1952 m. birželio 27 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 3107, l. 88–89, 92–95.

Pranešime K. Kubilinskas rašė: „Prieš trejetą metų, kai pogrindžio nacionalistai, išnaudodami mano vaikystėje parašytą satyrą, pareikalavo iš manęs dirbti ir rašyti jų naudai, aš kreipiausi į Jus su klausimu, ką daryti. Jūsų pavedimu, pulkininko Počkai ir kitų atsakingų asmenų vadovaujamas, aš apie metus laiko dirbau nacionalistų požemyje, „Dainavos“ apygardos banditų štabe, su tikslu sunaikinti jų štabą, vadus ir gretimus bunkerius. [...] tikslas buvo pasiektas, uždavinys įvykdytas [...] Po šio uždavinio įvykdymo aš, kaip naujai atgimęs žmogus, atėjau į tarybinę visuomenę ir, svarbiausia, į literatūrą. [...] Ir štai [...]: Atleistas iš darbo! Už ką? Už tą pačią prakeiktą praeitį, kurią, aš galvojau, sunaikinau kartu su banditų bunkeriais. Ir kova pogrindyje ir atkaklus darbas literatūroje ir žodžiai: „Dirbk! Tai svarbiausia!“ staiga neteko prasmės. Aš pasijutai vėl nusiritęs į seną, dvokiančią praeities duobę. [...] Aš vaikštau pajuodęs kaip žemė, aš negaliu be narkotikų užmigti, nes nerviniai priepuoliai mane ištrenkia iš lovos. Nejaugi aš toks baisus žmogus, nejaugi iš tikrųjų aš priešas?“

Iš kairės: 1. Kostas Kubilinskas, 2. Bronius Jauniškis, 3. Algirdas Skinkys. 1946 m. balandžio 10 d.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 8, ap. 1, b. 6, l. 1.

1946 m. kovo 1 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 7016, ap. 1, b. 13, l. 210, 212–213.

K. Kubilinskas anketoje apie savo politinį apsisprendimą parašė: „Komjauniman stoju dėl to, kad jaučiu org[anizacijos] principų teisingumą“, o autobiografijoje nurodė: „aš, įdėmiai sekęs visą gyvenimo raidą, vis dėl to galų gale supratau, kur tikrasis mano kelias – stoju komjauniman, atkakliausiai pasiryžęs ginti mane pagimdžiusios darbininkijos interesus.“

Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 2. Juozas Baltušis, 3. Teofilis Tilvytis. 1948 m.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 235, ap. 1, b. 33, l. 1.

1952 m. spalio 13 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 3107, l. 96, 100–104, 114.

Pareiškime K. Kubilinskas rašė: „Ir štai vieną naktį ateina pas mane šita senoji klero ir buožių Lietuva, ateina su trispalviais skydais, su Vytimi, smetoniškais mundurais uniformuoti banditai, o vėliau ir jų vadai. [...] Ateina jie su pasiūlymais vėl įsijungti į pogrindžio spaudos darbą. [...] Klasinis skirtumas mane atskėlė nuo jų, sukeldamas ir klasinę neapykantą. [...] Po banditų apsilankymo aš jau negalvojau, ką daryti, o tiktai kaip daryti, kokiu teisingiausiu keliu atsitraukti nuo pogrindžio. Nusprendžiau kreiptis į LKP Centro Komitetą. [...] Iš čia buvau nukreiptas į saugumo organus ir gavau uždavinį vykti į nacionalistų pogrindį su tikslu bet kuria kaina sunaikinti „Dainavos“ apygardos banditų štabą ir pagrindinius bunkerius. Uždavinys buvo sunkus ir pavojingas. [...] Bet uždavinį įvykdžiau.“

Vilnius. 1948 m. kovo 13 d.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 228, ap. 1, b. 35, l. 1.

1948 m. rugpjūčio 26 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 148, l. 54, 62.

