Prieš paskelbiant aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ reikėjo priimti kai kuriuos kitus teisės aktus, apibrėžiančius išrinktos Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų statusą – deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ir įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Šie du teisės aktai teisės literatūroje dažnai vadinami Nepriklausomybės atkūrimo parengiamaisiais teisės aktais.
Būtent prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti nepriklausomybę. Tam pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo Lietuvos TSR ir 1990 m. vasario 24 d. išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą atriboti nuo ankstesnių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, atsirado institucija, kuri vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Nutraukus bet kokias sąsajas su Lietuvos TSR, būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo.
Pagrindinės Kovo 11-osios Akto nuostatos
Lietuvos valstybės tęstinumą išreiškia dvi pirmosios Akto nuostatos. Pirmoji nuostata: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Atkreiptinas dėmesys, kad rašoma ne apie pačios valstybės atkūrimą, – teisiškai ji egzistavo ir ją fiziškai nuslopinus, – ir ne apie tautos suvereniteto atkūrimą, – jis visada priklausė tautai, tik okupacijos sąlygomis nebuvo galimybės jo įgyvendinti, – o apie tai, kad atstatomas valstybės suvereninių galių vykdymas.
Antroji nuostata: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios“. Ši nuostata reiškia tai, kad visi vadinamojo „Liaudies seimo“, o vėliau – marionetinių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų sprendimai, kurie prieštaravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti.
Toliau Akte konstatuojama, kad „Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Nuostata, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, reiškia inter alia – tai, kad jokios valstybės iš Lietuvos negali reikalauti atiduoti ar kam nors grąžinti Vilniaus arba Klaipėdos kraštą, kokias nors kitas teritorijas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje negali būti jokių autonominių ar kitų panašių darinių, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.
Ketvirtoji Akto nuostata skirta išreikšti tam, kokių pozicijų Lietuvos valstybė laikysis tarptautinių santykių srityje: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, taip pat garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.
Ir penktoji Akto nuostata: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėja, šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“.
Prozininkas, publicistas Jonas Mikelinskas viename savo straipsnių rašė:
„Po daugelio metų vėl atkurta Nepriklausomybė bus įrašyta Lietuvos istorijoje aukso raidėmis kaip ne mažesnės svarbos įvykis negu Vasario šešioliktoji. Kodėl? Ne vien dėl to, kad ji, toji Nepriklausomybė, paskelbta irgi okupacijos – dar nuožmesnės ir žiauresnės sąlygomis, bet svarbiausia todėl, kad visa tauta, kaip ir anais metais, vieningai pakilo savo laisvės ginti. Parlamento ir vyriausybės pašaukta, ji su pasiaukojimu rinkosi į savo amžinąją sostinę Vilnių, plika krūtine nesvyruodama užstojo ją.“
Parengta pagal:
Sinkevičius, Vytautas. Kovo 11-oji – Nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija. Nepriklausomybės sąsiuviniai: istorijos ir kultūros žurnalas. Vilnius: Romualdo Ozolo paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“, 2012, Nr. 1, p. 11–13.
Gimtasis kraštas. 1991, vasario 14–20, p. 1.
