Parodos
Albumai
„KGB ir LKP archyvai – Lietuvai!: slaptųjų archyvų integravimas į Lietuvos valstybės archyvų sistemą“ (LYA)

PRATARMĖ

 

Sovietinės okupacijos metais Lietuvos archyvai ir kitos atminties institucijos buvo pajungtos okupacinės valdžios siekiams stiprinti jos pagrindus, pagal komunistinę schemą pakeisti tautos atmintį ir tapatybę. Režimas griežtai reglamentavo archyvų veiklą, ribojo dokumentų naudojimą, priėjimą prie jų. Ypač kontroliuoti svarbiausių režimo politinių ir represinių struktūrų – Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) – archyvai, kurie buvo įslaptinti ir neprieinami.

Tautinio atgimimo metais laisvėjanti visuomenė ėmė reikalauti visus Lietuvoje esančius archyvus perimti Lietuvos valstybės jurisdikcijon, išslaptinti dokumentus ir atverti archyvus, kad būtų atskleisti okupacinio režimo nusikaltimai, atkurta tautos atmintis ir istorinis teisingumas. 1990 m. vasario 13 d. priimtas Lietuvos SSR archyvų įstatymas, kuriuo nustatyta, kad valstybinis archyvų fondas yra Lietuvos valstybės nuosavybė, uždrausta žinybinė dokumentų nuosavybė, nustatyti baigtiniai dokumentų įslaptinimo terminai.

Visuomenei diskutuojant dėl sovietų valdžios nusikaltimų tyrimo ir įvertinimo, suvokta ypatinga LKP ir KGB dokumentų reikšmė. Kad būtų užtikrintas šių dokumentų išsaugojimas, buvo siekiama slaptuosius LKP ir KGB archyvus perimti Lietuvos valstybės žinion. Šių archyvų integravimas į Lietuvos valstybinių archyvų struktūrą buvo vienas svarbiausių Lietuvos archyvų sistemos pokyčių po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

 

LKP archyvo integravimas į Lietuvos valstybinių archyvų struktūrą

1946 m. įsteigtas Partinis archyvas buvo Partijos istorijos instituto prie LKP centro komiteto (CK) – Marksizmo-leninizmo instituto prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK filialo padalinys, pavaldus Centriniam partiniam archyvui Maskvoje. Jame saugoti LKP, komjaunimo  ir kitų su komunistiniu judėjimu Lietuvoje susijusių įstaigų, organizacijų ir asmenų dokumentai priklausė SSKP archyvų fondui ir buvo SSKP nuosavybė.

Tautinio atgimimo procesai skatino reformuoti Partinį archyvą.  LKP XX suvažiavime 1989 m. gruodžio 19 d. partijai atsiskyrus nuo SSKP, buvo reorganizuotas Partijos istorijos institutas. Partinis archyvas buvo atskirtas nuo SSKP archyvų sistemos ir 1990 m. kovo 26 d. pertvarkytas į LKP archyvą prie LKP CK.

SSKP vadovybė nepripažino šių pokyčių. SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) vidaus kariuomenės dalinys 1990 m. kovo 30 d. užėmė reorganizuoto instituto ir LKP archyvo patalpas Vilniuje, Gedimino pr. 12. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir susirūpinimą dėl LKP dokumentų išsaugojimo. Balandžio 2 d. protesto pareiškimus paskelbė buvusio instituto, LKP archyvo, Lietuvos valstybinių archyvų darbuotojai. LKP archyvo darbuotojai sutrukdė SSKP organizacijos Lietuvoje – LKP (SSKP) atstovams užimti archyvo saugyklas, organizavo visą parą trunkančią saugyklų stebėseną. 1990 m. liepos 14 d. LKP archyvas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vadovus siūlydamas perimti archyvą valstybės žinion ir įjungti į Lietuvos valstybinių archyvų sistemą.

LKP CK biuras 1990 m. rugpjūčio 22 d. nutarė perduoti LKP archyvą valstybės žinion. Rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumas priėmė nutarimą dėl buvusio LKP archyvo, kaip nacionalinio turto, turinčio svarbią istorinę, kultūrinę ir mokslinę vertę, priėmimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleido potvarkį dėl archyvo įjungimo į Lietuvos Respublikos valstybinių archyvų struktūrą. 

