IRENA ANDRUKAITIENĖ
 |
Irena Andrukaitienė – pedagogė, švietimo organizatorė ir vadybininkė, politikė, visuomenininkė, kraštotyrininkė, Kovo 11-osios Akto signatarė. I. Andrukaitienė. |
| ISTORIJOS PAŠAUKTI |
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje priimtas Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktas – tai 1940 m. birželio 15 d. sovietų įvykdytos okupacijos padarinių panaikinimas, aukščiausia visų buvusių pasipriešinimo ir išsilaisvinimo Sąjūdžių gaida.
Tautos dvasinė energija, kuri nuo pat laisvės praradimo dienos kaupėsi, augo ir brendo, kol sulaukusi tinkamo meto prasiveržė galingu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, didžiąja Atgimimo banga, nušlavusia sovietinę okupaciją ir grąžinusia Lietuvą į pasaulio žemėlapius.
Jau trisdešimt metų prabėgo nuo tų Atgimimo dienų, nuo tų su niekuo nepalyginamų akimirkų, kurios sukrėtė dvasią ir kėlė žmogų kaip pirmoji pavasario audra prikelia gyvenimui ir naujai gyvybei po žiemos miego bundančią žemę.
Kiekvienas iš mūsų turi savąsias Atgimimo kelio patirtis ir įspūdžius, bet yra ir visiems bendri atspirties taškai. Pirmiausia tai žinios iš Estijos apie balandžio mėnesį įsikūrusį Liaudies Frontą. Tai žadino didelių įvykių nuojautą ir pas mus. 1988 m. birželio trečioji. Mokslų Akademijoje įsteigiama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Su ja ateina vilties metas, viešasis kalbėjimas tampa vis drąsesnis, randasi nauji, pirmąsyk daromi politiniai žingsniai laisvės link.
Tą birželį Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos, įvyko pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas kareivių ir milicijos apsuptyje. Buvo baugu, nes dar ne vienas mitingo dalyvis slėpė veidą ir stengėsi atsukti nugarą fotografams ar filmavusiems, manydami juos esant iš specialiųjų tarnybų. Bet žodžiai „LIETUVA“, „LAISVĖ“ mitinge jau skambėjo garsiai.
Gera buvo būti tame pakiliame sraute, po mitingo užplūdusiame Gedimino (tuometinį Lenino) prospektą. Sraute, į kurį prospekto šaligatviuose stovintys žvelgė vieni su nuostaba, kiti su baime, su nesusivokimu – kas čia vyksta.
Tolimesni Sąjūdžio įvykiai visoje Lietuvoje rutuliojosi neįtikėtinu greičiu – mitingai, konferencijos, akcijos, renginiai, skirti istorinės atminties, tautinės savimonės atgaivinimui; sovietmečiu nugriautų Nepriklausomybės paminklų atstatymas, Sąjūdžio spauda, Sąjūdžio grupių kūrimasis rajonuose, tremtinių, politinių kalinių būrimasis į sąjungas, visuomeninių organizacijų, partijų steigimasis – rodos, neliko nė vienos gyvenimo sferos, kurios nebūtų palietęs Sąjūdis.
Lūžį žmonių mąstysenoje ir pilietinėje laikysenoje padarė Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kurį, galima sakyti, visa Lietuva stebėjo per televiziją. Tai buvo nepakartojamos dienos. Rodėsi, kad vyksta suvažiavimas „be sienų“, kad jame dalyvauja visa Lietuva. Ir nors suvažiavime dar nebuvo ištartas žodis „nepriklausomybė‘, visiems buvo aišku, kur mes einame ir ko siekiame.
Didžiulį emocinį krūvį savyje nešė tarptautinis Baltijos kelias, masiškiausia ir svarbiausia trijų Baltijos šalių akcija, kurioje vien iš Lietuvos dalyvavo beveik milijonas žmonių. Taip Lietuva, Latvija ir Estija visam pasauliui pareiškė apie nepriklausomybės atgavimo siekį. Sovietų Sąjungos kompartijos Centro Komitetas pasmerkė „nacionalistinę isteriją Pabaltijyje“ ir grėsmingai pareiškė, kad nueita per toli, kad Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus ir žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Buvo perspėta, kad jeigu nacionalistams pavyktų pasiekti savo tikslą, padariniai gali būti katastrofiški – galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.
