Parodos
Albumai
LIETUVOS LAISVĖS LYGA (LYA)

PRATARMĖ

LIETUVOS LAISVĖS LYGA

 

„Rezistenciją ir riziką beveik visada, ypač totalitarizmo sąlygomis pasirenka mažuma. Likusieji prisideda tik neginčijamo lūžio akimirką. Lietuvoje taip ir įvyko 1988–1991 metais.“

Tomas Venclova. 2008 m.

 

„Nors Lietuvos laisvės lygos organizacija negausi, jos aktyvą sudaro maždaug 20 narių, tačiau esant jos lyderio, anksčiau teisto už antisovietinę veiklą, Terlecko diktatui, „Lyga“ yra  rimta jėga.“

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pažyma. [1989 m.]

  

LIETUVOS LAISVĖS LYGOS ĮKŪRIMAS

 

1978 m. birželio 15 d. buvo įkurta Lietuvos laisvės lyga, vėlyvojo sovietmečio neginkluoto pasipriešinimo pogrindžio organizacija. Lietuvos laisvės lygos (toliau – LLL) įkūrimas susijęs su pogrindinio antisovietinio leidinio „Laisvės šauklys“ leidyba. 1976–1977 m. Vilniuje buvo išleisti 5 šio leidinio numeriai. Leidinyje skelbtas tikslas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kelti sovietinės okupacijos ir represijų klausimai. Vienas šio leidinio iniciatorių, leidėjų bei straipsnių autorių buvo Kęstutis Jokubynas, už pasipriešinimą sovietiniam režimui 17 metų kalėjęs lageriuose. Straipsnius leidiniui taip pat rašė už antisovietinę veiklą kalėjęs Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Stasys Stungurys, paramą teikė Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir kiti. 1977 m. rugpjūčio mėn. KGB susekus leidėjus, „Laisvės šauklys“ nustojo ėjęs. Tačiau leidinyje skleistos idėjos nemirė, jos buvo tęsiamos 1978 m. A. Terlecko su bendraminčiais, dalyvavusiais leidžiant leidinį, įkurtoje  pogrindinėje  organizacijoje Lietuvos laisvės lyga. 1978 m. birželio 15 d. buvo priimta Lietuvos laisvės lygos Deklaracija, kurios tekstas 1978 m. rugpjūčio mėn. buvo paskelbtas Lietuvoje leistame pogrindžio leidinyje „Aušra“ Nr.12/52, o 1979 m. kovo mėn.  – JAV leistame žurnale „Pasaulio lietuvis“ Nr. 3/113. Deklaracijoje buvo aiškiai nurodytas organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir uždaviniai –  religinės, tautinės ir politinės tautos sąmonės ugdymas, Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. Viena iš LLL veiklos krypčių buvo Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų, kurių egzistavimą SSRS neigė, viešas paskelbimas ir siekimas, kad jie taptų negaliojančiais. Lietuvos laisvės lyga neturėjo griežtos narystės ir formalaus vadovo. Uždaviniams įgyvendinti buvo sukurta LLL Tautinė taryba, kuriai priklausė:  LLL  įkūrėjas Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas, Andrius Tučkus, Angelė Ragaišienė, Elena Terleckienė, Eleonora Sasnauskaitė, buvę politiniai kaliniai Jonas Pratusevičius, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti. LLL leido pogrindžio leidinį „Vytis“, kurio pirmus tris numerius parengė ir išleido  A. Terleckas, J. Sasnauskas, V. Šakalys.  Leidinyje siekta istoriniais faktais įrodyti, kad Lietuva sovietine tapo ne lietuvių tautos noru, o vykdant slaptus nacistinės Vokietijos ir SSRS susitarimus.

