Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Biržų apskrities Kateliškių kaime Vabalninko valsčiuje vidutinių, tvarkingų ūkininkų šeimoje. Baltumu švytinti Vabalninko bažnyčia buvo tikra ramybės ir džiaugsmo oazė. Ateidavo čia dažnai su motina. Tikriausiai tuomet ir gimė svajonė tapti kunigu. Bažnyčią gaubianti šventiška ir iškilminga aura užburdavo berniuką. Monsinjoras po daugelio metų prisimins, kad vaikystėje, ganydamas aveles ir kitus gyvulėlius, sakydavęs jiems pamokslus ir giedodavęs giesmes. Baigęs Čypėnų pradžios mokyklą, 1933 m. įstojo į Biržų gimnaziją. 1941 m. ją baigė. 1941–1946 m. studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. Niekada neužmiršo į kunigo kelią išlydinčios savo motinos žodžių: „Jei taptum blogu kunigu, būčiau nelaimingiausia pasaulyje motina. Tačiau, jeigu žmonės džiaugsis tavo kunigyste, džiaugsiuosi ir aš“. 1946 m. įšventintas į kunigus, paskirtas vikaru į Kalesninkų (netoli Eišiškių) bažnyčią, o po metų perkeliamas į Švenčionis. 1948 m. K. Vasiliauskas grįžo į Vilnių, kurį laiką buvo Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaru, vėliau kunigavo Šv. Kazimiero bažnyčioje. 

1948 m. pasikeičia kunigų skyrimo tvarka – iš vyskupų ją perima sovietinės vyriausybės įgaliotinis kulto reikalams. Tuo metu tas pareigas vykdo stalinistinis revoliucionierius Bronius Pušinis, kuris, pasikvietęs K. Vasiliauską, liepia pasakyti tarybinę valdžią liaupsinantį pamokslą. K. Vasiliauskui nepaklusus, Šv. Kazimiero bažnyčia buvo uždaryta, o jaunasis kunigas išsiųstas į Rimšės (netoli Dūkšto) bažnyčią. 1949 m. K. Vasiliauskas, apkaltintas, kad matėsi su miškiniais ir apie tai nepranešė saugumui, buvo suimtas. Vėliau išaiškėjo, kad dėl netinkamoje vietoje padeklamavo Vinco Mykolaičio-Putino antitarybinį eilėraštį „Vivos plango, mortos voco“. Už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją 1950 m. nuteistas dešimčiai metų kalėti Sibire su įrašu „Ypatingai pavojingas nusikaltėlis“. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos (Komių ASSR) anglių kasyklose. „Tačiau, – sakė Monsinjoras, – tremtyje perskaičiau gražiausias knygas, sutikau gražiausius žmones ir sukalbėjau gražiausias maldas. Ant viršutinių narų Dievas buvo taip arti...“.