Nepaisydami grasinimų ėjome toliau savo keliu ir artėjome link 1990-ųjų metų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą. Šis pakilimo laikotarpis formavo aiškų žmonių pasirinkimą. Moralinis ir pilietinis apsisprendimas vienminčių sambūryje eiti Sąjūdžio keliu reiškė įsipareigojimą Lietuvos ateičiai, atsakomybę už ją. Ši pareiga buvo prisiimta su didžiuliu entuziazmu, savo darbų prasmingumo suvokimu ir naujo gyvenimo viltimi.
 |
LTSR AT Prezidiumo sekretoriaus L. Sabučio pranešimas apie Aukščiausiosios Tarybos sesijos pradžią. Iš asmeninio Irenos Andrukaitienės archyvo. |
1990 m. kovo 10 d. prasideda oficialus ką tik išrinktos Aukščiausiosios Tarybos darbas. Atmintis saugo tų dienų akimirkas kaip šventenybę.
Kovo dešimtoji. Posėdis prasideda dvidešimt pirmą valandą. Išrenkama Mandatų komisija, kuri turi parengti medžiagą, reikalingą Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų patvirtinimui, nes be šios procedūros negalimi jokie kiti juridiniai veiksmai. Po posėdžio Sąjūdžio deputatų klubo pasitarimas Konstitucijos salėje dėl rytdienos dokumentų ir dėl nepriklausomybės skelbimo – rytoj ar vėliau – užsitęsia iki pusės dviejų nakties.
Maskvoje kovo 12 d. turėjo prasidėti SSRS III neeilinis liaudies deputatų suvažiavimas dėl SSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš SSRS mechanizmo. Turėjome skubėti, nes laiko mums buvo likusi tik viena diena.
Kovo vienuoliktoji. Tą dieną priimami įstatymai, nutarimai, deklaracija, kreipimasis į pasaulio tautas buvo ne tik oficialūs valstybės dokumentai, bet ir didžiulį emocinį krūvį turintys tekstai – kiekvienas jų žodis buvo šventas ir brangus. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, pavaduotojų rinkimai buvo ne vien formalūs veiksmai, jie prilygo ritualui. Rodėsi, kad Lietuvai svarbiausių dokumentų priėmime tądien dalyvavo ne tik Aukščiausiosios Tarybos deputatai, bet ir visi, kas širdimi buvo su mumis.
Aukščiausiosios Tarybos salė niekada nebuvo mačiusi tokios užsienio žurnalistų gausos kaip tą istorinę dieną. Jie transliavo pasauliui kiekvieną mūsų priimamą sprendimą. 1990 m. kovo 11 d. „Sunday times“ rašė: „Lietuva – ant nepriklausomybės paskelbimo slenksčio“.
Atrodė, kad žurnalistai irgi persiėmė bendru būsimo istorinio įvykio laukimo jauduliu. Jie ne tik fiksavo oficialias Aukščiausiosios Tarybos darbo akimirkas, bet kalbino deputatus, prašydami kad ir trumpo komentaro – ekspromtu pateikto autentiško tos dienos liudijimo. Prisimenu, manęs klausė: „Ar tikrai šį vakarą skelbsite nepriklausomybę?“, „Ar nebijote Maskvos?“, „Ką darysite, jeigu Maskva puls?“. Atmintyje išliko klausimų intonacija – nuostaba, kilusi iš situacijos nerealybės (maža šalis meta iššūkį ją pavergusiai imperijai), persipynusi su politinės sensacijos laukimo gaida ir nebyliu persergėjimu (ar jūs suprantate, kas jūsų laukia?).
Posėdžių salėje tą dieną tebebuvo sovietinė simbolika. Centrinėje sienoje didžiulis, per visą aukštį pano – LTSR herbas su pjautuvu ir kūju. Priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, sovietinį pjautuvą ir kūjį palengva uždengė į viršų kylanti paprasčiausia drobė ir rodėsi, kad tai – irgi magiškas veiksmas, užveriantis sovietinę praeitį visiems laikams. Salėje skambėjo džiaugsmo šūksniai, nes Lietuvai sugrąžinome tikrąjį jos vardą ir istorinius jos simbolius.
Tuo pat metu lauke nuo Aukščiausiosios Tarybos pastato nuplėšiamas virš centrinių durų esantis sovietinis metalinis herbas. Režisierius Jonas Jurašas (sovietiniais laikais tapęs persona non grata Lietuvoje) su Kauno Sąjūdžio tarybos nariu Jurgiu Oksu ir kitais įneša buvusios LTSR ženklą į Aukščiausiosios Tarybos rūmų fojė ir padeda ant grindų – kaip kovos trofėjų po lemiamo mūšio.
Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas, pasilipęs ant kopėčių, vietą, kur kabojo sovietinis herbas, uždengia drobe, kurioje – stilizuotas Vytis. Susirinkusiųjų prie Aukščiausiosios tarybos plakatuose – žodžiai „Neleisime žeminti Lietuvos“, „Sudie, SSSR“.
Ta diena, rodėsi, bus begalinė. Valandos prarado savo tiesioginę reikšmę, nes tądien galiojo kitas laiko matas. Atėjo svarbiausia akimirka – Lietuvos Respublikos Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ priėmimas.
