Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) teritorinis padalinys Lietuvoje – Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo pagrindinis režimo ramstis, kuris tarnavo Maskvos siekiams ir vykdė jos politiką. LKP ugdė režimui atsidavusius kadrus, bet jos gretose buvo ir žmonių, neabejingų Lietuvos interesams, kurie tautinio atgimimo metais pastūmėjo partiją reformų keliu. Daugelis jų įsitraukė į laisvėjančio gyvenimo sūkurį, savo iniciatyva, o ne kaip LKP nariai, tapo 1988 m. birželio 3 d. įsteigto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjais ir dalyviais. LKP Vilniaus miesto Lenino rajono komitete 1988 m. spalio 11 d. įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė, apie kurią ėmė telktis Sąjūdį palaikę komunistai.
Netrukus ėmė ryškėti skirtingos komunistų pažiūros, LKP realiai skilo į reformatorišką ir konservatyvų sparną. Pirmasis palaikė tautinį atgimimą ir Sąjūdį, kėlė Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėją, reikalavo gilinti SSKP vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtas politines reformas, atnaujinti LKP ir transformuoti ją į savarankišką nacionalinę partiją, atliepiančią Lietuvos visuomenės lūkesčiams. Reformatoriai telkėsi LKP Vilniaus miesto Lenino rajono komitete, tarp jų aktyviausi buvo Sąjūdžiui priklausę komunistai, Mokslų Akademijos, aukštųjų mokyklų, kūrybinių sąjungų LKP pirminės organizacijos. Konservatoriai siekė išsaugoti komunistų partijos diktatūrą, monolitinę SSRS ir SSKP, priešinosi politinėms reformoms ir LKP atnaujinimui, bandė užgniaužti Sąjūdį ir Lietuvos valstybingumo siekius. Jie telkėsi apie konservatyvių pažiūrų LKP centro komiteto (CK) sekretorius, būrėsi LKP Vilniaus miesto Spalio rajono komitete, rėmėsi sąjunginio pavaldumo įmonių komunistų organizacijomis. 1988 m. spalio 20 d. LKP CK pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas laikėsi nuosaikios pragmatinės lėtų žingsnių Lietuvos laisvėjimo ir LKP atsinaujinimo kelyje taktikos, todėl linko neskubinti partijos reformų. Nemažai komunistų nebuvo apsisprendę, balansavo tarp reformatorių ir konservatorių, lūkuriavo ir laukė aiškių signalų iš LKP vadovybės.
1988–1989 m. komunistų organizacijų susirinkimuose ir spaudoje imta svartyti LKP istorijos ir politikos, statuso ir santykių su SSKP klausimus. Viešai prabilta apie komunistų partijos nusikaltimus Lietuvos valstybei ir tautai. Vis ryžtingiau raginta nutraukti LKP priklausomybę nuo Maskvos. 1989 m. vasario mėn., kai nepriklausomybės idėja ėmė užvaldyti Lietuvą, LKP savarankiškumo siekis tapo valstybės suvereniteto atkūrimo dalimi. Komunistai reformatoriai suvokė, kad nepriklausomybei pasiekti būtina suardyti Lietuvą prie SSSR kaustančią politinę ašį – monolitinę SSKP.
1989 m. vasario 10 d. Vilniaus universiteto komunistai nutarė kreiptis atviru laišku į LKP CK, siūlydami pradėti atvirą diskusiją dėl LKP reorganizavimo į savarankišką partiją ir neeilinio suvažiavimo sušaukimo. Tuo pat metu Lietuvos SSR Mokslų Akademijoje susibūrė komunistų reformatorių iniciatyvinė grupė savarankiškos LKP programiniams dokumentams parengti. Gegužės 10 d. Vilniaus universiteto komunistai parengė LKP reorganizavimo principus, kuriuose suformulavo pagrindinę partijos reformos kryptį: LKP turi tapti savarankiška politine organizacija, siekiančia Lietuvos suvereniteto. Palaikydamas šias iniciatyvas, LKP Vilniaus miesto Lenino rajono komitetas balandžio 5 d. pradėjo komunistų apklausą dėl LKP statuso pakeitimo, o gegužės 24 d. patvirtino Vilniaus universiteto komunistų parengtus LKP reorganizavimo principus. Gegužės 30 d. komunistų reformatorių konferencija nutarė rengtis neeiliniam LKP suvažiavimui.
LKP vadovybė nebuvo apsisprendusi, kaip reaguoti į LKP savarankiškumo reikalavimą, laikėsi laukimo taktikos ir stebėjo SSKP CK elgseną. Sąjūdžiui įgijus realią politinę galią susivokta, kad nesikeisdama LKP gali būti išstumta iš politikos lauko. Nesulaukus neigiamų signalų iš Maskvos, 1989 m. birželio 24 d. LKP CK XVIII plenumas nutarė pradėti oficialią partinę diskusiją dėl LKP statuso ir sušaukti neeilinį suvažiavimą.
