A. Juozaitis – humanitarinių mokslų daktaras, filosofas, rašytojas, publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas.
| MONSINJORAS KAZIMIERAS — POEZIJA |
„Kazimierines pasitinku šv. Kazimiero koplyčioje. Užsidarau ir meldžiuosi. Visą naktį praleidžiame dviese, vienas šventas, kitas ne“, – taip sakydavo monsinjoras K. Vasiliauskas, tarnaudamas Vilniaus Arkikatedros klebonu. Tai prisiminiau visai neseniai, laidojant poetą Algimantą Baltakį, kuris atgulė „veidu į veidą“ su monsinjoru Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Vieną 1993 metų gegužės dieną, įvažiavę į nuostabiuosius Nemuno slėnius, nuo Kauno pajudėjome Skirsnemunės link. Prieš mūsų akis skleidėsi gražiausias Lietuvos kraštovaizdis, prisodrintas istorinio lietuvių likimo. Vos tik peršokome Dubysą ties Seredžiumi, istorinis lietuvių likimas užsimiršo ir mūsų sielas užliejo pasaulio grožis.
Mes stebėtinai lengvabūdiškai ėmėme kalbėti apie viską po saule, nejausdami pasaulio svorio ir likimo. Ši stebuklinė vieta, kur žmogus kaip vabaliukas juda keliu palei Nemuną, užburia, prarandi laiko jausmą. Aukštos kalvos šiapus ir anapus Nemuno sakyte sako, kad tokių vabaliukų kaip mes šiuo keliu prašliaužė milijonai. Visi išnyko, išnyksime ir mes, ir tai juk puiku – susiliesime su šia didybe.
Pasaulis tą dieną mums reiškė poeziją.
Šalia vairuotojo Vaidoto Daunio sėdėjo Viktoras Petkus, ant užpakalinės sėdynės man išpuolė laimė sėdėti šalia monsinjoro Kazimiero Vasiliausko. Abu vyrai buvo tiek gyvenimo paragavę, kad aš stengiausi tylėti. V. Petkaus atminties aruodai atrodė neišsenkami, jis galėjo iš atminties traukti ir eilėraščius, ir prozą. Nuo jo mažai atsiliko ir monsinjoras. Abu vyrai vienas per kitą liudijo išminties pamoką: sunkiausiomis gyvenimo valandomis, lageriuose ir kalėjimuose šąlant ir badaujant žmogaus siela maitinasi malda ir eilėraščiai. Poezija yra maldos dalis.
Ties Gelgaudų pilimi monsinjoras išsitraukė iš atminties šešiasdešimt šeštą Viljamo Šekspyro sonetą ir paleido jį kaip nosinaitę pavėjui, išmetęs pro pravirą langą:
Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,–
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs Ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai...
Sonetą iš atminties jis ištraukė rusų kalba, Samuilo Maršako vertimo. Tad šis mano liudijimas deformuotas, nes Aleksio Churgino vertimo mintinai monsinjoras nemokėjo.
Paskutinį dvieilį monsinjoras Kazimieras nukando. Sonetas buvo „atliktas“ kaip giesmė, kaip malda. Tarsi ne monsinjoras, o jaunas vyras tebebūtų Vorkutos lageryje, kur kasdien leidosi į šachtas ir kilo iš jų.
Tą saulėtą gegužės dieną viskas aplink, Nemuno slėniai, žaliosios kalvos kalbėjo apie gyvybę, smaragdinės pievos buvo nulietos rėkiančiu pienių geltoniu, – tai kodėl, po galais mirtis?!
Net dabar, prisimindamas tą kelionę ir kalbas, skambėjusias visą laiką, nesu tikras, ar supratau, ką monsinjoras norėjo pasakyti tuo Šekspyro sunetu. Supratau tik, kad sonetą jis skaitė ne man, ne savo bendražygiui Viktorui Petkui, ir net ne sau. Tai kam?
Tiedu gyvenimo pamokyti ir pakankinti vyrai su šypsena kalbėjo apie mirtį. Jie jos nebijojo, jie buvo kartu su ja, su žuvusiais ir likusiais sibiruose šviesuoliais, jų kalboje nebuvo netekties ir nuoskaudos — švietė gyvenimas. Mirtis tėra gyvenimo kova, sakė jiedu vienas kitam. Ir šis V. Šekspyro sonetas – tos kovos vėliava, kuri taip pukiai dera prie Nemuno slėnių ir didingo kraštovazidžio.
Už Skirsnemunės mūsų automobilis pasuko į dešinę, link Paantvardžio, gimtojo Jurgio Baltrušaičio kaimo. Artėjome prie kelionės tikslo. Mes buvome pasišovę pagerbti poetą ir diplomatą, Sidabrinio amžiaus šviesuoli ir vertėją. Tomis dienomis jam sukako 120 metų. Niekas Vilniuje to jubiliejaus neminėjo, išskyrus Vaidotą Daunį ir dar vieną kitą kultūros aistruolį.
