Šiemet minime 50-ąsias Romo Kalantos susideginimo ir jo laidotuvių dieną prasidėjusių manifestacijų, vadinamų „Kauno pavasariu“, metines.

1972 m. gegužės 14 d., apie 12 val. 30 min. Kauno miesto sode apsipylęs benzinu, save padegė devyniolikmetis Romas Kalanta. Nugabentas į ligoninę, jis mirė ankstyvą 1972 m. gegužės 15-osios rytą. Kaune ir kituose miestuose plačiai pasklido kalbos, kad jaunuolis susidegino, protestuodamas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją. Kai kurie liudininkai tvirtino, jog prieš virsdamas gyvu fakelu, jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“, o jo užrašų knygelėje buvo įrašyta „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Siekiant sustabdyti versijos, kad R. Kalanta susidegino protestuodamas prieš komunistinį režimą, plitimą visuomenėje, buvo iškelta baudžiamoji byla dėl R. Kalantos mirties fakto ir paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Po skubiai atliktos ekspertizės paskelbta, kad R. Kalanta „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistoje būklėje“.

Keletą dienų kauniečiai ir miesto svečiai lankė R. Kalantos susideginimo vietą, dėjo gėles. 1972 m. gegužės 18 d. į laidotuves prie jo namų Kaune, Panerių g. susirinko didelis žmonių būrys. Paaiškėjus, kad valdžios nurodymu velionis palaidotas keliomis valandomis anksčiau, negu buvo numatyta, kilo visuotinis pasipiktinimas. Vytauto Kaladės, Antano Kačinsko bei kelių kitų jaunuolių kvietimu, skanduodami šūkius „Romas liks visų širdyse!“, „Laisvę jaunimui!“, „Tegyvuoja Lietuva!“ ir pan., į laidotuves susirinkę žmonės pajudėjo link Kauno senamiesčio.

Kauno miesto sode, prie R. Kalantos susideginimo vietos įvyko stichiškas mitingas, kuriame toliau aidėjo šūkiai, Rimantas Baužys bandė perskaityti atsišaukimą. V. Kaladė siūlė rinkti pinigus paminklo statybai, kvietė susirinkusius eiti prie Kauno miesto vidaus reikalų valdybos ir reikalauti, kad būtų paleisti sulaikyti žmonės, kurie pagal sklidusius gandus, buvo milicijos suimti, nes 1972 m. gegužės 14‒18 d. lankė R. Kalantos susideginimo vietą. Laisvės alėjoje ir kitose centrinėse Kauno gatvėse prasidėjo eitynės, kuriose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Aidėjo šūkiai „Tegyvuoja ilgi plaukai!“, „Šalin milicijos terorą ir bananus“, „Šalin šitą santvarką!“, „Laisvę Lietuvai!“.

Ties Kauno soboru žmones išsklaidė milicijos ir draugovininkų pajėgos. Dalis protestuotojų grįžo į Kauno miesto sodą, kur dėjo gėles R. Kalantos susideginimo vietoje, pagerbė jo atminimą tylos minute, skandavo šūkius. Įvairiose Kauno vietose prasidėjo jaunuolių susidūrimai su milicininkais ir draugovininkais, kurie vyko iki vėlaus vakaro, kelioms valandoms buvo sutrikdytas miesto transporto judėjimas, išdaužti keleto parduotuvių bei kavinių vitrinų langai, sužeisti 5 milicininkai, nuverstas ir padegtas tarnybinis milicijos motociklas. 1972 m. gegužės 19 d. naktį Kauno gatvėse buvo išbarstyti lapeliai su šūkiais: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Laisvę hipiams!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“, „Šalin raudonuosius vabalus!“.

1972 m. gegužės 19 d., sutelkus dar didesnes milicijos, vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgas, demonstracijos buvo numalšintos. Suimti 402 žmonės, iš jų 50 – patraukta administracinėn, 10 ‒ baudžiamojon atsakomybėn. Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje tardymą vykdė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojų grupė.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi Kauno įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė, pagal LSSR baudžiamojo kodekso 199³ str. (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 str. 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 str. 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) nubausti  laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijose. Nors eitynių ir kitų protesto akcijų dalyviai formaliai buvo teisiami už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganizmą, įvykių dalyvių bei liudininkų apklausų protokoluose gausu duomenų, patvirtinančių, kad 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykiai turėjo aiškų politinį pobūdį.

