PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Baltijos valstybių sovietinę okupaciją lėmę Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių (Molotovo-Ribentropo pakto) slaptieji protokolai, pirmą kartą viešai iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimai. Mitingą organizavo Antano Terlecko iniciatyva 1978 m. birželio 14 d. įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, prie organizavimo prisidėjo Nijolė Felicija Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas ir kiti. Vykstant Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo iniciatyva 1985 m. pavasarį pradėtai „perestroikai“ (pertvarkai), SSRS vadovybei vis dažniau viešai kalbant apie „visuomenės gyvenimo demokratizacijos“ plėtrą, Lietuvos SSR sovietinė-partinė vadovybė nedrįso mitingo uždrausti ar prieš rengėjus imtis radikalių, drastiškų priemonių, tačiau vadovaujantis Lietuvos komunistų partijos centro komiteto parengtu „provokacinės rugpjūčio 23 d. akcijos sužlugdymo priemonių planu“, spaudoje buvo išvystyta mitingo organizatorių šmeižimo kampanija. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) operatyviniai darbuotojai vykdė „profilaktinio pobūdžio“ pokalbius su asmenimis, potencialiai galėjusiais dalyvauti mitinge, neformalių jaunimo grupuočių nariais, siekė paskleisti nesantaiką tarp KGB akiratyje buvusių antisovietiškai nusiteikusių asmenų. Iš represinių struktūrų pareigūnų buvo sudarytas operatyvinis štabas, kurio žinioje buvo 150 operatyvinių darbuotojų, turėjusių stebėti, fotografuoti ir filmuoti renginį. Mitingo dieną numatyta iš Vilniaus išvežti užsienio turistus, neorganizuoti ekskursijų į Vilnių iš kitų Lietuvos miestų ir rajonų, vilniečiams planuota surengti visą eilę kultūrinių ir sporto renginių. Siekiant, kad į mitingą neitų jaunimas, Lietuvos SSR respublikinė televizija 1987 m. rugpjūčio 23 d. 12 val. pradėjo transliuoti populiarių, iki tol „kapitalistinio pasaulio grimasomis“ laikytų Vakarų roko grupių vaizdo įrašus. Nežiūrint į sovietų valdžios pastangas sužlugdyti „nacionalistų ir religinių fanatikų akciją“, mitingas įvyko. Dalyvių ir liudininkų teigimu, per keturias valandas mitinge apsilankė iki trijų tūkstančių žmonių. Įžanginę kalbą pasakė Nijolė Felicija Sadūnaitė, kuri mitinge kalbėjo tris kartus. Savo kalbose ji kvietė prisiminti sovietinio ir nacistinio teroro aukas, lageriuose ir tremtyje nukankintus Lietuvos gyventojus, pasmerkė „Hitlerio ir Stalino sąmokslą“, reikalavo panaikinti jo pasekmes − Lietuvos sovietinę okupaciją. N. F. Sadūnaitė tvirtino, kad „Lietuva yra nesugriauta, tautos branduolys sveikas ir jeigu pasikliausime Dievu, jis mus išves iš tamsos, melo ir apgaulės“. N. F. Sadūnaitė kvietė susirinkusius būti gailestingais KGB darbuotojams, milicininkams, žurnalistams ir visiems, „kurie mus šmeižia“, pasiūlė sugiedoti nepriklausomos Lietuvos himną. Daugelio mitinge pasisakiusių žmonių kalbos pasižymėjo drąsa ir bekompromisiškumu. Buvusi Lietuvos partizanų „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės ryšininkė Bronė Valaitytė prisiminė pokario metais sovietų valdžios vykdytas represijas jos ir jos šeimos narių atžvilgiu, buvęs partizanas Adomas Gesys ragino susirinkusiuosius kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, pensininkas Antanas Grigas kvietė įkurti politinę organizaciją ‒ Jaunųjų lietuvių sąjungą, leisti nepriklausomą laikraštį „Lietuvos balsas“, pareiškė, kad būtina legalizuoti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, siūlė panašią demonstraciją surengti 1988 m. vasario 16 d., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-metį. Kiauklių bažnyčios (Širvintų r.) zakristijonas Robertas Grigas pasakojo apie savo atsisakymą priimti sovietų armijos kario priesaiką, akcentavo prievartinį Lietuvos prijungimą prie SSRS, tūkstančių