LKP CK biuras 1989 m. liepos 3 d. sudarė A. M. Brazausko vadovaujamą 40 asmenų komisiją LKP programiniams dokumentams parengti ir dvi darbo grupes LKP programai ir įstatams paruošti. Į jas įtraukti komunistai reformatoriai tapo pagrindiniu veiksniu, stūmusiu LKP atsiskyrimo nuo SSKP link. Grupėse iš pat pradžių išryškėjo takoskyra tarp reformatorių ir konservatorių. Ypač stipri priešprieša kilo LKP CK sekretoriaus ideologijai Valerijono Baltrūno vadovaujamoje darbo grupėje LKP programos projektui paruošti. Aplink darbo grupės pirmininko pavaduotoją, LKP CK Ideologijos skyriaus vedėja Justą Vincą Paleckį susitelkę reformatoriai pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP, praeities nusikaltimų ir klaidų pasmerkimą bei atsiribojimą nuo jų, bolševizmo ideologijos išsižadėjimą, partijos reorganizavimą į socialdemokratinio tipo organizaciją, siekiančią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Konservatoriai buvo už vieningą SSKP, gynė bolševizmo principus ir apologetinį LKP praeities vertinimą, atmetė Lietuvos nepriklausomybės idėją. LKP vadovybė ėmė vilkinti pasirengimą suvažiavimui, linko jį atidėti kitiems metams, kai turėjo būti sušauktas SSKP XXVIII suvažiavimas.
Susidūrę su kliūtimis, komunistai reformatoriai 1989 m. rugsėjo 13 d. surengė savo šalininkų susirinkimą, kuriame išrinko Koordinacinę tarybą LKP XX suvažiavimui sušaukti. Jos pirmininku tapo Vilniaus universiteto LKP pirminės organizacijos komiteto sekretorius, Sąjūdžio Seimo tarybos narys Bronislovas Genzelis. Netrukus buvo baigtas rengi savarankiškos LKP programinių dokumentų paketas. Koordinacinė taryba įžengė į savarankiškos politikos plotmę, tapo radikalių partijos reformatorių telkimo ir suvažiavimo organizavimo centru.
Reformatoriams radikalams perimant pasirengimo suvažiavimui iniciatyvą, LKP vadovybė suskubo išlaikyti pasirengimo suvažiavimui kontrolę. 1989 m. rugsėjo 22 d. spaudoje paskelbtas LKP CK darbo grupės paruoštas partijos programos metmenų projektas, kuriame teigta, kad LKP bus savarankiška partija, išsauganti ryšius su SSKP, bendrą idėjinę platformą ir komunistinę orientaciją, ir sieks sukurti su SSSR susaistytą suverenią, demokratinę ir socialistinę Lietuvą. Rugsėjo 27 d. publikuotas Koordinacinės tarybos parengtas LKP programos projektas. Jame akcentuota, kad lietuvių tautos interesus gali išreikšti tik savarankiška LKP, kurios svarbiausias tikslas – kurti nepriklausomą, demokratinę, teisinę ir socialistinę Lietuvos valstybę.
LKP CK XXI plenumas 1989 m. spalio 12–13 d. pasiūlė suvienyti LKP CK darbo grupių ir Koordinacinės tarybos pastangas ir suvažiavimui pateikti po vieną suderintą programos ir statuto projektą. Spalio 29 d. paskelbtas LKP CK antrojo sekretoriaus Vladimiro Beriozovo vadovaujamos darbo grupės ir Koordinacinės tarybos parengtas savarankiškos LKP statuto projektas. LKP programos projekto nuostatų nepavyko suderinti dėl principinių nesutarimų tarp reformatorių ir konservatorių. Visgi, reformatoriams spaudžiant, suvažiavimui numatyta pateikti savarankiškos LKP programos projektą, parengtą Koordinacinės tarybos projekto pagrindu, kuriame akcentuotas pirmaeilis uždavinys – Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Reaguojant į tai, konservatyvus LKP vadovybės sparnas subūrė naują, V. Baltrūno vadovaujamą darbo grupę, kuri suskato ruošti alternatyvų LKP programos projektą. Jame nubrėžta politinė strategija, kurios esmė – LKP ryšių su SSKP ir Lietuvos saitų su Sovietų Sąjunga išlaikymas.
Rengiantis suvažiavimui, aktyvėjo konservatyvios LKP jėgos, griežtėjo Maskvos pozicija. SSKP CK reikalavo neardyti partijos vienybės ir neatsiskirti nuo jos. Buvo suvokta, kad LKP atsiskyrimas gali tapti precedentu kitų sovietinių respublikų partinėms organizacijoms, o tai savo ruožtu vestų į neišvengiamą Sovietų Sąjungos suirimą. Maskvos įkalbinėjimai ir grasinimai neveikė, nes LKP reformatorių idėjos buvo plačiai pasklidusios partijos gretose. Rugsėjo mėn. už LKP savarankiškumą pasisakė apie 80 proc. pirminių organizacijų ir 60 proc. komunistų.
LKP XX suvažiavimas prasidėjo 1989 m. gruodžio 19 d. Vilniuje, Operos ir baleto teatre. 1038 delegatai, atstovavę beveik 200 tūkstančių komunistų, jautė didelį visuomenės spaudimą atsiskirti nuo Maskvos, tačiau jų nuotaikos svyravo nuo radikalių reformatoriškų iki ortodoksinių bolševikinių. Delegatų kalbos pirmą suvažiavimo dieną labiau priminė ne radikalių sprendimų, bet kompromiso tarp reformatorių ir konservatorių paieškas. Esant tokiai įvykių eigai Koordinacinė taryba nutarė reikalauti, kad suvažiavimas nedelsiant svarstytų savarankiškos LKP statusą. Šis sprendimas turėjo esminės įtakos: gruodžio 20 d. vardiniu balsavimu 855 delegatai balsavo už savarankišką LKP, turinčią savo programą ir statutą, priėmė LKP savarankiškumo deklaraciją ir nutarimą dėl LKP reorganizavimo į savarankišką partiją, kurios svarbiausias tikslas – nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė. Suvažiavime įvyko persilaužimas, atvėręs kelią reformatorių reikalavimų įkūnijimui. Gruodžio 21 d. buvo priimtas savarankiškos LKP statutas ir LKP programa, parengta Koordinacinės tarybos programos projekto pagrindu, kuri deklaravo partijos siekį kurti nepriklausomą, demokratinę ir socialistinę Lietuvą. Gruodžio 22 d. priimta LKP pirmaeilių veiksmų programa (rinkiminė platforma), gruodžio 23 d. – pareiškimai dėl LKP praeities klaidų ir nusikaltimų, kreipimaisi į Lietuvos žmones ir SSKP CK vadovybę. Gruodžio 21–23 d. išrinkti LKP vadovaujantys organai. LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo A. M Brazauskas, antruoju – V. Beriozovas, CK sekretoriumi kultūros, vidaus ir užsienio politikos reikalams – J. V. Paleckis, CK sekretoriumi ekonominės ir socialinės politikos reikalams – Kęstutis Glaveckas. Į LKP CK išrinkta nemažai reformatorių, į LKP CK biurą – kai kurie Sąjūdžio veikėjai. LKP atsiskyrimui nuo SSKP nepritarę 144 konservatyvių pažiūrų delegatai naktį iš 1989 m. gruodžio 22 į 23 d. susirinko į konferenciją ir paskelbė telkiantys savo šalininkus į „savarankišką LKP vieningoje atsinaujinančioje SSKP“.
LKP XX suvažiavime partija nutraukė saitus su SSKP ir reorganizavosi į nacionalinę socialdemokratinio tipo politinę organizaciją su reformistine programa. Naujas politikos kursas, deklaravęs valstybinio suvereniteto ir demokratinio socializmo siekius, padėjo LKP išlikti Lietuvos politiniame gyvenime ir atvėrė politines perspektyvas.
Lietuvos visuomenė palankiai žiūrėjo į LKP XX suvažiavimo nutarimus dėl jų įtakos tolesnei Lietuvos raidai. Maskvai LKP atsiskyrimas reiškė pavojų Sovietų Sąjungai: jos irimo ir sovietinio socializmo žlugimo pradžią. Jos santykiai su savarankiška LKP peraugo į atvirą konfrontaciją. 1990 m. sausio 11–13 d. Lietuvoje lankęsis M. Gorbačiovas mėgino pastūmėti LKP atšaukti savo sprendimus ir įtikinti Lietuvos žmonės atsisakyti nepriklausomybės siekių. Jo pastangos nedavė vaisių: Lietuva parodė tvirtą apsisprendimą ir ryžtą siekti nepriklausomybės.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už jį balsvo 124 deputatai, tarp jų ir savarankiškos LKP nariai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo tolesnės valstybingumo raidos ir visuomenės pokyčių laikotarpis, kuriame politinę transformaciją patyrė ir savarankiška LKP. 1990 m. gruodžio 8 d. ji pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija, o 2001 m. sausio 27 d. susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
Panaudota literatūra:
LAURINAVIČIUS Č.; SIRUTAVIČIUS V. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. Lietuvos istorija. XII tomas. I dalis. Vilnius, 2008.
Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.
Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais. Vilnius, 2000.