Du vyrai, pasivadinę mane į šią kelionę, norėjo nusilenkti žmogui, kuris ne tik Lietuvai, bet ir jiems asmeniškai padėjo išgyventi. Taip ir buvo. Vorkutoje ir kituose lageriuose jiedu mintinai mokėjo daug J. Baltrušaičio eilėraščių, vadino juos „Ašarų vainiku“. Kartodavo eiles kaip maldą. Šalia Jurgio Baltrušaičio jie mylėjo (mylėjo, ne tik mėgo) Vytautą Mačernį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Joną Aistį. Žinoma, ir Šekspyrą (rusiškai). Maža to, Kazimieras Vasiliauskas, neturėjęs ne tik monsinjoro titulo, bet negalėjęs nė kunigu vadintis, V. Mačernį mylėjo kaip kraujo brolį. Naktimis, gulėdamas ant narų, jis iš atminties traukė jo eilėraščius ir rašė juos ant palaikio popieriaus (kurio nė popieriumi negalima buvo pavadinti), pasišviesdamas galai žino kuo. O dienomis, pasislėpęs tarp vergystės valandų, iš tų surašinėtų lakštų sulankstė ir surišo poezijos knygelę. Knygelė kaip maldaknygė ėjo per kalinių lietuvių rankas. Poezija stiprino, teikė monsinjorui jėgų.
Bet gyvenimo tragizmas buvo pasibaigęs, ir net seniai, tad ką tai reiškė džiaugsmo valandą, kai mes judėjome paskaiškais Nemuno slėniais? Pati saulėta gegužės diena, skaisčiai sužaliavusios kalvos buvo poezija ir kalbėjo apie gyvybę, tad – kas čia? Ką monsinjoras norėjo pasakyti tuo Šekspyro sonetu apie mirtį?
Ir nusmelkė praregėjimas – ogi nieko! Mirties nėra! Juk mirusiųjų daug daugiau negu gyvųjų, pats Šekspyras jau miręs beveik prieš keturis šimtus metų, o čia – prašau, anokia bėda – jis gyvas, jis kalbasi su mumis!
Mirties nėra, mirusieji su mumis, gyvaisiais. Ir mes būsime gyvi, jeigu būsime verti gyvybės, ir gyvensime numirę.
Kunigystė, sakydavo monsinjoras, yra žodžių jūra, tarnystė prie altoriaus – liturgija. Bet jeigu iš kunigystės lieka tik žodžiai ir tik liturgija, kunigas ima skleisti mirties alsavimą. Kristaus mirtis jam ima reikšti daugiau negu Kristaus gyvenimas ir prisikėlimas. Katalikiška kunigystė yra tarnystė, ji turi būti plati, pasitikti gyvenimo erdves. Jis mėgo kartoti Antano Maceinos teiginį, kad katalikybė pasmerks save, jeigu susiaurės iki tarnystės bažnyčiose ir vienuolynuose, skaitys tik kanonus. O ši tendencija buvo labai stipri. Jis – už „atvirą katalikybę“. Toks buvo monsinnjoras Kazimieras. Toks buvo ir jo bendrabylis ir bendražygis tėvas Stanislovas Dobrovolskis. Jiedu abu ne kartą yra sakę, kad kultūros renginyje, šviesių žmonių apsuptyje jie jaučiasi kaip prie altoriaus. Geriau negu prie altoriaus!
Būtina eiti visur, kur tave kviečia, sakė monsinjoras, būti visur, kur tave nori matyti. Nes tu esi reikalingas žmonėms. Esi reikalingas kaip malda, esi reikalingas kaip poezija. Nes be sielos ir bendravimo žmogus negali gyventi. Ne vien duona kasdienine gyvas žmogus.
– O kai žmogus išeina į Anapilį… – ištariau nejučia, tarsi seminaristas.
– Ir nieko baisaus, – nusijuokė Viktoras Petkus, mums prieinant prie Jurgiui Baltrušaičiui skirto stogastulpio. – Jis lieka darbuose ir žodžiuose. Daugiau net eilėse. Gera poezija garantuotai įveikia mirtį – mes be jos gyventi negalime.
Priešais poetui pastatytą stogastulpį tą šviesią gegužės dieną mes ir nusilenkėme.
– Štai taip, – regis, ištarė Viktoras Petkus. – Paliko namus ir niekada čia nebegrįžo. Nei į tėvų laidotuves. Jį išlydėjo visas kaimas, pritaręs jo išvykimui – tokia tada buvo tvarka.
– Išvyko – ir... Tai juk žiauru,– susigūžiau, lyg kas trenkė iš giedro dangaus.
– Nieko baisaus,– skardžiai nusijuokė Petkus. Jo balsas tikrai primindavo griaustinį. Šią šviesią dieną griaustinis sudundeno iš giedro dangaus. – Jį skaitė kaimo mokykloje. Net dainų pagal jo eiles sudėjo. O mes už jį čia pasimelsime.
– Štai tokie keliai žemėje, – nusijuokė savo drovia šypsena monsinjoras Vasiliauskas. – Poeto keliai vis dar nežinomi mums, mirtingiesiems. Nors… – prisimerkė jis ir kiek sumikčiojo, kas jam buvo būdinga. – Mes juk atvažiavome sielos keliu.
Arvydas Juozaitis
2022 m. kovo 21 d.
***
Skaidrės:
1. Arvydas Juozaitis. Fotografijos autorė – A. Gintalaitė.
Iš asmeninio Arvydo Juozaičio archyvo.
