Parodos įvertinimas

Apsaugos kodas
*alt_phpcaptcha_generated_image*
Loading
Ačiū! Jūs sėkmingai palikote atsiliepimą!

{{msg}}

Kazimieras Vasiliauskas. Mylinčių širdžių monsinjoras (LVNA)

Ričardas Doveika. Apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską

R. Doveika – Lietuvos dvasininkas-teologas, Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas.

Apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską

Pirmą kartą prie Monsinjoro prisiliečiau Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje, dar ankstyvoje paauglystėje, kai buvau 12–13 metų, Kazimieras Vasiliauskas buvo tas kunigas, iš kurio rankų priėmiau Pirmąją šventąją Komuniją.

Vasarą lankiau pamokėles Šv. Rapolo bažnyčioje, čia buvome rengiami Pirmajai Komunijai. Mus mokė pasauliečiai, o K. Vasiliauskas atėjo egzaminuoti mūsų grupelės. Visą savo kunigišką tarnystę jis mėgo taip prisiliesti prie vaikų. Per tikėjimo žinių patikrinimą jis daugiau pasakojo nei klausinėjo. Jo nuomone, žodis „egzaminas“ vaikui, paaugliui rodė atsakomybę ir įvykio rimtumą. Iki šių dienų atmintyje išlikęs pirmas fizinis kontaktas su Monsinjoru, kai jis, vilkėdamas sutaną bei gipiūrinę kamžą ir šoninėje bažnyčios zakristijoje egzaminuodamas grupelę vaikų atsistojo priešais mane ir visą laiką nepasitraukė iš vietos. Turbūt pastebėjo, kad kol vyko egzaminas, trukęs gerą valandą, čiupinėjau jo kamžą.

Kol vyko pokalbis ir buvo klausinėjama apie tikėjimo tiesas, bažnytines šventes, sakramentinius dalykus, Dievo įsakymus, rankoje laikiau jo kamžą. Po egzamino, kurį visi išlaikėme, sekmadienį vyko Pirmosios Komunijos šventė, iš jo rankų priėmiau Pirmąją Komuniją. Tai buvo sielovadinis sakramentinis prisilietimas.

Netrukus atėjau į Šv. Rapolo bažnyčią ir, gavęs klebono Antano Dilio leidimą, ėmiau patarnauti šv. Mišioms. Tuomet ir prasidėjo mano altoriaus draugystė su kunigu Kazimieru.

Mano gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos. Tėtis dirbo Radijo komponentų gamykloje tekintoju, o šeimai pasiaukojusi mama aštuoniolika metų naktimis eidavo valyti restoranų. Tokį pasirinkimą lėmė tai, kad dienomis ji norėjo būti su dažnai sergančiais sūnumis. Šešiolika metų mūsų penkių asmenų šeima gyveno 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Tai atsiliepė mokslams, trejetus gaudavau dažniau nei ketvertus. Todėl tėvai buvo sunerimę dėl mano ketinimo eiti patarnauti šv. Mišioms. Baiminosi ir dėl mokyklos, kurioje būdavo juokiamasi iš bažnyčią lankančių vaikų. Tėvai, pasikalbėję su K. Vasiliausku ir bažnyčios klebonu A. Diliu, leido patarnauti šv. Mišioms, tik jeigu ėjimas į bažnyčią nepakenks mokslams.