K. Kubilinskas, aiškindamas savo apsisprendimą „visomis jėgomis prisidėti prie banditų bjaurybių sunaikinimo“, nurodė, kad „Neapykantos banditams poveikyje, savo kūrybinį siekį laikydamas pagrindiniu klausimu, vieną kartą buvęs apgautu, šiandien rizikuodamas gyvybe „KOSTAS“ nusprendė atkeršyti tiems, kurie privertė jį mesti literatūrą ir, pasinaudodami tuo, mėgino įtraukti jį į prakeiktą susinaikinančią pogrindžio veiklą“. Saugumo darbuotojui jis papasakojo, kaip 1947 m. rudenį jį aplankė partizanai, o 1948 m. pavasarį Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimo šventės proga susitiko su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu, Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku, kitais apygardos ir rinktinės vadais, pateikė duomenis apie apygardos vadovybę ir partizanus, paprašė MGB nurodymų tolesnei agentūrinei veiklai ir patikino, kad vykdydamas MGB užduotį „padarys viską, ką galimą padaryti, kadangi jis velniškai lankstus ir sugebės panaudoti visas situacijas, kol bus pasiektas pagrindinis tikslas“.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimas. Prie stalo stovi ir įsakymą dėl apdovanojimo skaito Dainavos apygardos štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Apdovanojimą partizanei Sofijai Budėnaitei-Ramunei sega Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pirmoje eilėje iš kairės išsirikiavę rinktinės partizanai: 1. Jonas Budėnas-Klebonas, 2. Teofilis Valickas-Balys, 7. [Marytė Budėnaitė-Birutė], 8. Antanina Lukšytė-Milda. [1948 m.]

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3377, ap. 55, b. 189, l. 33a-1.

1948 m. rugsėjo mėn.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 148, l. 63–65.

Lietuvos SSR MGB 2N valdybos viršininko pulkininko Iljos Počkai parengtoje pažymoje nurodyta, kad K. Kubilinskas buvo užverbuotas 1946 m. sausio 10 d., tačiau pateikęs keletą pranešimų apie ateitininkų veiklą, ryšius su MGB nutraukė ir išvyko į Varėnos apskritį. Po kurio laiko atvykęs į Vilnių, kreipėsi į Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komitetą prašydamas leisti „išeiti iš pogrindžio, grįžti prie mokslų ir, kaip rašytojui, prie kūrybinio darbo“, buvo nukreiptas į MGB, parengtas agentūrinei veiklai siekiant išaiškinti ir likviduoti Dainavos apygardos vadovybę ir štabus. Pažymoje pabrėžta, kad, apsisprendęs bendradarbiauti su MGB, K. Kubilinskas mainais paprašė „padėti jam įsitaisyti universitete, grįžti prie rašytojo darbo ir palaikyti jį materialiai kol „atsistos ant kojų“, išpirks savo kaltę ir darbais parodys mums savo ištikimybę. Jam duoti tokie pažadai ir suteikta materialinė pagalba“. Pažymoje aptarti K. Kubilinskui iškelti agentūriniai uždaviniai ir priemonės, pabrėžta, kad MGB pritarė jo pasiūlymui pačiam likviduoti apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jam artimus partizanus, leido „asmeniškai likviduoti banditus, po to mūsų darbuotojams padedant užmaskuoti tai atlikus karinę operaciją“, o jeigu nepavyktų pačiam nužudyti A. Ramanausko-Vanago, jis turėtų ilgesniam laikui likti partizanų štabe tolesniam agentūriniam darbui.

Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Stasys Raklevičius-Mįslinčius, 2. Albertas Perminas-Jūrininkas. Antroje eilėje iš kairės: 1. Jonas Jakubavičius-Rugys, 2. Vytautas Subačius-Klevas, 3. Juozas Petraška–Lapaitis, 4. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Trečioje eilėje iš kairės: 1. Mykolas Petrauskas-Aras, 2. Vaclovas Voveris-Žaibas, 3. Juozas Puškorius-Girinis, 4. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, 5. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, 6. Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, 7. Jonas Kučinskas-Spyruoklis, 8. Kostas Šimelevičius-Gandras. Alytaus apskritis, Punios šilas. 1947 m. balandžio 22–24 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 145, l. 356-6.

1948 m. lapkričio 10, 12 d., 1949 m. sausio 15 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 333, l. 342-15–342-17, 342-21–342-22.

Iš kairės: 1. apygardos štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 2. apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, 3. apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, 4. štabo narys Julius Karpis-Vieversys. 1948 m. vasara.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 145, l. 62-3.

1949 m. vasario 23 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 148, l. 116–119.