Grįžęs į Lietuvą vėl kunigavo, bet valdžia negalėjo toleruoti tokio aktyvaus katalikybės skleidėjo, todėl buvo nuolat keliamas vis į kitą parapiją, kol įsakyta per 24 valandas palikti gimtosios Lietuvos teritoriją. Kunigas pasirinko Daugpilį. 1959–1968 m. dirbo kroviku, šilumvežių fabriko elektriku. Baigęs buhalterijos mokslus – kolūkio buhalteriu. Netrukus vėl grįžo į Lietuvą. 1968 m. lapkričio 22 dieną. atvyko į Varėną. Po dvidešimties metų pertraukos K. Vasiliauskas kunigavo Varėnoje (iki 1975 m.). Su juo gyveno ir jo motina, kuri tvarkė kambarius, gamino pietus. Gyvendamas Varėnoje, kunigas K. Vasiliauskas parodė žmonėms, kas yra begalinis gerumas. Parapijiečiams dažnai sakydavo, kad iš pikto žmogaus Dievas aukos nepriims. Buvo ne vienas atvejis, kai jis be jokio atlyginimo aukojo šv. Mišias už mirusius, paprašytas bet kuriuo paros metu krikštydavo vaikelius, tuokdavo jaunus žmones, niekada neatsisakydavo patarti, pagelbėti. Maža medinė Varėnos bažnytėlė buvo matoma iš visų pusių, todėl saugumiečiai fiksuodavo kiekvieną į jį ateinantį. Kunigui buvo liūdna žinoti ir tai, kad draudžiama buvo vaikams eiti į bažnyčią. K. Vasiliauskas ištisas dienas praleisdavo bažnyčioje, o turėdamas laiko bent kartą per savaitę 5 valandoms išvykdavo susitikti su artimais žmonėmis ir tai vadino tikrosiomis savo gyvenimo minutėmis. Varėniškiai, ir iki K. Vasiliausko turėję ne vieną kleboną, stebėjosi jo asketiškumu. Maistui buvo labai neišrankus. Jam užtekdavo kokio paprasto patiekalo, ypač mėgo pieną su batonu. Rengėsi irgi paprastai ir kukliai, kunigas dažnai vaikščiojo apibrizgusiais rankogalias. Buvo linksmas kunigas, mylėjo žmones, o ypač vaikus. Pas jį rinkdavosi vaikai, su kuriais žaisdavo, šnekėdavosi, jiems pasakodavo pamokomas ir juokingas istorijas. Vienam jis duodavo rožinį, kitam – kapeikų. Pamoksluose nuolat primindavo tėvynės meilę.

Savu varėniškiams tapęs kunigas įleisti šaknų čia nespėjo – sužinojo, kad yra perkeliamas į Vilnių. 1975 m. kunigas K. Vasiliauskas iš Varėnos buvo perkeltas į Vilniaus šv. Rapolo parapiją vikaro adjutoriaus pareigoms. Valdžios vis laikytas nepatikimu, todėl buvo sekamas, kontroliuojamas, tačiau pasiklausyti jo pamokslų plūdo vis gausesnės vilniečių minios. Būtent šioje bažnyčioje sakyti K. Vasiliausko pamokslai vėliau ir sudarė pagrindinę jo rinkinio „Šviesi vilties žvaigždė“ dalį. Nuo 1989 m. jis buvo paskirtas Vilniaus Arkikatedros bazilikos klebonu. Tai – akivaizdus jo veiklos įvertinimas. Tais pačiais metais jo didžiulį autoritetą pripažino popiežius Jonas Paulius II, kuris K. Vasiliauskui suteikė monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės vardą. 1993–1995 m. monsinjoras ėjo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Pablogėjus sveikatai, 1997 m. atsisakė Arkikatedros klebono pareigų ir buvo paskirtas emeritu į Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Kiekvieną rytą per šaltį, speigą, lyjant ar sningant iš savo kuklaus buto Pylimo gatvėje eidavo į bažnyčią. Tais metais jis sakydavo, kad „nepaprastai sunku gražiai numirti. Gražiai numirti – didelis menas. Svarbiausia – reikia suspėti viską padaryti, kad išeičiau iš šio pasaulio visus mylėdamas, visiems atleisdamas ir kad man visi atleistų“. Net ir išvykęs iš Varėnos, jis neužmiršo varėniškių: dar ilgai įvairiomis progomis siuntė sveikinimus, o 1998 m. lapkričio 16 d. Varėnos kultūros namuose įvyko viešosios bibliotekos suorganizuotas varėniškių susitikimas su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Prieš mirtį nemažai knygų padovanojo Vabalninko mokyklos, Gedimino technikos universiteto bibliotekoms.