Visą tą laikotarpį iki 1988 m. spalio mėn, kai per Sąjūdžio suvažiavimą Arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems ir kunigas Kazimieras gavo pirmąjį paskyrimą į Katedrą klebonu, Šv. Rapolo bažnyčioje jis labai gražiai draugavo su vaikais, paaugliais. Vaikams jis buvo labai dėmesingas, pavergdavo vien jo žodis, gestas. Mus, vaikus patarnautojus, jis labai aktyviai įtraukė į liturgijos gyvenimą. Viskas, ką per apeigas galėdavo skaityti ne kunigas, būdavo išdalijama vaikams. Taip buvo ugdoma jauno žmogaus atsakomybė. Mums buvo rodomas didelis pasitikėjimas, o vaikai tai suprato ir stengėsi  jį pateisinti. Tai reiškė, kad maldas ir skaitinius turėdavome iš anksto perskaityti zakristijoje, kad nebūtų eksprompto ar žodžių nebertume kaip žirnių. K. Vasiliauskas labai daug dėmesio skyrė liturgijai, šv. Mišioms, religinėms apeigoms, nes suprato, kad viešas Dievo garbinimas ir aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas leidžia gyvai ir sąmoningai išgyventi tą valandą. Po šv. Mišių dažnai pasikviesdavo į butą virš Šv. Rapolo bažnyčios. Bandelė, butelis pieno tapdavo didžiausiomis vaišėmis, palydėtomis žodžiais „skanumėlis“, „niekur geriau negausi“, rusišku „zakačiajsia“. Tokiu savo santykiu ir bendravimu jis pavergdavo daug žmonių.

Dabar suprantu, kad Monsinjoras K. Vasiliauskas visas tikėjimo tiesas – doktriną, įsakymus, tradicijas, bažnyčios lankymą, šventes – atskleidė žmogiškai. Pavyzdžiui, jis užduodavo namų darbams sukurti pamokslą. Sakydavo: įsivaizduok, kad esi kunigas. Pradžioje pajuokaudavo, tarsi vaikas, sakantis pamokslą: „Mieli parapijonys, atneškite daugiau saldainių ir sausainių, nes labai juos mėgstame.“

Pasitelkdamas humorą, neformaliai bendraudamas, K. Vasiliauskas elgėsi kaip ganytojas ir žvejys – gražiai užmetė Kristaus tinklą valksmui.  Apie pašaukimą kaip apie žmogaus kelią kalbėdavo be jokios mistikos, rodė, kad pašaukimas nėra antgamtiškas, kad būtent tokio pašaukimo antgamtiškumą atskleidžia žmogiškumas: silpnumas, trapumas, charakterio savybės, saviraiška. Tai darė didelį įspūdį, ir supratome, kad kelias, kuriuo eina kunigas Kazimieras, kaip jį vadinome, yra geras, leidžia būti atsakingam, jaustis visaverčiui, turėti saugią aplinką ir patikimus žmones.

Puikiai atsimenu, kaip jis sudarydavo užduočių per šv. Mišias sąrašą kiekvienam, su vis kitokia užduotim. Sakydavo: „Šiandien neši indą su vandeniu, tu – šlakstyklę, tu paduosi vandenį, tu – vyną, tu nuplausi rankas, o tu paduosi rankšluostėlį; tu laikysi lėkštę, kai žmonėms bus dalijama Komunija, tu skambinsi varpeliu.“ Išdalytų užduočių sąrašas buvo keičiamas kiekvieną savaitę, kad vaikai išmoktų vis kitokių pareigų ir bendruomeniškumo.

Šiandien suprantu, kad, būdamas užimtas, jis neapsiribojo altoriaus apeigomis arba pieno gėrimu su vaikais. Jau tada jis turėjo savo istorinę tremtinio patirtį, žinojo kainą, kurią už tai sumokėjo, bendravo su šviesuomene ir noriai dalyvavo valstybės atgimimo veikloje. Visame tame kunkuliuojančiame laisvės kvapsnyje jo dėmesys vaikams, altoriaus patarnautojams, nebuvo sumažėjęs. Tai darė didelį įspūdį, palaikė idealizmą ir buvo postūmis patikėti, kad kiekvienas gali būti drąsą kuriančios kultūros dalis. Maža to, tai suteikė galimybę ne tik dalyvauti, bet ir duoti.