Dokumente nurodyta, kad agentas „Varnas“ neįvykdė užduoties likviduoti Dainavos apygardos partizanų vadus, todėl jam iškeltas uždavinys kuo greičiau juos sunaikinti, nurodyta kovo 2 d. nuvykti į Dainavos apygardos štabo bunkerį, kartu su MGB agentu „Rytu“ – Algirdu Skinkiu, likviduoti Adolfą Ramanauską-Vanagą, Vaclovą Voverį-Žaibą, Benediktą Labėną-Kariūną, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, po to grįžti į Alytų ir susisiekti su MGB darbuotojais; nepavykus to padaryti, nustatyti kiti partizanų vadų likvidavimo variantai ir užtikrinta, kad, sėkmingai įvykdžius partizanų vadų sunaikinimo operaciją, agentai „Varnas“ ir „Rytas“ bus sugrąžinti į Vilnių, jiems bus „sudarytos galimybės pailsėti ir išvykti į ekskursiją“.

Iš kairės: 1. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės [Vaidoto tėvūnijos vadas] Vincas Daunoras-Ungurys, 2. Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 3. Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, 4. LLKS gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, 5. LLKS gynybos pajėgų štabo pareigūnas Kostas Baliukevičius-Rainys. [1950 m. balandžio–gegužės mėn.]

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 6,  l. 232-2.

1949 m. kovo 15 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 148, l. 125–130.

Pranešime nurodyta, kad K. Kubilinskas „atsižvelgdamas į operatyvinę padėtį ir vadovaudamasis  užduotimi, nutarė iki kovo 10 įvykdyti operaciją, nežiūrint į tai, kiek banditų bus bunkeryje ir kokios bus aplinkybės. Jį banditai įsiutino“. 1949 m. kovo 7 d. Dainavos apygardos štabo bunkeryje, sutaręs su MGB agentu „Rytu“ – Algirdu Skinkiu, nušovė B. Labėną-Kariūną. Pranešime pabrėžta, kad agentas „Rytas“ veikė „šaltakraujiškai ir apgalvotai“, o „Varnas“ „veikė per daug impulsyviai ir energingai. Energija ir staigus veiksmas buvo geri, tiktai blogai, kad jie buvo per daug nervingi ir todėl, jeigu banditų būtų buvę daugiau, jis galėjo padaryti klaidą“. Agentai „Varnas“ ir „Rytas“ asmeniškai likvidavo B. Labėną-Kariūną, nuvedė MGB operatyvinius darbuotojus ir vidaus kariuomenės grupę prie Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio ir dalyvavo operacijoje, per kurią buvo nukauti Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Geležinio Vilko tėvūnijos vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, partizanas Petras Šilanskas-Labutis.

Ne vėliau kaip 1948 m.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, PF516.

B. Labėnas-Kariūnas (1918–1949), Dainavos apygardos Karininko Juozapavičiaus grupės 3-čiojo būrio vadas, Šarūno rinktinės vadas (1947–1949 m.), laikinai einantis Dainavos apygardos vado pareigas (1948–1949 m.), 1949-03-07 buvo nušautas MGB agento „Varno“ – Kosto Kubilinsko, apygardos štabo bunkeryje, įrengtame Alytaus apsk. Daugų vls. Kalesninkų miške.  

Pirmoje eilėje iš kairės: 1. Vaclovas Voveris-Žaibas, 2. apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antroje eilėje iš kairės: 1. Viktoras Kazlauskas-Vanagas, 2. Feliksas Daugirdas-Šarūnas, 3. Jonas Jakubavičius-Rugys, 4. [Bernardas Navickas-Girinis]. 1948 m. vasara.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 6, l. 232-2.

V. Voveris-Žaibas (1922–1949), Dainavos apygardos Geležinio Vilko grupės vadas, Kazimieraičio rinktinės vadas (1948–1949 m.), Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir V. Kazlauskas-Vanagas (1920–1949), Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo Ūkio skyriaus viršininkas, Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas (1948–1949 m.), MGB agentams „Varnui“ – Kostui Kubilinskui ir „Rytui“ – Algirdui Skinkiui išdavus, žuvo 1949-03-07 Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške per MGB surengtą karinę-čekistinę operaciją.