R. Kalantos susideginimas ir jį lydėję įvykiai sulaukė plataus atgarsio pogrindinėje Lietuvos spaudoje bei didelio lietuvių išeivijos dėmesio. Ilgą laiką galvojusios, kad po ginkluoto pokario pasipriešinimo numalšinimo Lietuvos gyventojai, ypač ‒ jaunimas ‒ galutinai susitaikė su okupacija ir prarado valią priešintis, išeivijos sąmonėje įvyko reikšmingas lūžis. Įvairiose pasaulio šalyse nuvilnijo lietuvių emigrantų mitingai, JAV lietuvių savaitraštis „Darbininkas“ R. Kalantą paskelbė 1972 metų žmogumi. Straipsniai apie protesto manifestacijas Kaune pasirodė JAV, Prancūzijos, Italijos, kitų Vakarų šalių spaudoje, informacija apie Kauno įvykius buvo transliuojama Vakarų radijo stočių bangomis. Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Stasio Lozoraičio jaunesniojo 1972 m. birželio 10 d. pokalbyje su Vatikano Valstybės sekretoriato substitutu Giovanni Benelli buvo teigiama, kad R. Kalanta „nusižudė protestuodamas prieš bažnyčios persekiojimą“, o jo laidotuvės „buvo panaudotos lietuvių tautiniam protestui prieš sovietus išreikšti“. JAV kongrese pažymėta, kad Kauno įvykiai įrodė, kad „Lietuvos gyventojai yra pasiryžę priešintis Rusijai“.

R. Kalantos susideginimas ir Kauno įvykiai pažadino okupuotos Lietuvos gyventojų antisovietines nuotaikas, atgaivino kovos dėl nepriklausomybės idėją. Daug metų Kauno pavasario metinės buvo dideliu sovietų saugumo struktūrų rūpesčiu. 1973−1988 m. laikotarpiu kiekvieną gegužės 14 d. Kaune ir kituose Lietuvos miestuose būdavo telkiamos sustiprintos saugumiečių bei milicijos pajėgos. Nepaisant milžiniškų sovietinių ideologų ir represinių struktūrų pareigūnų pastangų, R. Kalanta nebuvo užmirštas iki pat Lietuvos atgimimo. Nuolat buvo kuriami ir plito jo atminimui skirti eilėraščiai, dainos, iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie 1972 m. Kauno įvykius. Romas Kalanta tapo pasipriešinimo komunistiniam režimui, protesto prieš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sovietų okupaciją, kovos už laisvę simboliu.

1989 m. atnaujinus tyrimą baudžiamojoje byloje dėl R. Kalantos mirties, buvo atlikta pakartotinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Speciali psichiatrų-psichologų komisija konstatavo, kad R. Kalanta nebuvo psichiškai nesveikas bei „savižudybės metu galėjo suprasti tikrąją savo veiksmų reikšmę“. 2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Romas Kalanta apdovanotas Vyčio kryžiaus Didžiuoju ordinu (po mirties). 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties) apdovanotas vienas pagrindinių „Kauno pavasario“ įvykių dalyvių − Vytautas Kaladė.

Nuo 2002 m. gegužės 14-oji Lietuvoje kasmet minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.

BLAZING KAUNAS SPRING

This year we mark the 50th anniversary of Romas Kalanta’s self-immolation and Kaunas Spring, unrest that sparkled on the day of his burial.

Nineteen-year-old Romas Kalanta set himself on fire having poured petroleum on himself in Kaunas City Garden on 14 May 1972 at 12:30 p.m. He died in hospital in the early hours of 15 May 1972. The news about the young man’s self-immolation in protest against the soviet occupation of Lithuania spread rapidly in Kaunas and other towns in Lithuania. Some eye-witnesses said they had heard him shout “Freedom for Lithuania!” before he turned into a flaming torch, and he had written “Blame only the regime for my death” in his diary. Criminal proceedings were brought in connection with Romas Kalanta’s death, and a post-mortem forensic psychiatric examination was appointed to stop an assertion that Romas Kalanta had performed the act of self-immolation in protest against the communist regime from spreading further. It was a quick examination resulting in a conclusion that Romas “had mental illness and committed suicide in a state of mental disturbance”.

For several days Kaunas residents and guests went to Kalanta’s self-immolation site and laid flowers there. A big funeral crowd gathered in front of his house in Panerių Street, in Kaunas, on 18 May 1972. After they learnt that Romas had been buried a couple of hours earlier, following the instructions from the authorities, they were enraged. Encouraged by Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas and several other young men and chanting “Romas will stay in our hearts!”, “Freedom for the Young!” and “Long live Lithuania!”, the people who came for the funeral started walking towards the old town.

A spontaneous rally took place in Kaunas City Garden, at Romas’ self-immolation site, where slogans were shouted again. Rimantas Baužys tried to read out a proclamation. Vytautas Kaladė suggested that money should be raised for Romas’ grave monument and urged people to head to Kaunas City Board of the Interior and demand that detained people should be released – rumours were that people had been arrested by the militsiya for visiting Kalanta’s self-immolation site on 14 – 18 May 1972. About two thousand people attended the march that started in Laisvės (Liberty) Avenue and other streets in downtown Kaunas. They chanted, “Long live long hair!”, “Away with militsiya terror and batons!”, “Away with this regime!”, “Freedom for Lithuania!”.