Neapleido jaudulys, pildant vardinio balsavimo kortelę – kruopščiai užbraukiant „prieš“ ir „susilaikė“ ir paliekant „už“. Ir dar kelis kartus pertikrinant, ar viskas kortelėje užpildyta, ar niekas nepraleista, ar formuluotė tiksli...
 |
Vardinio balsavimo kortelė „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Iš asmeninio Irenos Andrukaitienės archyvo. |
Iškilminga akimirka, kurios laukė Lietuva – „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“. Valstybė, už kurios tapsmą balsavo 124 deputatai iš 133. Šeši susilaikė, trys (tuomet dar SSRS liaudies deputatai) – Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius buvo komandiruoti stebėtojais į Maskvoje prasidedantį neeilinį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Perskaičius Aktą ir paskelbus balsavimo rezultatus (skaitant balsavusiojo pavardę, kiekvienas turėjome atsistoti ir balsu patvirtinti savo parašą, esantį balsavimo kortelėje) posėdžių salėje ilgai aidėjo plojimai, tvyrojo džiaugsminga nuotaika, visi giedojome Tautinę giesmę, sveikinome vienas kitą su Nepriklausomybės diena, su pergale, o kylanti didžiulė trispalvė pamažu uždengė drobę, dengusią buvusio sovietinio herbo vietą.
Susikibę už rankų, su džiaugsmo ašaromis akyse ir šypsenomis Aukščiausiojoje Taryboje visi: ir deputatai, ir salės galerijose esantys posėdžio svečiai, tarp kurių – iš užsienio atvažiavę lietuviai ir laukę šios dienos, kad tą iškilmingą valandą išgyventų drauge su Lietuva, skandavo:
„Lietuva jau laisva!“
„Latvija bus laisva!“
„Estija bus laisva!“
Saugau tą dieną priimtų dokumentų projektus su ranka rašytomis pataisomis, pastabomis, įspūdžiais.
 |
 |
Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ ir Akto „Dėl Lietuvos valstybės atstatymo“ projektai. Iš asmeninio Irenos Andrukaitienės archyvo. |
Aukščiausioji Taryba, suprasdama tarptautinės bendrijos palaikymo svarbą, kovo 12 d. kreipiasi į pasaulio tautas, tikėdamasi broliškos solidarumo ir paramos.
Kovo 12 d. vienas iš Lenkijos „Solidarumo“ įkūrėjų, tuometinis „Gazeta wyborcza“ vyr. redaktorius Adomas Michnikas pirmajame šio dienraščio puslapyje pasakys apie Kovo 11-ąją: „Džiaugsmas – pirmas aplankęs jausmas. Džiaugiamės už jus, broliai lietuviai“. Pasveikino ir „Solidarumo“ lyderis, būsimasis Lenkijos prezidentas Lechas Valensa.
Lietuvą supras ir palaikys pasaulio šalių bendruomenės, tik neskubės tų šalių vyriausybės.
Pirmoji Kremliaus reakcija bus tokia – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Michailas Gorbačiovas pasakys, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir negaliojantis. 1990 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą pasieks Sovietų Sąjungos Prezidento M. Gorbačiovo telegrama, kurioje reikalaujama per dvi dienas paskelbti, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktas yra atšaukiamas. Jam antrins kartu atsiųsta SSRS liaudies deputatų III suvažiavimo rezoliucija, kurioje skelbiama, kad 1990 m. kovo 11–12 d. Aukščiausiosios Tarybos priimti sprendimai neturi juridinės galios, buvo reikalaujama grįžti į teisinę padėtį, buvusią prieš kovo 10-ąją.
Pirmoji Prancūzijos prezidento Fransua Miterano reakcija į Kovo 11-osios Aktą: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės. Suprasiu, jei M. Gorbačiovas bus priverstas griebtis jėgos“. Apmaudu girdėti tokį vertinimą. Tiesa, po kurio laiko Prancūzijos prezidento požiūris pasikeitė iš esmės, bet didžiųjų valstybių vadovų pozicija rodė, kad kelias į tarptautinį pripažinimą lengvas nebus. Didžiųjų valstybių interesų lauke mūsų nebuvo.
Todėl kovo 17 d. Aukščiausioji Taryba dar kartą kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes: „Svarbus politinis ir moralinis paramos ženklas būtų pripažinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatyminius aktus bei nutarimus ir naująją Lietuvos Vyriausybę. To prašome ir iš anksto dėkojame“.