Monsinjoras K. Vasiliauskas buvo dažnai palyginamas su rašytoju ir kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Abu išoriškai panašūs, gyvenime puoselėjo ir gynė tas pačias moralines vertybes, svarbiausia – padėti žmogui. Anot K. Vasiliausko, Vaižgantas „irgi šitaip: jei gali žmogui padėti, reikia būtinai padėti“. Svarbiausia gyvenimo išmintimi jam tapo priesakas ieškoti žmoguje grožio ir aplinkui sėti gėrio sėklą. Gražiausius norus jis kvietė palydėti konkrečiu darbu, konkrečia veikla, tegul ir menkiausiu, bet vis dėlto realiu pavyzdžiu. „Uždek bent vieną žvakę – ir nekaltink tamsos“, – ne kartą yra sakęs monsinjoras. Meilę žmogui jis įdiegė ne tik savo pamokslais, bet ir konkrečiais darbais. Žmonės greit pajuto kunigo nuoširdumą, gerumą, dvasingumą ir be didelių pastangų „prilipo“ prie jo, ieškojo bent mažiausio bendravimo akimirkų. Yra sakęs, kad „jaučiuosi pats laimingiausias, kai sugebu žmogui jo ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi, kai pasiseka padėti kitam išsilaisvinti nuo kurios nors kaltės ar nuodėmės naštos. Nusidėjėlių nebijau – man jų gaila. Aš niekada akmens į pažemintą žmogų nemesiu. Mano Dievas liepia toliau padėti ir Kristaus žodžiais linkėti: „Eik ir daugiau nenusidėk…“.

„Darykite gera…“ – tokie buvo paskutiniai mirštančio monsinjoro žodžiai, pasakyti vienam jį aplankiusiam bičiuliui. Monsinjoras mirė 2011 m. spalio 14 d. būdamas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Dievo pasiuntinio misiją K. Vasiliauskas atliko su kaupu. Atliko ir pelnė visuotinę žmonių pagarbą ir meilę. Visą gyvenimą skiepijęs žmonių meilę Dievui ir žmogui, jis pats tapo daugelio žmonių numylėtiniu.

Mirė 2001 m. spalio 14 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Apdovanojimai

1989 m. vasario 1 d. Popiežius Jonas Paulius II Kazimierui Vasiliauskui suteikė monsinjoro – Popiežiaus kapeliono – garbės vardą.
1994 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko dekretu už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu;
1995 m. įteikta Santarvės fondo premija;
1996 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėle, suteikta „Vilniaus garso“ premija;
1998 m. vasario 5 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui suteikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nario vardą už nuopelnus universitetui, jo humanizavimą, dvasingumo kėlimą;
1999 m. suteiktas „Lino žiedo“ žymuo, kuris suteikiamas Vabalninką garsinantiems žmonėms;
2000 m. jam įteiktas aukščiausias Vilniaus Gedimino technikos universiteto apdovanojimas – medalis „Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui”;
2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas;
2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Atminimo įamžinimas

2002 metų pradžioje įkurtas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondas. Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo sukauptos lėšos naudojamos monsinjoro atminties įamžinimui, kitų kultūrai ir menui skirtų iniciatyvų, asmenų paramai. Fondas bendrauja su Balio Dvariono dešimtmete muzikos mokykla – tęsia Monsinjoro bendravimo tradicijas. 1998 m. monsinjoras K. Vasiliauskas pašventino mokyklos Mažojoje salėje įrengtus naujus vargonus. Tad monsinjorui iškeliavus į Amžinybę, fondas įsteigė mažąją premiją gabiems, neturtingiems B. Dvariono muzikos mokyklos vaikams paremti, kuri buvo teikiama kas metai.

2002 m. Vabalninko muziejuje įvyko monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kambario pristatymas (2005 m. Vabalninko muziejus oficialiai perėjo Biržų „Sėlos“ muziejaus žinion – tapo jo filialu). 2003 m. Antakalnio kapinėse atidengtas antkapinis marmuro ir granito paminklas (skulpt. – Arūnas Sakalauskas). Paminklo steloje – K. Vasiliausko biustas, ant antkapio iškalti jo mėgto poeto Jurgio Baltrušaičio žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje“. 2004 m. Vilniuje, Švč. Jėzaus Širdies (Dievo Apvaizdos) bažnyčioje, virš zakristijos, tuometinio šios bažnyčios klebono kun. Gintaro Petronio iniciatyva įrengtas monsinjoro K. Vasiliausko kambarėlis.