1979 m. rugpjūčio 3 d. LLL narys Algirdas Statkevičius parengė vieną iš svarbesnių Lietuvos laisvės lygos dokumentų „Moralinį ultimatumą TSRS vadovybei“, kuris buvo paskelbtas pogrindžio leidinyje „Aušra“. Ultimatume buvo plačiai išdėstytos Lietuvos okupavimo ir inkorporavimo į SSRS aplinkybės, aprašyti sovietų okupacinės valdžios nusikaltimai, pareikalauta viešai paskelbti slaptus SSRS ir Vokietijos susitarimus, nutraukti Lietuvos okupaciją ir  atlyginti padarytą žalą. 1979 m. rugpjūčio 23 d. LLL inicijavo „Kreipimosi į Tarybų Sąjungos, Vokietijos Federatyvinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos Vyriausybes, Suvienytų nacijų organizacijos (dabar vadinama Jungtinių tautų organizacija (JTO)) Generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą, šalių, pasirašiusių Atlantos chartiją, vyriausybes“ pasirašymą. Dokumentą  pasirašė 35 lietuviai, 6 latviai, 4 estai, todėl jis gavo „45 pabaltijiečių memorandumo“ pavadinimą. Memorandumo tekstą paskelbė užsienio radijo stotys ir pogrindžio spauda. Kreipimąsi parašais parėmė Rusijos disidentai Jelena Boner, Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kiti. Pagrindinis Memorandume iškeltas reikalavimas buvo paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant  abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione. 45 pabaltijiečių memorandumo pagrindu Europos Parlamentas 1983 m. sausio 13 d. priėmė rezoliuciją, kurioje konstatuotas Baltijos tautų neteisėtas prijungimas ir priimtas nutarimas šią rezoliuciją pasiųsti JTO Dekolonizacijos subkomitetui.

1979 m. KGB suėmus A. Terlecką ir J. Sasnauską, LLL veikla beveik nutrūko. 1980 m. Vytauto Bogušio, Roberto Grigo, V. Šakalio pastangomis buvo išleisti dar trys „Vyčio“ numeriai. Tais pačiais metais V. Šakalys, bėgdamas nuo KGB persekiojimo, nelegaliai perėjo SSRS–Suomijos sieną, iš kur patekęs į Švediją pasiprašė politinio prieglobsčio, vėliau išvyko gyventi į JAV.

 

LIETUVOS LAISVĖS LYGOS VEIKLA TAUTINIO ATGIMIMO METAIS

 

1985 m. Sovietų Sąjungoje paskelbus „perestroiką“ (lietuviškai persitvarkymą) ir pradėjus įgyvendinti ekonomines-politines reformas, visuomenės gyvenimo liberalizavimas Baltijos respublikose paskatino tautinio atgimimo judėjimų atsiradimą, į kuriuos aktyviai įsijungė ir palaikė buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. 1987 m. pavasarį A. Terleckui grįžus iš tremties, LLL veikla atsinaujino. Lietuvos laisvės lyga 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo surengė pirmą viešą valdžios nesankcionuotą protesto mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo paktui paminėti. Mitinge buvo pasmerkti 1939 m. pasirašyti SSRS ir Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, pareikalauta iš Lietuvos išvesti sovietinę kariuomenę, atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Mitinge dalyvavo apie 250–300 žmonių, kalbėjo Nijolė Felicija Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas ir kiti.  Sovietinės Lietuvos spauda, radijas ir televizija, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nurodymu, surengė didelę mitingo dalyvių pasmerkimo ir jų šmeižto kampaniją, mitingo dalyviai buvo svarstomi darbo kolektyvuose, atleidžiami iš darbo. Tačiau LLL viešai pademonstruotas antisovietinis nusistatymas turėjo įtakos tolimesniam Lietuvos žmonių tautinės savimonės augimui, siekiui sužinoti tiesą apie savo praeitį ir baimės įveikimui, paskatino tolesnę kovą už nepriklausomybę. 1988 m. gegužės 22 d. Lietuvos laisvės lygos Vilniuje, Gedimino (dabar Katedros) aikštėje surengtą mitingą, skirtą pirmą kartą viešai paminėti 40-ąsias masinio Lietuvos gyventojų trėmimo, vykusio 1948 m. gegužės mėn., metines, panaudojusi jėgą išvaikė milicija. Nežiūrint į tai, disidentai Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, kun. Robertas Grigas ir Antanas Terleckas 1988 m. birželio 14 d. Vilniuje, Gedimino (dabar Katedros) aikštėje vėl suorganizavo viešą mitingą, skirtą paminėti 1941 m. masinių trėmimų į Sibirą aukas. Mitinge  buvęs partizanas, politinis kalinys Leonas Laurinskas, pirmą kartą viešai iškėlė tuomet draudžiamą Lietuvos trispalvę vėliavą.

Stiprėjant tautiniam atgimimui, po dešimtmečio nelegalios veiklos 1988 m. liepos 3 d. Lietuvos laisvės lyga pareiškė išeinanti iš pogrindžio, paskelbė savo programą ir sudarė 18 asmenų  Laikinąją tarybą, kurios nariais buvo A. Terleckas, V. Bogušis, E. Krukovskis, E. Sasnauskaitė, G. Šakalienė ir kiti. LLL rėmėjų grupės įsisteigė Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, Kretingoje bei kituose Lietuvos miestuose. LLL leido ir savo poziciją dėstė informaciniame biuletenyje „Lietuvos laisvės lyga“ (vėliau pavadintas „Laisvės šauklys“), leidinyje „Vytis“. Informaciją apie LLL veiklą nuolat transliuodavo radijo stotys „Laisvosios Europos radijas“, „Amerikos balsas“ ir kt. Lietuvos laisvės lyga „perestroiką“ vadino okupacinės administracijos aneksuotų teritorijų valdymo „tobulinimu“, sudarant iliuziją, kad pavergtos tautos turi teisę pačios kurti įstatymus. LLL reiškė radikalią poziciją, kad lietuvių tauta turi teisę pati, nepriklausomai nuo okupacinės valdžios, spręsti savo likimą ir nedelsiant atkurti nepriklausomą Lietuvą ne SSRS sudėtyje. LLL laikėsi nuostatos, kad nuolaidos agresoriui yra pavojingos ir negalima kartoti klaidų, padarytų 1940 m. Lietuvos laisvės lyga stojo į atvirą konfrontaciją su LSSR oficialiąja valdžia, deklaravusia „suverenitetą SSRS sudėtyje“, komunistų partiją vadino nusikalstama struktūra, kurią reikia uždrausti. Lietuvos laisvės lyga, kaip ir 1988 m. birželio mėn. įkurtas pilietinis judėjimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, laikė neteisėtais Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus bei  jų padarinius Lietuvos nepriklausomybei, tačiau LLL kritikavo Sąjūdį už „SSKP pradėto socialistinio visuomenės pertvarkymo“ rėmimą ir „didesnio Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio savarankiškumo SSSR sudėtyje“ skelbimą, bendradarbiavimą su komunistų partija ir okupacine valdžia, už delsimą atvirai paskelbti politinį tikslą – likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes – okupaciją, aneksiją ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ne SSRS sudėtyje. Nors Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, vengdamas galimų valdžios represijų, nepritarė LLL radikalioms akcijoms ir laikėsi atokiau nuo disidentų, tačiau LLL veikla turėjo įtakos radikalesnės Sąjūdžio politikos formavimuisi. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) 5  tarnybos (ideologinė kontržvalgyba) viršininkas E. Baltinas 1988 m. rugpjūčio 2 d. vykusiame respublikos KGB vadovų pasitarime pareiškė, kad tarp Sąjūdžio aktyvistų yra tokių, kurie „svajoja apie Lietuvos išėjimą iš SSRS“ ir „tokia jų orientacija tampa patrauklia užkietėjusiems nacionalistams ir klerikalams kaip Terleckas, Bogušis, Pečeliūnas, Puzonas, Grigas ir daugeliui kitų antitarybinių elementų...“, todėl „viena iš svarbiausių KGB užduočių yra neleisti suartėti į ekstremizmą linkstantiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams ir nacionalistams, legalizuoti operatyvinius duomenis apie jau esančius jų tarpusavio kontaktus jų kompromitavimui prieš kitus Sąjūdžio aktyvistus ir plačiąją visuomenę“. 1988 m. rugpjūčio 30 d. vykusiame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių susitikime su LSSR KGB pirmininku E. Eismuntu, jis ragino „Sąjūdžio žiniose“ paskelbti, kad „Sąjūdis neturi jokių reikalų su Lietuvos laisvės lyga ir neprisideda prie jų akcijų, Sąjūdžiui nepriimtina jų programa, kurioje jie numatę atstatyti Lietuvą 1939 m. ribose“. LSSR KGB 5 tarnyba užvedė ir 1988 m. rugpjūčio 1 d. užregistravo grupinio operatyvinio ištyrimo bylą „Svita“, kurioje buvo renkama medžiaga apie LLL veiklą („antisovietinė agitacija ir propaganda rašytine forma“) ir jau anksčiau operatyvinėje KGB įskaitoje buvusius jos narius  „lietuvių nacionalistus“: A. Terlecką („Demagogas“), V. Bogušį („Bojarinas“), Andrių Tučkų („Pažas“). LSSR KGB 5 tarnybos sudarytame agentūrinių-operatyvinių ir kriminalistinių priemonių plane buvo numatyta „kokybiškai“ forminti dokumentus apie leidinio „Vytis“ gaminimą ir platinimą, protesto akcijas, ypatingą dėmesį skiriant oficialių įrodymų rinkimui (gauti liudininkų pareiškimus ir paaiškinimus, oficialiai fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus, kaupti platinamus dokumentus), rinkti duomenis apie aktyviausius LLL narius, jų dalyvavimą mitinguose, ryšius su Sąjūdžiu ir „kitomis negatyviomis grupuotėmis“. Informaciją apie LLL veiklą KGB teikė agentai „Architektas“, „Antakalnis“. Įvairaus tipo operatyvinės įskaitos  bylos buvo užvestos Arnoldui Taujanskui, Leonardui Vilkui, Gintarui Šidlauskui ir kitiems LLL nariams. Tikėtina, kad KGB surinkta medžiaga ateityje galėjo būti panaudota kaip pagrindas  aktyviausiems LLL nariams iškelti baudžiamąsias bylas. Lietuvos komunistų partijos ideologai savo kontroliuojamoje spaudoje visaip mėgino kompromituoti LLL, prevencinėmis priemonėmis stengėsi sutrukdyti LLL rengiamas akcijas.

1989 m. Lietuvos laisvės lyga nepriklausomybės idėjas jau skelbė daugiatūkstantiniuose mitinguose, nukreiptuose prieš Molotovo-Ribentropo paktą bei jo pasekmę – Lietuvos okupaciją.  1989 m. LLL pirmoji paragino boikotuoti šaukimą į sovietinę okupacinę armiją bei rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Pirmą kartą okupuotoje Lietuvoje surengė viešą ginkluotos rezistencijos dalyvių – Lietuvos partizanų – pagerbimo mitingą prie buvusios NKVD-MGB Varnių valsčiaus poskyrio būstinės, Varniuose pastatė pirmąjį paminklą, skirtą 1944–1954 m. laisvės kovose žuvusiems partizanams. 1989 m. gegužės mėn. LLL inicijavo parašų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos rinkimą, prie kurio vėliau prisijungė ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Per parašų rinkimo akciją surinkti 1 mln. 650 tūkst. parašų buvo įteikti SSRS Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos laisvės lygos keliamos nepriklausomybės idėjos nesustabdomai plito per visą Lietuvą. 1989 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų inicijuotoje Baltijos kelio akcijoje, skirtoje Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui paminėti, dalyvavo apie milijoną trijų Baltijos kraštų gyventojų ir pasauliui parodė, kad nepriklausomybės siekia ne pavieniai „ekstremistai“ ar tautiniai judėjimai, bet visos Pabaltijo respublikų tautos. 1989 m. rugpjūčio 23 d., Baltijos kelio akcijos dieną, vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio posėdyje buvo priimtas pareiškimas numatęs gaires siekti Lietuvos nepriklausomybės, pirmiausia likviduojant Molotovo-Ribentropo pakto padarinius Lietuvos valstybingumui. Šiuo pareiškimu  buvo išreikštas Lietuvos nepriklausomybės siekis, kurį prieš dešimtmetį LLL paskelbė 45 pabaltijiečių memorandume. 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimui buvo pateiktos Lietuvos, Latvijos ir Estijos deputatų iniciatyva sudarytos komisijos, kuriai pirmininkavo Aleksandras Jakovlevas, išvados ir priimtas nutarimas, kuriuo SSRS ir Vokietijos 1939 m. pasirašytos nepuolimo sutarties slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento. Tačiau SSRS nesiruošė likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių ir toliau traktavo Lietuvą kaip vieną iš sąjunginių respublikų. LSSR KGB 1989 m. ataskaitoje konstatavo, kad KGB veikla siekiant kontroliuoti ir lokalizuoti Lietuvos atgimimo judėjimą, sustabdyti Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesą buvo neefektyvi.