Vėliau, kai tapo pirmuoju atkurtos Arkikatedros klebonu, su mumis kalbėdavo tarsi su suaugusiaisiais, prašydamas kartu eiti į Arkikatedrą ir ten padėti. Vadino mus „mano komanda“. Atlikdami iš pažiūros paprastus darbus, pvz., atnešti raktą, uždaryti duris, jautėmės jo žmonėmis. Kunigas Kazimieras pabrėždavo, kad padedame jam atlikti jo darbą. Bręstančiam paaugliui toks pasitikėjimas buvo neįkainojamas. Niekada nepamiršiu šv. Mišių prie uždarytų Arkikatedros durų. Stovėjome ir patarnavome kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Vėliau vyko pasirengimas Arkikatedros atšventinimo iškilmėms. Tada atrodė, kad para turi per mažai valandų. Mes, patarnautojai, buvome kunigo Kazimiero sunkioji artilerija, atsakinga už žmonių minios Arkikatedroje suvaldymą, liturgijos paruošimą, kunigų priėmimą ir paruošimą šv. Mišioms, grindų plovimą ir kitus darbus.

Įtraukdamas paauglius į darbus, jis mokė ne tik bendruomeniškumo, bet ir, reikalui esant, pagelbėti vienas kitam. Tomis pačiomis rankomis plovėme Katedros grindis, vėliau rengdavome  kunigus, vyskupus šv. Mišioms, patarnaudavome šv. Mišioms. Vos grįžęs iš mokyklos, padėdavau krepšį ir skubėdavau į Katedrą. Kadangi priklausiau aktyvesnių Katedros patarnautojų grupelei, trejus ar ketverius metus net nenuvažiavau aplankyti senelių, gyvenusių Grinkiškyje, Radviliškio rajone. Ir tėvai, ir seneliai suprato, kad veikla Arkikatedroje man leidžia geriausiai atsiskleisti. Jie buvo užtikrinti, kad vaikas yra geroje, saugioje, tikrąsias vertybes išpažįstančioje aplinkoje.

Sovietiniai laikai nebuvo pasibaigę, dauguma iš naujo turėjo atrasti santykį ne tik su tikėjimu, bet ir bažnyčios lankymu. Tėvai suprato, kad bažnyčioje esantis vaikas niekuomet neišmoks keiktis, rūkyti, nepadoriai elgtis, neužtrauks gėdos bendraudamas su kitais žmonėmis. Taip šeima ir bažnyčia, neužgoždami vienas kito pareigų, tapo bendradarbiais auklėdami vaiką.

Katedroje rengtos atšventinimo iškilmės, to laiko ganytojai buvo labai artimi vaikams. Per atšventinimą vaikams buvo patikėti pagrindiniai liturgijos dalykai. Aš turėjau užduotį atnešti degančią žvakę ir pastatyti ją ant altoriaus. Niekada nepamiršiu šios kunigo Kazimiero duotos užduoties.

Kai vyko šv. Kazimiero palaikų perlaidojimas, vėl visi buvome įtraukti į darbus. Šv. Kazimiero relikvijų perlaidojimo dieną paaugliai buvo kaip lygūs su vyskupais, dalyvavo Šv. Kazimiero koplyčioje. Kai uždarius Katedrą vyko šv. Kazimiero palaikų patikrinimas, kardinolas Vincentas Sladkevičius pamojo pirštu, sakydamas: „Ateik, kad pamatytum.“ Buvo atidaryti keli karstai, išimta raudonmedžio dėžutė su šv. Kazimiero palaikais ir plaukų sruoga. Pajudinęs relikvijas ir įsitikinęs, kad jos yra viduje, V. Sladkevičius pasakė: „Šventasis yra.“ Tuomet raudonmedžio dėžutė buvo įdėta į karstą, perdėta į didįjį sarkofagą ir užkelta į dabartinę jo saugojimo vietą. K. Vasiliauskui buvo perduotas sarkofago raktas. Prie šv. Kazimiero palaikų prisilietė ne tik kardinolas, vyskupai, bet ir mes, patarnautojai.

Sakydamas pamokslą per mano primicijas, kunigas Kazimieras prisipažino labai nemėgstąs agitatorių. Jis niekada neagitavo manęs būti kunigu.

Kaip reagavo į mano sprendimą tapti kunigu? Jis ir charakteristiką į Kauno kunigų seminariją parašė, ir studijų metais globojo bei finansiškai rėmė. Suteikė galimybę stebėti kunigo darbą iš arti.

Katedroje buvo daug jo pagalbininkų kunigų, kurie vis paklausdavo, ar stosiu į seminariją. Jis niekad neklausė ir neragino. Mano prašymas parašyti rekomendaciją jam buvo labai suprantamas dalykas, jis tik šyptelėjo, turbūt pamanęs: „Štai, įplaukė į tinklą žuvis.“

Studijuodamas Kunigų seminarijoje, atvykdavau patarnauti per šv. Mišias ir visada gaudavau iš Monsinjoro po 10–15 rublių, vagnorėlių ar litų. Sakydavo: „Seminarijoje tau visko reikės. Ir kavos norėsi, ir knygą nusipirkti.“ Žinojo, kad niekada pinigų egoistiškai nepanaudosiu. Gautus pinigus išleisdavau maistui ir dalijausi su bičiuliais. Tai buvo saldainiai, sausainiai, kava, duona ir konservai.

Kai Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai turėjo pradėti dėstyti tikybą ir teko kiekvieną savaitę važiuoti į Vilniaus Naujosios Vilnios mokyklą, trečiadieniais po pietų skubėdavome į šv. Mišias Arkikatedroje. Ketvirtadienį dėstydavau tikybą, užsukęs į parduotuvę nusipirkdavau maisto už pinigus, kurių davė Monsinjoras, ir grįždavau į Kauną, į seminariją. Tokio ritmo nuo trečiadienio iki trečiadienio laikiausi porą metų.

Įstojus į Kauno seminariją, davė patarimą: „Jeigu neturi ką veikti, atsisėsk ir žiūrėk, kaip aš priiminėju žmones. Ne tik išmoksi, ką gerai darau, bet gal pastebėsi, ko nereikėtų kartoti.“ Taip jis klieriką ruošė bendrauti su tikinčiaisiais ir darė tai nuosekliai, nebrukdamas savo nuomonės, tik parodydamas, kad tikėjimas be žmogiško veido yra negyvas.

Kai buvau klierikas, pasikalbėdavome apie politiką, ekonomiką, šalį. Arkikatedroje tuo metu netrūko nei prezidentų, nei karalių. Visur leido mums dalyvauti. Leisdamas iš arčiau pamatyti kitos šalies prezidentą ar karalienę, jis investavo į mus, skatino skaityti, domėtis, pažinti. Visos karališkosios poros tuo metu neaplenkdavo svarbiausios šventovės.

Mano didžiausia svajonė, kai turėsiu savo parapiją, Monsinjoro pavyzdžiu leisti vaikus arti altoriaus. Tariamos ribos vaikams, kurias taiko kai kurie kunigai, man yra nesuvokiamos. Be didelio širdies kraujavimo vaikas negali to išgyventi. Šimtai vaikų apstoja altorių, o žilagalvis kunigas kelia taurę virš mažųjų galvų. Toks  veiksmas nepamirštamas visą gyvenimą.

Kai kam atrodė, kad tokie anos kultūros ir epochos milžinai, kaip K. Vasiliauskas, tėvas Stanislovas, nevertino tradicijų, pataikavo žmonėms arba tik bandė kurti apie save teigiamą nuomonę. Tai netiesa. Protu nesuvokiama, kad  Monsinjoras Kazimieras, pats sėdėjęs lageryje už tradicijas, sakramentus, liturgiją, vaikų katekizaciją, būtų tyčiojęsis iš tradicijų. Didžiausias kunigo Kazimiero naujumas jo sielovadoje tas, kad į tradiciją, kurios ištikimai laikėsi, bandė įdėti naują prasmę.