Pirmoji tai padarė 1990 m. gegužės 31 d. Moldavijos TSR, būdama SSRS sudėtyje. Suprantama, kitą dieną SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Kišiniovo sprendimas yra niekinis. Tarptautinės teisės požiūriu toks pripažinimas neprilygsta nepriklausomos valstybės pripažinimui, bet Moldova pagrįstai gali didžiuotis tokiu toliaregišku ir moraliu savo žingsniu, o mes esame dėkingi už jos drąsą tuo Lietuvai kritišku laiku būti kartu su mumis.
Praėjus porai dienų po 1991 vasario 9 d. plebiscito, kuriame daugiau nei trys ketvirtadaliai balsavimo teisę turinčių rinkėjų pasakė, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika ir tuo akivaizdžiai patvirtino Kovo 11-osios Aktą, Lietuvą pripažino Islandija. Prisimenu, su kokiu jaudulių klausėmės Islandijos užsienio reikalų ministro J. B. Hanibalsono kalbos Aukščiausiojoje Taryboje. Tuo metu mažytė Islandija mums atstojo visą likusį pasaulį. Dėkingumo jausmas šiai šaliai neišblėso iki šiol.
Po Islandijos (didžiosioms valstybėms vis dar lūkuriuojant ir tylint) Lietuvą pripažino keturios valstybės: Danija, Slovėnija (Jugoslavijos sudėtyje), Rusija (SSRS sudėtyje) ir Kroatija.
Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. perversmas Maskvoje tapo atskaitos tašku mūsų valstybės tarptautinio pripažinimo istorijoje. Nuo rugpjūčio 23 d. tarptautinis Lietuvos pripažinimas pasipylė kaip iš gausybės rago – vien per likusias rugpjūčio dienas apie būsimą diplomatinių santykių užmezgimą paskelbė 36 valstybės. Tokiu pat tempu jis tęsėsi ir toliau.
Tai buvo vilčių išsipildymo metas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos dar laukė kiti valstybės kūrimo darbai, bet pagrindinė, istorinė jos misija jau buvo atlikta – de facto egzistuojanti Lietuvos valstybė tapo pripažinta de jure.
Irena Andrukaitienė
2019 m. vasario 27 d.
 |
I. Andrukaitienė ir LR Prezidentė D. Grybauskaitė Atminimo medalių įteikimo LR Prezidentūroje metu. 2010 m. kovo 10 d. Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė. Iš asmeninio Irenos Andrukaitienės archyvo. |
BIRUTĖ VALIONYTĖ
 |
Birutė Valionytė – politikė, visuomenininkė, Signatarų klubo prezidentė, Kovo 11-osios Akto signatarė. B. Valionytė. |
TSRS ir Vokietijai 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius sutartį su slaptaisiais jos protokolais buvo perbraižytas Europos šalių sienos. Lietuvos Respublika buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Sovietų imperija 1940 m. birželio 15 d. brutaliausiu būdu okupavo, vėliau ir aneksavo Lietuvos Respubliką. Lietuvių tauta su šiuo brutaliu susidorojimu negalėjo susitaikyti ir 1946 m. birželio 6 d. įsteigė Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį, kuris pradėjo ginkluotą partizaninę kovą už Lietuvos išlaisvinimą. 1949 m. vasario 16 d. šis sąjūdis pervadintas Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžiu ir partizanų vadai pasirašė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, kurioje jie prisiėmė atsakomybę atkurti Lietuvos valstybę.
Partizaninį pasipriešinimą sovietų okupantams pavyko palaužti tik 1953 m., bet partizaninės kovos dar tęsėsi kelerius metus. Sovietų imperijoje Lietuva ginklu priešinosi ilgiausiai ir su okupacija nesusitaikė niekada. Laisvės kovų dalyvių, rezistentų veikla nuolat primindavo apie tai. 1972 m. kovo 19 d. pradėta leisti „Lietuvos katalikų kronika“, 1972 m. gegužės 14 d. susidegino, reikalaudamas laisvės Lietuvai, Romas Kalanta, 1976 m. įkurta Helsinkio grupė, kuri stebėjo kaip laikomasi Helsinkio Baigiamojo akto nuostatų, 1978 m. birželio 14 d. įsikūrė Lietuvos Laisvės Lyga, 1978 m. lapkričio 10 d. įkurtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas, 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta Pabaltijiečių jungtinė deklaracija, kurią pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinio išsivadavimo kovotojai, 1987 rugpjūčio 23 d. įvyko pirmas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje smerkiantis Molotovo-Ribentropo paktą, 1988 m. birželio 3 d. įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. O kur dar pogrindinė spauda, kai KGB sunaikinus vieną leidinį padėdavo eiti kitas. Visa tai rodė tik vieną, kad lietuvių tauta visus šiuos 50 okupacijos metų tikėjo Lietuvos laisve ir šios vilties niekada nebuvo praradusi. Beveik kiekvienoje giminėje buvo arba politinių kalinių arba tremtinių. Vieniems buvo leista sugrįžti gyventi į Lietuvą, kitiems ne. Bet ši informacija apie tarpukario Lietuvos Respubliką ir jos tautinė dvasia buvo gyva visą sovietmetį. Sovietinės Lietuvos piliečiai gyveno dvigubą gyvenimą – vieną šeimoje, kitą viešumoje. Didžioji dalis tarybinių nomenklatūrininkų buvo įtikėjusių į šviesų komunizmo rytojų. Bet neklystančios komunistų partijos vadovavimas, žmogaus laisvių suvaržymas, tuščios parduotuvių lentynos, visko deficitas, prekės ir maistas pagal talonus ir šios grupės žmonių tikėjimą šviesiu rytojumi nuolat smukdė, nežiūrint, kad jiems buvo specializuotos parduotuvės.
Kremlius 1985 m. pradėjo Perestroiką. Jis projektavo įvairias socializmo transformacijos variacijas ir buvo tikras, kad demokratėjimo procesus sugebės valdyti. Visus jėgos ir prievartos svertus Kremlius laikė savo rankose. Pirmiausiai Perestroikos rėmuose įsikūrė sovietų Lietuvoje paminklosaugos judėjimas Lietuvos kultūros fondas. Šį judėjimą iniciavo inteligentija. Visoje Lietuvoje įsikūrė šio fondo skyriai. Fondas pradėjo kultūros paveldo inventorizaciją ir iškėlė kultūros paveldo apsaugos klausimą. Žaliųjų judėjimui ir tremtinių klubams kuriantis, kaip naujiems Perestroikos dariniams priregistruoti šias organizacijas buvo galima tik komjaunimo CK ( VLKJS). Žaliųjų judėjimo užuomazgos gimė jaunųjų mokslininkų klube dalyvaujant ir komjaunimo atstovams. Į tremtinių klubų kūrimąsi žmonės iš pradžių žiūrėjo atsargiai, bet vėliau aktyviai įsijungė. Sovietmečiu visi pramonės monstrai buvo statomi be valymo įrenginių. Taigi, kiek taršalų gamybinis objektas gamybos metu pagamindavo, viskas buvo išmetama į orą, vandenį. Sovietinėje Lietuvoje ekologinės problemos buvo tokios aktualios, kad daugelyje vietų grėsė ekologinė katastrofa. Todėl nieko nedaryti buvo nebegalima. Kremlius suprasdamas, kad maištingiausias yra jaunimas inicijavo jaunimo įtraukimą į gamtosaugą. Kremlius tada taip suprato šią problemą. Bet jaunųjų mokslininkų klubas gerai žinojo vakarų Europoje veikiantį Žaliųjų judėjimą ir šio judėjimo filosofiją, kuri yra ženkliai platesnė nei gamtosaugos sąvoka. Taigi Kremliaus leistas gamtosauginis judėjimas, kurį vietos valdžia bandė nukreipti į šiukšlynų tvarkymą, išaugo į platų Žaliųjų judėjimą, kuris jungė ne tik jaunimą kovojantį už švarią aplinką, bet suvienijo ir Lietuvos Mokslų Akademijos mokslininkus ekologus. Taip šis judėjimas tapo stipria visuomenės jėga, kurią Sovietų valdžia buvo priversta išgirsti. 1988 vasario 11 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje pradėjo veikti „Žemynos“ klubas, Šiauliuose „Aukuras“, Klaipėdoje „Žvejonė“, Biržuose „Agaras“ ir t.t. 1987 m. liepą Kaune įsikūrė „Atgajos“ paminklosaugos sambūris. Kauno „Atgajos“ klubas 1987 m. veikė aktyviai ir organizavo visą eilę paminklosauginių akcijų Kauno senamiestyje, kurios žadino ne tik kauniečius bet ir visą Lietuvą. Šis klubas1988 m. ėmėsi ir aplinkosaugos klausimų ir surengė pirmą Ekologinį protesto žygį Nemunu, kurio metu pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Jos vadovo Sauliaus Griciaus aktyvi ir be kompromisinė veikla pakėlė ne tik Kauną ir išviešino Kauno miesto ekologines problemas, bet pakėlė ir sovietų karinių bazių taršos klausimus. Į istoriją įėjo „Atgajos“ 1989 m. Taikos akcija, kai Žalieji susirinko prie karinių bazių su plakatais „RED ARMY GO HOME“. Tai buvo tylos akcija. Karinių dalinių vadai nežinojo kaip elgtis, kai susirinko jaunimo minia prie karinės bazės, sėdi ir tyli su plakatais rankose. Ši akcija buvo už gamtosaugos ribų, bet tikrai atitiko Žaliųjų pecifistinę filosofiją. Šias akcijas net Sąjūdis buvo įvardinęs kaip provokaciją. „Žemynos“ klubas gi ėmėsi Lietuvos didžiųjų skaudulių: Ignalinos Atominės elektrinės problemų, Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, Elektrėnų elektrinės taršos, beprotiško pesticidų ir trąšų naudojimo žemės ūkyje, melioracijos poveikio ir kitų ekologinių problemų iškėlimo. 