdytos Lietuvos žmonių deportacijos nuo kurios kentėjo kaip ir mano 1948 m. vežimo Kazimiero Antanavičiaus tėvai, dešimtmečiui atskirtas nuo tėvų, priglaustas gerųjų žmonių. Kazimieras Antanavičius turėjo plačią ir kovingą širdį.

Sovietinio pokario patirtis jį brandino kaip žmogų gebantį pakovoti ne tik už save, bet ir už kiekvieną silpnesnį. Tai ryškiai matome vartant jo biografijos puslapius mokyklos, studijų metais. Tiesiog fiziškai ginant silpnesnį klasės ar kaimo draugą, ginant savo tikėjimo, gyvenimo tiesas studijų ir darbo metais.

Kazimieras Antanavičius pirmiausia buvo šeimos žmogus. Puikus vyras ir tėvas. Neabejoju, jog jei būtų sulaukęs būtų buvęs puikus senelis. Tačiau tais 1988 m. jis visa esybe atsidavė Lietuvos laisvės veiklai.

Tos atmintinos 1988 m. pavasario dienos kaip gaivus pavasario vėjas išjudino visus. Ir tuos, kurie kaip sraigės kriauklėse slapčia brandino laisvės perlą, ir tuos, kurie nebesitikėjo išvysti šviesos. Taip apie 1988 m. Sąjūdį užrašė K. Antanavičius. Kaip aidas šiems jo žodžiams visą jo veiklą apibūdindama Aldona Žemaitytė po beveik 15 metų rašė: „Tamsa ištirpsta šviesoje“.

Ir būtent tais 1988 m. visa Lietuva pažino Kazimierą Antanavičių. Pažino kaip Laisvės šauklį. Tada susiėjo ir mudviejų keliai pradžioje Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus taryboje, iki vėlumos diskutuojant Rašytojų sąjungoje, vėliau Lietuvos socialdemokratų partijoje, SSSR liaudies deputatų ir SSSR  Aukščiausios tarybos Lietuvos delegacijos darbe, ir dar vėliau kaip chirurgui prisiliečiant prie Kazimiero kūno ir sielos, kada jį glemžėsi sunki liga.

Kalbėti apie profesorių, Kovo 11-osios signatarą K. Antanavičių nepaprasta dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, jog tie, kurie 1988 m. Sąjūdžio aušroje ir 1990 m. atkuriant nepriklausomybę jau artėjome prie pilnametystės ar buvome jos sulaukę, tomis dienomis matę ir girdėję K. Antanavičių įsiminėme jį visam gyvenimui. Todėl,  kad tuo metu būdamas dabartinės mūsų dalies vienmetis jis atsinešė į nepriklausomos valstybės kūrimą profesinę brandą, įžvalgumą, gilų atsakomybės jausmą. Galbūt todėl, kad vieną pirmųjų kartų išvykęs į laisvąjį pasaulį, į Kanadą pabendrauti, paieškoti bendraminčių jis parsivežė ne tik gerą žinią, tautiečių palaikymą, kad mes galime pakeisti Lietuvą, bet ir žinią, kad turi labai trumpą laiko limitą savo gyvenimo planams įgyvendinti. Turbūt todėl per tą likusį devynerių metų laikotarpį jo vidinis gyvenimo laikrodis tiksėjo visai kitu ritmu. Tačiau jis niekad į išorę to neparodė. Galbūt tik buvo reiklesnis pirmiausia sau ir arčiausiai esantiems bendražygiams. Kaip A. Sakalas pacitavo, būtent tuo metu kaip savo moto užsirašė vieną mėgėjiško eilėraščio eilutę – kai reikalai blogi, tiktai nepasiduok. Jis nepasidavė iki paskutiniųjų savo gyvenimo minučių. Jis dirbo, aukojosi, reikalavo iš savęs ir kitų, kad Lietuva taptų socialiai teisingesnė, kad valstybė būtų pertvarkoma pagal naują modelį.

Dar 1989 m. išrinktas turbūt vienoje iš sunkiausių Vilniaus apygardų TSRS liaudies deputatu, buvo vienas iš mūsų ten atstovavusių Lietuvą lyderių, tvirtai pasisakydamas vardan Lietuvos. Aš prisimenu tokį labai kasdienį paprastą epizodą: kai Maskvoje Kazimierui Antanavičiui einant link prezidiumo stalo M. Gorbačiovas iš tolo modavo Kazimierui ranka sakydamas: žinau, ko tu nori! Iš tikrųjų Kazimiero pozicija buvo labai tvirta. Tapęs Aukščiausios Tarybos, vėliau Atkuriamojo Seimo nariu, pasirašęs Nepriklausomybės Aktą, Kazimieras vienas pirmųjų Kovo 11-osios salėje pristatė naują Vyriausybės įstatymą kaip pradžių pradžią kaip po nepriklausomybės paskelbimo tvarkytis Lietuvoje.

Minint Kazimiero Antanavičiaus 85-ąsias gimimo metines, prisiminkime jo nueitą kelią, jo veiklą, jo priesakus, kaip mūsų įsipareigojimus ir šiandienos Lietuvos žmonėms. Tai būtų geriausias pagarbos jam ir jo atminimo įamžinimas.

Juozas Olekas
2022 m. gruodžio 6 d.

***
Skaidrės:
1. Juozas Olekas.
Iš Lietuvos socialdemokratų partijos centrinės būstinės fotoarchyvo.

R. Antanavičiūtė – meno istorikė, Vilniaus muziejaus idėjos gaivintoja, šio muziejaus direktorė.

Ką galima parašyti apie žmogų, kurio 25 metus nematei? Tikriausiai net prisiminimai išsikreipė ir nebėra tikslūs, vaizdai ir žodžiai įgijo kitokius atspalvius, daugelis jų tiesiog išsitrynė. Liko tik ilgesys. Skylė, kurios niekas neužtaisys. Tėčiui buvo 60, kai jis mirė. Man dabar 50. Būtų buvę smagu ilgiau kartu pabūti. Ypatingai gaila, kad sūnūs – Ignas ir Tadas – su juo nesusitiko, jo nepažinojo. Įdomu, koks jis būtų buvęs senelis? Tikiu, kad labai mylėtų, daug žaistų, skirtų jiems marias laiko, dalintųsi paprastomis gyvenimo tiesomis, kurios ir yra visa ko pagrindas.

Augindama vaikus skaičiau knygų, kuriose buvo mokoma būti gera mama, geru tėčiu. Ten buvo rašoma apie besąlygišką meilę. Tokią, kuri viską atleidžia, absoliučiai pasitiki, visada stengiasi suprasti ir nieko nesisaugo. Man atrodo, kad tėtis gebėjo taip mylėti ir esu jam už tai labai dėkinga. Neturiu sesių ar brolių, esame nemažai laiko praleidę kartu – gyvenome dviese mūsų sodyboje, nes jo vasaros atostogos buvo ilgesnės už mamos, eidavome dviese pasivaikščioti po miestą ir kalbėdavomės. O gal iš tikrųjų tebuvo tik viena tokia vasara ir vos keletas tokių pasivaikščiojimų, bet tas kartu praleistas laikas įsiminė kaip labai kokybiškas, lemtingas. Atrodo, kad klausantis jo pasakojimų ir kalbantis susiformavo supratimas apie tai, kas išties yra svarbu, supratimas kaip būti sąžininga sau ir kitiems, supratimas, kad kartais geriau atsidurti nemalonioje situacijoje, nei gailėtis išdavus įsitikinimus ir vertybes. Žinoma, supratimas negarantuoja, kad viskas taip ir vyksta, bet bent jau yra tam tikri atskaitos taškai.

