R. Sakalauskaitė – žurnalistė, rašytoja, všį „Porta artis“ vadovė, monografijos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė, Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo valdybos narė.
| Monsinjoro K. Vasiliausko archyvas – raktas į jo vertybių pasaulį |
2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, ilgametis jos vadovas dalyvavo svarbiausiuose XX amžiaus įvykiuose ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Dvasininkas buvo knygų bičiulis, literatūros ir meno vakarų lankytojas. Literatūra padėjo jam išgyventi Stalino lagerio metus. Savo pamoksluose gausiai naudodavo kitų autorių citatas, rėmėsi rašytojų kūryba. Būti vaikščiojančia meile, kaip jį vadino poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjorui padėjo ir kitų išmintis, įžvalgos, kauptos asmeniniame archyve.
Po mirties K. Vasiliausko aplankai su citatomis, pamokslais, kitų autorių tekstais atiteko Lentvario klebonui Gintarui Petroniui. Monsinjoro sukauptą medžiagą varčiau rašydama knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ (išleista 2015 metais) ir raginau perduoti į patikimas valstybės archyvo „rankas“. Taip ir įvyko.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, rengdamas parodą, skirtą išskirtinei asmenybei, monsinjorui K. Vasiliauskui, prisideda prie jo atminimo išsaugojimo. Knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ sutiktuvėse, vykusiose Lietuvoje ir užsienyje, visada atsirasdavo monsinjorą pažinojusių, jo gerumą, padrąsinantį žodį, paguodos žvilgsnį patyrusių, draugišką petį pajutusių ir tai ilgam savo širdyje išsaugojusių žmonių. Dažnas pasakojo jautrias istorijas, kuriose įvairiai skleidėsi kunigui būdinga užuojauta ir meilė.
2001 m. į amžinybę iškeliavusį dvasininką daugiausia prisimena vyresnioji karta. Mažėja ir jo atminimo ženklų, tačiau kunigo mintys bei darbai yra svarbūs. Stalino lagerio išbandymai nesulaužė jo dvasinio stuburo. Jo atsparumas ir tvirta pasaulėžiūra padėjo išgyventi nacių bei sovietų okupacijos metais, tarnauti Dievui, puoselėti lietuvybę, skleisti krikščionišką dvasią.
Kunigas jautė laiko pulsą, jo žodis drąsino, guodė ir stiprino. „Vienas iš svarbiausių nūdienos rūpesčių turi būti: surasti kelius į naujos epochos pagimdytą žmogų, kad ir koks bebūtų, niekuomet į jį negalima kreiptis taip, kaip kadaise kartais būdavo kreipiamasi: „Ei, žalčių veisle“, – rašė laiškuose iš lagerio.
Monsinjoras K. Vasiliauskas kunigus laikė kovotojais žmogaus dvasiniame fronte. Mėgo kartoti šv. Pranciškaus žodžius: „Meilė šiandien nemylima.“ Sakydavo, kad Bažnyčia daug daugiau galėtų padaryti, kad meilė, gerumas, nuoširdumas sugrįžtų į mūsų širdis. Neslėpdavo, kad pas jį „ateina visi nereikalingi, pasimetę, ištuštėję, neturintys globėjų ar užtarėjų.“ Pats nevengė nusidėjėlių, pažemintųjų, gailėdavo jų. Kartodavo Kristaus palinkėjimą: „Eik ir nebenusidėk.“
Ne visi suprato jo laisvumą, paprastumą, savitą bažnyčios kanonų traktavimą, tačiau kaip tik to reikėjo iš sovietų okupacijos išsivadavusiai, įtarumo ir pavydo kamuojamai tautai. Kunigui Kazimierui kiekvienas žmogus buvo didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu bendraudamas ieškodavo to, kas sieja, o ne kas skiria.
Tarsi pranašas matė žmonių vienišėjimą ir sudaiktėjimą. Iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas amžinosioms vertybėms – tiesai, gėriui, grožiui: „Ir dangų suvokiame kaip laimės, džiaugsmo, meilės karalystę. Krikščionybės požiūriu kiekvieną dieną reikia elgtis galvojant, ką nuveikti, kad gyvenčiau dangui, kad būčiau džiaugsmingesnis, ieškočiau tiesos, padėčiau žmonėms. Požiūris, jog aš ten po mirties į dangų įlįsiu, man atrodo labai primityvus. Turim šiandieną ir reikia čia jaustis danguje, mums turi būti labai gera.“
Monsinjorui visada būdavo artimesnė kunigo-dvasininko, o ne kunigo-valdininko sąvoka. Kunigas, visą gyvenimą liudijęs dorovinį ir moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, buvęs dvasiniu orientyru, siekiančiu santarvės, pralenkė laiką, iki šiol išliko nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu bei tiltu, jungiančiu skirtingus pasaulius.
Ir laisvinantis iš sovietinės okupacijos, ir išsilaisvinimo metais, ir šiandien visuomenei svarbi monsinjoro K. Vasiliausko laikysena. Buvęs politinis kalinys ir tremtinys atlaikė sunkiausius gyvenimo išbandymus ir įstengė vadovautis kunigo pašaukimo principais.
K. Vasiliausko asmenybė galėtų skatinti ieškoti sutarimo, teikiančio visuomenei galios tvarkytis su naujais grėsmingais iššūkiais, peržvelgti nesusikalbėjimų priežastis ir peržengti priešiškumo slenksčius. Dvasininko mintys dažnai susišaukia su Popiežiaus Pranciškaus pamąstymais, o jo gyvenimas ir dvasinės vertybės skatina sutarti ir atjausti vieniems kitus.
Monsinjoro sukauptas archyvas, atitekęs Lietuvos valstybės naujajam archyvui, yra tarsi raktas į jo vertybių pasaulį, ypač šiandien, kai reikia ramybės, darnos ir taikos.
Ramunė Sakalauskaitė
2022 m. kovo 12 d., Vilnius.
***
Skaidrės:
1. Ramunė Sakalauskaitė.
Iš asmeninio Ramunės Sakalauskaitės archyvo.
2. Ramunė Sakalauskaitė su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku Kovo 11-osios minėjimo LR Seime metu. 1996 m.
Iš asmeninio Ramunės Sakalauskaitės archyvo.