2006 m. Vilniuje, Pylimo gatvėje, prie 6-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame 1990–2001 m. gyveno monsinjoras K. Vasiliauskas, buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. – Romas Kvintas). Joje įrašyti žodžiai: „Jis buvo vaikščiojanti meilė“.

Monsinjoro K. Vasiliausko pavardė įrašyta tarp 100 žymiausių Lietuvos asmenybių Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje Tado Gutausko skulptūroje „Vienybės medis“ (2009). 2010 m. Vilniuje prie Šv. Rapolo bažnyčios monsinjorui atidengtas paminklinis akmuo – bronziniais žolynais inkrustuotas pilkas lauko riedulys (skulptorius – Jonas Gencevičius), skveras sutvarkytas pagal architekto Tauro Budzio projektą. Ant mūrinės bažnyčios tvoros tuo pat metu buvo pritvirtinta memorialinė lenta su įrašu, kad šioje bažnyčioje 1975–1989 m. vikaru adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001). 2011 m. vasario 19 d. monsinjorui K. Vasiliauskui (po mirties) suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

2001 m. išleista monsinjoro K. Vasiliausko pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“. Tai – 1982–1990 m. įvairiose bažnyčiose, įvairių švenčių, jubiliejų progomis monsinjoro K. Vasiliausko sakyti pamokslai. Pamokslus užrašė ir knygą sudarė žurnalistė Aldona Kudžmaitė. 2002 m. doc. dr. Algimantas Nakas ir žurnalistas Julius Norkevičius parašė knygą „Bičiulystės puslapiai“ apie monsinjoro gyvenimo kelią. 2002 m. išleista Onės Baliukonės sudaryta atsiminimų knyga: „Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“. 2004 m. Lietuvių rašytojų sąjungos išleistoje knygoje „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei 1950–1972“ (sudarė Onė Baliukonė) paskelbti laiškai, rašyti iš sovietinių lagerių tuomet dar jauno kunigo. Laiškus išsaugojo jaunystės dienų bičiulė, vėliau žinoma dailėtyrininkė Zita Žemaitytė. Apie monsinjorą literatūrologė akademikė Viktorija Daujotytė-Pakerienė parašė išsamią studiją „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija“, kurią 2005 m. išleido Lietuvių rašytojų sąjunga. 2009 m. išleista Stasio Lipskio meninė apybraiža „Širdies ir altorių šviesoj“. 2015 m. pasirodė Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.

Apie monsinjorą K. Vasiliauską sukurti filmai: režisierės Danutės Keturakytės filmas „Mylėti ir atleisti“(1997, saugomas LRT aukso fonde), režisierės Vandos Vainoraitės filmas „Monsinjoras“ (1997), režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Tėve mūsų…“ (1997), režisieriaus ir operatoriaus Sauliaus Vosyliaus filmas „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ (2008).

Parengta pagal:
Daujotytė, Viktorija. Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Lipskis, Stasys. Širdies ir altorių šviesoj // Asmenybių gyvenimo perlai: meninės apybraižos. Vilnius: Žuvėdra, 2011.
Nakas, Algimantas, Norkevičius, Julius. Bičiulystės puslapiai. Vilnius: Technika, 2002.
http://biblioteka.varena.lt/lt/monsinjoras-kazimieras-vasiliauskas
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/01/29/atmi_01.html

***
Skaidrės:
1. Skyrelio vizualizacija. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Vilniaus Arkikatedroje. Fotografijos autorius – Jonas Staselis. 1993 m. rugsėjo 2 d.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-107128.
2. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Fotografijos autorius – nenustatytas. Apie 1993 m.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 158 (Kazimiero Vasiliausko fondas).
3. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko antkapinis paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas). Fotografijos autorius – Darius Gudelis. 2022 m.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas.