Niekas mums laisvės nepadovanos – mes ją turėsime patys pasiimti. Kiekviena, tad, jėga yra reikalinga.

                                              Lietuvos Diplomatijos Šefas Stasys Lozoraitis  

(Iš Amerikos lietuvių tautinės sąjungos archyvinio fondo dokumentų).

               Lietuvos laisvinimo byla prasidėjo iš karto po sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Jau spalio 15-ąją JAV Prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt) priėmė lietuvių delegaciją ir paskelbė apie Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą. Tokia Prezidento F. D. Ruzvelto pozicija paskatino JAV lietuvių bendruomenę steigti naujas organizacijas, siekiančias Lietuvos laisvės, suteikė impulsų naujai politinei veiklai. Dvidešimto amžiaus penktajame dešimtmetyje Lietuvos laisvinimo veikla užsiimančių kelių tautininkų organizacijų egzistavimas JAV buvo kliūtis formuoti bendrą politiką. Buvo nutarta įsteigti organizaciją, kuri vienytų visus tautininkus. Taigi 1949 m. gegužės 21-22 d. įvyko Steigiamasis Amerikos Lietuvių Tautinės Srovės seimas, kurio metu trys organizacijos – Amerikos Lietuvių Tautininkų centras, Lietuvai Vaduoti Sąjunga ir Amerikos Lietuvių Misija buvo sujungtos, o vietoje jų įkurta Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga (ALTS). Šios sąjungos pirmininku buvo išrinktas vienas pagrindinių ALTS steigėjų – Antanas Olis. Taip pat įkurta Informacijos komisija, kurios tikslas buvo derinti įvairių organizacijų veiklą bendroje kovoje dėl Lietuvos laisvės.

             Pirmasis ALTS Seimo posėdis buvo pradėtas tokiais įžangos žodžiais: „Lietuvių tautos gyvybei išlaikyti, Lietuvos laisvei apginti ir saugoti, susirinkę po vienybės ženklu, mes šaukiame visus Amerikos lietuvius sutelkti savo jėgas lietuvybės platesniam atgaivinimui.“

           ALTS nariai įsijungė į Lietuvos vadavimo darbą per Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT), kurioje turėjo savo atstovus. Sąjungos valdybos nariai rėmė ir aktyviai dalyvavo Lietuvių bendruomenės (LB), Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) ir kitų organizacijų veikloje. ALTS ryšius su kituose kraštuose veikiančiomis tautinės minties organizacijomis palaikė per Lietuvių tautinį sąjūdį.

           ALTS aktyviai rėmė ir lietuvių skautų organizacijų atkūrimą, Lietuvių studentų santaros įsteigimą, Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ atgaivinimą.

Įgyvendindama savo tikslus, ALTS įvairiais būdais stengėsi informuoti JAV valdžios atstovus bei visuomenę apie lietuvių tautos siekius.

Per visą šį laikotarpį, Lietuvai netekus nepriklausomybės, veikė Lietuvos pasiuntinybė JAV, taip pat konsulatai kitose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Urugvajuje. Per šias institucijas buvo palaikomi ryšiai su įtakingais politikais, gaunama išsamesnė informacija, reikalinga lietuviškųjų organizacijų veiklai organizuoti, rengiami susitikimai su aukštas pareigas užimančiais pareigūnais, ruošiami oficialūs pranešimai.      

             Lietuvos bylos gynimui reikšmingu faktu laikytinas 1962 m. vasario 16-osios proga JAV Prezidento Džono Fidžeraldo Kenedžio (John Fitzgerald Kennedy) Baltuosiuose Rūmuose surengtas lietuvių išeivijos atstovų priėmimas. Tuomet laisvosios lietuvijos delegacija, kurią sudarė ALT, LB nariai, įteikė prezidentui memorandumą, išreiškiantį lietuvių tautos viltis dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

           Baltiečių iniciatyva sukurtas Rezoliucijoms remti komitetas (RRK) jau 1961 m. pradžioje parengė rezoliuciją, keliančią Lietuvos, Latvijos ir Estijos kraštų laisvės bylą. Po atkaklių baltiečių siekių, dokumentas patvirtintas Atstovų Rūmuose (1965 m.) ir JAV Senate (1966 m.). JAV Kongreso priimta rezoliucija (H. Con. Res. 416) smerkė Baltijos šalių okupaciją ir įgaliojo Prezidentą rezoliuciją įteikti Jungtinių Tautų organizacijai. Tai buvo vienas didžiausių Amerikos lietuvių pasiekimų Lietuvos laisvinimo procese nuo pat 1940 m. okupacijos. RRK pirmininku buvo L. Valiukas. Daug pastangų šio tikslo įgyvendinimui dėjo E. A. Bartkus, aktyvus ALTS veikėjas, kuris yra sakęs: „Man pačiam, Lietuvos reikalais rūpinantis teko susitikti su penkiais JAV prezidentais – įvairiausių susitikimų, priėmimų metu. Labai dažnai lankydavomės Senate, Kongrese, informuodavom apie padėtį Lietuvoje. Mums buvo svarbu, kad neužmigtų Lietuvos byla, kad ji nebūtų pamiršta ir padėta į šoną“.

             ALTS per visą jos gyvavimo laikotarpį vadovavo žymūs Amerikos lietuvių veikėjai: A. Olis, M. Colney-Aukštikalnis, A. Lapinskas, S. Biežis,   E. A. Bartkus, V. Abraitis, J. Jurkūnas, T. Blinstrubas, E. Čekienė, A. Mažeika, V. Mažeika, L. Kriaučeliūnas, P. Buchas ir kt.

             Išeivijos organizacijos dažnai tarpusavyje nesutardavo, bet galutinis visų jų tikslas buvo vienas – siekti Lietuvos nepriklausomybės.

             Kova už Lietuvos laisvę tęsėsi dar ilgai. Lietuvių išeivija nuolat primindavo pasauliui apie padėtį Tėvynėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ALTS veikė naujomis gyvenimo sąlygomis, puoselėjo lietuvių tautinę ir kultūrinę veiklą, siekė nepriklausomybės įtvirtinimo Lietuvoje, rėmė atsikūrusią Lietuvoje 1989 m. Lietuvių tautininkų sąjungą.

             2013 m. vykusiame ALTS suvažiavime buvo pažymėta: „Per 63 metus tautinės minties idealistai kūrė, statė veiklai gaires, aukojo savo laiką, jėgas, idėjas, kad išlaikytų bei ugdytų lietuvišką dvasią ir tautinės kultūros vertybes, visomis išgalėmis rėmė tautos kovą už nepriklausomos valstybės atstatymą.“