Stovi iš kairės: 1. Vytauto grupės partizanas Teofilis Valickas-Balys, 2. Geležinio Vilko grupės vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, 3. Vytauto grupės vadas Adolfas Baublys-Merkys, 4. Partizanas Feliksas Daugirdas-Šarūnas. Ne vėliau kaip 1948 m.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, PF906.

J. Kazlauskas-Šermukšnis (1919–1949), Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės vadas, rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas (1948–1949 m.), MGB agentams „Varnui“ – Kostui Kubilinskui ir „Rytui“ – Algirdui Skinkiui išdavus, žuvo 1949-03-07 Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške per MGB surengtą karinę-čekistinę operaciją.

Stovi iš kairės: 1. grupės vado pavaduotojas Petras Šilanskas-Labutis. Sėdi skyriaus vadas Bronius Pušinskas-Bičiulis. Ne vėliau kaip 1948 m.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, PF978.

P. Šilanskas-Labutis (1912–1949), Dainavos apygardos Geležinio Vilko grupės vado pavaduotojas (1945–1947 m.), Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės vado pavaduotojas, Geležinio Vilko tėvūnijos būrio skyriaus vadas, MGB agentams „Varnui“ – Kostui Kubilinskui ir „Rytui“ – Algirdui Skinkiui išdavus, žuvo 1949-03-07 Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške per MGB surengtą karinę-čekistinę operaciją.

1949 m. gegužės 9 d.

Nuorašas.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 15, l. 150, 147.

Priedelyje prie šio rašto pateikta Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko parengta informacija apie agentus K. Kubilinską ir A. Skinkį buvo perduota visiems partizanų junginiams, paskleista Lietuvoje (L. Baliukevičiaus-Dzūko žodžiais, apie juos „žino jau visa Lietuva. [...] Tie šunpalaikiai jau niekur negalės kenkti“) ir tapo žinoma visuomenei.  

1949 m.

Maironio lietuvių literatūros muziejus, F3 1056.

1953 m. sausio 7 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 3107, l. 115, 129–130.

Pareiškime K. Kubilinskas rašė: „Kai aš grįžau iš pogrindžio kovos su nacionalistų bandomis, staiga pasijutau labai vienišas ir visiems svetimas. Pogrindžio spauda, grūmodama mirties sprendimais, skalijo apšaukdama mane išgama, išdaviku ir visais kitais bjauriausiais vardais. Daugiausia per studentus iš kaimo tie gandai pasiekė Vilnių. Beregint atkrito tie neva draugai, kurie dar sirgo nacionalistinėmis atrūgomis. Ir gerai. Tokie ten buvo draugai. Iš vienos pusės man buvo ramu, kad aš pasirinkau aiškų kelią, tačiau iš kitos pusės šaltas, net priešiškas naujų, tarybinės visuomenės žmonių ir literatų laikymasis mano atžvilgiu man kėlė baisų nerimą. Grįždamas aš naiviai su džiaugsmu galvojau, kad tarybinėje visuomenėje aš pasijusiu kaip savas tarp savų, o išėjo priešingai, į mane, kaip į kažkokį vilką, žiūrėjo iš vienos ir iš kitos pusės. „Seklys, saugumietis, šuo!“ – sklido mano adresu Kaip nežmoniškai būdavo sunku ir koktu tai girdėti. Aš pasiryžau bet kokia kaina įsigyti draugų jaunųjų rašytojų tarpe. Jums nepaslaptis, kaip šie draugai gėrė ir dabar geria, [...] buvo tie literatai su kuriais tik per gėrimą aš susipažinau, suartėjau, suradau šiek tiek draugiškumo ir šilumos“. 

Iš kairės: 2. Valerija Valsiūnienė, 3. Halina Korsakienė, 4. Aldona Liobytė, 5. K. Kubilinskas, 6. Vladas Mozuriūnas, 8. Samuilas Maršakas. [Maskva. 1952 m.]

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 53, ap. 1, b. 279, l. 3.

LSSR rašytojų grupė 1952 m. birželio mėn. dalyvavo SSRS vaikų literatūros seminare Maskvoje. Grįžus iš seminaro K. Kubilinskas buvo atleistas iš darbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje.