lietuvių sunaikinimą, drąsiai pareiškė apie Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos būtinybę. Sovietinių saugumiečių ir partinių aktyvistų „religiniu fanatiku“ įvardintas Alytaus bažnyčios vairuotojas, Sasnavos bažnyčios zakristijonas Petras Gražulis atvirai pasisakė prieš Lietuvos gyventojų rusifikaciją, Vladas Alfonsas Šiuparis piktinosi sovietų valdžios vykdytu tikinčiųjų persekiojimu, pensininkė Elena Koverko pareiškė, kad Sovietų Sąjungoje labai dažnai visiškai sveiki žmonės laikomi uždaryti psichiatrinėse ligoninėse. Lietuvos SSR akademinio dramos teatro dailininkas-dekoratorius Vytautas Pranciškus Jančiauskas siūlė pagerbti stalinizmo aukų atminimą, ragino kovoti už Lietuvos laisvę, kvietė susirinkusius „nesilankstyti nei prieš rusus, nei prieš amerikiečius“. Kauno gyventojas, „Energo projekto“ frezuotojas Kazimieras Stasys Sakalauskas kaltino SSRS keitimosi informacija laisvės ribojimu, pareiškė pasipiktinimą, kad SSRS užsienio reikalų ministerija net nesvarstė Romos Popiežiaus atvykimo į Lietuvą klausimo. Inžinierius, Visasąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos narys Romualdas Verkauskas išreiškė nepasitikėjimą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vykdoma politika, akcentuodamas, kad nesilaikoma demokratizmo principų, bedarbis Vytautas Smagurauskas kvietė pagerbti stalinizmo aukų atminimą, pastatyti joms paminklus, reikalavo atšaukti Molotovo-Ribentropo paktą. Mitingo dalyviai Auksė Aukštikalnienė, Henrikas Gražys, Algimantas Vaišnoras, bendraudami su korespondentais iš užsienio šalių, atvirai kalbėjo apie sąžinės laisvės varžymą, tikinčiųjų persekiojimą. Mikoliškių bažnyčios (Klaipėdos r.) vargonininkas Alfonsas Bumbulis dirigavo susirinkusiems atliekant dainas, giedant religines giesmes bei nepriklausomos Lietuvos himną. LSSR valdžia nesiėmė atvirų represijų prieš susirinkusius, mitingas nebuvo išvaikytas, sovietinės represinės struktūros neareštavo ir nenuteisė organizatorių ar dalyvių, apsiribota svarstymais darbo kolektyvų susirinkimuose, „viešų pasmerkimų“, įspėjimų paskelbimu. Algimantas Andreika, Algirdas Masiulionis, Jovita Niūniavaitė, Antanas Šalaševičius, Gediminas Šimonis, Stasys Sakalauskas už dalyvavimą mitinge buvo atleisti arba priversti „savo noru“ išeiti iš darbo. Auksė Aukštikalnienė, Vilniaus 50-osios vidurinės mokyklos mokytoja, pareiškusi, kad „kaip komunistė privalėjo dalyvauti mitinge“ už „apolitiškas pažiūras ir veiksmus, niekinančius socialistinę santvarką, demokratinio centralizmo principų ignoravimą, pedagoginės etikos pažeidimą“ 1987 m. lapkričio mėn. buvo pašalinta iš komunistų partijos. Tuometė spauda skelbė, kad mitingas buvo „Vakarų buržuazinių propagandos centrų darbas siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus“, visais įmanomais būdais šmeižė ir juodino organizatorius bei dalyvius, organizavo „nacionalistų“, „religinių ekstremistų“, „naujo gyvenimo ir mūsų ateities priešininkų“, „užsienio agentūrų talkininkų“, „dykaduonių rėksnių“ viešo smerkimo kampanijas. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio metu pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Baltijos valstybių sovietinę okupaciją lėmę 1939 m. SSRS ir Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, pirmą kartą viešai prabilta apie pokario sovietines represijos, sovietų valdžios vykdytą tikinčiųjų persekiojimą ir kitus žmogaus teisių pažeidimus, pareikalauta iš Baltijos valstybių išvesti sovietų armiją bei iškelta tam laikmečiui neregėtai drąsi Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų sąjungos idėja, sulaukė atgarsio Vakarų spaudoje, atvertė naują istorijos puslapį ir tapo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių kelio į Nepriklausomybę pradžia. Archyvas dėkoja Gintarui Šidlauskui už suteiktą informacinę pagalbą.