1988 rugsėjo mėnesį buvo įkurtas Žaliųjų judėjimas, kuris apjungė visus jau įsikūrusius klubus. Prasidėjo koordinuota veikla visoje šalyje. Žaliųjų judėjimo akcijos sutelkdavo tūkstančius žmonių. Jose buvo kalbama ne tik apie aplinkos apsaugą, bet ir apie tautos genofondo apsaugą, lietuvių kalbos, kultūros paveldo apsaugą. Sovietinė valdžia pradėjo kalbėtis su žaliaisiais. Tai buvo šio judėjimo pripažinimas. Lietuvos Žaliųjų veikla ir masinės akcijos išjudino visuomenę, žmonės patikėjo, kad gali būti išgirsti. Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui ir jam išplėtojus savo veiklą Žaliųjų judėjimas savo veiklą pradėjo koordinuoti su Sąjūdžiu. Tremtinių klubų veikla apėmė visą sovietinę Lietuvą. Ypač žmonės išdrąsėjo po 1989 m. Vasario 16-osios minėjimo Kauno muzikiniame teatre, kuriame buvo aiškiai nubrėžta Sąjūdžio veiklos kryptis – Nepriklausoma Lietuva. Sąjūdis tapo Atgimimo skėtine organizacija. Lietuvos Žaliųjų ir Sąjūdžio judėjimų atsiradimas buvo savalaikis, brandus ir žmonės organiškai įsiliejo į juos. Svarbu tai, kad nebuvo privalomos narystės. Tai žmonėms suteikė saugumo jausmą.
Atgimimo judėjimai apėmė visą Lietuvą. Radosi daugybė Sąjūdžio ir Žaliųjų spaudos. Sąjūdžio siekiais patikėjo lietuvių tauta, o ir sovietinės LTSR vadovybė vengė tiesioginės konfrontacijos su Sąjūdžiu. Ši konfrontacija valdžiai būtų reiškusi susipriešinimą su didžiąja dalimi inteligentijos. Po Sąjūdžio pergalės rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, TSRS liaudies deputatams atsivėrė kelias dalyvauti LTSR Aukščiausiosios Tarybos darbe. Spaudžiant Lietuvos, Latvijos, Estijos TSRS liaudies deputatams ir Rusijos demokratinėms jėgoms Kremlius pripažino niekiniais Ribentropo-Molotovo pasirašytus slaptuosius protokolus. Po šio žingsnio sovietų represinės struktūros iš esmės prarado Atgimimo kontrolę ir Sąjūdis tapo neoficialia valdžia. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams, – TSRS liaudies deputatams, – spaudžiant LTSR AT priėmė visą eilę sprendimų palengvinusių Nepriklausomybės paskelbimo kelią. Svarbiausias, iš jų, buvo 1990 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl 1939 m. Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ ir vasario 14 d. „Dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso Respublikoje ir Lietuvos TSR piliečių karinės tarnybos“. Tik Lietuvos TSR sovietų kariškiams buvo atimta teisė dalyvauti rinkimuose į LTSR AT. Šie sprendimai juridiškai palengvino Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Demokratiniuose rinkimuose, bet tebesant okupacinėms represinėms pajėgoms, išrinkta LTSR AT ištesėjo pažadą TAUTAI ir taikiu būdu 1990 m. kovo 11 d. atkūrė antrą kartą nepriklausomą Lietuvos Respubliką su sostine Vilniuje. Iškart po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto paskelbimo Kremlius pakeitė retoriką ir ėmėsi grasinimų, bei 1990 m. balandžio 17 d. pradėjo Lietuvos Respublikos ekonominę blokadą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą palaikė milijonai žmonių visame pasaulyje, tuo tarpu vakarų šalys užmegzti diplomatinius santykius delsė. Pasaulis sprendė tada svarbesnius geopolitinius klausimus. Įvykiai Lietuvoje jiems buvo kliūtis. Lietuva stovėjo viena prieš Kremlių ir jo visą karinį ir represinį aparatą. Rusijos ir sovietinių respublikų demokratinėms jėgoms turime būti dėkingi už jų palaikymą. Tik todėl žlugo ekonominė blokada ir Lietuvai pavyko 1991 m. sausį apsiginti. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos į tų dienų įvykius, trumpai galiu pasakyti, kad Lietuva puikiai išnaudojo palankiai susiklosčiusias istorines aplinkybes ir nepraleido istorinio šanso atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Birutė Valionytė
2019 m. vasario 28 d.