Sąjūdis, 1990 m. sausio mėn. paskelbtoje rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą programoje, deklaravo svarbiausius uždavinius – Lietuvos valstybės atkūrimą, tarpvalstybines derybas su SSRS dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. LLL, laikydamasi pozicijos, kad rinkimai yra neteisėti, nes vyksta okupacijos sąlygomis, savo atstovų rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą nekėlė, tačiau agitavo rinkėjus balsuoti prieš komunistų partijos narius, nes Lietuvos komunistų partija, net ir atsiskyrusi nuo SSKP, deklaravo „nepriklausomybę SSRS sudėtyje“. Pirmuosiuose laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose laimėjo Sąjūdžio iškelti ar remti kandidatai. Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė „Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. LLL kreipimęsi į lietuvių tautą išreiškė paramą Aukščiausiosios Tarybos pastangoms atkurti realią Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pareiškė pasitikėjimą Aukščiausiosios Tarybos pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu.

Paskutiniosios rezistencijos ir pirmosios tautinio atgimimo organizacijos Lietuvos laisvės lygos bekompromisinis reikalavimas nedelsiant skelbti Lietuvos nepriklausomybę, raginimas kuo greičiau išvesti okupacinę kariuomenę, vieši veiksmai ir atvira konfrontacija su sovietiniu režimu plėtė legalaus veikimo ribas ir padėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui parlamentiniu keliu realizuoti tautos siekį tapti laisviems. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos laisvės lyga, A. Terlecko teigimu,  kovojo su prosovietinių jėgų pastangomis trukdyti atkurtos valstybės stiprinimo darbus. Lietuvos laisvės lyga 1995 m. įsiregistravo kaip politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. nutraukė savo veiklą..

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė.

 

LITERATŪRA

Antanas Terleckas. Didysis sąmokslas prieš Lietuvą, Kaunas, 1996.

Antanas Terleckas. Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus, Vilnius, 2014.

Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės. Leidėjai Antanas Terleckas, Gintaras Šidlauskas. Vilnius, 2006.

Prieiga internetu: http://www.llks.lt/knygos/Laisves_lyga_2006_2dalis.pdf

Virgilijus Čepaitis. Su Sąjūdžiu už Lietuvą, Tvermė, 2007.

T.Venclova: „Etninis nacionalizmas padėjo totalitarinei sistemai pratęsti savo valdymą“. 2008 m. Prieiga internetu: http://kultura.lrytas.lt/-12127553891212719115-t-venclova-etninis-nacionalizmas-pad%C4%97jo-totalitarinei-sistemai-prat%C4%99sti-savo-valdym%C4%85-video.htm

 

ŠALTINIAI

LSSR KGB 5 Tarnybos viršininko E. Baltino kalbos, 1988 m. rugpjūčio 2 d. pasakytos respublikos KGB vadovų pasitarime, ištrauka. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 246, l. 74-79.

Generolo E. Eismunto susitikimas su Sąjūdžiu/Kauno aidas, 1988 m. rugpjūčio 31 d. LYA, f. K-11, ap. 2, b. 337, l. 121.

Papildomų agentūrinių-operatyvinių ir kriminalistinių priemonių grupinio operatyvinio ištyrimo byloje „Svita“ planas; 1988 m. rugsėjo 23 d. Pažyma apie Lietuvos laisvės lygos susikūrimą ir veiklą. LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1386, l. 204-220.

[LSSR KGB] pažyma apie kai kuriuos visuomeninės – politinės padėties Lietuvos SSR aspektus, atsiradusius dėl visuomeninių organizacijų ir neformalių judėjimų veiklos. [1989 m.] LYA, f. K-35, ap. 2, b. 294, l. 7. 

 

 

Lt En