LAISVĖS GYNĖJA NIJOLĖ SADŪNAITĖ (LYA)
PRATARMĖ
|
Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi, Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos, Ir didesnės laimės niekam nepatirti, |
Nijolės Felicijos Sadūnaitės eilės, sukurtos kalėjime ir 1975 m. birželio 17 d. pasakytos teismo posėdyje.
Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. Laisvės premiją skyrė laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienai ryškiausių pasipriešinimo sovietiniam režimui simbolių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje Nijolei Sadūnaitei, kuri šių metų liepos mėn. minės savo 80-ąjį jubiliejų.
Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kėdainių aps., Dotnuvos mstl. agronomų šeimoje. 1945 m. Sadūnų šeima slapstydamasi nuo tremties apsigyveno Anykščiuose, kur N. F. Sadūnaitė 1955 m. baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, N. F. Sadūnaitė 1956 m. įstojo į Panevėžyje nelegaliai veikusį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną. Kunigui Juozui Zdebskiui pasiūlius, N. F. Sadūnaitė nuo 1974 m. pradėjo dauginti ir platinti žymiausią 1972–1989 m. pogrindyje nelegaliai leistą leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „LKB kronika“), kuris informavo visuomenę apie Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje, skatino žmogaus teisių judėjimą. 1974 m. sovietinis saugumas užklupo N. F. Sadūnaitę savo bute rašymo mašinėle spausdinant 11 „LKB kronikos“ numerį ir ją sulaikė. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė nesijautė kalta, todėl neatsakinėjo į tardytojų užduodamus klausimus, atsisakė advokato, neišdavė kitų „LKB kronikos“ leidėjų ir platintojų. 1975 m. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas N. F. Sadūnaitei skyrė 3 m. laisvės atėmimo ir 3 m. nutrėmimo bausmę. Slaptame teismo posėdyje N. F. Sadūnaitės pasakytas paskutinis žodis tapo nepalaužiamos kovos už žmogaus teises pavyzdys. Dubravlage, Mordovijos ASSR kalinama N. F. Sadūnaitė atkūrė teismo posėdyje pasakytos kalbos tekstą ir jį sėkmingai perdavė savo bendražygiams. Tekstas buvo išspausdintas „LKB kronikoje“, o vėliau patekęs į Vakarus buvo paskelbtas spaudoje, radijo laidose bei išleistas atskiru leidiniu. 1977 m. atlikusi laisvės atėmimo bausmę, N. F. Sadūnaitė buvo ištremta į Bogučanų gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Iš tremties paleista 1980 m.
Grįžusi į Lietuvą N. F. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „LKB kronikos“ leidybą: rinko žinias, redagavo ir daugino leidinį, gabeno jį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus – visi „LKB Kronikos“ numeriai buvo paskelbti JAV lietuvių laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“, per radijo stotis „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt. Nuo 1982 m. N. F. Sadūnaitei pradėjus slapstytis, Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) paskelbė jos paiešką visoje Sovietų Sąjungoje, išplatino jos fotonuotrauką ir įspėjo, kad ji, naudodama perukus, grimą, akinius ir kitas priemones, gali būti pakeitusi išvaizdą. Besislapstydama N. F. Sadūnaitė 1983 m. parašė atsiminimus ir juos sėkmingai perdavė į Vakarus, kur jie buvo publikuoti lietuvių išeivių spaudoje, išversti į užsienio kalbas, o 1985 m. Čikagoje išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“. 1987 m. balandžio 1 d. atliekant kratą Vilniuje gyvenančios Angelės Jakuntavičiūtės bute, drabužių spintoje buvo rasta besislapstanti N. F. Sadūnaitė, kuri bandė sunaikinti jos ranka rašytą, pas ją buvusį „LKB kronikos“ Nr. 73 egzempliorių. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė buvo patalpinta į Lietuvos SSR KGB Tardymo izoliatorių, bet, „po konsultacijų su SSRS KGB ir atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes“, tą pačią dieną paleista.
1987 m. rugpjūčio 23 d. N. F. Sadūnaitė su Lietuvos laisvės lygos nariais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir kitais disidentais surengė pirmąjį viešą valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. pasirašytų sutarčių (Molotovo-Ribbentropo paktas) slaptieji protokolai. Mitingą pradėjo N. F. Sadūnaitė, savo kalboje pasmerkusi „Hitlerio ir Stalino sąmokslą“ ir pareikalavusi panaikinti jo pasekmes − Lietuvos okupaciją. Mitingas ir jo dalyviai, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuro nurodymu, buvo viešai svarstomi ir smerkiami. Mitingo organizatoriai ir aktyvūs dalyviai KGB buvo persekiojami. 1987–1988 m. oficialioje Lietuvos spaudoje „ideologinių diversijų“ rubrikoje buvo skelbiami straipsniai, šmeižiantys mitingą ir jo organizatorius, leidinį „LKB kronika“ ir vieną iš jo leidėjų N. F. Sadūnaitę. Lietuvos SSR KGB 1988 m. sausio 1 d. pasiūlė SSRS KGB taikyti N. F. Sadūnaitei „nuteikimą išvykti iš SSRS“, o jai atsisakius išvykti, „neperduoti bylos teismui, kas ją sukompromituotų bendraminčių tarpe“. Lietuvos SSR prokuratūros 1988 m. birželio 29 d. nutarimu, 1987 m. iškelta baudžiamoji byla „dėl nelegalaus šmeižtiko turinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika gaminimo ir platinimo faktų“ nutraukta „dėl aplinkybių pasikeitimo, ko pasekoje šis leidinys neteko visuomenei pavojingos veikos pobūdžio“. Parengtinio tardymo metu išaiškinti su leidinio „LKB kronika“ leidyba susiję asmenys, tarp jų ir N. F. Sadūnaitė, nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 1988 m. spalio 25 d. Lietuvos SSR KGB 5 (ideologinė kontržvalgyba) tarnyba pakeitė „Matildai“ (N. F. Sadūnaitei) vestos operatyvinio ištyrimo bylos pobūdį, ir perregistravo ją į operatyvinio stebėjimo bylą. N. F. Sadūnaitė, kaip „antisovietinių pažiūrų Katalikų Bažnyčios autoritetas“, buvo sekama iki pat KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo 1991 m.
1989–1990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, N. F. Sadūnaitė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį. Už ilgametę kovą už žmogaus teises N. F. Sadūnaitė buvo apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).
Parodoje eksponuojami Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomi N. F. Sadūnaitei iškeltų baudžiamųjų bylų, KGB agentūrinės-operatyvinės veiklos ir kt. rašytiniai, vaizdo ir garso dokumentai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) saugomi rašytiniai dokumentai ir fotonuotraukos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje (GAM) saugomos fotonuotraukos.
Parengė:
Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė;
Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus vyriausiasis archyvistas Vaidas Agurkis