ZENONAS JUKNEVIČIUS
 |
Zenonas Juknevičius – teisininkas, politikas, visuomenininkas, Kovo 11-osios Akto signataras. Z. Juknevičius. |
Dabar atrodo, o taip matyt ir buvo, kad laimėti rinkimus buvo nepalyginamai lengviau nei dirbti Aukščiausiojoje Taryboje-Atkūriamajame Seime.
Buvau Sąjūdžio remiamas kandidatas. Sąjūdyje atsidūriau kaip Sąjūdžio rėmimo grupės, mūsų pačių su keletą kolegų įkurtos LTSR prokuratūroje narys. Prokuratūroje, kuri buvo ypatingoje vietoje visose sovietinėse represinėse struktūrose, tiesiogiai pavaldi Maskvai. Manau, ir, gal būt, ne be pagrindo, kad toks įvykis ne vieną padrąsino dėtis prie Sąjūdžio.
Labai laukiau pirmojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio. Buvau paskirtas sekretoriato vadovu, todėl nuotraukose, kuriose užfiksuotos akimirkos po balsavimo dėl Nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimo, manęs nesimato.
Akto tekstas buvo paruoštas ir aptartas dar iki Kovo 11-osios, Sąjūdžio deputatų klubo posėdžiuose, todėl, kiek pamenu, Aukščiausiosios Tarybos posėdžio metu pataisų ir pakeitimų nebuvo. Kaip ir dėl kitų Kovo 11-ąją priimtų dokumentų, išskyrus Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, vietoje Konstitucijos.
Šiuo metu, kuo toliau tolsta Kovo 11-osios įvykiai, ar 1992 m. referendume priimta Konstitucija, vis dažniau atsiranda buvusių politikų ir ne politikų, laikančių save Kovo 11-osios dokumentų ar 1992 m. Konstitucijos tėvais. Aš savęs tokiu nelaikau.
Ir apskritai, tokioje demokratinėje ir pliuralistinėje institucijoje, kokia buvo tuometinė Aukščiausioji Taryba, vienas žmogus, išskyrus Pirmininką, nedaug ką gali nuveikti.
Galima būti labai aktyviam, siūlyti įvairius įstatymų ir nutarimų projektus, moratoriumus ar pareiškimus, viską nulemia balsų dauguma. Tuo metu tai buvo dauguma nuo visų Tarybos deputatų, o ne nuo dalyvaujančiųjų posėdyje, kaip kad yra dabar Seime. Tik dėl to „nepraėjo“ K. Prunskienės Vyriausybės stumtas moratoriumas Kovo 11-sios Aktui. Norinčių moratoriumą palaikyti buvo.
Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkūriamasis Seimas posėdžiavo su nedidelėmis pertraukomis, todėl įvairių aktų buvo priimta daug ir visose srityse. Aš dirbau Teisinės sistemos komisijoje, o jai Taryba pavesdavo pateikti įvertinimą ir dėl kitų komisijų pasiūlytų projektų.
Kovo 11-osios dokumentus reikėjo įgyvendinti įvairiomis formomis ir įvairiose srityse. Viena tokių sričių buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nusavinto išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas. Man teko vadovauti sudarytai deputatų darbo grupei, kuri ilgainiui iširo. Įstatymo projektą rengiau, įvairias nuomones ir istorinius faktus studijavau beveik vienas. Vienam teko įstatymo projektą pristatinėti ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose. Kol projektas tapo įstatymu, man teko prastovėti Aukščiausiosios Tarybos tribūnoje lygiai devynis mėnesius kiekvieną posėdį. Įstatymas priimtas 1991 m. birželio mėn. 17 d., dar Lietuvai tebesant okupuotai. Nežiūrint šio įstatymo priėmimo peripetijų ir savo indėlio į jį, aš vis tik nedrįstu vadinti save jo tėvu.
Šis įstatymas buvo itin svarbus, nors dar iki šiol nevisiškai įgyvendintas. Ir kiek teko girdėti, tai įstatymas, kuris taisytas daugiausia kartų.
Nenoriu būti neteisingai suprastas, tačiau manau, kad tikrąją vertę ir svorį Aukščiausiosios Tarybos-Atkūriamojo Seimo teisėkūros darbas įgavo B. Jelcinui 1991 m. rugpjūtį Maskvoje sutriuškinus pučistus. Kaip tik tada jie pabėgo ir iš Lietuvos. O Pasaulio valstybės viena po kitos pripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybę Kovo 11-osios Akto pagrindu.
Todėl nuolatos klausiu savęs, ar Lietuva tinkamai padėkojo B. Jelcinui. Nė vienos gatvės, nė vieno skvero.