V. Valsiūnienė, 1941 m. birželio mėn. su šeima buvo ištremta iš Lietuvos, 1942 m. tremtyje užverbuota sovietų saugumo. Paleista iš tremties, 1945 m. grįžo į Lietuvą, dirbo LSSR tarybinių rašytojų sąjungoje, buvo Vaikų literatūros sekcijos pirmininke. 1946 m. sovietų saugumui išdavė Oną Lukauskaitę-Poškienę ir padėjo išaiškinti Lietuvių tautinę tarybą, vadovaujamą Jono Noreikos-Generolo Vėtros. 

1952 m. spalio 27 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 3107, l. 150–153.

Pranešime nurodyta, kad K. Kubilinskas 1946 m. „pralindo“ į LLKJS. Paaiškėjus jo „sovietų valdžiai priešiškai“ veiklai, 1946 m. buvo pašalintas iš LLKJS ir atleistas iš darbo. Visgi, atsižvelgus į tai, kad jis „pripažino savo klaidas“ ir „pasižadėjo sąžiningu darbu pateisinti partijos ir komjaunimo pasitikėjimą“, LLKJS CK 1950 m. leido jam įsidarbinti žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje. Pranešime pažymėta, kad K. Kubilinskas „nepateisino „partijos ir komjaunimo pasitikėjimo“, todėl 1952 m. buvo atleistas iš darbo dėl redakcijos veiklos dezorganizavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant pasipelnyti iš honorarų, girtavimo, skandalo sukėlimo Vilniaus „Neries“ restorane, „buržuazinių papročių, miesčioniškumo, apolitiškumo, chuliganizmo diegimo redakcijos kolektyve“. Pranešime pabrėžta, kad K. Kubilinskas „neturi nei politinės, nei moralinės teisės pretenduoti auklėti jaunimą komunistine dvasia“.

Ant pranešimo užrašyta LKP CK sekretoriaus V. Niunkos rezoliucija LKP CK Literatūros ir meno skyriaus vedėjui T. Černiauskui: „Drg. Černiauskui. Atsižvelgiant į visus iškeltus faktus, skaitau netikslingu įtraukti į planą Kubilinsko eilėraščius ir apskritai spausdinti jo kūrinius. 27/X-52 m. V. Niunka.“

1953 m.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 8, ap. 1, b. 6, l. 2

1953 m. kovo 31 d.

Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 1, b. 3107, l. 166–168.

Pranešime nurodyta, kad K. Kubilinskas, 1946 m. buvo pašalintas iš komjaunimo ir atleistas iš darbo laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ paaiškėjus, kad 1940–1941 m. jis rašė antisovietinius eilėraščius, dirbo Varėnos apskrityje mokytoju, „gavo ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu ir padėjo valstybės saugumo organams kovojant su nacionalistinio pogrindžio ginkluotomis gaujomis“, 1948 m. grįžęs į Vilnių tęsė literatūrinę veiklą, dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, tačiau „gyvenime ir buityje elgėsi negarbingai, girtuokliavo ir palaikė draugystę su morališkai netvirtais elementais“. Pranešime pažymėta, kad, atskleidus žurnalo darbuotojų „moralinį supuvimą“, K. Kubilinskas 1952 m. buvo teisingai atleistas iš darbo dėl neprincipingo elgesio, girtavimo, redakcijos darbo žlugdymo. Nepaisant teigiamo LSSR tarybinių rašytojų sąjungos atsiliepimo apie K. Kubilinsko kūrybą, LKP CK skyrius nurodė išbraukti jo eilėraščių rinkinį iš 1953 m. grožinės literatūros leidybos plano, bet pasiūlė panaudoti jį grožinės literatūros vertimų darbuose.

Ant pranešimo užrašyta LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus rezoliucija: „Drg. Niunkai, Preikšui. Jūsų nuomonė? 4/IV-53.“ Pranešimo pirmojo lapo paraštėje užrašyta LKP CK sekretoriaus ideologijai V. Niunkos nuomonė: „Su skyriaus pasiūlymu sutinku. 12/IV-53 m. V. Niunka“, paskutiniojo lapo apačioje užrašyta Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo K. Preikšo nuomonė: „Su drg. Zinkaus nuomone sutinku. 8/IV 53. K. Preikšas.“

Vilnius. 1955 m.

Eugenijaus Šiško nuotrauka.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-068587.