SSRS valdžia sudarė kliūtis įgyvendinti  šiuos sprendimus. Rugpjūčio 22 d. į archyvą įvestos papildomos SSRS MVD vidaus kariuomenės pajėgos, į patalpas neįleisti Lietuvos Respublikos institucijų vadovai, atvykę perimti archyvą valstybės nuosavybėn, ir archyvo darbuotojai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi atsakomųjų priemonių. Rugpjūčio 23 d. Lietuvos policijos pareigūnai blokavo archyvo pastatą. Nepaisant Maskvos trukdymo, LKP archyvas buvo integruotas į valstybinių archyvų struktūrą ir 1991 m. sausio 3 d. pavadintas Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu. Žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Maskvoje, SSRS MVD vidaus kariuomenės dalinys rugpjūčio 23 d. pasitraukė iš Lietuvos valstybinio visuomenės organizacijų archyvo patalpų, jų apsaugą perėmė Lietuvos policijos pareigūnai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį, kuriuo pavedė Lietuvos archyvų generalinei direkcijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės perimti Lietuvos valstybinį visuomenės organizacijų archyvą. Vykdant šį potvarkį, Lietuvos archyvų generalinės direkcijos sudaryta  komisija 1991 m. rugpjūčio 26 d.– rugsėjo 3 d. inventorizavo ir priėmė archyvo turtą, įvertino archyvui SSRS MVD vidaus kariuomenės padarytus nuostolius, rugsėjo 12 d. priėmė saugomus dokumentus.

LKP archyvo priėmimas Lietuvos valstybės nuosavybėn ir įjungimas į Lietuvos valstybinių archyvų sistemą užtikrino LKP dokumentų išsaugojimą ir užkirto galimybę SSKP ir jos organizacijai Lietuvoje užvaldyti, sunaikinti ar išvežti dokumentus iš Lietuvos.

 

KGB archyvo integravimas į Lietuvos valstybinių archyvų struktūrą

Lietuvos SSR KGB archyve buvo saugomi  NKGB–MGB–KGB operatyvinio-agentūrinio darbo dokumentai, saugumo agentų asmens ir darbo bylos, baudžiamosios bylos, iškeltos dėl politinių motyvų, kiti dokumentai, kurie atspindėjo sovietų valdžios terorą okupuotoje Lietuvoje, gyventojų genocidą ir persekiojimą, antisovietinį pasipriešinimą okupacijoms ir jo slopinimą.

Tautinio atgimimo metais visuomenė ėmė reikalauti atverti KGB archyvą, kad būtų ištirti ir įvertinti sovietinio režimo nusikaltimai. Didėjant visuomenės spaudimui paviešinti KGB dokumentus, Lietuvos SSR KGB stengėsi visais būdais juos naikinti: juos plėšė ir degino, pjaustė dokumentuose užfiksuotas slaptųjų agentų pavardes, dalį dokumentų išvežė į kitus KGB archyvus. Iki 1990 m. balandžio mėn. buvo sunaikinta beveik 53,5 tūkst. bylų, į SSRS KGB Omsko srities valdybos archyvą išvežta apie 27 tūkst. bylų.

Informacijai apie KGB dokumentų naikinimą pasiekus Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, buvo imtasi priemonių KGB dokumentams išsaugoti. Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininko Romualdo Ozolo iniciatyva Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Respublikos valstybinių ir žinybinių archyvų fondų išsaugojimo“, kuriuo uždrausta naikinti ar išvežti iš Lietuvos bet kokius KGB ir kitų žinybinių archyvų dokumentus. 1990 m. sausio 19 d. Sąjūdžio Seimo tarybos nariai R. Ozolas ir Kazimieras Motieka apsilankė KGB archyve ir konstatavo, kad Lietuvos SSR KGB tęsia dokumentų naikinimą. Tuomet Sąjūdis organizavo piketą prie Lietuvos SSR KGB rūmų dėl KGB dokumentų išsaugojimo. 1990 m. sausio 23 d.– vasario 5 d. piketo dalyviai budėjo prie KGB pastato, stabdė ir tikrino iš pastato kiemo išvažiuojančias mašinas, kuriomis galimai galėjo būti išvežami dokumentai.

Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. vasario 8 d. ėmus svarstyti KGB archyvo klausimą, Sąjūdis ragino perimti archyvą Lietuvos valstybės žinion, patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už dokumentų sunaikinimą. 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pavesta sudaryti Valstybinę  komisiją, kuri nustatytų sunaikintų KGB dokumentų mastą ir už tai atsakingus asmenis, pateiktų pasiūlymus dėl iš Lietuvos išvežtų dokumentų grąžinimo, nurodyta nedelsiant perduoti Lietuvos SSR KGB archyvą į Lietuvos SSR valstybinio archyvo fono priežiūros ir valdymo organų apskaitą. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. vasario 23 d. sudarė KGB archyvų išsaugojimo komisiją, tačiau jos veikla nedavė apčiuopiamų rezultatų.

1990 m. kovo 11 d. atstačius Lietuvos Nepriklausomą valstybę, SSRS KGB padalinys Lietuvoje tapo svetimos valstybės – Sovietų Sąjungos įstaiga, kuri tęsė savo veiklą Lietuvoje ir toliau visais būdais naikino KGB dokumentus.

Žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos karinių-represinių struktūrų Lietuvoje“, kuriuo buvo nutraukta SSRS KGB padalinio Lietuvoje veikla. Rugpjūčio 24 d. įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Laikinoji tyrimo komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Ji įpareigota perimti visą KGB padaliniuose Lietuvoje buvusį turtą, archyvus ir kitą dokumentaciją. Visi centriniuose KGB rūmuose ir KGB miestų ir rajonų skyriuose rasti dokumentai – darbo kabinetuose, seifuose, darbo staluose rastos suformuotos bylos, į bylas nesuformuoti atskiri dokumentai, šiukšlių dėžėse ir kitur rasti suplėšyti dokumentai – buvo sudėti į maišus ir dėžes, užantspauduoti ir atvežti į buvusius KGB rūmus Vilniuje.

Augant visuomenės susidomėjimui perimamais KGB dokumentais, kilo ir susirūpinimas dėl efektyvios KGB archyvo apsaugos, tinkamų dokumentų saugojimo sąlygų užtikrinimo, profesionalaus dokumentų tvarkymo, apskaitos ir tyrimo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. spalio 29 d. priėmė įstatymą „Dėl ypatingos reikšmės archyvų išsaugojimo“, kuriuo buvusio SSRS KGB Lietuvos SSR padalinio ir kitų Lietuvoje veikusių SSRS saugumo-žvalgybos tarnybų, taip pat Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos komunistų partijos archyvai paskelbti nacionaliniu turtu ir Lietuvos valstybės nuosavybe, nepaisant jų buvimo vietos, nustatyta, kad šie archyvai negali būti naikinami ar išvežami iš Lietuvos.

Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. birželio 1 d. priėmė nutarimą, kuriuo pasiūlyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti ir patvirtinti Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų perdavimo ir priėmimo nuostatus ir iki 1995 m. sausio 1 dienos baigti visų ypatingos reikšmės archyvų perdavimą Lietuvos archyvų generalinei direkcijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. liepos 14 d nutarimu patvirtino Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų perdavimo ir priėmimo nuostatus.

Vykdant šiuos nutarimus, Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 24 d. įsakymu buvo įsteigta Lietuvos archyvų generalinės direkcijos Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų tvarkymo darbo grupė. Grupė dirbo buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje, Gedimino pr. 40/1. Siekiant efektyviai administruoti valstybiniam saugojimui priimtus ypatingos reikšmės dokumentus, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 10 d. įsakymu įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas. 1995 m. lapkričio 23 d. patvirtinti jo įstatai. Juose nustatyta, kad archyvas saugo ir kaupia SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) LSSR padalinio, LSSR vidaus reikalų ministerijos (MVD), Lietuvos komunistų partijos (LKP), LSSR įstaigų, įmonių ir organizacijų pirmųjų skyrių, lietuvių tautos antisovietinio bei antinacinio pasipriešinimo dokumentus. Archyvas įsikūrė buvusių KGB rūmų Vilniuje, Gedimino pr. 40/1 patalpose.

1995 m. lapkričio – 1996 m. vasario mėn. speciali Buvusio KGB LSSR padalinio archyvinių dokumentų perdavimo komisija valstybiniam saugojimui Lietuvos ypatingajame archyve perdavė išlikusį LSSR KGB archyvą (apie 787 tūkst. saug. vnt.). 1997 m.  balandžio mėn. pradėtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žinioje esančių buvusios Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir jai pavaldžių įstaigų 1940–1941, 1944–1991 m dokumentų priėmimas valstybiniam saugojimui. Iki 1997 m. pabaigos Lietuvos ypatingasis archyvas iš Vidaus reikalų ministerijos perėmė daugiau kaip 1 mln. 242 tūkst. saug. vnt.

Svarbiausių sovietinio režimo politinių ir represinių struktūrų –  LKP, KGB ir MVD– archyvų  priėmimas Lietuvos valstybės nuosavybėn ir įjungimas į Lietuvos valstybinių archyvų sistemą užtikrino ypatingą reikšmę Lietuvos visuomenės atminčiai turinčių dokumentų išsaugojimą, prieigą prie jų ir panaudojimą visuomenės interesais.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijole Maslauskienė

 

PANAUDOTA LITERATŪRA

 

LAURINAVIČIUS, Česlovas, SIRUTAVIČIUS, Vladas. Lietuvos istorija.. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. XII tomas, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa. Priimta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d. Vilnius: Mintis, 1988.

MAKSELIS, Rasius, STANEIČIŪTĖ, Rūta, BAJORINIENĖ, Elona. Lietuvos kultūros politikos modelio sukūrimas. Lietuvos kultūros politikos formavimo perspektyvų analizė: Vilnius,  2018. Prieiga per internetą: http://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2018/04/Lietuvos-kult%C5%ABros-politikos-modelis.-Lietuvos-kult%C5%ABros-formavimo-perspektyv%C5%B3-analiz%C4%97.pdf.

ŽILYS, Juozas. Archyvai: nuo diskusijos iki teisinio reglamentavimo. 1988–1991 metai. In Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2019, Nr. 2 (28), p. 10–24. Prieiga per internetą: http://www.rofondas.lt/wp-content/uploads/2019/07/NS_2019_228.pdf.

Lt En