Mums, klierikams, vasarą pavesdavęs ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, kalte kalė, kad privalome juos išmokyti ne pasakų apie debesėlius, bet kuo giliau įskiepyti esminį tikėjimo žinių bagažą: įsakymus, sakramentus, dorybes, nuodėmės supratimą. Kiekvienas klierikas buvo įpareigotas išmokyti kiekvieną vaiką atlikti išpažintį: parodyti, kaip atsiklaupti, kaip žegnotis, laikyti ranką, kaip pasukti galvą, kokiu balsu kalbėti, kaip taisyklingai atlikti atgailos veiksmą. Monsinjoras K. Vasiliauskas kaip kalvis į mus sukaldavo visos tikėjimo doktrinos paveikslą. Tai darė su didžiule atsakomybe. Jis suprato: jeigu bus tvirti pamatai, iškils ir dvasinis namas, o be tvirtų religinių žinių širdies šventovės nepastatysi. Jis labai mėgo kalbėti apie širdžių šventovę, kurios mūras kildavo tik ant tvirtai sudėtų religinių pamatų.

Kunigo Kazimiero naują požiūrį liudijo tai, kad išpažinčių jis klausydavo ne tik klausykloje, bet ir savo darbo kabinete, namuose, automobilyje ar per pasivaikščiojimus. Toks jo elgesys lūžio epochoje padėjo žmonėms iš naujo atrasti save. Jis manė, kad sovietmetis nugręžė žmones vienus nuo kitų, išbarstė tikėjimą, skatino išduoti kaimyną, nedorais būdais siekti asmeninės naudos. Matydamas sovietinės ideologijos pakirstas tautos šaknis, jis atsiraitojo rankoves ir lopė žmonių gyvenimus, grąžindamas vertybes, tradiciją, aiškų ir nedviprasmišką Bažnyčios mokymą, bandydamas kalbėti nauja kalba. Man asmeniškai jis buvo vienas ištikimiausių Bažnyčios tradicijos kunigų.

Tai, kad kartais jam prikišama, esą jis gydė sovietmečio elito žaizdas, kad pas jį glaudėsi ir prie jo karsto verkė vadinamieji bedieviai, patvirtina, jog jis buvo tikras, pašaukimo vertas kunigas. Šventajame Rašte parašyta: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.“

Apgailestauju, kad, studijuodamas Romoje, negalėjau dalyvauti Monsinjoro laidotuvėse. Galbūt taip ir reikia, kad nedalyvautum žmogaus, prie kurio buvai prisirišęs, „prichvatizacijoje“.

Seminarijoje išmokau pažinti tikėjimą, o visas gyvenimas skirtas kunigystei brandinti. Kunigu tampu kiekvieną dieną. Tai yra didžiulis, kasdienis, naujam gimimui prilygstantis veiksmas. Esu tikras, kad būti kunigu K. Vasiliauskas mokėsi ir gulėdamas mirtininkų palatoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Bėgdavo iš ten, kad būtų kunigu ten, kur jo reikėjo. Jis suprato, kad visa kunigystė skirta tikėjimo gelmei perteikti, religijos tradicijai saugoti, žmonių gyvenimams lopyti, juos taikyti, pavydui ir susiskaldymui rauti. Dėl to jis buvo ir priimamas, ir atmetamas. Jeigu nori būti palaimintas, turi leistis būti sužeidžiamas. Jam teko ne tik tikinčiųjų ir netikinčiųjų išbandymai, bet ir susidūrimai su pačia Bažnyčia, jos kunigais ir hierarchais. Jis buvo sužeistas ne tik svetimų, bet ir savųjų. Judas Iskarijotas išdavė Kristų už pinigus, todėl nerealu tikėtis, kad pasaulis glostys kunigą. Jeigu nepatiri išdavystės iš pačių artimiausių žmonių, kaip gali suvokti frazę: „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino ką daro“? Tokia patirtis išmokė Monsinjorą pasitikėti Dievu. Palaimintuoju galima vadinti ne gražų veidą iš bažnytinio atviruko, o sužeistą žmogų, išgyvenusį asmeninę dievoieškos dramą. 2000 metų Bažnyčios istorijoje nerasime žmogaus, neišgyvenusio asmeninės dramos. Tai patyrė ir Motina Teresė, ir Jonas Paulius II.