Zenonas Juknevičius
2019 m. kovo 4 d.
LIUDAS VERBLIUGEVIČIUS
 |
Liudas Verbliugevičius – fotomenininkas, žurnalistas. L. Verbliugevičius. |
| IMPERIJOS ŽLUGIMAS Arba 1990 m. Kovo 11-oji Lietuvoje |
Sunku pervertinti euforinį jaudulį apėmusį tą vėlų vakarą. Visa Lietuva laukė tos istorinės minutės, televizoriai įjungti, veidai rimti, būk tai akmeniniai...
Na ir išmušė ta vėlyva valanda – Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos žmonių didžiųjų vilčių tikėjimą. ...Prezidiumo galinėje sienoje slenka žemyn LTSR herbas, po kelių minučių pakilo Vytis spindulių fone. Valio, valio, valio... Valio, valio, valio... Valio, valio, valio... Lietuvos valstybės širdis ir vėl pradėjo plakti.
To momento su šeima laukėme namie, sulaukėme, pradarėme duris į laiptinę, dauguma durų atidarytos, kaimynai nuščiuvę, valio, valio, valio.
Imperija neteko pirmo pamatinio akmens.
KUMŠČIŲ MIŠKAS
Neilgai džiaugėmės. SSSR prezidentas M. Gorbačiovas pareikalavo atšaukti Laisvę. Tada pasakėme, kad Laisvės atšaukti negalima lygiai taip kaip negalima gimusio kūdikio paversti negimusiu... Jis užsiuto, paskelbė energetinę blokadą, kad mes taip būtume pergalėti. Teko ieškoti draugų pagalbai, ranką ištiesė Lvovo Rucho ukrainiečiai dideliu kiekiu (pirm. Sergej DAVIKUKA). Kol cisternos riedėjo, čia, Vilniuj prie Mažvydo bibliotekos paradinių durų įvyko daugiatūkstantinis Lietuvos studentų mitingas, gal apie 15000 žm. Ten teko ir man kalbėti, žodį davė Antanas Terleckas, buvo ir Romualdas Ozolas, daugiau Sąjūdžio aktyvistų. Rankoje iškėlęs „Kauno Tiesos“ laikraštį jaunimo miniai parodžiau straipsnį „Rusijos caro Petro I-jo testamentas“. Tai ypatingai ciniško įžūlumo traktatas kaip reikia nukariauti Europą ir išsivysčiusių valstybių žmones paversti Rusijos vergais, kaip pastatyti naują šiaurės Romos imperiją. Pacitavau keletą kardinalių citatų ir minios paklausiau ar mes pasiduosime? Iškėliau kumštį aukštyn, ištariau garsiai „NE!“... PAKILO IR MINIOS KUMŠČIAI. NE, NE!, – KUMŠČIŲ MIŠKAS SUŪŽĖ.
IR VĖL UKRAINIEČIAI
Po poros mėnesių man skambina į dirbtuves geras prietelius dakt. Ričardas Janulionis, aimanuoja su didele bėda: Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur jis dirbo chirurgu, baigėsi rentgeno filmai, procedūros sustojo. Pozicija baisi, – gal gali kaip fotomenininkas ką nors sugalvoti?, – kreipėsi į mane. Sumečiau greitai – paskambinau į Ukrainos ypač didelį įvairiausių filmų fabriką „SVEMA“, esantį Sumų srityje netoli Baltarusijos. Mat, ten nuvažiuodavau pats aukštos kokybės filmų parsivežti. Generalinis direktorius SSSR ministro statuso lygyje KISLICIN suprato, ištiesė ranką. Tada Ričardui patariau suruošti gražią medicinos pagalbos mašiną, čemodaną konjako ir čemodaną kumpelių su skilandžiais. Tad trys chirurgai ir aš, kaip vedlys, anksti rytą jau buvome prie gamyklos vartų. Ką ten gamykla – 9 gamyklos vienoje vietoje. Direktorius pasitinka ir klausia ką mes ten pridarėme? Ričardas atkerta: „darom perestrojką...“. Duokit dokumentus ir palikit mašiną čia pat iki darbo pabaigos, kavinės ir moterys pas mus geros, – pasakė jis. Grįžtame, mašina prikrauta iki lubų, vos prisėdome. Paryčiui buvome šalia Minsko. Kolonėlėj benzino nedavė, pirkome iš sunkvežimio vairuotojo...
Filmų užteko gal 2 metams, ligoninė dėkojo ukrainiečiams.
Liudas Verbliugevičius
2019 m. kovo 8 d.
 |
 |
Lietuvai – 25. L. Verbliugevičiaus fotokoliažas. 2015 m. Iš asmeninio Liudo Verbliugevičiaus archyvo. |