1988–1990 metai tėčiui buvo svaiginantys – Sąjūdis, Aukščiausioji taryba, Nepriklausomybė, socialdemokratų partija ir Socialistų Internacionalas. Rinkdama nuotraukas šiai parodai perverčiau jų ne vieną batų dėžę. 1990 metais tėtis fotografavosi renginiuose Kaire, Stokholme, Niujorke, Paryžiuje, Strasbūre, Briuselyje, Londone ir be to intensyviai darbavosi Lietuvoje. Turėjo būti kosminės adrenalino dozės: atsivėręs pasaulis, nauja politinė tikrovė, vis dar realūs susidorojimo pavojai, lyg ir neribotos galimybės bei lydinti sėkmė.

Mūsų namuose nuolat kas nors lankydavosi, tai iš Vokietijos, tai iš Kanados, tai iš Prancūzijos, tai iš Gargždų, tai iš Marijampolės, tai iš Australijos, tai iš Vilniaus. Daugiausiai lietuviai, bet ir užsieniečiai, užimantys įvairiausias pozicijas – labai aukštas ir visai nepastebimas. Vis nauji veidai, nauji pasakojimai. Man tuo metu tai atrodė visiškai normalu, net nuobodoka. Dabar šis svečiavimasis šeimoje, privačioje erdvėje ir vaišinimas mamos pagamintu maistu, atrodo labai ypatingas. Esu tikra, kad tokie susitikimai vyko visuose Sąjūdžio žmonių namuose, pokalbiai netilpo į darbo laiką, o į restoranus ir barus retai kas eidavo. Gal šis betarpiškas santykis su žmonėmis, kurie 1988–1990 metais atrado Lietuvą ir naujus jos politikus, buvo vienas iš Sąjūdžio ir Lietuvos sėkmę laidavusių faktorių? Viešõs ir privačiõs erdvės, politikos ir šeimos susiliejimai padėjo įtikinti ketinimų nuoširdumu ir vienybės galia. Jokių paslapčių, jokio skirtumo tarp siekių darbe ir namie, jokių formalumų. Būtų įdomu, jei kas nors rimčiau patyrinėtų tokios neformalios diplomatijos veikimo ypatumus.

Privilegija ir laimė yra daryti tai, kuo tiki, kas labai įdomu ir sekasi. Iki 1994 metų taip ir buvo. Euforijai išsisklaidžius paaiškėjo skirtumai, nelygumai ir kampai. Nepriimtų ir neišbandytų jo ekonominės reformos pasiūlymų našta, politinės intrigos slėgė vis labiau, ypač matant, kad Seimo priimti sprendimai neduoda lauktų rezultatų. Keli paskutinieji metai buvo sudėtingi tiek dėl skaudaus nusileidimo ant žemės, tiek dėl ligos. 1994 ar 1995 metais tėtis užsimojo parašyti prisiminimus, kurie turėjo vadintis „Vizijos ir realybė“. Pradėjo, parašė turinį, įvadą, bet nespėjo pabaigti.

Rasa Antanavičiūtė
2022 m. lapkričio 24 d.

***
Skaidrės:
1. Dr. Rasa Antavičiūtė. Fotografijos autorius – Gintautas Beržinskas.
Iš asmeninio Rasos Antanavičiūtės archyvo.

Lietuvos valstybės naujasis archyvas 2018 m. kovo 11 d. proga Lietuvos Respublikos Seime parengė parodą „Kovo 11-osios Akto signatarai – laisvės aušroje“. Siekiant neapsiriboti vien archyviniais dokumentais, į rengiamą parodą jos rengėjai pažvelgė kitu kampu ir surinko tokią informaciją, kuri neatsispindėjo archyviniuose dokumentuose ar plačiau nebuvo aptarta knygose. Parodos rengėjai Kovo 11-osios Akto signatarų ir jų artimųjų paprašė užpildyti parengtas anketas.

Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 73, ap. 1, b. 5, l. 11–12.

***
Skaidrės:
1. Ona Antanavičienė.
Iš Kazimiero Antanavičiaus šeimos archyvo.

Iš kn. „Profesorius Kazimieras Antanavičius: dokumentinė apybraiža“ (Vilnius: „Lietuvos mokslo“ redakcija, 2000. p. 301).

***
Skaidrės:
1. Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas.
https://www.vle.lt/straipsnis/edmundas-kazimieras-zavadskas