Nežinome, kokią dramą išgyveno kunigas Kazimieras. Žinome, kad kunigu jis liko iki paskutinio atodūsio. Atremdamas visus išbandymus, buvo tarsi pakabinta bokso kriaušė, kuri ne tik miklina mušančiojo kumštį, bet ir padeda nuleisti garą. Jo, kaip kunigo, pareiga buvo atvesti žmogų prie savęs ir parodyti, kad kiekviename mūsų slypi Dievo gailestingumo, meilės ilgesys. Jis suprato, kad būti kunigu reiškia dieviškąją meilę nešti į nuodėme suteršto žmogaus sąmonę. Tokiame kelyje neišvengiama stumdymo ir spjūvių.

Monsinjoro sprendimas likti melstis užrakintoje Arkikatedroje nėra paprastas, nes jo vidinis santykis su Dievu buvo jo stiprybė. Dieną būdavo malamas girnose, ir tik vakare paaiškėdavo, ar tapo kam nors duonos kąsniu, o gal nesumalė savo grūdo, nes kažkas sunervino ir išblaškė.

Man, einančiam 23-uosius kunigo metus, K. Vasiliauskas yra moderniausias kunigas.

Įdomu, ką Monsinjoras šiandien pasakytų apie tradicinę šeimą, naujos gyvybės arba dirbtinio apvaisinimo kultūrą, eutanaziją? Esu tikras, kad jo ištikimybė pamatinėms vertybėms ir šiandien nesusvyruotų. Negalėčiau pasakyti, kokiais žodžiais visa tai įvertintų ir ką darytų pasakęs, nes po kiekvieno pareiškimo turi sekti kažkoks veiksmas. Pasakęs: „Vaikeli, tai yra „griekas“, netrukus kviestų gerti pieno. Ir nenustotų to žmogaus gerbti ir mylėti.

Ką žino tie, kurie tvirtina, esą Monsinjoras bendravo ne su visais? Kas žino, dėl ko jis meldėsi naktimis? Jis buvo tikėjimo žmogus, gal kunigiška išmintis siūlė paeiti į šoną ir atsitraukti. Gal jis melsdavosi už juos? Pykčio ar priešiškumo žmonėms, buvusiems tarsi iš priešiškos stovyklos, jo kalbose nebūdavo. Jie nebuvo pažeminami ar kaltinami. Dažnai apie juos nieko nesakydavo.

Atsimenu, kai reikėdavo rašyti pamokslą, pasiimdavo Arkikatedros koplyčios raktą ir užsirakindavo ten pusvalandžiui. Rašydamas nusidraskydavo galvą iki kraujo. Grįždavo susivėlęs su puikiai parašytu pamokslu.

Ir šiandien jis būtų likęs tautoje kaip iššūkis, nebūtų pataikavęs ar prisitaikęs. Bažnyčios mokymo tęstinumą būtų perdavęs naujai, savitai ir subtiliai.

Man šis žilagavalvis senelis yra moderniškiausias kunigas. Jam derėjo „ir tancius, ir rožančius“, ir pieno gėrimas su vaikais, ir karališka palyda. Vienai karalienei Arkikatedros požemyje rodydamas Barboros Radvilaitės kapavietę ir jos kaukolę su karališkąja karūna sakė: „Jūsų Didenybe, taip praeina žemiškasis grožis.“ Tik jis galėjo taip pasakyti.

Išlydėjęs karališkąją palydą, jis vėl sėdo į klausyklą ir klausė močiutės išgyvenimų. Nors mums, vaikams, juokaudamas sakydavo: „Einu pas tas davatkas“, apsikabinęs jas bendraudavo kaip lygus su lygiomis. Tuo metu konkretaus žmogaus patirtis jam buvo svarbiausia.

Esu tikras, kad gyvenimo saulėlydyje sakė: „Gyvenimas man buvo dovana“, ir tuo džiaugėsi. Jis visada kvietė turėti bendrą gėrį, kada nubyra pykčiai, ambicijos, asmeniškumai. Kartoju, – tai buvo valksmo žmogus.

Ričardas Doveika
2022 m. balandžio 5 d.

***
Skaidrės:
1. Ričardas Doveika.
Iš asmeninio Ričardo Doveikos archyvo.

Lt En