The militsiya together with the volunteer militsiya dispersed the crowd at the end of Laisvės Avenue. A group of the protesters returned to Kaunas City Garden, laid flowers at the site of Kalanta’s self-immolation, paid tribute to him with a minute of silence, and shouted slogans. Clashes between the young protesters and the regular and volunteer militsiya broke out and continued till late at night; public transport was interrupted for several hours; windows of some shops and cafés were smashed; five militsiya-men were injured; a militsiya motorcycle was overturned and set on fire. Leaflets with slogans “Long live independent Lithuania!”, “Freedom for hippies!”, “Long live May 18!”, “Away with the red beetles!” were scattered in the streets of Kaunas.

On 19 May 1972 the protests were suppressed due to large consolidated militsiya, internal troops and voluntary militsiya forces. 402 people were arrested, 50 of who were charged with administrative and 10 with criminal offences. Criminal prosecution was initiated against the most active participants of the 18 – 19 May 1972 protests in Kaunas. Interrogations were conducted by a group of interrogators from the Interrogation Division of the State Security Committee (KGB) under of the Soviet of Ministers of the Soviet Socialist Republic of Lithuania (SSRL).

The Collegium for Criminal Cases of the Supreme Court of the Soviet Socialist Republic of Lithuania passed sentence on the most active participants of Kaunas events on 3 October 1972 under Art. 199³ (organisation of or participation in a group action violating public order), Art. 225 Par. 2 (malevolent hooliganism) and Art. 99 Par. 1 (premeditated destruction or damage of public property) of the Criminal Code of the SSRL. Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, and Virginija Urbonavičiūtė were sentenced to from one to three years of imprisonment to be served in a corrective labour colony. Even though participants of the march and other protesters were tried for violating public order and hooliganism, participants’ and witnesses’ interrogation reports manifestly prove a political character of the May 1972 events in Kaunas.

Romas Kalanta’s self-immolation and the subsequent events were extensively covered in the underground Lithuanian press and received broad response among the Lithuanian diaspora abroad, which led to a dramatic change in the latter’s belief that, after the armed anti-Soviet resistance had been crushed, Lithuanian people, young people in particular, fully resigned and lost will to resist the occupation. There was a wave of Lithuanian diaspora rallies around the world, and the Lithuanian Americans’ weekly Darbininkas proclaimed Romas Kalanta ‘Man of the Year 1972’. Articles about the events in Kaunas were published in the American, French, Italian, and other Western countries press; information about Kaunas events was broadcast on Western radio stations. While conversing, Stasys Lozoraitis Jr., Chargé d’affaires of the Lithuanian Legation to the Holy See, and Giovanni Benelli, Substitute for General Affairs to the Secretary of State at Vatican, concluded that Romas Kalanta “committed suicide in protest against persecution of the Church” and his funeral “was used to express the Lithuanian national protest against the Soviets”. The US Congress noted that the events in Kaunas proved that the Lithuanian population were determined to resist Russia.

Romas Kalanta’s self-immolation and the events that followed put Lithuanian people in an anti-Soviet mood and revived the idea of fighting for independence. Soviet security structures fretted Kaunas Spring anniversaries. Every year on 14 May stronger security and militsiya forces used to horde in Kaunas and other towns of Lithuania in 1973 to 1988. Despite considerable efforts of soviet ideologists and repressive structures, Romas Kalanta was not forgotten. Poems and songs in his honour were created, and stories of what had happened in Kaunas in 1972 spread by word of mouth. Romas Kalanta became a symbol of resistance to the communist regime, of protest against the soviet occupation of Lithuania and the other Baltic states, and of fight for freedom.

Investigation in the criminal case of Kalanta’s death was re-opened in 1989, therefore, another forensic psychiatric examination was undertaken. A special commission composed of psychiatrists and psychologists stated that Romas Kalanta had not been mentally ill and “at the time of committing suicide he could understand the genuine sense of his actions”. In 2000, by the Decree of the President of the Republic of Lithuania, Romas Kalanta was decorated with the Grand Cross of the Order the Cross of Vytis (posthumously). The Cross of the Knight of the Order of the Cross of Vytis was bestowed (posthumously) upon Vytautas Kaladė, one of the key persons in Kaunas Spring, in 2006. 

The 14th of May has been annually marked as the Day of Civil Resistance in Lithuania since 2002. 

Prepared by Povilas Girdenis, Head, Department of the Ministry of the Interior Documents, Lithuanian Special Archives 

Translated into English by Kristina Kačkuvienė